Idealiai atitikti laikmečio reikalavimus: apie Izmailą Kadarę

Albanų rašytojas Izmailas Kadarė (Ismail Kadare) savo karjerą pradėjo komunistinio E. Hokshos (E. Hoxha) režimo metu, kaip ir buvo priimta tada, baigęs istoriją ir filologiją Tiranos universitete (1956 m.) ir gavęs mokytojo diplomą… Tiesa, dar buvo „privalomos“ tais laikais studijos Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute, – ten studijavo, pvz., Gogolį ar Dostojevskį, tada buvusius uždraustus Albanijoje… 1962 metais, grįžęs į gimtinę, išleido pirmą romaną „Generolas ir jo mirusioji armija“. Knyga atsitiktinai pakliuvo į rankas prancūzų žurnalistui, kuris parekomendavo ją išversti ir išleisti leidyklai Paryžiuje. Nuo tada I. Kadarė yra žymiausias albanų rašytojas, tiek savoj šaly, tiek pasaulyje.

Knyga žadėjo pasaulio literatūrai autorių, galintį rašyti Viljamo Folknerio (William Folkner), Lotynų Amerikos magiškojo realizmo autorių, Tonio Morisono (Toni Morisson) lygiu. Iš lietuvių literatūros galėtume palyginti su Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsniu“, irgi, kaip žinia, į daugybę kalbų išverstu…

„Generolas ir jo mirusiųjų armija“ prancūziškai išleista 1971 metais, angliškai buvo išleista 1972 m. (naujas vertimas 1998 m. ir iš spaudos nebeišėjo…) Knygos motyvais pastatyti du filmai, 2005 m. Ji laimėjo tarptautinį prizą – The Man Booker international prize. Kai Izmailas Kadarė ją rašė, jam tebuvo 26 metai.

Dauguma populiarių autorių rašo žodžiais, jie apima visą spektrą, nuo grafomanų ir tuščiažodžiautojų  iki genijų. O yra autorių, kurie rašo vaizdais, o tie vaizdai dar, savo ruožtu, turi ir simbolinę reikšmę šalia tiesioginės – knygos turinys tampa toks daugiaprasmis ir daugiasluoksnis, kad ji gali būti vertinama vienoje eilėje su mitais, kur kasdienės scenos prilygsta legendinėms, pasakojimo energija tolygi mitologinei… Tai įmanoma tik šalyse ir literatūrose, kur istorija dar gyva ir vyksta šiandien – Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje ir pan. (arba kur mitai gyvi ir kuriami dar ir šiandien – Afrikoje, Azijoje).

Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika ne tik kad savo mitologijos nebeturi, jie jau ir graikų mitologiją bei romėnų klasiką pamiršta… Savo pasakų nebežino, net ir nuo istorijos, kuri Vakarų kultūroje legendų ir mitų vietą ir yra užėmusi, net ir nuo jos tiek atitolę, kad jiems nėra nei svarbu, nei žinoma, kas ten kada vyko ar nevyko. Kadangi I. Kadarė pirmąja savo knyga dar tik žengė į literatūros lauką, dar tik mankštino ranką ir aštrino plunksną, o ir pats dar buvo jaunas žmogus, gal įvairių dalykų jau pastebėjęs, bet ne visus juos dar turėjęs galimybę giliai apgalvoti ir suprasti, – žodžiu, „Generolas ir jo mirusiųjų armija“ tapo knyga, kurioje susitiko ribotų supratimo galimybių vakarietis skaitytojas ir dar tik įgaunantis pagreitį Rytų Europos rašytojas – kombinacija pasirodė ideali!

Toliau šis rašytojas anglosaksams tapo tik vis sunkiau suvokiamas, nors prancūziškai, vokiškai, olandiškai jo yra išversta viskas… Ir verčiama toliau. Autorius daug kartų siūlytas kandidatu Nobelio literatūros premijai, ir, jei nuo talento ir knygų priklausytų, seniai būtų ją gavęs… Bet Nobelio premija yra ideologinis, socialinis ir politinis įrankis, todėl reikia atitikti profilį ir šiose srityse: disidentas, emigrantas, įvairiausių rūšių mažumų atstovas – revoliucinių frontų kariams karštų politinių aktualijų fone ją gauti nėra problemų (talento net nereikėtų, gal net ir knygų parašytų nebūtinai…). Dėl įvairių priežasčių – pvz., Albanijoje socializmas užsiliko ilgiausiai, kai jis pagaliau ir ten krito, tai nebebuvo aktualija – Izmailas Kadarė niekada pilnai to profilio taip ir neatitiko.

Taip, jis gyveno ir rašė socialistinio realizmo reikalavimų terpėje, bet gimtinėje jis irgi buvo vertinamas kaip Vakarų pripažintas albanų tautos kultūros pasiekimo įrodymas. Jis buvo renkamas į parlamentą, pats diktatorius E. Hoksha (irgi turėjęs literatūrinių aspiracijų) buvo jo cenzorius ir kritikas – tai buvo I. Kadarė disidentas ar ne?.. Į Prancūziją gyventi jis persikėlė tik 1990 metais, nors atvažiuodavo dažnai, bet likti nepasiliko – nenorėjo, kad jo šeimos, giminių ir draugų gyvenimai Albanijoje liūdnai pasibaigtų… Tai jis emigrantas ar ne?

Žlungant socializmui Rytų Europoje ir, galiausiai, Albanijoje, turėjo ateiti jo politinis momentas, bet jis jo neišnaudojo, kaip reikėtų, vienareikšmiškai: neprakeikė socializmo ir Rusijos, komunizmo ar diktatoriaus E. Hokshos… Nes istorinėje, amžius trukusių karų ir nesantaikų Balkanuose perspektyvoje jam jie neatrodė netgi tokie išskirtinai velniški… O ir iš Albanijos istorinės patirties su Italija, su Graikija, su Vokietija ir pan. Vakarų Europa jam neatrodė tokia jau dieviška ir gryną gėrį nešanti. Šitos išminties ir požiūrio blaivumo jam niekada nei europiečiai, nei amerikiečiai kritikai neatleido.

O paskui dar Jugoslavijos suirimo karai prasidėjo – Kosovas Albaniją palietė tiesiogiai, bet ir kitoms, jame dalyvavusioms etninėms ir religinėms grupėms albanai nebuvo svetimi: Izmailas Kadarė dar kartą atsisakė paklusti šių dienų politkorektiškumo reikalavimams, nepuolė šlovinti nei abstraktaus tautų lygiateisiškumo, nei jų apsisprendimo ar teritorinių teisių skelbti. Nes matė tai kaip abstraktybes, siūlomas žmonių, visiškai atitrūkusių nuo istorijos ir istorinių šaknų. O I. Kadarė istoriją išmanė gerai ir jos atžvilgiu jau buvo priėmęs išmintingiausią poziciją: viskas ateina, viskas praeina, su pasekmėmis gyvename toliau.

Nacionalizmu jo net ir norėdami nesugebėjo apkaltinti, jis tiesiog savo šalies patriotas, kokie turėtume būti visi. Jis ne visas tautas po lygiai myli, kas reikštų, kad nemyli iš tikro nė vienos ir Europos politikams tai labai gerai išeina. Jis myli savo tautą labiausiai, tai juk logiška… Ir tai kiekvieno mūsų teisė, jei jau pareigos tokios nebeturime.

2013 metais jį vėl siūlė Nobelio literatūros premijai, siūlė būtent tie, kurie nėra jo draugai, bet mato jam, kaip rašytojui, dievo duoto talento didumą… Ir vėl visa tai atsitrenkė į eurobiurokratiškus argumentus, jog I. Kadarė ir jo kūryba yra „žymiai labiau albaniškas produktas, nei reikėtų“, kai reikia „multikultūrinio produkto su vietiniu prieskoniu“ (žurnalistas Džeimsas Inglišas (James English)… Neatitinka Holivudo versijos apie laimingą išvaduotą Rytų Europos disidentą. Priešingai, jis jau rašo ir kalba apie Vakarų pavojų savo šalies kultūrai, o šitaip, jus vaduodami, nesitarėm…

Nes kas istorijoje susivokia, tas žino, kad jokių išvadavimų nėra. Niekas neateina tavęs vaduoti, kad tu galėtum būti laisvas. Ne tam tave vaduoja… tave vaduoja sau. Buvai kažkieno kito, o dabar tave pasiima sau, o tu privalai džiaugtis, kad dabar tai jau tu laisvas.

Netgi pačiam jeigu pavyktų savo jėgomis išsivaduoti, tau dar vis tiek reikėtų pastoviai savo laisvę ginti nuo likusių galingųjų, kurių kiekvienam atrodytum patrauklus kąsnelis pasisavinti, ir tave patį, ir tavo išsivadavimo garbę – ne tu pats, girdi, čia vadavaisi. Tai mes tave išvadavom, todėl dabar tu – mūsų… I. Kadarės literatūrinėje kūryboje per daug istorijos, ypač amerikiečiams, jiems viskas atrodo be reikalo supainiota, nes tai net ir nesvarbu. Mitologinės kalbos jie nesupranta, o autoriaus požiūrio į visa ką reliatyvumas yra iš viso ideologizuotai politikai netinkamas. Žodžiu, premijos jam nedavė tiksliai už tai, už ką jis jai ir buvo pasiūlytas.

Tai yra ir požymis, jog vakariečių kultūrinio suvokimo lygis krenta, nes, pvz., 1996 metais Izmailas Kadarė dar buvo įvertintas tiek, kad pakeitė tais metais mirusį Karlą Poperį Prancūzijos politinių ir etikos mokslų akademijoje (French Academy of Moral and Political Sciences)… Ar dabar vėl išrinktų, – nežinia.

Rytų Europa išėjo iš mados Vakaruose tiksliai tuo momentu, kai vėl atgavo galimybę būti savimi, tęsti savo tradicijas, ugdyti savo kultūrą. Tada Vakarai nubėgo gelbėti ir atjausti (ir dėl to geriau pasijusti patys) kitas pasaulio dalis ir jose esančias valstybes… Nes įdomi Vakarams Rytų Europa buvo tik kaip disidentų ir politinių emigrantų gamybos vieta, o patys kūrėjai ir jų kūryba – tik kaip ideologinis ginklas politinėje kovoje… Panašu, šiuo momentu jų vėl prisireikę (trumpam?), nes Jeruzalės premiją 2015 metais davė I. Kadarei, nepagailėjo.

Vakarai, kaip ir apskritai primityvaus supratimo subjektai, patenkinti savimi, jaučiasi pranašesni ir visur ieško tiktai savo atspindžio, supranta tiktai tai, ką atpažįsta… Jokia įvairovė jų nedomina, jie nenori dėti pastangų plėsti akiračiui ar apmastyti savo situaciją platesniame kontekste… Rytų Europos menininkai, kai jiems dabar nebėra priežasties duoti labdarą ir nebėra ideologinio fronto, kur juos būtų galima panaudoti kaip karius, tai niekam jie ir nebereikalingi… tegu ten viskas greičiau Vakarais tampa.

Netiesioginis visų šitų teiginių paliudijimas būtų žymiojo litaratūrinio žurnalo „The Paris Rewiew“ 1997 metais paimtas iš I. Kadarės interviu, kur beveik visi klausimai siejosi su disidentavimu, – kodėl rašytojas emigravo taip vėlai, kodėl vėl į Albaniją gyventi negrįžo, kai krito E. Hokshos režimas ir pan. Žodžiu, koks nors pletkų žurnalas būtų irgi taip pat klausinėjęs… Apie literatūrą ten sužinome tik tiek, kad albanai yra ilyrų kalbos paveldėtojai, XVI amžiaus Albanija dar buvo pilnai katalikiška, apie tai, jog I. Kadarė gyvena Paryžiaus Lotynų kvartale, bute su langais į Liuksemburgo sodą, rašo ranka rytais ne daugiau kaip porą valandų… Ir kad, vakariečių akimis žiūrint, jis bando įkomponuoti graikų tragediją į modernų romaną…

Izmailas Kadarė gimė 1936 metais mažame Albanijos kalnų miestelyje Gjinokastere. Rašytojo tėvo ir mamos giminės buvo labai skirtingos – pačių įvairiausių žmonių buvo gimstama ir gyvenama tame mažame žemės plotelyje kalnuose. Tėvo giminė buvo kukli, jis pats – teismo kurjeris, išnešiojantis tribunolo laiškus ir raštus, o mamos giminė – turtinga, todėl paradoksalu, jog mamos giminė buvo komunistinių pažiūrų, o tėtis – konservatyvus ir puritoniškas… O gal ir ne paradoksalu? Namie jie gyveno kukliai, bet kai vaikas eidavo svečiuotis pas senelius iš mamos pusės, jis tapdavo turtingos šeimos vaiku. Tėvas buvo prieš komunistus, mama ir jos tėvai – už.

Pyktis jie dėl to nesipyko, bet erzindavo vieni kitus, ironiškai ar net su sarkazmu… Taip Izmailas ir augo, pažindamas abi medalio puses ir nesijausdamas, kad priklauso vienai iš jų – nepriklausomas, nesukompleksuotas. Vienuolikos būdamas, jau skaitė „Makbetą“ ir graikų tragedijas ir nuo tada nieko stipresnio ar įspūdingesnio, teigia, gyvenime neberadęs: jų įtaka trenkė kaip žaibas ir tas įspūdis liko visam laikui. Dar daugiau, Elsinoro ar Trojos realybė jam atrodė realistiškesnė nei banali socializmo kasdienybė.

O ideologinė indoktrinacija, su kuria susipažino studijuodamas Maskvoje, jam buvo tokia bjauri, kad jis pasižadėjo sau visame kame elgtis tiksliai atvirkščiai. Iš tuometinių Vakarų intelektualų irgi neteko laukti nieko gero: laisvi ir niekieno negrasinami, jie garbino TSRS ir Komunistų partiją. Po Stalino mirties garbino toliau Mao ir kiniečių revoliuciją ir t.t. Visa laimė, jog laikas linkęs neteisingus vertinimus ištaisyti ir nevertai išgarbintuosius nuleisti kiek žemiau: Sartras (Jean-Paul Sartre) , pasirodo, nebuvo teisus kiekvienu klausimu, kuriuo jis perrėkdavo  Kamiu (Albert Camu)… Dabar pasirodo, kad teisus buvo Kamiu, atėjęs iš Šiaurės Afrikos etnoso, niekada taip besąlygiškai su Prancūzija ir nesusitapatinęs. Pasirodo, jis matė objektyviau, geriau, tiksliau.

Kadarė niekada nekopijavo nei Bulgakovo, nei Orvelo, nei Kafkos. Daugiausia tai jis naudojosi tais pačiais principais, bet savai medžiagai, savai idėjai, savam užmanymui išreikšti ir savam matymui atvaizduoti. Todėl jo knygos tokios mitinės: pažįstamos stiliumi ir kalba, kai pasakoja, vis dėlto, apie nepažįstamą šalį, jos tragedijas, istoriją – skaitytojas jas priima ir suvokia kaip bendražmogiškos istorijos, kaip mūsų visų būties tragizmo dalį… Net ir albaniškasis socializmas rodosi ir pažįstamas, ir, kartu, vis dar idomus.

Gimtasis miestas, autoriui jame užaugant, rodėsi kaip didelio teatro scena: per jį ėjo italų, graikų kariuomenės, bombardavo vokiečiai, paskui – britai… Jis ėjo iš vienų rankų į kitas. Miestas buvo labai gražus, tradicinis, istorinis tai vietai ir tam laikui. Ir žmonės jame tokie, kokie yra visų laikų žmonės, klausiantys vieni kitų, kaip reikės gyventi? Ir gyvenantys, gyvenantys toliau – bendruomenė, perbraukiama retsykiais likimo ranka su istorinių įvykių šukomis… Kadarės knygose miestas pats yra gyvas, jis – knygos veikėjas, netgi pagrindinė daugelio romanų dalis, iš karto užduodanti kūrinio toną…

Kadangi albaniškai mes skaityti nemokame, tenka vaduotis vertimais, tai kainuoja truputį laiko atsirinkti, kuri knyga yra kuri, nes atsiranda painiava su pavadinimais, bet reikėtų susirasti knygas „Chronicle in Stone“ (1971), „The Siege“ (1970), „The Three Arched Bridge“ (1978), „The Fall of the Stone city“ (2008) ar jų ekvivalentus kitomis kalbomis ir patiems su šiuo žymiuoju Albanijos kalnų miesteliu susipažinti… Palyginti „Generolą ir jo mirusiųjų armiją“ su „Akmeninio miesto kritimu“ (kurį olandai įsigudrino išversti kaip „Nelemtąją vakarienę“), Kadarės ne tik kaip žmogaus, asmenybės, bet ir kaip autoriaus, rašytojo, meistro kūrėjo augimas ryškus, dešimteriopas…

Pirmoji knyga, be abejonės, jau pranašavo meistro ranką, bet idėjos, pastebėjimai, kontrastai ten dar tokie išretinti, praskiesti, palikta erdvės jiems suvokti, o 2008 metais rašyta knyga jau skamba vakarietiškai ausiai kaip išprotėjusi – brolių Grimų pasakos ir Gilgamešo epas vienu metu… Tik jokiu būdu ne penkių dešimčių metų senumo socialistinės realybės aprašymas… Bet, ir tai ne tik mano nuomonė, tai ir yra geriausias būdas tokiai realybei aprašyti.

Rytų ir Vakarų kultūrų nesusišnekėjimą I. Kadarė mėgsta vaizduoti, rašymui panaudodamas legendų ar padavimų siužetus, pvz.: „Kas parnešė namo Dorotiną?“ ( pagal olandų vėlgi vertimo pavadinimą, 1980 m. knyga):  vyriausias sūnus Albanijos kalnų kaime, jo seseriai ištekant į labai toli, pažada pagyvenusiai jų abiejų motinai, aimanuojančiai, jog „teksią mirti vienišai“, kad tokiu atveju jisai nujos ir sesę parveš, jeigu reikės…. Bet jisai žūva kare ir palaidojamas.

Motina miršta iš sielvarto… Ir raitelis atjoja dar pačiu laiku ir jos dukrą, Dorotiną, parveža.

Kaimo gyventojams ir albaniškai šią knygą skaitantiems ta knyga yra graži, didinga, herojiška legenda, kokių nors ten klausimų po savęs nepaliekanti. Ji kelia klausimą tik vakariečiams ir Apšvietos amžiaus paveiktiems protams, kaip tai galėjo atsitikti? Kas galėjo Dorotiną parvežti? Tai yra neįmanoma.

Na ir kas, kad neįmanoma. Ne apie tai kalba: I. Kadarė knygos skaitytojus, kuriuos dar įmanoma, grąžina į metafizinę erdvę, kurioje gyvena mitai ir archetipai, legendos ir sapnai – kur viskas ne tik įmanoma, bet ir absoliučiai natūraliai vyksta…

O paskui atsibundi ir galvoji net ne apie tai, kaip ten viskas buvo, bet stebiesi, kaip nesistebėjai ten ir tada, kai apie tai skaitei ar tai sapnavai… Kaip sapnai mums atrodo ir kitos autoriaus knygos – turkų laikų, Otomanų imperijos palikimo Balkanuose tematika – jis gali rašyti apie tikrus, realius dalykus, jam nieko labai išgalvoti nereikia. „Sapnų rūmai“ („The Palace of Dreems“, 1981), pavyzdžiui… Yra ir visiškai kafkiškų jo knygų, kur skaitytojas nuo pat pradžių, net nepastebėdamas to, pereina į paralelinę realybę, visu kuo panašią į mūsų, tik ten dedasi kitokie dalykai…

Tokios knygos buvo „Monster“ (1965), kur kalbama apie Trojos arklį – miestelėnai jo taip ir neįsiveža į vidų ir jis lieka prie miesto ribos amžinai… o miesto gyventojai turi amžinai gyventi su jo grėsme…, „Eagel“ (1995), kur herojus išskrenda į kitas erdves, pasibalnojęs erelį ir tik pačioje knygos pabaigoje paaiškėja, jog visa tai buvo išprotėjusiojo fantazijos ir mirtis.

Lietuvoje, šalyje su tokia vis dar stipria skaitymo kultūra, matyt jau tiek į Vakarus ir jų madas orientuojamasi – pirmiausia leidėjų, o paskui turbūt ir didžiosios knygų pirkėjų, skaitančių laisvalaikiui praleisti, grupės, Izmailo Kadarės išversta tik viena knyga („Broken April“, 1980), ištraukta iš autoriaus kūrybinio konteksto, kai visai nėra aišku, nei kaip ją vertinti, tokią vieną paimtą, nei ką su ja daryti – pristatoma kaip istorinis etninis romanas tiesiogine prasme, kai nė viena šio autoriaus knyga, kad ir kokia tiesioginė atrodytų, nėra nei vienareikšmė, nei vienasluoksnė, nei nesimbolizuojanti savimi nieko kito daugiau…

Siūloma iš jos su istoriniais Balkanų papročiais susipažinti, su Kanonu, senąja tradicine jų teise – na ir kas? Kam ji įdomi?.. I. Kadarės kūryba sudaro visumą, knygos papildo viena kitą, padeda viena kitą suprasti, pamažu atskleidžia bendrą panoramą, geografinę ir istorinę. Kadangi nuo kažkur pradėti reikia, tai ką gi, galima pradėti ir nuo „Pakirsto balandžio“… Svarbiau ties ja nesustoti.

Šiemet Izmailui Kadarei sukako 80 metų. Ta proga Prancūzijos vyriausybė skyrė jam aukščiausią apdovanojimą – Garbės Legiono ordiną („Comander of the Legion of Honor“).