Žemaitija atveria savo gamtos, kultūros ir kitus lobynus (video)

Paminklas Durbės mūšiui atminti, Telšiuose | rengėjų nuotr.

Žemaitija yra išskirtinis Lietuvos etnografinis regionas jau vien dėl to, kad visada juokais ar rimtai turėjo ir turi pretenzijų atsiskirti nuo Lietuvos ir įkurti savo valstybę. O žemaičiai net turi neoficialius žemaitiškus pasus ir net daug metų gyvendami kituose Lietuvos ar pasaulio miestuose tarpusavyje kalba tik žemaitiškai. Savo tarmę, kaip tapatumo ženklą, žemaičiai išlaiko ir kurdami poeziją, rašydami knygas, įvairius himnus. Dėl žemaičių tarmės specifikos daugiausiai anekdotuose pajuokiamas žemaičių nesusikalbėjimas arba savotiškas kitų kalbų traktavimas. Anekdotuose labiausiai išskiriami žemaičio bruožai yra lėtumas ir užsispyrimas.

Naisiuose iškilmingai liepos 9 d. pradėtos Pasaulio žemaičių dienos – Pasaulė žemaitiu dėinas. Taip šią vasarą įsiviešpatavo žemaičių karalystė, tai vyksta draugiškai, išmintingai ir su gausybe puikių renginių, kurie visu įkarščiu tęsiasi per visą vasarą.

Sumanymas surengti Pasaulio žemaičių šventę viešai iškeltas dar 2007 m. Telšiuose, kai Žemaitijoje įsikūrusiams „ALKOS“ muziejuje, susirinkus Žemaitijos rajonų miestų atstovams, buvo tariamasi dėl Žemaičių dienų’ 2008 rengimo. Anot šios idėjos iniciatoriaus, sumanytojo ir koordinatoriaus Edmundo Žalpio, ko gero šventė ir būtų surengta 2009 m., jei ne ekonominė krizė.Tad teko didelių renginių organizavimą pamiršti.

Kiekvienas miestas ir miestelis – savos šventės šeimininkas

Kitas tarpsnis prasidėjo tada, kai po savivaldos rinkimų pirmą kartą buvo tiesiogiai išrinkti merai. „Praėjusią vasarą per atostogas susitikau su Žemaitijos savivaldybių vadovais, kurie palaikė mano idėją. Viena iš vadybos detalių – kiekvienai savivaldybei palikta teisė savarankiškai spręsti šventės reikalus ir organizuoti renginius“, – išsamiai Pasaulio žemaičių dienų atsiradimo istoriją nusako E. Žalpys. Merai tapo savo teritorijose vykstančių renginių globėjais. Idėjų generatorių vaidmuo patikėtas Žemaitijos savivaldybių ir jų padalinių darbuotojams bei atskirų projektų vadovams. Šią puikią idėja sėkmingai ėmėsi įgyvendinti ir aktyvi Žemaičių kultūros draugija.

Pasaulio žemaičių dienų tikslas – skleisti gerąsias žinias apie Žemaitiją, sukviesti visus žemaičius ir jų draugus net iš viso pasaulio apsilankyti Žemaitijoje, ne veltui pasirinktas devizas „Atostogauk Žemaitijoje“. „Atėjo pats laikas veržliau populiarinti Žemaitijos miestelius ir kitas vietoves, – mano Pasaulio žemaičių dienų entuziastas. – Reikia pristatyti istorines, kultūrines ir gamtos erdves. Dienos gali pasitarnauti ir žemaičių svetingumui išreikšti, kultūrai atskleisti ir identifikuoti. Be to, svarbu plačiau parodyti mūsų paslaugas, vietinius produktus, kultūros programų lygį. Šie metai žemaičiams yra svarbūs, nes jie susieti su įvykiais ir su sukaktuvinėmis datomis“.

Tarmės gyvybingumas

Kiekviena Žemaitijos savivaldybė turi ir savo Pasaulio žemaičių dienų ambasadorius, nesvarbu kur šiuo metu gyvenančius, bet niekada neužmirštančius savo kilmės žymius ir nusipelniusius kraštui žmones. Tarp jų yra ir šiuo metu Airijoje (Dubline) gyvenantis katalikų kunigas Egidijus Arnašius, atstovaujantis Tauragės savivaldybei. Jis kukliai atsiliepia apie savo indėlį į šių dienų organizavimą, bet ypač palaiko idėją suburti žmones, populiarinti kultūrą.

Vienintelė ambasadorė moteris Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė teigia ypač vertinanti Jurbarko rajono savivaldybės mero Skirmanto Mockevičiaus pasitikėjimą ir dėmesį žemaitiškajai savivaldybės daliai. Kaip žemaičių tarmių tyrėja ir kaip Pasaulio žemaičių dienų ambasadorė stengiasi pabrėžti pietų Žemaitijos krašto savitumą, šnektą – kitokią, bet ne menkiau žemaitišką nei šiaurės žemaičių. „Iš tiesų Jurbarko rajonas yra „pasienio“ kraštas – didžioji dalis priskirtina aukštaičiams, vakarinė dalis Mažajai Lietuvai ir tik nedidelis plotas šiauriniame pakraštyje priklauso Žemaitijos regionui. Kaip įprasta regionų pakraštinėse vietovėse, čia sąveikauja ir skirtingos tapatybės, ir tarmės. Be galo įdomu užčiuopti tarminę ribą ir, pavyzdžiui, prie Eržvilko, perėjus į kitą Šaltuonos upės pusę, išgirsti visiškai aukštaitišką šnektą. Taigi gimtoji šnekta gali būti išlaikoma gyvenant greta ir kasdien bendraujant, jei tik patys to norime“, – pabrėžia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė.

Paklausta, ką reiškia jaustis žemaite, D. Vaišnienė sako, kad pirmiausia reikia gerbti ir vertinti savo kraštą, nesvarbu, iš kur būtumei kilęs. Anot jos, mūsų lietuviškoji tapatybė susideda iš visų – ir žemaičių, ir aukštaičių – tapatybių. Jas sujungę, sukūrėme savo valstybę. „Viskas prasideda nuo savo mažos kaimo, miestelio ar gatvės bendruomenės, tik tada randasi valstybės bendrumo jausmas, – jautriai kalba ambasadorė. – Jaučiuosi savo krašto žmogus, man smagu sugrįžti į namus, kuriuose užaugau, ir susitikti su žmonėmis, su kuriais kalbu viena šnekta“.

Savo žemietei pritaria ir E. Žalpys, kuris tiki, kad žemaičiai su savo unikalia istorija, tradicijomis, papročiais neturi teisės palūžti ant globalizacijos slenksčio. „Turiu vilties, kad renginys jau įkvėpė kai kuriuos žemaičius ir iki kito pavasario mes turėsime ne vieną naują leidinį, skirtą žemaičių istorijai ir kalbai“, – viliasi idėjos autorius. Juk štai Valstybinė lietuvių kalbos komisija parengė ir išleido visuomenei ir mokslininkams skirtą tarmių tyrimo vadovą „Visos tarmės gražiausios…“, kad visi galėtume prisidėti prie tarmių lobyno kūrimo.

D. Vaišnienė mato kultūros gyvastingumo versmę tarmėse, tačiau priduria, kad mus visus jungia bendrinė kalba. Keista, kad kartais bandoma priešinti tarmes ir bendrinę kalbą. Žiniasklaidoje vis pasirodo bauginančių tekstų, kad kalbėti ar rašyti tarmiškai kažkas draudžiantis. „Apsidairykime – leidžiama tarminė spauda, net verčiama grožinė literatūra, vyksta teminiai renginiai. Kalbėkime tarmiškai ten, kur tai dera. Ir nepamirškime, kad taip pat turime ir pareigų – puikiai mokėti ir vartoti mums visiems bendrą kalbą“, – sako jos puoselėtoja.

Gausi ir turininga programa

Pasaulio žemaičių dienose turi keturias pagrindinės kryptis, programas: kultūros ir meno, sporto ir sveikatingumo, turizmo ir pramogų, o ketvirtoji skiriama įvairioms akcijoms. Iš viso per 150 renginių. Kiekvienai bendruomenei jie savaip svarbūs.

Telšiuose atidengtas Durbės mūšio paminklas. Visas dienas jungia renginiai, o kiek jų dar laukia kiekvienoje savivaldybėje…

Pasaulio žemaičių dienų sostinė nerinkta sąmoningai, kad kiekvienas atvykęs į atitinkamą šventės vietovę jaustųsi kaip atvykęs į svarbiausią. Nereikia pamiršti, kad šiemet Telšiai kaip tik yra išrinkti Lietuvos kultūros sostine, o Pagramantis ir Žemaičių Kalvarija tituluojami mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis 2016.

Daugiau žinių apie Pasaulio žemaičių dienas rasite interneto svetainėje www.zkd.lt .

Ar žinai, kad

Pirmą kartą Žemaitija (ist. vok. Samaiten, lot. Samogitia) paminėta 1219 m (minimi du žemaičių kunigaikščiai, dalyvavę taikos sudaryme tarp Lietuvos ir Volynės-Galicijos kunigaikštysčių 1215 m.)

Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai.

Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.

Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo ne kartą atiduota (mažiausiai 8 kartus) Vokiečių ordinui: Mindaugas Vakarų Žemaičius – Vykinto valdytas žemes kryžiuočiams užrašė 1253 m., o „visus Žemaičius“ – 1259 m., Jogaila atidavė Žemaičius iki Dubysos – 1382 m. Dubysos sutartimi, Vytautas „visus Žemaičius“ iki Nevėžio – 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai (arba kunigaikštystei) daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas, įteisinusias platesnes nei likusios Lietuvos dalies bajorijos teises.

Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV-XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė laisvieji žmonės).

Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, atsižvelgiant į tai, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus (nuo žodžio duona).

Parengta pagal mažosios Lietuvos kultūros sostinės laikraštį „Naisių žemė“