V. Radžvilas. Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta (43)

Vytautas Radžvilas

Vytautas Radžvilas | asmeninė nuotr.

Prof. Vytauto Radžvilo pranešimas, skaitytas Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvis sąjūdinės vilties spindulys?“.

Galvodamas, ką pasakyti šią dieną, prisiminiau ne tik jau mus palikusius bendražygius, bet ir visus tuos, kurie dažnai klausia: „Kodėl taip įspūdingai pradėtas žygis šiandien neretai verčia nusivilti ir nuleisti rankas?“. Atsakymų į šį klausimą yra ieškoma, nors dažnai jų nerandama. Dažnai mėginama save įtikinti, kad tai, kas įvyko, yra viso labo apmaudus nelemtas nesusipratimas, kurio buvo galima išvengti, jei būtų pakakę geros valios, politinės išminties bei vienybės. Mano atsakymas į šį klausimą, apmąstytas per daugelį metų, iš esmės suformuluotas šios kalbos pavadinime. Pagrindinė priežastis, kodėl Sąjūdis netapo tuo, kuo turėjo būti, yra tokia: sunku būti Tauta. Pamėginsiu pasidalinti trumpais pamąstymais, ką tai reiškia. Kodėl taip nepakeliamai sunku būti Tauta?

Atrodytų, kiekvienas iš mūsų esame lietuvis, mūsų lietuviškumas yra savaime akivaizdi duotybė, tačiau iš tiesų mūsų santykis su juo yra nepalyginamai sudėtingesnis ir neretai skausmingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dar Antikos laikais buvo žinoma tiesa, kurią filosofai išsakė taip: mirti reiškia nustoti gyventi tarp žmonių. Kai mąstai apie šio teiginio prasmę, tampa visiškai akivaizdu, jog neatsitiktinai kiekvienas mūsų žingsnis, veiksmas ir poelgis gali būti dvejopas. Susimąstykime, ką reiškia tai, kad net ir kitame pasaulyje išganytas gali būti tik tarp žmonių – šventųjų bendruomenėje. Tai galioja ir kalbant apie tautą. Tauta nėra paprastas atsitiktinis mūsų kaip žmonių požymis. Kartu su Dievu, tauta, tėvynė, šeima yra žmogaus požymiai. Ir lemtingas yra pasirinkimas, ką mes su šitais požymiais darome.

Lietuviškumas iš pirmo žvilgsnio atrodo įgimta ir natūrali savybė, tačiau aiškėja, kad ir su juo santykis visiškai priklauso nuo mūsų laisvo apsisprendimo. Mes nežinome, kodėl pasaulyje egzistuoja toks stebuklas kaip tautų įvairovė. Nei vienas iš mūsų nežinome, kodėl mes atėjome į šitą žemę kaip šitos tautos vaikai. Tačiau šitoks pamąstymas turėtų padėti suprasti pagrindinę problemą – lietuviškumas gali virsti grynai privačiu dalyku, kaip ir bet koks kitas žmogiškas poelgis. Pasakymas „privačiu“ reiškia, kad jį galima tik vartoti. Tačiau iš tikrųjų toks vartojimas yra visiškai beprasmis. Jei susimąstome, kad atėjome į pasaulį, kurį radome, tai, tampa aišku, kad mūsų uždavinys šitame gyvenime turėtų būti tą pasaulį palikti po savęs kitiems. Tas, kas pasaulį vartoja ir juo tik naudojasi, yra griovėjas. Jis sau nekelia šio svarbiausio tikslo – palikti pasaulį kitiems.

Būtent dėl tos priežasties žmogus, kuris vartoja Dievą, tautą, tėvynę, nepadaro paties svarbiausio darbo – neprisideda prie to, kad šitie dalykai būti perduoti kitiems. Toks žmogus iš tikrųjų iškrenta iš istorijos, nes nebesuvokia, kad jeigu tokią savybę kaip lietuviškumas jis gavo gimdamas, tai jo pareiga yra ją perduoti ateities kartoms. Štai kodėl nors ištisus amžius gali gyventi žmonės, kalbantys tam tikra kalba ir turintys tam tikrą kultūrą, jie taip ir gali niekada netapti tauta. Jie gali būti uždaryti labai siaurame tautiškume, kuris iš tiesų grindžiamas tik vartojimo logika.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, galima suprasti, kas buvo Sąjūdis. Sąjūdis buvo stebuklingas tuo požiūriu, kad trumpai akimirkai žmonės, kurie kalbėjo lietuvių kalba ir suvokė esantys lietuviai, vėl sąmoningai ir valingai panoro tapti Tauta. Šitas stebuklas truko akimirką, nors tada, kai jis vyko, norėjosi tikėti, kad tai tęsis amžinybę. Ir kol mes buvome Tauta, visi žinote, kokiu keliu ėjo Lietuva. Sunkiu, bet viltingu ir šviesesnę ateitį žadančiu keliu. Bet kas galiausiai nutiko? Atėjo akimirka, kai mes Tauta nebenorėjome būti. Sąjūdis, kuris išsikėlė tikslą perduoti lietuviškumą pasauliui daugeliui amžių į priekį, virto kažkuo visai kitu. Lietuviškumas, Lietuva – visa tai tapo tik įrankiais siekti siaurų asmeninių tikslų. Svarbiausias iš jų, be abejo, buvo valdžia. Štai kodėl Sąjūdis baigėsi taip, o ne kitaip, ir jau tris dešimtmečius mes skendime bejėgiškume ir neviltyje, galvodami, kas čia mums trukdo dar kartą atsitiesti ir pamėginti atsikelti iš naujo. Reikia aiškiai suprasti, kad Sąjūdis buvo lietuvių kaip politinės Tautos branduolys, kuris iš dalies susinaikino pats, iš dalies buvo sąmoningai sunaikintas.

Šiandien mes iš tikrųjų nesame Tauta, o tik lietuviškai kalbančių, išsibarsčiusių, susvetimėjusių, tik savo asmeninių tikslų siekiančių žmonių masė. Būtent todėl labai sparčiai priėjome ribą, kurią šiandien jau vis drąsiau ryžtamasi įvardinti. Ta riba vadinasi paprastai – istorinė nebūtis. Mes iš tiesų stovime ant bedugnės krašto. Šitomis sąlygomis daug kas kelia klausimą: „Ar įmanoma atgaivinti Sąjūdį, ar mes dar kartą prisikelsime?“. Galiausiai natūraliai kyla klausimas, o ką bendro su Sąjūdžiu turi Vilniaus forumas, kuris organizuoja šį Sąjūdžio gimtadienio minėjimą?

Iš karto reikia pasakyti, kad Vilniaus forumas tikrai nepretenduoja būti nauju Sąjūdžiu, bet vis dėlto jis turi labai aiškią misiją, galinčią įprasminti jo buvimą. Šita misija yra tokia: priminti ir paraginti vėl pamėginti tapti Tauta. Tai padaryti yra gana sunku, nes daugybė žmonių kalba apie varganą tautos būklę, siūlo įvairiausius dabar kylančių problemų sprendimo receptus, tačiau reikia aiškiai suvokti, ko visiems šitiems mėginimams iki šiol trūko. Jiems trūko to, ką sugebėjo padaryti Sąjūdis. Dar kartą pabrėžiu, Sąjūdis iki tos lemtingos akimirkos, kai jį aplankė didžioji pagunda, arba didysis išbandymas valdžia, buvo tauta todėl, kad jis sau kėlė vienintelį pagrindinį ir svarbiausią tikslą – išlikti šitoje žemėje. Šis tikslas buvo ypatingas tuo, kad tik jis galėjo suvienyti šiaip jau be galo skirtingus lietuvius. Visi mes skiriamės gyvenimiška patirtimi, išsilavinimu, turtine, socialine padėtimi ir daugybe kitų požymių. Tuo tarpu tas bendras tikslas, kurį Sąjūdis iškėlė, turėjo nepaprastą telkiančią galią – buvo pasakyta, kad mes nenorime likti savo kiautuose užsidariusiais bejėgiais žmogeliukais ir ištirpti be pėdsako šiame pasaulyje.

Vilniaus forumo misija ir yra šią paprastą tiesą priminti. Ir jokiu būdu negalėdamas pretenduoti šiandien tapti naujuoju Sąjūdžiu, Vilniaus forumas privalo save suvokti kaip tą nematomą susitikimo vietą, kuri yra siūloma visiems, norintiems telktis nesuinteresuotai. Visiems, kurių vienintelis interesas yra išlikti kaip Tautai ir būti ja. Štai kodėl, jei kalbame apie dabartinę padėtį, reikia aiškiai suprasti, kas laukia kiekvieno iš mūsų. Jei suvartoji Dievą, tėvynę ir tautą, ir viso šito neperduodi ateičiai savo asmeniniu įsipareigojimu, veiksmu bei darbu, kas iš tavęs lieka? Tu kaip asmuo paprasčiausiai išnyksti. Privalome suprasti tikrąją grėsmę, kuri pakibo ne abstrakčiai virš Lietuvos, bet virš kiekvieno iš mūsų. Ši grėsmė labai aiški – jei išnyksime kaip Tauta, virsime šešėliais ir dulkėmis. Nueisime į istorinę nebūtį.

Todėl mąstant apie ateitį, privalome labai tvirtai pareikalauti liautis spekuliuoti dabartinės Lietuvos skauduliais, žaisti pigius poltinius žaidimus, instrumentiškai naudoti tautos ir Lietuvos vardą iš tikrųjų siekiant siaurų egoistinių tikslų. Jei nenorime tapti šešėliais ir dulkėmis, privalome suprasti, kad trauktis nebėra kur ir reikia pagaliau susirūpinti Lietuva. O tai reiškia ne kartoti jos vardą, ne piktnaudžiauti šventais tautos ir valstybės simboliais, ne žaisti žmonių jausmais, bet pamėginti tapti bendruomene, į kurią būtų kviečiami telktis visi, kurie kaip ir tie žmonės pirmuoju Sąjūdžio gyvavimo tarpsniu, nesiektų nieko sau.

Sąjūdžio istorija buvo palyginus trumpa, bet sudėtinga ir vingiuota. Buvo tarpsnis, galbūt trumpa vienerių metų akimirka, kai Sąjūdyje dominavo žmonės, kuriems tikrai rūpėjo Lietuva, o ne asmeniniai reikalai. Vilniaus forumas turėtų tiesti ranką visiems – manau, kad jis pasiruošęs tai daryti – mąstantiems būtent taip. Bet nereikia tų, kurie pasiruošę pasielgti taip, kaip pasielgė dalis sąjūdiečių lemtingais 1990 metais, kai labai arti sušmėžavo valdžios krėslai ir pagundos, atvedusios čia, kur esame šiandien. Nekartokime šitos klaidos ir mokykimės pagrindinės bei svarbiausios Sąjūdžio pamokos – Tauta būti nepaprastai sunku. Ją būti sunku todėl, kad Tautą reikia palydėti į ateitį savo asmeniniu pavyzdžiu. Rekia suvokti, kad asmens gyvenimą įprasmina darbas bendruomenei, kurią sudaro galbūt niekad tavęs neatsiminsiantys žmonės, bet išeidamas iš šito pasaulio privalai žinoti, jog padarei viską, kad tie žmonės būtų ir gyventų, nes jeigu bus, tai bus ir Lietuva. Kitokia, su kitais žmonėmis, bet ji vis tiek bus mūsų Lietuva, net tada, kai mūsų pačių joje nebebus.

Kategorijos: Laiko vinys, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

43 komentarai

  1. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    “„Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvis sąjūdinės vilties spindulys?“”. Atsakymas: NENUŠVIS, nes Lietuvos politinės partijos į rinkimus eina vėl ANTIKONSTITUCINIU būdu, eina kaip nusikaltėlės prieš Valstybę. Ar gali NUSIKALTĖLIAI nušviesi Jus vilties spinduliu?
    Tai proga papasakosiu apie tai, kaip Sąjūdis buvo naikinamas Sąjūdžio IV suvažiavime.
    Gražus, gausus būris susirinko tame suvažiavime ir aš ten kažkaip atsidūriau, gal kaip Kauno miesto Sąjūdžio tarybos narys. Taigi sėdžiu sau ir stebiu, kaip diriguojama suvažiavimui. Žingeidus esu, stebiu lyg iš šono, nors ir viduje esu.
    Gi girdžiu…..istoriką Romą Batūrą kažkas pasiūlo Sąjūdžio pirmininku. Na be mažiausiai suderinimo su sąjūdininku Nr. 1 Vytautu Landsbergiu, į tokią poziciją tikrai niekas negalėjo patekti. Kas iš tikro pasiūlė nežinau ir tai visai ne esmė. Esmė buvo kitame. Girdžiu svarstymus ir nutarta, kad pagal naujus Sąjūdžio įstatus Sąjūdžio pirmininkas pasirenka TARYBĄ. Nedelsdamas pašoku iš vietos ir skubu prie dešino šoninio mikrofono kalbėti, aiškintis, kaip čia atsitiko. Ką tiksliai kalbėjau neatmenu, tik to kalbėjimo esmė buvo tame, kaip čia dabar ne Sąjudžio grupės, miestai deleguos savo atstovus į Sąjūdžio tarybą, o tik Sąjūdžio pirmininkas pasirinks sau patinkančius. Tai ko gero tada paklausiau, o kas tuos tokius Sąjūdžio įstatus sukūrė? Nes atsistojo per kokius gal 5 metrus žmogus man iš kairės nuo mikrofono ir prisistatė, kad jis KACAS tuos Sąjūdžio įstatus sukūrė. Taigi tie įstatai buvo ne Sąjūdžio, o Kaco įstatai. Ar galėjo Kacas be sąjudininko Nr. 1 palaiminimo kurti tokius Sąjūdžio įstatus, kurie ir buvo priimti? Tai Sąjūdį sunaikinantys įstatai, nes nuo tol Sąjudžio grupės, miestų tarybos nebuvo atstovaujamos Sąjūdžio taryboje.
    Gal čia koks atsitiktinumas, ar ligotos fantazijos vaisius? Berods labai tiksliai yra tai įstrigę į atmintį visam gyvenimui, kaip ir Kovo 11-osios diena, kaip Sausio 13 -osios įvykiai.
    Tačiau tai dar ne pabaiga. Dabar galvodamas apie politinius procesus visuomenėje pastebėjau, kad LR Rinkimų įstatymas ne tik kad iš esmės prieštarauja Sąjūdžio nuostatoms, tačiau grubiai sulaužo ir LR Konstituciją jau 24 metus ir apie tai jau parašiau 7 straipsnius, informavau visas partijas, Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą, ministerijas, spaudą, KT ir VRK. Absoliuti tyla, negirdi, nemato, nesikrutina. Valdžios Lietuvoje nėra, ji pilnai mirusi, tik gal prie lovio krutinasi. Ir ką, kas tokį diversinį, nukreiptą prieš Sąjūdį ir LR Konstituciją LR Rinkimų įstatymą pasirašė? Pasirašė 1992 metų liepos 9-tą dieną sąjūdininkas Nr. 1, Lietuvos Auksčiausiosios Tarybos pirminkas Vytautas Landsbergis. Fakto niekaip negalima paneigti.
    Dar ne pabaiga. Tas kas IV Sąjūdžio savažiavime balsavo už Sąjūdžio išlikimą tuoj buvo paskelbti Lietuvos priešais, o tie kurie suspėjo įstoti į Konservatorių partiją, o tai Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininkas hab.dr. Vytautas Nezgada ir tarybos narys prof. Alfredas Smailys, buvo IŠMESTI iš partijos. Manęs išmesti iš niekur negalėjo, nes į nieką nebuvau įbridęs.
    Kiekvieno prašau, kad savo galimybių ribose siektų, kad Lietuvoje atsirastų Konstitucinė tvarka, tai yra, kad Lietuvos Seimas nors kartą, nors pirmą kartą atsikuriančios Lietuvos istorijoje būtų išrintas LR Konstitucijoje numatytu būdu, ir tam yra nusiųsti du Rinkimų įstatymo projektai, kurie yra užregistruoti Seime. Nesitikiu, kad kas nors pajudės, tik visų tų, kurie eina prieš LR Konstituciją ir jai prisiekia ištrynimas iš Lietuvos politinio gyvenimo ką nors gali padėti.

