Sekmadienio sakmė. Ugnies vardas (4)

Šventa Ugnis | R.Pakerio nuotr.

Šventa Ugnis | R.Pakerio nuotr.

Kitą kartą pondievs, stebuklus darydams, paklausęs vieno ūkininko:
– Kokį vardą tur ugnis?

Ūkininks:
– Nežinau.

Tai ponsdievs paėmęs šiaudų kūlį, uždėjęs ant trobos stogo ir uždegęs. Kūlys ant pusės sudegęs, ponsdievs pasakęs:
– Ciba!

Šiaudai ir užgesę. Ponsdievs nuėjo sau. Žmogus suprato, kuom vardu ugnis.

Antro dieno ūkininks, susiėjęs savo pačią, norėdams jai parodyti ugnies vardą, uždegęs šiaudų kūlį ir užmetęs ant stogo. Kūlys ant pusės sudegęs, ūkininks surikęs:

– Ciba!…

Ale ugnis negeso, kad ir daugiau kartų šaukė „Ciba!“, kol visas stogs užsiėmė degti. Ūkininks, strioką pajutęs, piktai ant pačios surikęs:

– Boba, tu <…>, padėk šaukti „Ciba!“

Kad ir šaukę, rėkę, ką darę, tik ledva savo gyvybę išnešę no ugnies.

Teip pat ir šiose dienose dedas tarp žmonių. Nekurie, būdami menki syloje, menki turtuose, norėdami teip pat padaryti kaip drūti, turtingi vyrai, prasižudo patys savi.

Užrašė Jonas Trumpulis iš Antano Rimeikos, Sargūnų k., Joniškio apyl. apie 1902-1903 m. Iš „Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos“ [surinko Mato Slančiausko bendradarbiai Sargūnuose, Joniškio apyl.], parengė N.Vėlius Vilnius, 1985 m.

***

Ar žmogus gali pasinaudoti dieviškosiomis galiomis? Gali. Bet galia įvaldoma tik esant labai svarbioms aplinkybėms ir sužadintai dvasinei būsenai. Tuomet tikri veiksmai ir vardai tampa ypatingais laidininkais perduodančiais dievišką galią ir įtampą. Tai nepasiekiamas, nesuvaidinamas ir nepakartojamas veiksmas kasdienybėje – pramogos dėlei.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Skaitiniai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. Perkūno Paukštis:

    Visi stebuklai būna netikėti, jais netikint.

  2. Perkūno Paukštis:

    Labai keista, kodėl šiame klastingai prokrikščioniškame tekste rašomas žodis Ugnis – iš mažosios raidės ?

    • Bartas:

      Atsakau. Katolikai , jiems taip įkalta , kad ugnies reikia bijoti , kaip velnio (mano močiutė poteriaudama minėdavo). Taigi ko bijai privalai negerbti. Tik keista , kam savo “božnicose ” žvakes degina. Ar labai suklydau?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *