V. Zaikauskas. Ar egzistuoja lietuvių kalbos sistema?

Nesitikėkime dar  vienos nuomonės apie pavardžių rašymą  dvigubą „V“ ar lietuviškos abėcėlės keitimą, temų  – vėl ir vėl sugrįžtančių į mūsų žiniasklaidą. Nekalbininkui  kartais keistai ir nesuprantamai atrodo bandymai keisti, naujinti  mūsų žodyną, kartais ir vėl sugrįžtant prie seniai  išgyvento senojo.  Gal nebūtų čia nieko keisto – kad iš savo kalbos mes pašalinam kai kuriuos žodžius. Jie ima nebeatitikti laiko dvasios, moraliai arba fiziškai pasensta, kai kuriuos tiesiog pamirštam, nes tai, ką jie reiškia, jau nebesipainioja mums po kojomis.

Visokie būna žodžių ir vardų likimai, o kartais ne ką prastesni nei mūsų gyvenimai – ne mažiau dramatiški. Kai kurie žodžiai, rodos, miršta, mes juos tarytum ir palaidojam, tačiau po kurio laiko ima ir prisikelia.

Na, jeigu ne patys savo natūralia mirtimi numiršta, tai juos numarina visažiniai kalbininkai. Numarina, ne drūčiai užvožę kuokomis ar kalavijais, ne po ilgų kankinimų ugnimi, tabletėmis, dalinėmis amputacijomis, nedusina ar pakaria, tačiau numarina kur kas rafinuotesniu būdu – įsakymu.

Štai šitaip buvo susidorota su gražaus, kukliu gelsvai žalsvu apdaru paukštelio, svirpusio mūsų protėviams šimtų šimtus metų, vardu. Vieną dieną kalbininkai, kaip kokie viešpačiai nuo Sinajaus kalno rūsčiais, tarsi paskutiniojo teismo trimitų garsais, paskelbė: nuo šiol paukštelis vadinsis krosnilanda, o ne kaip lig šiol – pečialinda.

Tik, prašau, nesijuokti. Pasijuoksite truputį vėliau, nes tai dar ne istorijos pabaiga.

Kalbininkai pečialindą net iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” su didžiausia panieka ištrenkė, prirašę – neteiktinas žodis. Suprask, jūs, prasčiokai, kuriems nerūpi lietuvių kalbos grynumas tarpusavyje, virtuvėje ar tvarte prie gyvulių vartokite, tačiau padorioje, išsilavinusioje draugijoje – šiukštu.

Ir taip, kurį laiką mūsų gyvenimas tapo švaresnis, ėmė kalbėti labai gražia, sušukuota, iškedenta, nupudruota, iškvėpinta, išpuoselėta lietuvių kalba. Be jokių kalbos šiukšlių. Net akyse, rodos, buvo pasidarę šviesiau.

Tačiau staiga kalbininkai persigalvojo. Ne, krosnilanda žodis negeras, pečialinda yra geresnis. Pečialinda vėl laisva ir nevaržoma gyvena savo vardu. Ji vėl sugrįžo į žodynus, be jokių draudžiamųjų ar niekinančiųjų pastabėlių.

Ar po kurio laiko jos vėl iš ten neišmes – neaišku. Sunku numatyti, kas šaus kalbininkams į galvas, kokio žodžio jie imsis. Nes persigalvoja jie ne taip jau retai. Buvo uždraudę vartoti pliažas, anūkas, vajus, kaladė, klynas, aršus, balius… ėjo metai kiti – vėl su trimitų garsais paskelbia: vartokite į sveikatą!

Dabar turiu paaiškinti. Žodis netinkamu, neteiktinu paskelbiamas po ilgų svarstymų. Viena komisija ilgai ilgai svarsto, po to perduoda kitai komisijai.

Ten vėl didžiausias garbingiausių,  aukščiausius kalbos mokslus baigusiųjų  būrys suka galvas, krapšto pakaušį… Ir galų gale paskelbia: vartoti draudžiama, nes tai neatitinka lietuvių kalbinės sistemos.

Taip, sistema – dalykas prieš kurį nepapūsi.

Sistemos yra fizikoje, chemijos moksluose, biologijoje, medicinoje… Fizika nebūtų fizika, jeigu ne Niutono dėsniai. Ką Euklidas ar Archimedas pasakė prieš tūkstan čius metų galioja lig šiol.

O lietuvių kalbos mokslas, lietuvių kalbinė sistema yra kažkas visai kita. Kelerius metus lietuvių kalbos sistema, lietuvių kalbos mokslas veikia pagal vienokius dėsnius, bet gali kurį laiką paveikti ir pagal kitokius. O kaip būtų, jei, tarkime, astronomijos moksle, astronomijos mokslo sistemoje – keli astronomai susirinkę nutartų, kad užteks planetoms suktis šita kryptimi ir įpareigotų  jas kurį laiką  suktis priešinga kryptimi… Kitaip tariant, uždraustų. Dabartiniai Lietuvių kalbos prižiūrėtojai taip ir daro. Tik  iš pradžių perspėja raštu, kad jie draudžią mums vartoti kurį nors žodį. Ir kad nepaklususieji bus baudžiami piniginėmis baudomis (iki 1 000 litų.). Lietuvių kalbos mokslo sistema yra neklystanti ir neapskundžiama!

Aš čia papasakojau tik apie vieną žodį – pečialindą. Nepagalvokit, jog tai vienintelis žodis, tai tinkantis lietuvių kalbos sistemai, tai iš jos išmetamas.

Oi oi oi… Tokių vienon ar kiton sistemos pusėn nuolat  cirkuliuojančių žodžių yra kelios dešimtys. Keistumų yra ir daugiau. Štai, pavyzdžiui, priesaga -istas ir -ininkas. Tinkamas žodis yra smuikininkas, tačiau  netinkamas violončelistas (->violončelininkas). Klaidinga kontrabosininkas, tačiau taisyklinga forma – pianistas. Ne traktoristas, bet traktorininkas. Tačiau – žurnalistas.

Ir vėl prašau nepradėti plyšauti iš juoko. Žinot, kaip Lietuvių kalbos komisija aiškina? Ogi priesaga –istas leidžiama vartoti tik tradiciniams žodžiams, jau nusistovėjusiems. Vadinasi, praeis kiek laiko, ir, jei nenustosime vartoti, tuomet žodžiai-skoliniai: fainas, blatnas, firanka, basanoškė, kalnierius,bachūras, pacanas, biški, bilekaip ir kt. greitai taps „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” (DLKŽ) puošmenos, nes juos visi vartoja jau daug metų, todėl būtina priimti į sistemą. Taigi, nenuleiskim rankų, vartokim šituos žodžius pilnom burnom ir apkvailinsim kalbininkus, išprovokuodami juos šituos barbarizmus įsileisti į DLKŽ.

Tas pats lietuvių kalbos rašybos sistemoje, kirčiavimuose, skyryboje… Jeigu ne kartą buvau už ausų išmestas iš lietuvių kalbos pamokos už tai, kad įkyriai rašiau pjauti, spjauti… tai jeigu eičiau į mokyklą vėl – būčiau mokytojos areštuotas už tai, kad vėl visiems iki gyvo kaulo įkyrėjau rašydamas: spiauti, piauti. Mat lietuvių kalbos sistema vėl ėmė tekėti priešinga kryptimi… Tai ar egzistuoja lietuvių kalbos sistema?

Ar  vienus kitus žodžius galima vartoti nelygu  mėnulio fazės? O gal nuo,  kas šiandien valdžioje, arba  nuo to,  kuris Lietuvių kalbos komisijos narys kuria koja šiandien išlipo iš lovos…