R. Cibas. Žmogiška ar dieviška (1)

Romas Cibas | asmeninė nuotr.

Ko žmogus siekia, ko viliasi, maldos žodžius kartodamas: „…Tebūnie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Teateinie tavo karalystė…“ Jo netenkina tvarka žmogiška, jis nori dieviškos. Ypač dabar, po korupcijos skandalo, artėjant rinkimams, pasijautė žmogiškos tvarkos, žmogiškos valdžios nepatikimumas. Ką reikės rinkti, už ką balsuoti?

Beveik visi pabandė… Kuo tikėti? Nusivylusių  valdžia ir iki skandalo netrūko, o dabar… Ko gero ir „Kakadu“ laida iš televizijos pranyko neatsitiktinai būtent šiuo metu. Kažkam „viršuje“ darosi neramu, ar nebūsim priartėję prie pavojingos ribos? Tik stručio metodas čia nepagelbės. Problema pakišta „po kilimu“ niekur nepranyksta. 

Neseniai, turistinėje laidoje, su kraupiom smulkmenom, buvo kalbama apie vergovę. Kokiomis sąlygomis juodaodžiai vergai buvo laikomi, plakami, parduodami. Bet ar tik Afrikoje, ar tik Amerikos žemyne, ar tik „kažkada“, buvo tokie santykiai tarp žmonių? Prisiminiau epizodą iš istorinio romano, tai vyko  Europoje: Bajoras, grįždamas iš medžioklės, pamatė savo baudžiauninkus šiaudinį pirkios stogą betaisančius. Jis buvo ne vienas, o su visa palyda svečių. Norėdamas svečius pralinksminti, jis pykštelėjo į baudžiauninkus. Vienas nusirito, stogo šlaitu žemyn, svečių tarpe sukeldamas juoką ir šmaikščias replikas. Nuostolis nedidelis – baudžiauninkai greitai veisiasi…

Žiūrint iš mūsų laikmečio – visai nejuokinga. Sakysite – tai neįmanoma. O šiaurės Korėja? Ją turim dabar. Jeigu nepakankamai nuoširdžiai verksi dėl vado mirties – mirsi pats… Vergija taip pat nėra tik praeities reliktas. Sekso vergijai galo nematyti… Visi šitie atvejai –buvę, esami ar busimi, paminėti ar ne, turi kažką bendro. Ką?

Tokie santykiai tarp žmonių įmanomi tik esant disbalansui. Kada vieni žmonės valdžią turi, o kiti – ne. Visi vairuotojai žino ar bent jau numano, ką reiškia nesubalansuotas ratas. Jeigu viena rato pusė sunkesnė už priešingą, ratui sukantis, jis pradeda „daužyti“. Kuo didesnis toksai svorio disbalansas, tuo stipresnis „daužymas“ – dreba vairas, pagreitintai dyla padangos ir traukių šarnyrai, galima atsidurti ir griovyje… Apie disbalansą labai gerai žino ir bitininkai. Jeigu į medsukį, priešais vienas kitam sudėsi skirtingo svorio korius, tai medaus sukimo metu, medsukis ne tik drebės, bet gali pradėti ir „lakstyti“ po kambarį. Tai elementari fizika.

Kalbant tiksliau, valdžios disbalansas minėtus santykius ir sukuria. Kuo didesnis skirtumas tarp valdžią turinčio ir beteisio, tuo daugiau atsiranda neteisybės, išnaudojimo ir t.t. Patyčios tarp paauglių turi tą pačią priežastį. Tik šiuo atveju disbalansas yra autoriteto. Vieni jį turi, kiti – ne. O jeigu kapstysime dar giliau, ieškosime, iš kur valdžios, autoriteto ar kitoks disbalansas atsiranda, kas siekia pranašumo prieš kitus, tai rasime, kad tai daro ego. Žmogiškasis ego atsiranda iš klaidingo tapatinimosi su savo kūnu, su protu. Iš to ir biblijinis terminas „paklydusi avelė“.

Susiginčijo kartą žmogaus kūno dalys, kuri iš jų svarbiausia. Aš esu galva, aš viską nusprendžiu – iš paties viršaus pasigirdo balsas. Bet kiek yra pusgalvių , o jie kažkaip gyvena, neretai dar ir geriau  – nesutiko širdis. O va jeigu aš nors trumpam sustočiau, tai visiems jums – galas. O kas gi viską padaro, kas jūs be mūsų – viena per kitą pradėjo rankos. O kas jus visus nešioja – neatsiliko ir kojos. Tik kakutis žarnose tylėjo nuščiuvęs. Bet galiausiai įsidrąsino ir jis –  kai aš neišeisiu visą savaitę, tada pažiūrėsime kas čia svarbiausias…

Atrodytų paprastas ar net lėkštas anekdotas, bet labai panašiai kalba ir išminčiai, žmonės patyrę nušvitimą. Jie su pagarba žvelgia į kiekvieną žolytę ar vabaliuką.  Nes tai esą Dievo apraiška. Nėra dalykų menkaverčių. Ar metras, ar kilometras, milimetras ar šviesmetis, galaktika ar atomas – viskas persmelkta dieviškosios dvasios. Jis turi daug vardų ir suprantamas skirtingai, dėl ko esama daug religijų. Bet yra dalykų, dėl kurių visi sutaria. Tai tas, kad jis – visur esantis, visa apimantis. Rytuose kalbama dar radikaliau – yra tiktai beribė sąmonė (Brahmanas – Dievas), o tai ką mes matome, ką apčiuopiame, tik „maja“ – (iliuzija). Tai tik jo laikinos apraiškos, praeinančios formos. Kvaila prie jų prisirišti ar tapatintis. Taip ar panašiai ne tik kalbama, apie tai parašyta daug knygų  – aš nesu kūnas, aš nesu protas. Yra tiktai beribė sąmonė…

Ne lengva tai suvokti, dar sunkiau priimti, nors dar ne taip seniai, kalbos, kad mūsų žemė apvali, rutulio formos irgi daugumai buvo nepriimtinos, skambėjo, kaip visiškas marazmas. Ne vienas tokių kalbėtojų buvo apšauktas eretiku ir sudegintas ant laužo. Panašiai ir dabar, mes taip susigyvenę, susitapatinę su savo kūnu, su savo protu, su savuoju ego… O juk, geriau pagalvojus, tai ir yra pagrindinė mūsų nelaimių, mūsų vargano gyvenimo priežastis. Šiuo požiūriu mes panašūs į paukščius, kurie iš pradžių gimsta kiaušiniu ir tik po to…

Žmogaus antrasis gimimas rytuose vadinamas nušvitimu, nubudimu, o vakaruose atgimimu dvasioje. Išoriškai jis lieka koks buvęs – su dviem kojom ir rankom, bet viduje įvysta didžiulė transformacija. Pranyksta individualumas, nes atsiranda bendrystė su visa kuo. Upelis tampa okeanu. Toks žmogus, nors ir baiginėja gyvenimą senoje formoje, bet su ja nebesitapatina, aš esu beribė sąmonė… Nors tokie atvejai ir reti, bet tai kiekvienos individualios sielos evoliucinis tikslas. Tokios sielos nebegimsta, jos išsilaisvina iš „samsaros“ (gimimų ir mirties) rato.

Kada valdžia bus visur esanti, koks yra dievas, kada ją turės ne tik „viršūnėlės“, bet ir šaknelės“, tada ji bus – dieviška. Dievišką tvarką ar valdžią geriausiai liudija jo kūrinėliai. Visuose organizmuose, tame tarpe ir žmogaus kūne, nervų sistema yra abipusė. Ne tik „centras“ duoda impulsus – komandas kūno „periferijai“ – raumenims, atskiriems organams, bet ir atgalinis poveikis yra ne mažiau efektingas. Įsidūrus rakštį, patyrus didesnę traumą, apie tai iškart „sužino“ ir centras, jis kenčia nei kiek nemažiau už pažeistą audinį ar organą. Be tokio atgalinio poveikio, pamestumėm rankas ir kojas… Be šito neišgyventų joks gyvas organizmas. Belieka tik stebėtis, kaip išgyvena žmonių visuomenė, kurioje valdžios institucijos kontroliuodamos piliečius pačios lieka be kontrolės, be atgalinio poveikio. Jeigu žinoma neskaitysime tos vienos dienos per keturis metus, kada vyksta rinkimai. Toks abipusis poveikis turėtų būti nuolatinis. Valdžią piliečiai turėtų ne tik rinkti, bet ir kontroliuoti, atšaukti, šalinti. Kitaip – yra, kaip yra. Yra valdžios ponų savivalė, socialinė atskirtis, korupcija. O iš kitos pusės – piliečių abejingumas valstybės reikalams, varganas gyvenimas ir emigracija. Nėra jokio skirtumo kuri „chebra“ laimi rinkimus, kol valdžios nekontroliuos piliečiai, jokie esminiai pokyčiai neįmanomi. Opozicinė partija – tik kitas „varnas“. STT reikalinga, bet tai tik lašas jūroj.

Valdžios disbalansas, kada vieni žmonės ją turi, o kiti ne, sukuria vertikalius santykius, visą grandinę neigiamų padarinių.

Ko pvz. pavasary labiausiai laukia Lietuvos kaimas? Miesto žmogus neatspės, sakys – sugrįžtančių paukščių ar ko panašaus. Ne, ne gandrų ir ne varnėnų, kaimiečiai laukia – greiderio, laukia kaip išganymo ir ne tik pavasary. Anais (tarybiniais) laikais daug valdžios gyveno kaime, vyko ūkinė veikla. Kaimo keliais, kaip savais, rūpinosi kolūkių pirmininkai. Dabar gi jų vietoje liko tik pavieniai ūkininkai, kurie greiderių neturi. Artimiausia valdžia – seniūnas, gyvenantis „ant asfalto“, miestelyje arba rajono centre. Jam žvyrkelių problema – ne asmeninė… Ir tuo labiau ne jis šitam reikalui skiria pinigus. Juos skiria rajono savivaldybė, kuri yra dar toliau nuo kaimo žmogaus ir nuo jo rūpesčių. O kaimiečiai, kiekvieną dieną važinėjantys duobėtais žvyrkeliais, laužantys savo mašinas, neturi šitame reikale jokios įtakos, jų balsas, kaip šuns – į „dangų“ neina. Tokiu atveju bėda tiesiog užprogramuota…

Panašius atvejus apie valdžios atotrūkį nuo gyventojų galima vardinti be galo. Argi ne kvailos tos „šaknelės“, visą valdžią atiduodančios pačių sukurtoms „viršūnėlėms“, o pačios pasiliekančios tuščiomis rankomis ir beteisėmis. Absurdas ir daugiau nieko…