  2. Antanas Smetona:

    Nebloga, teisinga kalbelė, bet ar ne paprasčiau buvo viską pasakyti vienu sakiniu: “Tikras žydas yra tas, kurio anūkai irgi yra žydai”.

  3. neziniukas:

    Del pasakymo , ” kiekvienas iš mūsų esame lietuvis”. Ar tikrai kiekvienas is musu esame lietuvis ? O kaip su Zemaiciais,kaip su Suduviais ? Suduviai kaip zinau buvo Prusu gentis,kuriuos lenkai ne taip seniai pervadino suvalkieciais . O Lietuviai juk buvo atskira gentis,net ir savo atskira kalba turejo ,o dabar viskas suplakta i viena vieneta – lietuviai,nors patys kalba ta pacia Prusu – Nadruviu,Suduviu kalba… Visas genciu junginys yra vadinamas vienos genties pavadinimu – Lietuviai,o nuo 1845 vokietis Nesselmann ,papildomai visus pajurio gyventojus pavadino Baltais.Nors ne Baltais jie anksciau buvo vadinami, vieni juos vadino Venedais,kiti,Sarmatais,kiti Gudais,Getais,Gotais. Abejojantiems be abejo pateiksiu irodymus apie tai.
    – O Vytautas Radžvilas galetu dazniau parasyti,man asmeniskai labai patinka jo laikysena ir ismintis.

  4. Kiek prisimenu, panašus supratimas apie lietuvių negebėjimą būti Tauta yra dėstomas ir Putinaitės. Radžvilo taip pat lietuviui peršamas toks pats nepilnavertiškumas būti Tauta, mintis, kad lietuviškumas neturi jokio objektyvumo, kad jis tik laisvo apsisprendimo reikalas. Betrūksta čia tik Putinaitės minėto pavyzdžio, kad va lenkai tai yra Tauta, atseit, lietuviai yra jums kuo virsti… Tiesa, Radžvilas apie tą patį kalba kiek paslėpčiau. Jis ragina Lietuvą tapti bendruomene, nesiekiančia nieko sau, taigi, matyt, nesiekiančia ir lietuvybės… Tai kuo čia ne sovietų siektas tikslas kurti komunistinę visuomenę! Be to, mistifikuoti apibendrina, kad “Sąjūdis buvo tik stebuklinga akimirka”, kad jis “virto visai kažkuo kitu”. Taigi tokie čia ir tie lietuvių nuopelnai dėl Sąjūdžio. Žodžiu, per sunku lietuviams būti Tauta – pakaks jiems Vilniaus forumo brėžiamo tikslo – likti bendruomene, matyt, iki išnykimo išliekant, kaip ir buvo istorijoje planuota, Lenkijos Tautos sudėtyje…

  5. Priduriu: Lietuvai turint savo valstybę, lygaus statuso su kitomis, Vilniaus forumo siekiamas tikslas tūnoti bendruomenėje lietuviui negali būti priimtinas.

    • ExO:

      Be abejo, lietuviui labiau priimtinas tikslas ir lūkestis yra dalyvavimas savo valstybės kūrime ir valdyme. Kadangi realios tokio dalyvavimo galimybės menkos, ačiū Vilniaus forumui už bandymus atskleisti šio neišsipildžiusio lūkesčio priežastis ir sprendimų paieškas.
      Kažin, kas Tau būtų priimtina?

      • Man priimtinas visapusiškas visuomenės dalyvavimas savos valstybės kūrime ir valdyme atkakliai naudojant tegul nors ir menkas belikusias to dalyvavimo galimybes, kad jas plėtus, o ne užsikniaubimo neaiškių lietuvybės pozicijų bendruomenėje, nusišalinus nuo dalyvavimo Lietuvos, tarsi nuo kokios ne savos šalies politikos, tarsi laukiant dar kažkokio “išganymo”- išvadvimo puoselėjimas… Juolab, kai tai skleidžiama pasivadinus Vilniaus forumu, tai abejonių kas būtų tas laukiamas “išganymas” Vilniaus atveju nebelieka… Beje, kad tai reikalas ne dėl “lietuviškos lietuvybės” netiesiogiai bylotų ir naudojimasis lotyniško Pro Patrija pasivadinimo tokių veikimų atvejais istorine tradicija. Trumpai sakant, man priimtina Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto, Jono Basanavičiaus pozicija, buvęs aiškios lietuvybės atgimimo elgesys.
        Jeigu Vilniaus forumas lietuviškai elgtųsi, tai artėjančiuose Seimo rinkimuose mažiausiai nors Vilniaus vienmandatėse rinkimų apygardose keltų po savo kandidatą ir labai tikėtina, kad laimėtų. Tačiau Lietuvos pasaulyje jam svarbu užsikniaubėliškas pamokslavimas, gražbylystė, laukiant „išganymo“, – deja…

        • ExO:

          Savo pilietišką poziciją išdėstėte labai aiškiai, manau panašiai suvokia savo pilietiškumą didelė dalis senosios Europos valstybių gyventojų. Toks pilietybės suvokimas mažintų atotrūkį tarp valdančiųjų ir piliečių iš pačių Lietuvos piliečių pusės. Būtų viskas gerai, jei iš valdančiųjų pusės nebūtų neatsakingo ar tyčinio noro tą atotrūkį didinti, mūsų visų nelaimei; todėl atotrūkis didėja.
          V.Radžvilas: “(V. forumo) misija yra tokia: priminti ir paraginti vėl pamėginti tapti Tauta”. Apie V. forumo planus tiesiogiai dalyvauti politikoje nežinau, negirdėjau, gal jie kada nors pasakys ką galvoja. Jų pastangos ne beprasmės, norint kažką taisyti reikia suprasti kaip.

          • Siekimas “tapti Tauta” – po Sąjūdžio pergalių jau ja tapus, Lietuvai turint valstybę lygaus statuso su kitomis, – tai kažkokios mistinės būsenos, mistinio darinio įsivaizdavimas ir jo laukimas kaip atnešamo… Turime gyvuoti kokiais esame, žinoma, su tikslu deramai puoselėti lietuvybę įveikiant jos kelyje besirandančius iššūkius. Kad tai vyktų, yra tik 3-5 sumanių asmenų valdžioje klausimas. Nemanau, kad būtume jų tokių pristigę. Jų iškilimo ir patekimo į valdžią klausimą ir būtina spręsti. Taigi atviri forumai rengtini labai konkrečių planų, kaip Tautai save valdytis, lietuvybei Lietuvoje ir apskritai puoselėtis, klausymams tam, kad rastųsi vienas labai konkrečių veiksmų planas, su kuriuo būtų supažindinama visuomenė ir jam bei jo vykdytojams būtų pritarta rinkėjų per valdžių rinkimus.

            • ExO:

              Sutinku, lietuvybę puoselėjančių žmonių buvimas valdžioje labai svarbus; iš kitos pusės, to nepakaktų globalių socialinių projektų fone. Mintis apie tikslinius atvirus forumus labai prasminga, tačiau toliau prireiktų visapusiškų resursų… Pabandykit įsivaizduoti viską detaliai…

  6. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Man patinka samprotavimai, protinės konstrukcijos ir įvairios nuostatos. Kiek atsimenu labai puikiai su ponu profesoriumi V.Radžvilu niekiaip man nepavyksta suderinti nuostatų dėl LR ir kitų valdtybių pilietybių turėjimo. Tai čia visos “šviesuomenės” tamsa. Leiskite taip manyti.
    Antras dalykas ką mėstu, tai ne vien protines konstrukcijas, o greičiau pedantišką tikslumą. Vienas kitam nemaišo. Tai čia labai norėčiau, kad ponas prof. Vytautas Radžvilas, labai griežtai, labai kritiškai įveritntų nors paskutines mano publikacijas ekspetai.eu nuomonių skyrelyje su tokias pavadinimais:

    Besiblaškančiam Seimui – teisėtą rinkimų sistemą;

    Seimas – juodoji skylė ;

    Ar Seimo nariai taps TYČINIAIS NUSIKALTĖLIAIS PRIEŠ VALSTYBĘ?;

    Spėju, kad ponas Radžvilas neišdrįs kritiškai pakomentuoti. Reiškia jis komentarų po savo straipsniu neskaito, nes kaip premjeras A.Butkevičius sako, tie kurie rašo komentarus turi psichinių problemų. JIs komentarų neskaito. O kaip ponas V.Ražvilas?

  7. Visai niekam tikęs straipsnis:

    1. citata – “mes iš tikrųjų nesame Tauta, o tik lietuviškai kalbančių, išsibarsčiusių, susvetimėjusių, tik savo asmeninių tikslų siekiančių žmonių masė”.

    Tauta yra tik tie, kurie gyvena Lietuvoje, nes jie Lietuvai dirba, jai augina vaikus, ją gina, t.y. ją išlaiko gyvą, o visi kiti per laiką išlietuvės, pereis į kitas tautas, todėl apie juos nėra ko net šnekėti.
    Taigi – esame lietuvių tauta, nes čia, šioje žemėje, užgimėme kaip tauta, ir liksime ja.

    2. citata – “Kartu su Dievu, tauta, tėvynė, šeima yra žmogaus požymiai”.

    Jokių dievų niekada nebuvo ir nebus, dėl ko patiems dera stengtis, kad Lietuva būtų su lietuviais (o ne be jų).

    3. citata – “Sąjūdis buvo stebuklingas tuo požiūriu, kad trumpai akimirkai žmonės, kurie kalbėjo lietuvių kalba ir suvokė esantys lietuviai, vėl sąmoningai ir valingai panoro tapti Tauta”.

    Jokio stebuklo čia nebuvo ir tai paaiškino S.Geda savo kalboje:
    https://www.youtube.com/watch?v=gzKS9Bb8SZc
    Tiesiog buvo išlaukta iki patogaus momento, kada, po Sabonio vedamų Žalgirio pergalių tarėm sau: mes galim! ir drakonas mirė, atėjo lemiamas momentas – atsirado galimybė.
    Kadangi ten vienas toks su barzda darė viską, kad kitų neliktų, tai ir Sąjūdžio neliko, įsigalėjo žulikai (V.Landsbergis – o jei mafija už Lietuvą?), dėl ko nebuvo dirbta visuomenės daugumai ir milijonui lietuvių čia neliko vietos.

    Sąjūdis savo atgyveno, dabar reikia padaryti taip,kad žulikai būtų suriktinti, priversti valstybės organus dirbti visuomenės daugumai – kaip ir nurodo įstatymai, sudaryti tinkamas sąlygas investuotojams, kad vėl atgimtų ekonomika, atsirastų gerai apmokamos vietos ir Lietuva vėl prisipildys lietuviais: ne kurie grįš, ne kurie atklys iš kitur ir integruosis, o jokių getų neleiskime gink die, nes kaip tik dėl to kažkada žuvo taip vadinami žydai ir t.t.
    VISI PRIVALO BŪTI LIETUVIAIS: kam tokia tvarka nepatinka, tiems sakome viso gero – net jei jo giminė čia būtų gyvenus šimtus metų.

    Lietuva – TIK lietuviams!,
    nes tik jie yra komandos, kuri vadinasi Lietuva, nariai ir tik jie išlaikys gyvą Lietuvą, be kurios pasaulyje nebus ir lietuvių.

  8. Atmintis:

    Grėsmingai tarta, jog „labai sparčiai priėjome ribą, kurią šiandien jau vis drąsiau ryžtamasi įvardinti. Ta riba vadinasi paprastai – istorinė nebūtis“. Argi tikrai taip?, bet kai ant karaliaus Mindaugo rūmų pamatų ir kitur regi brukamą raudoną vėliavą, prisimena Pabaisko pamoka kaip dvivaldystės pasekmė. Tai gal išties „Mes iš tiesų stovime ant bedugnės krašto“, juk šiandien liepos 22 d. 1729 m. gimęs Vilniaus vyskupas, pirmasis Edukacinės komisijos pirmininkas Ignotas Masalskis 1794 06 28 Kosciuškos įsakymu nužudytas Edukacinės komisijos pirmininkas!

  9. Leonas M.:

    Ačiū gerb. V.Radžvilui už puikų straipsnį. kuris verčia ne tik jaudintis, bet ir mąstyti, ieškoti. Žinoma, kad reikia žvelgti į priekį ir vienytis, kad išliktume tauta, išliktume lietuviais, po kurių vardu šiandien puikiai telpa ne tik sūduviai, žemaičiai, dzūkai ir aukštaičiai, bet ir ankstesnių genčių, ar kitokių buvusių istorinių darinių pavadinimai. Priimkime lietuvių tautą, mūsų dabartinę kalbą kaip pagrindinį gražių šakų kamieną, be kurių Lietuvos valstybės medis būtų labai skurdus. Taip, Sąjūdis buvo mūsų istorinio susipratimo ir vieningumo vainikas, kurį tik vienas norėjo užsidėti ant galvos, o nepasisekus, pasiūlė jį sumenkinti, kad sudžiūtų, netrukdytų ir subyrėtų. Mūsų dabartinis partinis, politinis skaldymasis veda mus į aklavietę, į išnykimą. Ar atsiras dar tokia asmenybė, toks politikas, kuris Lietuvos ateities vardan priverstų dabartines Lietuvos partijas rasti bendrą vardiklį, jį padaryti Lietuvos politikos stuburu? Nei paverkšlenantys, nei pakrizenantys, nei savanaudžiai to nepadarys. Dar yra likę žmonių, kurie turi neabejotiną protą ir meilę Lietuvai, kaip kad autorius, bet jų reikia daug daugiau, reikia kartu dirbančių, plačiai, bet kartu veikiančių, kartu kitus prie savęs telkiančių.

  10. Ką bendro turi jūsų paistalai su profesoriaus V. Radžvilo straipsniu ir jame keliamomis problemomis? Tai tik jūsų laisvalaikio praleidimas ir tuščiažodžiavimas. Ar dar galite ką nors pozityvaus parašyti, o juo labiau nuveikti?

  11. lietuvis:

    Sunku islikti tauta? – Po karo vyko sovietinis musu nutautinimas,dabar Europinis. Atviru duru diena pabegeliams is visu Azijos kampu ir tuo paciu negeriems is Afrikos, isimties tvarka, net neziurint i akis…. 🙂 Dziaugemes litais,dziaugemes nepriklausomybe, bet neilgai…. Tauta palieka savo sali,pasirinkdami zmogiskas gyvenimo salygas,kuriu per 25 metus, nesugebejo skurti musu buvusios nepriklausomybes konstruktoriai… Kiti labai nusipelne,bijo isnesti i gatve uzpakali be jiems nieko nekainuojancios, biudzeto apmokamos apsaugos… Stai kur tikri pasiekimai.

    .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: