D. Paukštė. Lietuva taip pat liepsnoja (3)

Dainius Paukštė | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

ES vis labiau skęsta liepsnose. Kai tik laužas pradeda rusenanti, liepsna pakurstoma naujais kruvinais teroro aktais ES Vakaruose. Kaskart jie nusineša vis daugiau ir daugiau niekuo dėtų Europos Sąjungos piliečių ir jų vaikų gyvybių. ES lyg ir nekariauja, bet karo veiksmai vyksta jos teritorijoje – Prancūzijoje, dabar Vokietijoje. Aukų artimieji pratinami prie tradiciniais tampančių valdžios „užkeikimų“, kuomet pirmieji valstybių asmenys pagerbia teroro aukas: … „neužmiršim, surasim ir sunaikinsim“?

Tai gal ES  pasirinko netinkamą taktiką ar strategiją, kuri nedera prie dabartinio laiko realijų? Štai Lenkijos vidaus reikalų ministras Marius Blasčakas (Mariusz Blaszcak) aiškiai suformulavo paskutinio teroro akto priežastis: „Daugiakultūriškumas, imigracija ir politinis korektiškumas yra atsakingi už siaubą Nicoje“.

Jungtinė Karalystė, palengva atsigaunanti po „Brexit“ rezultatų bando jau suformuluoti savo savarankiškus veiksmus: „Mums nedelsiant reikia paskelbti moratoriumą, sustabdant visą imigraciją į Britaniją, kol mes galėsime įvertinti, kas yra čia ir kas turi teisę būti čia. Turime imtis priemonių kovai su islamistų penktąja kolona Britanijoje ir ji turi būti sunaikinta, jeigu ji grasina mūsų piliečių saugumui. Privalome nustatyti, kurios musulmonų bendruomenės turi potencialą ir norą integruotis. Žmonės, kurie atsisako integruotis, čia nebus laukiami“. Norim ar ne, bet tai pozicija.

Tuo tarpu Briuselis tyli. Tyli ir mūsų europarlamentarai. Iš jų reikia ne tik straipsnių Lietuvoje, o iniciatyvų ir darbų Briuselyje.

Dabar tapo akivaizdu, kad dar 1993 m. priimta naujos redakcijos Dublino konvencija, jau neatitinka dabartinių realijų. Ypač po to, kai Vokietijos kanclerė, pažeisdama Dublino konvencijos reikalavimus, pati pakvietė į savo šalį pabėgėlius – nelegalus. Šis tarptautinės teisės dokumentas buvo priimtas dar tada, kai pasaulis gyveno taikoje ir nebuvo tokio mąsto pabėgėlių srautų.

Manau, teisingai su atvykusiais pabėgėliais elgiasi mūsų Migracijos departamentas, suteikdamas jiems leidimą gyventi ne nuolatinai, o laikinai, su teise kasmet jį atnaujinti, tikintis kad karas konfliktiniuose regionuose anksčiau ar vėliau baigsis ir pabėgėliai galės sugrįžti namo. Matyt, tokia pat linkme turėtų būti formuojama nauja Dublino konvencija, nes ES ne guminė, o pabėgėlių nenoras integruotis, jau žinome prie ko veda…

Norėdama susitvarkyti su kilusia pabėgėlių krize, ES turi tik vieną galimybę – kuo greičiau užbaigti karą Sirijoje (net, jeigu jo nesugeba pabaigti JAV ir Rusija), padėti atstatyti karo sugriautą šalį. Remti Turkijos ir kitų kaimyninių valstybių pastangas prieglobsčio suteikimo srityje, steigiant laikinąsias pabėgėlių stovyklas bei finansuojant jų išlaikymą. Kitas žingsnis – pagaliau sukurti centralizuotą, stiprią ir mobilią ES sienos apsaugos tarnybą (aprūpinant ją reikiamomis priemonėmis), galinčią efektyviai ir laiku reaguoti į iššūkius prie viso ES sienų perimetro. Skylėtos it rėtis ES sienos turi tapti istorija, o atvykstantys pabėgėliai turi žinoti, kad į ES teritoriją gali patekti tik teisėtai ir iš pabėgėlių stovyklų kaimyninėse šalyse. Būčiau už tai, kad ES išorinių sienų kontrolė taptų ES kompetencijos dalyku.

Aišku, šiame kontekste kol kas Lietuvoje gyventi yra ramiau. Ryte ramiai gali išeiti į darbą, palydėti vaikus į darželį ar mokyklą, ir nebijoti, kad kažkas tave ar tavo vaikus gali susprogdinti, nušauti, suvažinėti ar paimti įkaitais… Žinai, kad vakare namus surasi toje pat vietoje ir tokio pat stovio, kur juos ir palikai, kad stogą virš galvos, vandenį, dujas ir elektrą, kanalizaciją vis tiek turėsi… Būtent tokio elementaraus gyvenimiško pasitikėjimo kitose ES šalyse šiandien lieka vis mažiau. Ir tai rodo, kad ne viską pinigai atperka.

Taigi, čia – Lietuvoje – tiesioginei teroro grėsmei kilti kol kas pagrindo lyg ir nėra. Tačiau yra kitokių grėsmių, kur mes esame blogesnėje padėtyje, nei kitos ES šalys. Ir šias grėsmes susikūrėme mes patys, savo sprendimais, veiksmais ir su savo amžinu lietuvišku nuolankumu reaguojant į valdžios sprendimams. Pilietiškumo stoka tampa rimtu kliuviniu mūsų valstybei žengti į priekį. Profesinių sąjungų būklė geriausiai atspindi žemą pilietiškumo savivoką Lietuvos visuomenėje. Priminsiu skandinavų posakį: „Valstybėje visuomenės pilietiškumo lygį atspindi žmonių narystės procentas profsąjungose“. Tai reiškia žmonių pasirengimą kartu ir solidariai „kautis“ už savo valstybės idealus. Kol žmonės Lietuvoje „politikuoja“ virtuvėse ir tyliai kraunasi lagaminus, rengdamiesi emigruoti, o pensininkų organizacijos už SADM skirtus skatikus steigia chorus ir šokių ratelius, politikai gali daryti ką nori. Ir daro!

Tai veidrodinis atspindys to, kas vyksta ES, tik su sava, lietuviška specifika. Ji  lemia, kad Lietuvoje mūsų politikai „privatizavo“ kol kas dar laisvą terorizmo nišą. Kas drįstų paneigti faktus, kad jų politiniai sprendimai „sprogdino ir skaldė šeimas, naikino“ mūsų visuomenę iki tokio lygio, kad net iškilo grėsmė tautos ir valstybės išlikimui. Nevardinsiu pasaulinio lygio institucijų savo pranešimuose įspėjusių Lietuvą apie tokios politikos pasekmes. Nesiimdami būtinų veiksmų emigracijai stabdyti, patekom į uždarą ratą, kuomet Lietuvą į ateitį veda jau ne politikai, o nevaldoma emigracija ir demografinis akligatvis.

Jeigu daktaras yra mūsų kūno sveikatos gydytojas, tai politikas yra kiekvieno mūsų gyvenimo tvarkytojas, savo sprendimais darantis jį arba lengvesniu, arba sudėtingesniu. Ką pasakytumėte apie gydytoją, kuris sergantį asmenį, verstų eiti į darbą aiškindamas, kad jis sveikas? Neabejoju, kad tokį gydytoją pavadintumėte šundaktariu!

Tuomet kaip pavadinti politiką, kuris visiškai nekreipdamas dėmesio į sergančią valstybę, priima sprendimus, tarsi jo prižiūrimas pacientas – valstybė, būtų ką tik sugrįžusi iš sanatorijos: sveika ir pailsėjusi?  Tikrai nenustebinsiu jūsų, tvirtindamas, kad valstybė yra gyvas organizmas: jos vystymesi yra savi pakilimai ir nuopuoliai, kuomet atsiranda poreikis visiems jai padėti. Nereikia būti ekspertu, kad pamatytum, jog šiandieną mūsų valstybė sunkiai serga: tragiškai sumažėjo gyventojų skaičius, nesurenkami mokesčiai, padidėjo mirtingumas, išaugo skirtumai pajamose, subujojo dvigubų standartų taikymas, Sodra paskandinta skolose, valstybės gyventojai greitai sensta ir anksčiau miršta, o jaunimas bėga, neatsigręždamas ir t.t.

Ar dabar, kuomet valstybė yra tokiame transe, yra laikas pataikauti darbdaviams su Darbo kodekso liberalizavimu, bloginančių dar likusių Lietuvoje žmonių padėtį, ir bukai aiškinant, kad išsilakstys investuotojai? O, kad savi žmonės išsilakstys – tai ne bėda? Gal, siekiant stabdyti emigraciją ir skatinti reemigraciją, pradžiai kaip tik dabar reikia didinti dirbančiųjų garantijas? Ar paskutiniai dveji metai, kai iki to palaipsniui mažėjusi emigracija vėl šovė į viršų, nieko neišmokė politikų? Taip ir norisi paklausti mūsų premjero: kam atstovauja politikai Lietuvoje: darbdaviams, investuotojams ar Lietuvos žmonėms? Juk tai yra elementarus politinis šundaktarizmas, kuomet savi partiniai interesai yra iškeliami aukščiau už valstybės.

Manau, kad Lietuvos rinkėjai tinkamai įvertins visą valdančiąją koaliciją su Lietuvos nesocialdemokratų partija priešakyje. Po susijungimo su LDDP socialdemokratai nuosekliai 15 metų savo programose ir rinkimuose žadėjo viena, o darė visai kita, kol galiausiai ir virto tikraisiais nesocialdemokratais. Kokia gi ten partija, jeigu nevyksta jokia rotacija rinkimų sąraše, jeigu viduje gniaužiama kritika, o eiliniai partijos nariai yra tylinčios avys, reikalingos partijos elito sprendimams patvirtinti. Dabar matom, kad A.Butkevičius su Darbo kodeksu savo nepagarba visuomenei pranoko net A.Kubilių, kuomet tas, savo kadencijos pabaigoje taip pat pabandė prastumti Darbo kodekso liberalizavimą, bet vis tik nedrįso ignoruoti viešosios nuomonės. Gi A.Butkevičius parodė, ką apie ją galvoja…

Galiu pagaliau pasidžiaugti, kad per ketvirtį amžiaus sulaukiau straipsnio, savo turiniu labai panašaus į mano. Tai Dainiaus Pavalkio (tik dabar nežinau esamo ar jau buvusio politiko) straipsnis „Eurostatas patvirtina – Lietuvai reikia išmatuojamo valstybės tikslo“, kuriame jis tėškė skambų antausį mūsų politikams: … „Lietuvos nykimo sustabdymas yra tas pats strateginis Lietuvos tikslas, kuriam turi būti pajungtos visos kitos valdžios, visuomenės, kiekvieno Lietuvos piliečio veiklos ir darbai… Ir jei kažkokie senoviniai ar „naujoviniai“ teisės aktai, nuomonė, tvarka ar net Konstitucija kenkia Lietuvos valstybės strateginiam tikslui – išsaugoti žmones Lietuvoje – juos reikia keisti“.

Skaitau šį D.Pavalkio tekstą ir matau Prezidentės, Premjero, Seimo pirmininkės bei seiminių politinių partijų vadovų veidus. Ar pritartų jie buvusio švietimo ministro mintims, ar pasirašytų jie po tokiu tekstu? Manau, kad toks žingsnis galėtų stipriai paveikti kai kurių jų galimai iki šiol sudarytus neviešus susitarimus su savo rėmėjais? Todėl atvirai sakau: kad taip įvyks dabar – labai abejoju… Štai, jeigu visuomenėje būtų bent 50 proc. piliečių – tuomet taip! Nors situacija tokiam žingsniui yra labai palanki – artėja rinkimai.

Tam tikras viltis siejau su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bet dabar neramu. Neramu dėl dviejų dalykų: pirma, LVŽS rinkimų programos. Kaip suprantu, ji bus padėta ant stalo, tarsi koks Koranas ar Šventasis Raštas ir be diskusijų (nes laiko jau nėra) priimta vykdymui. Kažkodėl mano sukaupta patirtis kužda: diskusijos prasidės tuomet, kai reikės programą įgyvendinti… Ir, antra, stiprėjančios abejonės dėl pasikviestų specialistų. Kalbu tik apie tuos, kurie yra atėję iš vidaus reikalų sistemos ir, kurie vadovaudami jai, jau buvo nusprendę naikinti Migracijos departamentą, perduodant jo funkcijas Valstybės sienos apsaugos tarnybai ir policijai. Tik priverstinis pareigų palikimas sustabdė šio sprendimo vykdymą. Jeigu jie bandys įgyvendinti savo nepamatuotus sprendimus, tai bus didžiausia LVŽS klaida, lemsianti dar didesnius Lietuvos praradimus. Esamoje padėtyje, kuomet migracijos klausimus reikia sutelkti vienos institucijos rankose, šie „specialistai“ reikalauja vienu smūgiu atsakomybę šioje srityje išskaidyti, kad jos nė kvapo neliktų. Tik kur dėsis migracijos sukeltos pasekmės? Tikriausiai spręs policija, metusi savo pagrindines funkcijas? Tokią poziciją vienareikšmiškai vertinu ne kaip reformą, o kaip valstybės griovimą arba bandymą atkurti policinę valstybę ir buvusio vidaus reikalų ministro R.Palaičio vykdytos politikos tąsą. Nėra gerai ir tuomet, kai partijos pirmininkas tampa savotišku įkaitu asmens, kuris yra pakviestas į sąrašą ir gamtos „apdovanotas“ nepilnavertiškumo kompleksu bando savo asmenines problemas primesti visai LVŽS. Beje, šį kartą kalbu ne apie Saulių Skvernelį.

O viešoje erdvėje pasirodžiusi informacija, kad pabėgėliai greičiau išmoksta rusų kalbą nei lietuvių, tik dar kartą patvirtina mūsų institucijų žemą pasirengimo integruoti užsieniečius Lietuvoje lygį. Beje, kaip ir visur kitur migracijos srityje.

Taigi, Lietuva liepsnoja lygiai taip pat kaip ir ES. Blogiausia, kad Lietuvos „gyvosios jėgos“ nuostoliai šioje mėsmalėje šimtus ir tūkstančius kartų didesni nei ES. Jau ir nežinai ko reikia bijoti labiau – pabėgėlių, teroristų ar savų – politikų? Todėl į rinkimus turėsime eiti padarę labai rimtą ir smulkmenišką atranką.