J. Dapšauskas. Ar religijos skatina terorizmą, ar kuria žmogiškumą? (42)

Juozas Dapšauskas | asmeninė nuotr.

Juozas Dapšauskas | asmeninė nuotr.

Pasaulį vis labiau neramina teroristiniai veiksmai, atliekami religijos vardu. Kiekvieną dieną žiniasklaida praneša apie vis naujus išpuolius. Visus sukrėtė ir kunigo nužudymas bažnyčioje Prancūzijoje. Galime tik ramintis, kad pas mus tokie konfliktai nekyla ir, viliuosi, artimiausiu metu neįvyks. Tačiau šiomis karštomis dienomis pasigilinkime bendrai į religinės pakantos esmę. Pas mus tikrai nesigriebiama nei šautuvų, nei peilių dėl savo religinės „tiesos“ įrodymų, bet minties lygmenyje tos tikrosios pakantos kitaip mąstančiam, turinčiam kitokią pasaulėžiūrą tikrai pritrūksta. Kai kurie krikščionys su didžiausia pagieža atsiliepia apie „pagonis“, tuo pačiu atsilygina ir „pagonys“. O gal galime visi ieškoti religijose žmogiškumą jungiančio pagrindo ir dieviško įkvėpimo kasdienybei?

Garsus sociologas Maksas Vėberis (Max Weber) prieš šimtmetį išsamiai analizavo religijos įtaką visuomeninei raidai, kad ji arba skatina imtis veiklos, atsakomybės, kūrybos, išminties, arba priešingai – skatina pasyvumą arba net aktyvią neapykantą. Amerikiečių psichologas ir filosofas Viljamas Dreimsas (Williams James) (1842-1910)  išsamiai tyrinėjo religinių patirčių įtaką žmogaus gyvenimui, teigiamiems pokyčiams, likimo posūkiams, kad „aukštumų išgyvenimai“ (ar tai būtų religiniai ar gyvenimiški) turi didelę reikšmę žmogiškumo išsiskleidimui.

Lietuvoje vyrauja bent jau formaliai save laikantys katalikais, tačiau kitų pasaulėžiūrų atstovų taip pat yra nemažai: ar tai būtų kiti krikščionys, ar kitų religijų ir pasaulėžiūrų išpažinėjai, ar visiškai religiškai netikintys, bet palaikantys humanizmo vertybes. Didelio priešiškumo tikrai nėra, bet tam tikro nepakantumo tikrai pasitaiko.

O vis dėlto norisi ieškoti tų visas religijas jungiančių gerų gijų pagrindo, nes ir iš krikščionių pusės pasitaiko mąstymo siaurumo, kai visose kitose religijose įžvelgiamas demonų knibždėjimas, o „pagonys“ krikščionybę pažįsta tik per „kryžiaus žygių“, inkvizicijos prizmę.

Kiekviena religija yra Dievo ieškojimas. Ir visiškas nesusipratimas skubant teigti, kad kas ieško, būtinai paklius į pinkles, „suras“ tik velnio melą, fanatizmą. Kita vertus, neturi logikos populiarūs pasakymai: „Visos religijos veda į Dievą“ , „Skirtingi keliai į tą patį Dievą“. Gali vesti į Dievą, bet gali ir į neapykantą, tamsumą, vergystes, žudynes, terorizmą. Kiekviena religija turi savą Dievo sampratą, praktikas, atsakymus į pagrindinius gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus. Vienose religijose dievams buvo aukojami žmonės, kitos religijos, pasaulėžiūros net neturi aiškios asmeniško Dievo sampratos. Tačiau visose galime matyti filosofinį kelią, ieškojimą ir, norėčiau tikėti, vienokį ar kitokį tikrojo Dievo-Meilės-Tiesos bent apgraibomis suradimą.

Jei žiūrint ir iš krikščioniško taško (ką kai kurie krikščionys ignoruoja) – pakantumo pagrindą bei galimybę ir kitose religijose surasti Dievą viltį duoda apaštalo Pauliaus kalba Atėnų areopage bei jo pasakyti žodžiai filosofams: „…kad žmonės ieškotų Dievo ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes Jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 26).

Ar leistina kritika religijų atžvilgiu?

Pirmiausia reikia iškelti keletą klausimų: ar iš vis leistinas kritiškas ir nešališkas religijų tyrinėjimas? Ar įmanomas dialogas, pagarba, bendras darbas žmogaus, visuomenės labui, išlaikant savo skirtumus? Ar sveikas kritiškumas vieniems kitų atžvilgiu nepaneigia pagarbos principo? Pradėsiu nuo savęs – ar galimas kritiškumas krikščionybės atžvilgiu? Kritiškas ir analitinis žvilgsnis krikščionybės atžvilgiu ne tik kad galimas, bet ir būtinas: analizuoti pirminius šaltinius – tekstus ir žodinę tradiciją, istorinę plėtotę, kokias įtakas jai padarė kitos pasaulėžiūros ir istorinis laikmetis, ar neprarado pirminių savo šaknų, esmės?

Kai kas gali susidaryti siaurą vaizdą atsižvelgdami tik į tam tikrą krikščionybės istorijos epizodą ir vartoti tik terminą „karingoji krikščionybė“. Ar už tokią nuomonę reikia baisiausiai pasipiktinti ir jos autorių siekti nužudyti? O gal geriau toliau diskutuoti ir išsiaiškinti visas aplinkybes, priežastis, skaičius. Kritiškas žvilgsnis religines pažiūras tik išgrynina, apsaugo nuo fariziejiškumo, neleidžia visko sudėti į vieną katilą ir iš skirtingų komponentų sudėlioti religijų mišrainę. Kritiškumas parodo vienos ar kitos religijos gerąsias ir blogąsias puses, saugo nuo išsigimimo, fanatizmo.

Kad ir kaip laikantis pagarbos principo, vis vien negalima pateisinti tokių „religinių įsižeidimų“, kai vien istorinių faktų ar citatų paminėjimas sukelia isterišką pyktį – tai pavadinama religinių jausmų įžeidimu. Gal istorikai, religijotyrininkai negalės viešai pristatyti medžiagos, pagrįstos istoriniais šaltiniais? Tokia situacija susiklostė prieš 10 metų, kai 2016 m. popiežius Benediktas XVI kalbėjo Vokietijos universitete, kuriame jis pacitavo viduramžių filosofą, kritikavusi pranašą ir karvedį Mahometą. Ir jo kalba sukėlė pasipiktinimo audrą.

Buvusi krikščioniška Europa – sekuliari, ji taps islamiška?

Europa – krikščioniška, sekuliari ar islamiška? Europoje jau keli dešimtmečiai sparčiai daugėja musulmonų – skaičiai, sociologinės prognozės iškalbingos. Kai kas seniai manė, kad jie bus integruoti į sekuliarią Europos pasaulėžiūrą ir priims demokratiškas normas. Tačiau net Turkijos pavyzdys rodo, kad su demokratija šios kultūros žmonėms sunkoka. Savo įsišaknijusias pasaulėžiūras jie atsiveža ir į Europą. Demokratija – tai ne visų lygi valdžia. Demokratija tai – daugumos valdžia. Kas tada, kai musulmonai kai kuriuose Europos regionuose bus ne ženkli mažuma, bet bent neženkli dauguma? Jie sieks išlaikyti demokratišką, sekuliarią (jau nekalbu apie krikščionišką) visuomenės sanklodą? Pasigilinus į islamo ištakas, istoriją, mentalitetą – mažų mažiausiai tenka tuos suabejoti.

Tačiau jokių būdu negalima į kiekvieną islamo išpažinėją žiūrėti kaip į potencialų teroristą ar pačią musulmonų religiją įvardinti kaip terorizmą skatinančią pasaulėžiūrą. Tačiau matyti istorinius aspektus būtina: jei krikščionybė pirmaisiais amžiais labai sparčiai plito idėjiniu pagrindu (ją skelbiant įtikinimo būdu), tai islamas nuo pat pradžios pasižymėjo kariniais užkariavimais ir prievartiniu atvertinėjimu į įslamą (kas paskui nesvetima pasidarė ir krikščionybei). Pirmaisiais šimtmečiais krikščionių vadovai tapdavo kankiniais už taikų savo įsitikinimų skelbimą, tuo tarpu pirmieji islamo vadai vieni kitus nužudydavo kovoje dėl valdžios. Tai yra tiesiog istorija. Gilintis į teologinius skirtumus ir niuansus būtų labai daug erdvės – tie akcentai sudaro tam tikras paskatas kai kurių pavienių asmenų ekstremistiniams, teroristiniams veiksmams.

Tačiau, nebūnant naiviems dėl atvykėlių lengvos integracijos, vis vien turime ieškoti to bendro žmogiškumo pagrindo religijose. Viena mintis, pirmiausia taikoma pačių krikščionių vienybei skatinti, bet ji tinka ir žymiai platesniam kontekstui: „Būtinuose reikaluose tebūnie vienybė, abejotinuose – laisvė ir visuose – meilė“. Kiekviena religinė apraiška, kuri pasisako prieš elementarų žmogiškumą, skatina žiaurumą – tikrai neturi būti toleruojama. Tačiau daugelyje religijų galime pamatyti tą bendrą tiesos ir meilės ieškojimą.

Knygoje „Malda pasaulio religijose“ jos autoriai Denisė Lardner Karmodeja (Denise Lardner Carmody) ir Džonas Talis Karmodejas (John Tully Carmody) apie visų religijų bendrą maldos patirtį rašo:  „Malda yra neišsenkantis šaltinis ir aplinka analogiškai vaizduotei. Panardindama žmogaus dvasią į dangiškosios Dvasios vandenyną, į bekraštį dieviškosios esaties slėpinį, malda išlaisvino žmogų ir paskatino jį patirtyje ieškoti galutinės prasmės. Įsigilinę į save, žmonės aptinka menkų ir kankinančių, didingų ir pakylėjančių dalykų. Nuolat tai darydami, jie ieško Dievo, galutinės tikrovės, kuri išlaikytų jų gyvenimus prasmingus“.

Pasakyti, kad religijos reikšmė šiandieniniame pasaulyje yra išnykusi, būtų visiškas nesusipratimas, tad tikros pagarbos, skirtingų patirčių pažinimas, jų taip pat ir kritiškas vertinimas bus dar aktualesnis pasitaikančio nepakantumo apsuptyje. Dialogas būtinas. Tam pasitarnaus puoselėjama pagarbos ir kritinio mąstymo kultūra.

Autorius yra Sveikatingumo metų iniciatorius

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

42 komentarai

  1. Perkūno Paukštis:

    Ačiū Dievui, kad prakeikta okupacinė krikščionybė nyksta Lietuvoje.

  2. Žemyna:

    Žiūrint, kieno rankos imasi religiją vairuoti…
    Žinoma, neišmanau šios srities, tačiau neteko girdėti, kad kokio nors tikėjimo dievas leistų, juolab lieptų žudyti. Visai kas kita jų bažnyčių vadai. Jie laiminga einančius bei siunčiamus žudyti… Ar net ir patys siuntė ir siunčia.
    Per amžius žmonija taip ir neišmoko kitų žmonių paliepimus sutikrinti su Dekalogu – ar neprieštarauja. Jei prieštarauja – tu, mano vade, velniui tarnauji. Sudie, dvasiškas tėveli, tavo įsakymų aš nevykdysiu.

    • Perkūno Paukštis:

      Mazochistinė krikščionybė – matyk kruvinąjį prikaltąjį ar pakartąjį, ir tau palengvės…
      CHA
      —————
      O jei rimtai, tai ten jų trisdešimtmetis stalius nukrito nuo stogo, ir pasijuto dievo pasiuntiniu.
      O šiandieniniams Vatikano korporacininkams belieka ne kiek tikėti, kiek kliedėti.

      • Žemyna:

        Bent bendruomenę telkiančio, organizuojančio vaidmens iš tikėjimo ir šventyklų neatimsi. Tikėjimas suteikia gyvenimui prasmę, ritmą, žmogaus sveikatai naudingą meditaciją (maldų metu), suteikia žinių sveikatai palaikyti ir kt.
        Svarbu tik, kad nebūtų piktadarystėms naudojama, kad mafija tikėjimo nepasiglemžtų.

        • Perkūno Paukštis:

          Tai nori pasakyt, kad visai smagu būti biblijinio klubo nariu (nare) ?

          • Žemyna:

            Žiūrint, kuria prasme. Pvz., labai įdomu būti Biblijos skaitymo klubo nariu, jei susirenka mokantys diskutuoti įvairių sričių žinovai. Pvz., bandant rasti, kur jos vertimuose ir aiškinimuose buvo klaidų, nuvedusių bažnyčią, dalį dvasiškių klystkeliais; aiškintis, kur jos tekste užuominos į žmonijos ateities iššūkius bei išeitis ir kt.
            Visuomenės nariai labai įvairūs. Vieni individualiai religingi, kitiems būtina organizacija, vadovai, pavyzdys. Ten jie gali jaustis svarbūs. Trečius tik baimingas tikėjimas dar sulaiko šiokiuose tokiuose padorumo rėmuose, neleidžia su peiliu po tiltu praeivių tykoti net tada, jei labai skursta.
            Tačiau visai kas kita, kai bažnyčią užgrobia banditai, besidangstantys „teisingos religijos nešimu netikiams”. Nors iš tiesų jų tikslas – svetimos žemės, turtai, įtaka, valdžia.
            Tačiau: kadangi yra visuomenės dalis, kurią tik bažnyčia sulaiko nuo klystkelių, įtariu, kad visgi turėtų ir kritiškoji šviesuomenė būti aktyvi parapijos dalis ir visomis savo žiniomis bei pastangomis padėti nenusprūsti į nuodėmes, pyktį, nusikaltimus silpnajai bendruomenės daliai. „Kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta”. Manyčiau, tai pareiga. Dėl dvasiškai sveikos tautos ateities. Tačiau vis dar nerandu savyje valios ją vykdyti.

            • Perkūno Paukštis:

              Išgirdę tokius Tavo hebrareliginius (kiaurai božnycinius) hebradievio “hebrapamąstymus”, tai Protėviai pradėtų vartytis Pilkapiuose…
              ——————-
              Anot Jono Vaiškūno, juk tūkstančiai Dievų galių praskrodžia žmogų, nereikia kvailai tikėti “Tikiu dievą tėvą.” – vis jį ten kažkaip melžiant (meldžiant).

              • Žemyna:

                Na, manau, jog Kristus ne šiaip buvo ne pas baltus siųstas. Įsivaizduoju, jog baltiškasis tikėjimas buvo savotiškas gamtamokslinis požiūris į pasaulį. Gal būt iš Pradžios Žodžio paveldėtas su atitinkamomis žiniomis bei žodynu. Juo pasaulis gražiai preparuojamas, matomos jo dedamosios, ir visa tai labai vertinta, aukštinta, kaipo tobula Kūrinija. Jai buvo lenkiamasi, buvo pagarbiai tausojama. Apsimetėlių „tikėjimo” nešėjų veiksmų padarinius Europa ligi šiol srebia. Nepainioju Kūrėjo su kunigais. Bažnyčia yra ten, kur susirenka tie, kas supranta ir vertina Kūriniją. Baltai rinkosi jo vardu gamtoje, jiems nereikėjo prabangių bažnyčių.

                • Nebuvo jokio Kristaus: tai – išmįslas, apie kurį buvo pradėta rašyti tik po 89 numanomo gimimo metų.
                  Jei būtų tikrai buvęs, tai būtų rašę iškart, o dabar, matote, pirma reikėjo sugalvoti.

                • Kemblys:

                  😀 😀
                  ‘Žemyna’:
                  ,,Na, manau, jog Kristus ne šiaip buvo ne pas baltus siųstas. Įsivaizduoju, jog baltiškasis tikėjimas buvo savotiškas gamtamokslinis požiūris į pasaulį.”
                  ,,Baltai rinkosi jo vardu gamtoje, jiems nereikėjo prabangių bažnyčių.”

                  ‘Kristus’ ar ‘Jėzus’?
                  Ar tau bile kažką rašyti?

                • Perkūno Paukštis:

                  Taip kaip dabar Prancūzija apsisprendė daugiau neleisti statyti naujų Mečečių šalyje (gal girdėjai?),
                  taip dabar Lietuva turi pasiryžti nebestatyti naujų božonycų Lietuvoje.

                  • Reikėtų visas religijas priskirti priklausomybių rūšiai, o tikėtojus, ypač agresyviuosius, gydyti.
                    Taip, pvz., homoseksualizmo priklausomybę geriausiai JAV išgydo elektros šoku.
                    Jei vieną priklausomybę taip išgydo, tai kodėl negalėtų įveikti ir kitos?
                    Ar esi pasiruošęs gydytis? 🙂

  3. Pikc:

    Nupjaut galvas visiems, kas nesutinka, jog islamas – taikos ir meilės religija! O islamą gretinti su krikščionybe galima bus tik tada, kai krikščionys pradės sprogdintis, šaudyti ir pjaustyti “netikėliams” galvas, šaukdami “Laudetur Iesus Christus!”. 🙂
    O jei rimtai – autorius, kalbėdamas apie “meilės” paieškas kiekvienoje religijoje, tyčia ar netyčia praleidžia esminį punktą – ji yra, bet tai ARTIMO meilė. Kitaip tariant, esmė ne ta, ar ta “meilė” YRA, bet KAM ji skirta. Pvz. pas moslius gali būti labai daug meilės – bet SAVIEMS (“tikratikiams). “Kafirams” (“netikėlams”) jokia “meilė” nepriklauso – anuos reikia pjauti – ką mosliai sėkmingai (neomarksistinės ideologijos protiškai iškastruotų Vakarų debilų dėka) ir daro. Pas tokius eiti su “meilės” paieškomis – tai kaip pas rusus su mandagybėmis: palaikys niekingu liurbiu impotentu, su kuriuo nėra ko skaitytis – ir daug lengviau nudėti. Palyginimui – įsivaizduokime, kas būtų buvę, jei Martelis prie Puatjė būtų ėjęs pas moslius “meilės” ieškoti, o ne davęs jiems į galvą? Deja, dabar Martelių nebėra – Europą valdo politkorektiškų raudonų kaip makakos užpakalis iškrypėlių gauja, pasiruošusių atstatyti moslių kolonistams/teroristams “tolerantiškas kūno vietas” ir vardan neomarksizmo ideologijos paaukoti visą Vakarų civilizaciją.

    • Ženklas:

      Nesutinku su PIKC. ,,O islamą bus galima gretinti su krikščionybe tik tada, kai krikščionys pradės sprogdintis, šaudyti ir pjaustyti ,,netikėliams“ galvas, šaukdami ,,Laudater Jezus Chistus!“ Krikščionys visą laiką, o ypač XX ir XXI amžiuose tai daro milžiniškais mastais. Vien ant Afganistano B-52 numetė daugiau bombų, skaičiuojant trotilo ekvivalentu, negu per visą WW 2. O kur ta pati krikščionių vykdoma žudymo veikla Irake, Libijoje, Somalyje, Sirijoje. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbimo palaimintuoju (kandidatu į šventuosius) dieną Prancūzijos katalikai nuskrido su Miražais į Tripolį nužudė begalę žmonių, t. tarpe tris mažamečius valstybės vadovo anūkus – ,,Laudater Jezus Christus!“. Mes matome ir stipriai jaučiame kiekvieną musulmonų nužudytąjį pas mus, čia Europoje, bet atkakliai nepastebime tų kančių, to įpatingo siaubo , kurį krikščioniškai sėjame musulmonų žemėse. Tai gal mūsų krikščionių veikla musulmonų žemėse sukelia tai, ką mes laikome terorizmu, o patys musulmonai bandymu parodyti mums patiems : žiūrėkite ką jūs krikščionys patys nepalyginamai didesniais mąstais darote mums, Alacho išpažinėjams? Aą abejoju ar pono Pikc ir panašių siūlymai, dar labiau sustipriti krikščionių žudikišką veiklą, duos gerus greitus rezultatus. Manau, kad išeities iš šios, išties prastos, nepakenčiamos padęties, reikia ieškoti ir ieškoti, nepasiduodant vienam visagydančiam stebūklingai veiksmingam vaistui.

      • Perkūno Paukštis:

        Kažkaip panašiai pritariu. Juk Islamas – viena taikingiausių religijų Pasaulyje. Jų išpažinėjai net mėsos nevalgo.
        Pavyzdžiui, krikščionys, tai daug baisesni – jie žudo viską kas kruta, vienas kitą liežuviais “pjauna”, giminaičius (tikėjimo brolius) kirviais kapoja, vaikus šuliniuose skandina, net šuniukus mėto nuo tiltų.
        Bent kartais užtenka pasižiūrėti laidą “Farai”, kad suprastum, kokių hebratikių krikščionių apsuptyje gyvename.

      • Ei:

        Yra paprasta vienintelė išeitis – neleisti musulmonų į Europą. Ir nereikia ant mūsų krauti atsakomybės dėl tų Arabijos bombardavimų, ne mes sprogdinome. Ir ne krikščionys tas Libijas ir Irakus triuškino, o Vakarų valdžia, kuri iš tiesų yra “nežinia kas”…

      • Pikc:

        Žiū, kažkaip nepraeina cenzūros mano pastebėjimas, kad ekonominius/interesų sferų karus religiniais vadinti – ne itin gudru (kaip ir neomarksizmo-liberastijos (iš esmės – agresyviai antikrikščioniškos ideologijos) apimtus Vakarus vadinti “kripkščioniškais”). Na, ir kad t.v. “pagonių” argumentai apie “žydkrikščionių išprovokuotus vargšus arabų teroristus” iš esmės 1:1 atitinka kairiųjų radikalų retoriką. Įdomu, trečias kartas – nemeluos, ar kaip? 🙂

  4. ŽMONIJA KEIČIASI:

    RELIGIJOS TRUGDO ŽMONIJOS VYSTYMUISI. NEGALIMA GYVENTI, KAS PRIEŠ KELETĄ TŪKSTANČIŲ METŲ BUVO SURAŠYTA. RELIGIJOS SKASTINA NELIGYBĘ, ….t.t.

  5. Religinis fanatizmas niekur neveda: ar tai būtų krikščioniškas, ar tai islamiškas, ar dar koks nors kitas.Visai kitaip man atrodo paprastas tikėjimas arba nuosaikus religijos (krikščionybės, islamo, gamtmeldystės ir t.t.) išpažinimas, kai kitų religijų/tikėjimų atstovams jėga arba ne jėga neperšamas koks nors svetima religija / svetimas tikėjimas.

  6. Religija yra tokia pat priklausomybė kaip ir dauguma kitų, pvz., girtavimas.
    Kur verygos, kad prieš tai nekovoja? 🙂
    Kas kita, kad kas per daug, tas nesveika: jei kas tiki į dievą, tai jam ir jo artimiems tik palengvina gyvenimą – nekenkia niekam, tai dėl ko reikėtų pergyventi?
    Betgi, kaip taisyklė,tikinčiųjų dauguma yra agresyvūs – krikščionys kadaise žudė lietuvius, kurie manė, jog jiems to marazmo nereikia, islamistai tą patį daro dabar.
    Taigi toks tikėjimas yra lygus girtavimui ir, aišku savaime, jokiu būdu netoleruotinu.

  7. „O vis dėlto norisi ieškoti visas religijas jungiančių gerų gijų pagrindo“ – sakinys iš šio straipsnio.
    Toks pagrindas yra, tai – dvasinis lygmuo. Šis pasaulis iš dvasios ir materijos, žmogus taip pat. Religijos – dalykas išorinis, tai forma, o dvasingumas – vidinis turinys. Religijos žmones skiria, o dvasingumas – vienija.

    Viskas priklauso nuo to, kuri dedamoji žmoguje dominuoja, tai nulemia sąmoningumo laipsnį. Tapatinimasis su fizine dalimi veda į sąmonės susiaurėjimą ir priešiškumą „kitokiems“. Tokie žmonės kategoriški, jiems būdingas „ciklopiškas“ matymas – tik iš vieno taško, iš savosios „varpinės“. Jie niekada nepasakys: viena vertus yra…, bet kita vertus… Jų sąmonė tiek neapima.

    Fanatizmas nėra reiškinys religinis, ne religija pagimdo fanatikus, o priešingai… Tai fanatikai (pagal savo sąmonės lygmenį) taip supranta religiją, musulmonų atveju: „alach agbar“ – „sikir baška“. Ar daug nuo jų skiriasi pvz. „perkūno paukštis“? Bet ne visi musulmonai – vachabistai. Sufijai, taip pat musulmonai…

    Ir priešingai, dvasinės dalies žmoguje dominavimas, plečia sąmonę. O ji nerimsta, ieško bendro vardiklio…

  8. Ir kuo gi šitas romas panašus į čigoną?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: