D. Daučiūnaitė. Lietuvių tautinės tapatybės likimas Europos Sąjungoje (11)

Danutė Daučiūnaitė | asmeniė nuotr.

Danutė Daučiūnaitė | asmeniė nuotr.

Jau 12 metų Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Buvimas šioje sąjungoje neabejotinai turi didelę įtaką mūsų politikai, ekonomikai, kultūriniam ir socialiniam gyvenimui, taip pat ir mūsų pačių savivokai, tautiniam identitetui. Tautinė tapatybė čia suvokiama kaip etninės ir politinės tapatybių mišinys. Šios dvi tautinės tapatybės dalys tradiciniame dichotomoniame požiūryje yra apibrėžiamos taip: etninei tautai (tautinei tapatybei) būdinga „bendra geneologinė kilmė ir bendras likimas“, tautos narius sieja „bendra etninė kultūra – dialektai, papročiai, tradicijos“, taip pat „kalba, religija, bendra istorinė praeitis“ (J. Kuznecovienė, 2007: 2), o politinei tautai (tautinei tapatybei) būdinga „teritorija, tautos narius vienijanti politinė bendruomenė“, pilietybė, bendri įstatymai, visų lygybė prieš įstatymą, politinė ideologija“ (J. Kuznecovienė, 2007: 2).

1990-aisiais Lietuva buvo atkurta kaip nacionalinė valstybė, tad čia gyvenančių lietuvių tautiniam identitetui būdingi tiek etninės, tiek politinės tapatybės bruožai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad narystė Europos Sąjungoje nedaro jokios įtakos tautinei lietuvių tapatybei, ne tik jos nemenkina, bet dar ir palaiko, skatina. Juk yra visokių ES projektų, susijusių su etniškumo, kultūrinio paveldo išsaugojimu, ES neneigia ir vieno svarbiausių tautinės tapatybės elementų – nacionalinės kalbos, visų ES šalių narių valstybinės kalbos yra pripažįstamos lygiavertėmis ir oficialiomis ES kalbomis. Oficialus ES šūkis yra „Vienybė įvairovėje“, kuris tarsi patvirtina, kad kalbų, kultūrų, tautų ir kita įvairovė yra gerbiama, pripažįstama ir saugoma. Ir vis dėlto aiškiai matyti, kad lietuviška tautinė tapatybė šiuo metu išgyvena, švelniai tariant, ne pačius geriausius laikus. Kokie iššūkiai šiandien jai kyla?

Baimintis dėl tautinės tapatybės likimo ir išlikimo ES nebūtų pagrindo, jeigu ES dabar būtų tokia, kokią ją siekė sukurti jos tėvai kūrėjai – „krikščioniška tautų ir valstybių sąjunga“, kurioje bendras visas nacionalines valstybes ir tautas vienijantis pagrindas būtų Europos žemyno civilizacijos pagrindas – krikščionybė. Deja, dabartinė ES nuo krikščionybės yra visiškai nutolusi ir net ignoruoja savo krikščioniškas šaknis (Lisabonos sutartyje krikščionybė apskritai nėra minima), o ES vyraujančios „kosmopolitinės Europos integracijos vizijos srovės, t.y. grynasis kosmopolitizmas ir komunistinis kosmopolitizmas“, (kuriomis persiėmę ir aukšti ES pareigūnai) veikia ne tik lietuvių, bet ir kitų ES šalių narių tautinę tapatybę, siekdamos ją susilpninti, sumenkinti ar net visai sunaikinti, vietoj jos siūlydamos universalią europinę tapatybę. Nors yra teigiančių, kad tradicinę tautinę ir naująją europinę tapatybes galima suderinti, vis dėlto šiuolaikiniame kontekste jų dermė yra abejotina, nes europinė tapatybė siekia dominuoti tautinės tapatybės atžvilgiu. Vienas iš ES prezidentų, Hermanas van Rompėjus 2014 m. yra pasakęs, kad reikia „ugdyti unifikuotą ES piliečių visuomenę, globalią, kosmopolitinę visuomenę iš esmės“. Savaime aišku, kad nei tauta, nei tautinė tapatybė su tokia vizija nesuderinamos.

Vienas iš ES kaip globalios valstybių sąjungos bruožų – laisvas darbo jėgos ir kapitalo judėjimas. Kadangi sienos yra atviros ir galima laisvai keliauti, sudaromos palankesnės sąlygos emigracijai į kitas šalis. Daugelis lietuvių pasinaudojo ir dabar intensyviai naudojasi šia galimybe. Tai reali grėsmė tautinės tapatybės išlikimui ir išsaugojimui. Mokslininkai teigia, kad „mobilumas ir migracija destabilizuoja identitetus, nes pastarieji yra išplėšiami iš žmonių gimtosios vietos“ (L. Vilkienė, 2015: 117). Išvykimas iš tėvynės turi didelę įtaką asmens savivokai, ypač tautiniam identitetui.

VU kalbininkų 2011–2013 m. atlikto sociolingvistinio tyrimo „Emigrantų kalba“ duomenys parodė, kad beveik visiems tyrime dalyvavusiems lietuviams emigrantams yra „svarbu mokėti lietuvių kalbą“ (L. Vilkienė, 2015: 128). Taipogi šis tyrimas parodė, kad „nemažai lietuvių, gyvenančių užsienyje, išlaiko lietuvių kalbą, dažniausiai kalba lietuviškai namuose (78 % respondentų) arba lietuvių bendruomenės susitikimuose (64 %) (L. Vilkienė, 2015: 128). Lietuviai stengiasi ir vaikus mokyti lietuviškai, leidžia savo vaikus į šeštadienines mokyklas, nors tai yra tikrai nelengva, ypač turint omenyje tai, kad vaikai mokykloje ir daugelyje kitų vietų girdi ir kalba būtent užsienio, o ne lietuvių kalba, tad gali pristigti motyvacijos kalbėti lietuviškai. Lietuvių kalbos ir tautinės tapatybės išlaikymui užsienyje didelę įtaką turi stiprus tėvų tautinis identitetas ir noras jį išsaugoti, perduoti gimtąją kalbą savo vaikams.

Nors pastebėta nemažai džiuginančių ir viltį teikiančių tendencijų, kurios leidžia manyti, kad lietuvių tautinę tapatybę galima išsaugoti ir svetur, bet taipogi tyrimas atskleidžia ir tai, kad šiai tapatybei, lietuviui gyvenant užsienio šalyje, kyla nemažai grėsmių, dėl kurių ji ima transformuotis, silpnėti ir nykti. Pavyzdžiui, 37 % dvidešimt ir daugiau metų užsienyje praleidusių žmonių „jaučiasi pusiau lietuviais, pusiau kitos tautybės žmonėmis“ (L. Vilkienė, 2015: 119), kuo ilgiau gyvenama svetur, tuo dažniau žmonės Lietuvoje nebeprisistato kaip „tiesiog lietuviai“, o kaip „gyvenamosios šalies lietuviai“ (L. Vilkienė, 2015: 119), ypač tie, kurie jau gimę ne Lietuvoje. Be to, tik „40 % dešimt ir daugiau metų užsienyje gyvenančių lietuvių emigrantų jaučiasi savi Lietuvoje“ (L. Vilkienė, 2015: 167).

Kai kurie emigrantai daugiau metų pragyvenę užsienio valstybėje, ima labiau tapatintis su ja, o ne su Lietuva. Pavyzdžiui, viena tyrimo respondentė, 12 m. gyvenanti Vokietijoje, ją vadina „tėvyne Vokietija“ (L. Vilkienė, 2015: 173).  Tiesa, moteris ją pamini kaip „antrąją tėvynę“, vadinasi, Lietuva vis dėlto yra pirmoji, ryšys su ja nėra visiškai paneigiamas. Prie tautinės tapatybės silpnėjimo prisideda ir tai, kad palikus gimtąją šalį, nutrūksta ir su ja siejantys įsipareigojimai, tokie kaip siekis dirbti savos valstybės labui, kurti jos bendrąjį gėrį, ginti savo šalį karinės agresijos atveju ir pan. Nors didžioji dalis tyrime dalyvavusių lietuvių emigrantų stengiasi išlaikyti savo kalbą, kultūrą, išlaiko tvirtą emocinį ryšį su gimtuoju kraštu, tačiau sunku paneigti, kad emigracijoje lietuvių tautinė tapatybė, atsakomybės už savo tautos, valstybės likimą ir išlikimą, pareigos jai jausmas silpnėja ir nyksta.

Kalbant apie Lietuvoje gyvenančių lietuvių tautinę tapatybę, oficiali Lietuvos valdžios politika nededa pakankamai pastangų tautinei piliečių savivokai ugdyti ir saugoti. Mokyklose nėra patriotinio auklėjimo, tik abstrakčiai suprantamas pilietinis ugdymas, kuriuo mokiniai mokomi ginti tam tikras savo teises, bet ši disciplina neugdo įsipareigojimo savo tėvynei ir, esant reikalui, pasiaukojimo dėl jos. Oficiali Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2030“ paremta ne lietuviams nuo seno būdingu etnokultūriniu (susijusiu su tautos kultūra, istorija, teritorija, kalba ir pan.) ar politiniu tautinės tapatybės modeliu bet visai kitu, tik po Nepriklausomybės atgavimo ėmusiu formuotis, „civilizacinės europinės tapatybės“ (N. Putinaitė, 2014: 109) modeliu. Pasak N. Putinaitės, „Lietuva 2030“ strategija atspindi civilizacijos mestą uždavinį Lietuvai kaip tautinei bendrijai tapti civilizuota bendrija“ (N. Putinaitė, 2014: 112). Remiantis nauja civilizacinės europinės tapatybės samprata, pasikeičia ir tautos suvokimas –„tauta nėra kalbiškai ar kultūriškai vientisa bei „stabili“, nes ji apibrėžiama per dinamišką siekį tapti civilizuotais“ (N. Putinaitė, 2014: 109), o Europa yra „politinė tikrovė, kurią reikia pasivyti“ (N. Putinaitė, 2014: 113).

Kokia yra toji civilizuota Europa, kurios lietuviai ieško ir taip stengiasi pasivyti? N. Putinaitė rašo, kad „Lietuvos civilizacinė Europa yra krikščioniška“ <…> Europinei tapatybei krikščionybė yra civilizacinis pagrindas“ (N. Putinaitė, 2014: 114). Taip turėtų būti, bet iš tikrųjų pati autorė pripažįsta, kad „europietiškumas šiuo metu dažniau siejamas su ES nei su Europa“ (N. Putinaitė, 2014: 114), o ES toli gražu nepavadinsi krikščionišku projektu, kaip ir daugelyje Europos šalių krikščionybė jau seniai nebevaidina lemiamo vaidmens. Krikščionybė nėra įrašyta nei Lisabonos sutartyje, nei globalioje „Lietuva 2030“ strategijoje. Pastaroji strategija labiau atitinka šiuolaikinę ES vyraujančią globalią ir kosmopolitinę ideologiją, pagal kurią europinės tapatybės pagrindas yra ne krikščioniškos vertybės, o „demokratijos, žmogaus teisių bei laisvių idėjos“. Kadangi tai yra pernelyg abstraktu, tokia tapatybė nesuteikia aiškaus pagrindo ir daugeliui lietuvių lieka svetima ar net atgrasi. Jei ES išties vadovautųsi krikščioniškomis vertybėmis, stiprias tradicijas ir krikščioniškos kultūros paveldą turinčiai Lietuvai nebūtų sunku joje pritapti, bet dabar lietuviai  nepritampa ir dažnai net laikomi „atsilikusiais“ ar „nepažangiais“ būtent dėl savo ištikimybės tradicinėms ir krikščioniškoms vertybėms, kurios kertasi su ES šiuo metu dominuojančiomis genderizmo, neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologijomis, jų skelbiamomis neaiškaus turinio „europietiškomis vertybėmis“.

Kita į tautinę tapatybę besikėsinanti Europos Sąjungoje populiari ideologija yra federalizmas,  siekiantis apriboti nacionalinių valstybių savarankiškumą ir kurti ES federaciją. Į šios federacijos kūrimo tikslus įeina „euro zona“, „bendra imigracijos ir prieglobsčio politika“, „ES pilietybė“, „balsavimo teisė kitose ES valstybėse narėse gyvenantiems ES piliečiams balsuoti visuose rinkimuose jų gyvenamojoje vietoje“, o valstybėms, nenorinčioms prisijungti prie tokios federacinės sąjungos, net grąsinama sankcijomis. Kad ir kokiais kilniais tikslais dengtųsi federalizmas, vis tiek aiškiai matyti jo pretenzijos stipriai apriboti nacionalinių valstybių savarankiškumą, jų suverenitetą, taigi ir silpninti, naikinti ES šalių narių piliečių tautinį identitetą.

Lietuvoje aiškiai pastebima šiuolaikinės europinės civilizacinės ir etnokultūrinės tautinės tapatybės priešprieša. Pirmajai atstovauja valdžios atstovai ir piliečiai, pasisakantys už kuo didesnę Lietuvos integraciją į ES, net jeigu dėl jos tenka atsisakyti nemažos dalies valstybės suvereniteto, t.y. teisės patiems, be išorinės įtakos tvarkyti savo valstybės reikalus. Tokie žmonės, laikantys europietiškumą patriotiškumo dalimi, save vadina „proeuropietiškais patriotais“. Antrosios atstovai yra nacionalistai, arba tautininkai, kurie remiasi konstitucine nuostata „Lietuvos valstybę kuria tauta“ ir mano, kad Lietuvos reikalus tvarkyti turi visų pirma Lietuvos piliečiai, o ne Europos Sąjunga ar kitos viršnacionalinės jėgos. Jie nebūtinai pasisako prieš Lietuvos narystę ES (nors yra dalis ir tokių), bet yra įsitikinę, kad Lietuva jau yra Europos Sąjungos narė, todėl tolesnė integracija nebereikalinga. Svarbiausia ginti visų pirma savo šalies nacionalinius interesus, patiems spręsti, kokias ES siūlomas reformas priimti, o kokias ne, t.y. patiems būti savo valstybės šeimininkais. Šios dvi tautinės tapatybės sampratos – proeuropietiško patriotizmo ir nacionalizmo – yra nesuderinamos, kadangi tautininkai laiko „europatriotus“ išdavikais, o pastarieji savo ruožtu vadina tautinius patriotus „agresyviais nacionalistais“ ar „pseudopatriotais“. Taigi Lietuvoje gyvenantys lietuviai laikosi skirtingų tautinės tapatybės sampratų, o šios priešpriešos pamatas – požiūris į Europos Sąjungą ir Lietuvos vaidmenį joje.

Kadangi žmonės nebesijaučia esantys savo valstybės šeimininkais, tai didina nusivylimą ir atgraso nuo didesnio domėjimosi viešaisiais reikalais, nes manoma, kad vis tiek svarbiausius valstybės klausimus sprendžia ES ir joje vyraujančioms antitautinėms ideologijoms pritariantys palankūs politikai. Tai klaidinga nuostata, nes piliečių balsas turi svarbią reikšmę. Jei daugelis piliečių susitelktų ir aiškiai išreikštų savo nuomonę, valdžia negalėtų jos nepaisyti, nes Lietuva yra demokratinė valstybė. Jau dabar randasi įvairių pilietinių iniciatyvų svarbiais valstybės klausimais (dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, asmenvardžių su nelietuviškomis raidėmis, alkoholio kontrolės įstatymo pataisų ir kt.) ir jos yra išgirstos viešojoje erdvėje, nors ir sulaukia nemažai kritikos ir net kaltinimų dirbant Rusijai, kas tikrai stebina, nes tokias iniciatyvas reikia sveikinti kaip bundančio tautos politinio sąmoningumo apraiškas.

Lygiai taip pat nebūtina priimti „iš viršaus“ nuleidžiamų ES potvarkių. ES netaps federacija, jeigu ją sudarančios valstybės aiškiai pasakys, kad joms toks modelis nepriimtinas. Jau dabar yra šalių, kurios nesitaiksto su ES nutarimais ir atsisako kai kurių joms nepriimtinų reformų, pvz.: Lenkija, Vengrija atsisakė priimti migrantus pagal priverstines kvotas. Manau, kad tokios šalys gali būti Lietuvai pavydžiu, rodančiu kad galima būti Europos Sąjungoje ir išsaugoti savo tautinę tapatybę, neprarasti suvereniteto, piliečių teisės patiems valdyti savo valstybę ir būti jos šeimininkais.

Užuot nuleidus rankas, susitaikius su lietuvių tautos išsivaikščiojimu ir kūrus globalios Lietuvos ateities vizijas, vertėtų pagalvoti apie stiprios nacionalinės valstybės kūrimą, kurioje būtų gera gyventi kiekvienam piliečiui ir nereikėtų emigruoti. Siekiant stiprinti tautinę tapatybę, reikia į mokyklas sugrąžinti tautinį ir patriotinį auklėjimą, nes patriotizmas ir stipri tautinė tapatybė neatsiranda iš niekur, ir vien tik šeimos auklėjimo jai atsirasti dažnai nepakanka, reikia ir mokyklos, kitų švietimo įstaigų į tai nukreiptų ugdymo programų.

Turime didžiuotis savo valstybe, tuo, kad esame lietuviai, niekuo ne prastesni už kitas tautas, saugoti ir puoselėti per ilgą laiką susiformavusią tautinę tapatybę, o ne stengtis kažką pasivyti ir prie kažko prisitaikyti, perimant tai, kas mums visiškai neaktualu ir net žalinga. Civilizacinė europinė tapatybė – tokia, kokia yra aktyviai formuojama dabar – mums nereikalinga, nes savo tapatybę – etnokultūrinę ir politinę – jau turime, ji formavosi ilgus šimtmečius ir galutinai išsiskleidė 1918 m., kai Lietuva sukurė tautinę valstybę. Kaip yra pasakiusi baltistikos profesorė Grasilda Blažienė – „Mums nereikia savęs kurti – mes esame“. O jei esame, turime ir toliau būti, stengtis labiau pažinti savo istoriją, kultūrą, kalbą, taip stiprinti savo tautinę tapatybę, pasitikėti savimi ir stovėti aukštai iškelta galva greta kitų orių ir didingų Europos tautų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *