Viktorija Valinčiūtė. Ar kūryba atspindi žmogaus etnosą? (0)

Viktorija Valinčiūtė_asmen. nuotr

Viktorija Valinčiūtė | asmen. nuotr.

Skatinant Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentų mokslinių darbų viešinimą, pristatomas LEU Lituanistikos fakulteto lietuvių filologijos I kurso bakalaurantės Viktorijos Valinčiūtės straipsnis. Už mokslinį darbą „Ar kūryba atspindi žmogaus etnosą?“ jai buvo suteikta paskatinamoji premija. Darbo vadovė – prof. dr. Sigutė Radzevičienė.

Kiekvieno Lietuvos miestelio kilmė apipinta įvairiausiomis legendomis ir padavimais. Taip sužadinamas smalsumas, žmonės ima ieškoti informacijos apie savo tėviškę, o kai kurie, remdamiesi vaikystės ir jaunystės įspūdžiais,

įpina prisiminimus į savo kūrinius. Kadangi pati esu kilusi iš Raseinių krašto, norėčiau pristatyti savo žemiečius – žmones, kilusius iš mano gimtojo miestelio apylinkių.

Istoriko Jono Brigio nuomone: „Gali būti, kad Raseinių miesto užuomazgų atsirado jau X–XIII a., kai Žemaitijoje formavosi gyvenviečių spiečių, XIII a. dokumentuose vadinamų pilių apygardomis. Savo ruožtu tokios nedidelės teritorijos sudarydavo žemes, kurios vėliau tapo valsčiais.“ Be to, Raseinių žemės pavadinimas istoriniuose dokumentuose pirmą kartą pasirodė tik 1253 m. Vėliau dėl patekimo į Kauno apygardą Raseiniai prarado savo vaidmenį. Miesto teisės buvo atstatytos tik 1792 m. Tais pačiais metais karalius Stanislovas Augustas patvirtino Raseinių miesto herbą – lūšį.

Galima pasidžiaugti, jog Raseinių krašte gimė tokie žymūs rašytojai kaip Juozas Aputis, Jonas Mačiulis (Maironis), Marcelijus Teodoras Martinaitis, Jurgis Savickis, dailininkas Bronius Bernotaitis, partizanas Jonas Žemaitis (Vytautas) ir daugelis kitų. Nepaisant to, kad šiame mieste ir jo apylinkėse daug iškilių žmonių, bus pristatyti tik trys: poetai – J. Mačiulis, M. T. Martinaitis ir rašytojas J. Aputis. Jie visi kilę iš Žemaitijos, o tiksliau – iš Žemaitijos pietų. Šiuo aspektu jie panašūs, bet kita vertus – visiškai skirtingi. Todėl galima teigti, jog kūryba atspindi žmogaus etnosą. Derėtų pasvarstyti, kiek vietos ir laiko žymių įmanoma atpažinti šių autorių kūryboje, ir kiek tai yra svarbu. Be to, kokia yra rašytojų kilmė, galima sužinoti iš kūriniuose randamų gramatinių formų, nes dauguma jų yra unikalios ir būdingos tik tam tikram Lietuvos regionui.

Poetas J. Mačiulis neabejotinai ir neginčytinai laikomas lietuvių tautinės savimonės žadintoju, tačiau jo kūryba išsiskiria ne vien tik istorinėmis ir patriotinėmis temomis. Poeto, kaip tikro žemaičio, kūriniuose vaizduojamas itin stiprus žmogaus ir gamtos ryšys. Galima teigti, jog ši tema svarbi ne tik J. Mačiuliui, bet ir kitiems rašytojams, tačiau jo kūryboje matomas visiškai kitoks – naujas – žmogaus ir gamtos santykis. J. Mačiulis mato ne valstietišką kaimo gamtą, ne atskirų Lietuvos regionų miškus, ežerus, kalnus, girias ar upes, o visos Lietuvos gamtą. Iš to galima spręsti, kad poetas Lietuvą suvokia ne kaip atskirus elementus, o jų visumą. J. Mačiulis atskleidė sąsajas su žeme, kurioje buvo kuriama tautos istorija. Etnologė Gražina Kadžytė teigia, kad „jeigu žemaitį įtikinsi kokio nors reikalo teisumu, tai paskui jau ir nebeišmuši jo iš tos vagos, nes jis jau bus apsisprendęs, o jis nemėgsta šokinėti į vieną arba į kitą pusę.“ Šį žemaičiams būdingą būdo bruožą galima įžvelgti ir J. Mačiulio kūryboje. Jis sukūrė lietuvių literatūros klasika tapusį Lietuvos kraštovaizdį. Svarbu tai, jog J. Mačiulis neapsiriboja tik kaimo gamta, jis žvelgia į visos Lietuvos gamtą – didingą ir reikšmingą visos Lietuvos paveldą.

Literatūrologė Viktorija Daujotytė rašo, kad J. Mačiulio kūryboje „kraštas turi savo istoriją ir savo geografiją. Bet tai nėra tik faktai ar bendros schemos – tai krašto žmonių praeitis ir dabartis. Praeitis yra ir žmonių atmintis, praeities gyvybė neturi ribų. Žmonių kalnai ir žmonių ežerai bei upės.“ J. Mačiulis, be abejonės, apdainavo ir savo tėviškę (Dubysos vaizdiniai), prisiminė legendą apie Raseinių Magdę. Poeto lyrikai būdingas užtikrintas užsibrėžtų tikslų siekimas, užsispyrimas, gamtos ir istorijos sugretinimas, norint pabrėžti, jog gamta yra neatsiejama bet kurio lietuvio dalis.

Kito poeto – M. Martinaičio kūryboje taip pat galima įžvelgti detalių, atskleidžiančių regiono, kuriame gimė ir užaugo kūrėjas, ypatumus. Žemaičio charakterio modelis ryškiausiai matomas eilėraščių rinkinyje „Kukučio baladės”. Nors sunku įsivaizduoti, kad Kukutis galėtų būti žmogus, tačiau turi žmogui būdingų charakterio savybių. Poetas teigia, jog net ir jam pačiam reikėjo daug laiko, kad suvoktų tikrąją baladžių prasmę. Jos parašytos Ezopo kalba, todėl kartais baladės skamba kiek nelogiškai, ironiškai. Tačiau vertėtų prisiminti, jog Ezopo kalba čia buvo vartojama ne kaip meninės raiškos priemonė, o kaip galimybė opiausias ir skaudžiausias Lietuvos problemas iškelti į viešumą ir skatinti žmones su tuo kovoti. Antra vertus, galima teigti, kad visa poezija yra Ezopo kalba, nes ji išgalvota, netikra ir neegzistuoja realybėje. Būtent čia atsiskleidžia M. Martinaičiui, kaip tikram žemaičiui, būdingas užsispyrimas – neturint galimybės viską išsakyti tiesiogiai, tiesą reikia „užkoduoti” eilėraštyje. Ezopinės kalbos M. Martinaitis nelaiko meninės raiškos priemone, tačiau ji balandėms suteikia lengvą ironijos pojūtį, pašaipą, o kartu paslaptingumą ir galimybę tarp eilėraščio eilučių paslėpti savas mintis ir taip jas apsaugoti nuo cenzūros. Juk poezija be paslapties, be idėjos niekam nereikalinga. Galima teigti, jog M. Martinaičio eilėraščiuose apie tą patį dalyką kalbama keliais lygmenimis, tačiau juos suprasti ir atrasti gali ne kiekvienas skaitytojas. Bet vis dėlto M. Martinaitį labiausiai domina valstiečio gyvenimas, nes kaimo žmonės, kurie visą gyvenimą užsiėmė žemės ūkiu, anot poeto, yra geriausiai išlaikę senąją kultūrą, tradicijas ir papročius. O iš folkloro ir senojo kaimo atkeliavęs mitologinis personažas, su savimi atsinešęs žemaičio charakterį, neįprastai paini ir sudėtinga, tačiau tokia, kokios reikia – aiški kalba puikiai tinka to meto aktualijoms ir realijoms perteikti.

Rašytojo J. Apučio kūryba labai skiriasi nuo prieš tai aptartų autorių. Pirmiausia todėl, kad ir pats rašytojas pasižymi ne žemaičiams būdingu kandumu ar užsispyrimu, o jausmingumu, polinkiu į apmąstymus. Tokie paties autoriaus būdo bruožai, be abejonės, atsispindi ir jo kūriniuose. J. Apučio novelėse svarbiausias žmogaus vidinis pasaulis, o veikėjų jausmus sustiprina praradimai (laiko, artimųjų ir kt.). Autorius savo jaunystės ir vaikystės prisiminimus pasitelkia kaip kompozicinę priemonę, kuri padeda sujungti du, iš pirmo žvilgsnio, visiškai skirtingus laikmečius. J. Apučio novelėse didžiausi konfliktai vyksta veikėjų viduje. Rašytojas prabilo ir apie senąją kaimo žmonių kartą, kuri dvasios turtingumu ir širdies gerumu pranoksta jaunąją. Pats J. Aputis yra sakęs: „ir itin abstrakčiame prozos tekste visada yra atpažinimo žymių – laiko, vietos, žmonių tipų, jų jausenos ir pasaulėjautos įvardijimo ženklų.“ Tai rodo, jog ir pats kūrėjas pripažįsta, jog ne tik jo, bet ir kiekvieno rašytojo kūryboje atsispindi žmogaus etnosas. Be to, J. Apučio proza reiškia susirūpinimą dėl tikrųjų vertybių išlikimo. Autorius geba užčiuopti dalykus, bendrus visai tautai ir kiekvienam žmogui atskirai. Jam labai svarbu, jog dvasinių vertybių paveldas turėtų tęstinumą ir jungtų žmonių kartas. Kaip tikram žemaičiui, rašytojui būdinga ironija. Paprastai ji pasirodo laiku ir vietoje. Tokia pašaipa ne visose novelėse vienoda: kai kur ji švelnesnė arba kandesnė, kartais gali peraugti į sarkazmą arba gerai įsimenamą groteską. Literatūrologė Violeta Gedminienė teigia, jog „istoriniame kontekste novelės suvokiamos kaip mėginimas „pramušti“ sovietinių dogmų sušaldytą sieną, tą aklinumą, kuriame tūnojo tautos, individo dvasia.“ J. Apučio, kaip ir J. Mačiulio ar M. Martinaičio kūryba, buvo priemonė, turėjusi įveikti nusistovėjusią tvarką ir iškreiptą ideologiją.

Apibendrinant galima teigti, jog kūryba atspindi žmogaus etnosą, ir toks kūrėjo savitumas praturtina kūrinius visiškai nauju požiūriu į visuomenės problemas. Iš skirtingų Lietuvos regionų kilusių rašytojų kūryba turi savitų, tik jai būdingų bruožų. Tokiam individualumui darė įtaką krašto kultūra ir papročiai – aplinka, kurioje formavosi aptartos asmenybės. Kiekviename prozos ir poezijos kūrinyje galima atpažinti tam tikrų laiko ir vietos žymių. Veikėjų charakteriai paprastai kuriami pagal realybėje buvusių (gyvenusių) žmonių prototipus. Kūrinyje veikėjų charakteriai nebūtinai privalo atspindėti tam tikro regiono ypatumus, nes ir kūrinio meninė raiška gali išduoti autoriaus kilmę. Iš skirtingų regionų kilusių rašytojų kūriniai dažniausiai skiriasi kalba (matoma tam tikros tarmės įtaka bendrinei lietuvių kalbai): vienur galima rasti žemaičiams būdingų žodžių darybos formų, kitur – aukštaičiams ar suvalkiečiams. Be to, skiriasi ir aprašomos Lietuvos vietos, skirtingai kuriami jų vaizdiniai. Jei kūriniuose galima įžvelgti mitologinių motyvų, jie taip pat dažniausiai priklauso nuo to, iš kokio regiono kilęs rašytojas, nes kiekviename regione sklando skirtingos legendos arba padavimai, tačiau kartais jie gali ir sutapti, bet iš lūpų į lūpas perduodamos legendos vis tiek išsaugo tam tikram kraštui būdingas ypatybes.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Literatūra, Mokslas, Mokslo darbai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *