Netekome kraštotyrininko, biochemijos mokslininko Alfonso Juškos (11)

Alfonsas Juška (1937–2016) | Alkas.lt koliažas

Alfonsas Juška (1937–2016) | Alkas.lt koliažas

Eidamas 79-uosius metus mirė kraštotyrininkas, biochemikas Alfonsas Juška.

Alfonsas Juška gimė 1937 07 09 Kirmėlinės k., Marijampolės r. Antano Juškos ir Zuzanos Kvietelaitytės šeimoje. 1944–1948 m. mokėsi Gudinės (Marijampolės r.) pradžios mokykloje ir Marijampolės gimnazijoje.  1948 m. kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Nuo 1952 iki tremties pabaigos 1958 m. mokėsi Ust-Abakano (Krasnojarsko kraštas, Rusija) darbo jaunimo vakarinėje vidurinėje mokykloje. Dirbo Ust-Abakano medžio apdirbimo kombinate staliumi (1951–1958 m.), o sugrįžęs iš tremties Marijampolės r. SV gamybinių įmonių kombinato staliumi mašinistu. 1958-1965 m. studijavo Maskvos (Rusija) Energetikos institute. Nuo 1959 iki 1960 m. dirbo Maskvos medicininės elektros aparatūros gamykloje darbininku.

Nuo 1966 iki 1976 m. A. Juška dirbo Zoologijos ir parazitologijos instituto stažuotoju tyrėju, po to vyresniuoju inžinieriumi bei jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1966–1968 m. – stažavosi Maskvos aukštųjų nervų veiklos ir neurofiziologijos institute. 1984 m. gavo Ukrainos mokslų akademijos filosofijos daktaro laipsnį Kijeve.  Nuo 1976 m. A. Juška dirbo Biochemijos instituto vyresniuoju inžinieriumi vėliau– jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, Patentinės analizės ir informacijos sektoriaus vadovu, vyresniuoju moksliniu bendradarbiu bei buvo tarptautinių projektų vykdytoju. Nuo 2001 A. Juška ėjo VGTU Fundamentinių mokslų fakulteto docento pareigas.

A. Juška yra knygų anglų kalba „Laikinas bitės motinėlės pėdsakų patrauklumo sumažėjimas“ (1978) ir  „Kaip bičių motinėlės palydovės tampa eilinėmis darbininkėmis“ (1978) autorius, bei veikalo „Žmogaus trombocitų adenilato ciklazės aktyvumo slopinimas adrenalinu, trombinu ir kalogenu: analizė ir pakartotinis įvertinimas“ (1999) bendraautorius.

A. Juška buvo Lietuvos kraštotyros draugijos bei Lietuvos Sąjūdžio narys (1988-1992).
1992 m. jis Lietuvos Respublikos Aukščiausios  tarybos Sąjūdžio centro frakcijos referentas.

1973 m. kovo 27–28 dienomis Vilniaus KGB buvo tardomi 23 lietuviai, kurių tarpe buvo ir A. Juška. Tų pačių metų vasarą Plokščiuose (Šakių r.) buvo surengta kompleksinė kraštotyros ekspedicija, kurioje dalyvavo ir A. Juška. 1980 m. A. Juška vėl buvo tardomas KGB Vytauto Didžiojo 550-ųjų mirties metinių proga.

Kelių kraštotyros ir tautosakos ekspedicijų dalyviu buvo A. Juška galėtų pasakyti tik tų ekspedicijų dalyviai. Etnokultūrinėse ekspedicijose jis dalyvavo nuo 1969 iki 1989. (Tad Alkas.lt redakcija kviečia atsiliepti ekspedicijų dalyvius. Parašykite į komentarų skiltį savo žinias ir tokiu būdu papildysite šį Velionio A. Juškos atminimui skirtą straipsnį).

Urna su Alfonso Juškos palaikais bus pašarvota liepos 9 d., šeštadienį, 15 val. Vilniuje laidojimo namuose esančiuose prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios J. Matulaičio a. 3.
Liepos 10 d., sekmadienį, 8 val. šv. Mikalojaus bažnyčioje bus laikomos šv. mišios Velionio atminimui.

Urna išnešama liepos 10 d., sekmadienį, 13 val. ir laidojama Vilniaus Viršuliškių kapinėse (Ąžuolyno g. 24).

Liepos 9 d. šeštadienį, 15 val. Vilniuje Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje (J. Matulaičio a. 3) bus laikomos šv. mišios Velionio atminimui. Urna bus pašarvota laidojimo namuose esančiuose prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios J. Matulaičio a.3, Vilnius.

Liepos 10 d., sekmadienį, 13 val. vyks laidotuvės Vilniaus Viršuliškių kapinėse (Ąžuolyno g. 24).

***
A. Juškos prisiminimai apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius

Lietuvos inžinierius, kraštotyrininkas. Kazys Misius apie A. Juškos kraštotyrinę veiklą:

„Velionis Alfonsas Juška 1970 m. įstojo į Vilniaus miesto tuomet Alfonso Andriuškevičiaus vadovaujamą kraštotyrininkų „Ramuvos“ klubą.  Dalyvaudavo jos renginiuose. Vykdavo į Kraštotyros ekspedicijas, kuriose užrašinėdavo tautosaką. Darbas su pateikėjais jam sekėsi. Įrašus magnetofono juostose visada kruopščiai iššifruodavo ir parengtus tekstus su juostomis perduodavo Literatūros ir kalbos instituto Tautosakos sektoriui. Dalyvaudavo ir kitose tautosakos rinkimo ekspedicijose. Nebegalint veikti „Ramuvos“ klubui prisidėjo organizuojant pažintinius susitikimus su latviais neabejingais baltiškai kultūrai. Mat, dar studijuodamas Maskvoje turėjo nemažai pažinčių su latviais, dalyvavusiais Baltikumo veikloje. Tokie susitikimai trukdavo dvi dienas. Yra vykę Bauskėje, Biržuose. Vienas tokių renginių su latviais vyko Kaune. Paskutinis susitikimas su latviais įvyko 1972 m. Griežėje. 1973 m. vienu metu buvo vežami į tuometinį saugumo komitetą ne tik lietuviai, bet ir latviai. Latviai ypač bauginti. Jie būdavo paimami naktimis ir reikalauta įsipareigoti nebebendrauti su lietuviais. Apie tai A. Juška sužinojo apsilankęs pas draugus Liepojoje. Tada A. Juškai baudžiamoji byla nesudaryta, bet spaudoje parašyta, kad veikė prie įstatymų pažeidimų ribos. Už tai vienoje Vilniaus Universiteto ekspedicijoje buvo svarstytas ir iš jos pasitraukė.

Nors buvo kompartijos darbuotojų įspėtas nedalyvauti 1980 m. rudenį Trakuose rengiamame Vytauto Didžiojo 550-ųjų metinių minėjime, tačiau nepabūgo dalyvavo ir visa tai aprašė pogrindiniame leidinyje „Vytis“.

Tiek prisiminimų iš toli gražu nepilnos velionio kraštotyrinės veiklos“.

Alfonsas Juška sovietmečiu buvo vienas iš Liaudies dainų klubo vadovų. Rimantas Matulis:

Alfonsas Juška sovietmečiu buvo vienas iš Liaudies dainų klubo (kuris jau jam nebedalyvaujant vėliau buvo pervadintas „Raskilos“ liaudies dainų klubu) vadovų. „Raskilos“ liaudies dainų klubas veikia iki šiol. Šiame klube tebedainuojame nemažai Alfonso Juškos užrašytų dainų Girių kaime Baltarusijoje, Krokšlio kaime Dzūkijoje ir kitur. Norinčius kviečiame į Raskilą padainuoti Alfonso užrašytų dainų. Renkamės kiekvieną antradienį 18.00 Antakalnyje, buv. Sapiegų ligoninės teritorijoje, Antakalnio seniūnijos būstinėje.

Nebijokime didvyrių vadinti didvyriais. Kraštotyrininkas Albinas Vaškevičius:

Iš Alfonso Juškos trumpos biografijos matosi, kad 11-ętį vaiką stalininė Sovietų Sąjunga ištrėmė mirčiai į Sibiro koncentracijos stovyklas. Kuo jis jai nusikalto? Tikriausiai tik jo nedidelis ūgis ir smulkus kūno sudėjimas lėmė, kad jis išliko gyvas. Taigi šis mirtininkas po dešimties metų tremties Sibire baigia Maskvos energetikos institutą, o vėliau tampa mokslininku. Negana to grįžus į Lietuvą jį dar persekioja KGB (KGB tai rusiška santrumpa: Komitet gosudarstvenoi bezopasnosti Sovietskovo sojūza arba lietuviškai: Sovietų sąjungos Valstybės saugumo komitetas). Be abejo tas persekiojimas nepadeda jo mokslinei veiklai, bet jis nepalūžta dirba mokslinį darbą.

Dar sovietmečiu teko lankytis jo nedideliame kambarėlyje bendrabutyje. Tame kambarėlyje jis turėjo bičių avilį. Bitės į lauką patekdavo per lango rėme padarytą plyšį. Jis tokiu būdu gyvendamas viename kambarėlyje su bitėmis galėjo jas stebėti ištisą parą. Knygų lentynas jis buvo pasigaminęs iš pačių knygų ir lentų, o knygų tame mažame kambarėlyje buvo daugiau nei bet kurių kitų daiktų kartu sudėjus.

Su Alfonsu Juška susipažinau 1973 metais Plokščių (Šakių r.) kompleksinėje kraštotyros ekspedicijoje, kurioje dalyvavau kaip Kauno politechnikos instituto kraštotyros būrelio narys. Tada mane sužavėjo jo nenuilstamas kabinėjimasis prie ištartų kalbos svetimybių. Buvo pikta kai negalėdavai pasakyti sakinio iki galo, o jau išgirsdavai jo perspėjimą, kad netaisyklingai kalbi ir paaiškinimą kaip reiktų sakyti.

Alfonsas Juška tai šių laikų didvyris. Nebijokime didvyriais vadinti to vertų žmonių. Jis turėtų būti apdovanotas aukščiausiais valstybės apdovanojimais už mano manymu tris veiklas: Į Sibirą trėmė ne stalininei Sovietų sąjungai, bet Lietuvai dirbusią jo tėvų šeimą; Į Lietuvą grįžusiam tremtiniui nebuvo galimybės dirbti mokslinį darbą dėl KGB persekiojimo – jis dirbo; Matė kad reikia išlaikyti lietuvių kalbą ir papročius – nors ir KGB persekiojamas dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, gaivino kalbą ir dainas, papročius gyvenime.

Iš 1974 metų garsaus kraštotyrininkų teismo supratome kad reikia stengtis nežinoti savo bendražygių pavardžių (KGB tardymo metu kagiebistams sudaroma painiavos – kalbi apie vieną Petrą, o jie galvoja apie kitą. Kai paklausia pavardės – visiškai ramiai sakai kad nežinai). Supratome, kad kraštotyrinę veiklą reikia laikyti paslaptyje – negalima iš anksto viešinti vakarones, šventes, žygius ar paskaitas – kad KGB neturėtų laiko jų sužlugdyti. Kai kokia nors organizacija kurioje ruošiama vakaronė prisispyrusi reikalauja pasakyti kas mūsų vadovas – vadovu pristatome joje dirbantį mūsų narį, o kitoje vakaronėje pristatome vis kitą vadovą: KGB taip ir nesupranta kas tikrasis vadovas.

Kraštotyrininkai, žygeiviai ir folklorininkai įpratę nesigirti savo veikla, bet gyvename laisvoje Lietuvoje ir laikas žinoti savo didvyrius. Rašykime apie juos. Rašykime apie sovietmečiu organizuotus renginius: vakarones, žygius, šventes, ekspedicijas ir apie juos organizavusius žmones. To nereikia tiems žmonėms, nes jie yra kuklūs – to reikia mūsų tautai, mūsų valstybei, kad ji suprastų mūsų tautos gyvybingumą ir pažintų realius to gyvybingumo nešėjus. Tauta stipri turėdama ne vieną didvyrį, bet visą jų armiją.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Emilija:

    Atrodo, tvirtas, nuoseklus žmogus. Stiprybės ir susitaikymo jo pasekėjams.

  2. Kazys:

    Velionis Alfonsas Juška 1970 m. įstojo į Vilniaus miesto tuomet Alfonso Andriuškevičiaus vadovaujamą kraštotyrininkų „Ramuvos“ klubą. Dalyvaudavo jos renginiuose. Vykdavo į Kraštotyros ekspedicijas, kuriose užrašinėdavo tautosaką. Darbas su pateikėjais jam sekėsi. Įrašus magnetofono juostose visada kruopščiai iššifruodavo ir parengtus tekstus su juostomis perduodavo Literatūros ir kalbos instituto Tautosakos sektoriui. Dalyvaudavo ir kitose tautosakos rinkimo ekspedicijose. Nebegalint veikti „Ramuvos“ klubui prisidėjo organizuojant pažintinius susitikimus su latviais neabejingais baltiškai kultūrai. Mat, dar studijuodamas Maskvoje turėjo nemažai pažinčių su latviais, dalyvavusiais Baltikumo veikloje. Tokie susitikimai trukdavo dvi dienas. Yra vykę Bauskėje, Biržuose. Vienas tokių renginių su latviais vyko Kaune. Paskutinis susitikimas su latviais įvyko 1972 m. Griežėje. 1973 m. vienu metu buvo vežami į tuometinį saugumo komitetą ne tik lietuviai, bet ir latviai. Latviai ypač bauginti. Jie būdavo paimami naktimis ir reikalauta įsipareigoti nebebendrauti su lietuviais. Apie tai A. Juška sužinojo apsilankęs pas draugus Liepojoje. Tada A. Juškai baudžiamoji byla nesudaryta, bet spaudoje parašyta, kad veikė prie įstatymų pažeidimų ribos. Už tai vienoje Vilniaus Universiteto ekspedicijoje buvo svarstytas ir iš jos pasitraukė.
    Nors buvo kompartijos darbuotojų įspėtas nedalyvauti 1980 m. rudenį Trakuose rengiamame Vytauto Didžiojo 550-ųjų metinių minėjime, tačiau nepabūgo dalyvavo ir visa tai aprašė pogrindiniame leidinyje „Vytis“.
    Tiek prisiminimų iš toli gražu nepilnos velionio kraštotyrinės veiklos.

    • Kemblys:

      Kazy, kam iš žygeivių, romuvių, ir kitų kraštotyrininkų, buvo ,,sudarytos” baudžiamosios bylos ‘tarybiniais’ laikais?

      • lyvis:

        Geras pastebėjimas. Kodėl daugelis romuvių vedantueji eina prieš Lietuvos nepriklausomybę. Nevisiškai aiškūs jų kėslai. lyvis

      • KGB archyve guli dešimtys bylų, skirtų žygeiviams, ramuviškiams, kraštotyrininkams. Deja, vis dar nėra plačiai skelbiama medžiaga iš šių bylų.

        Geriausiai žinoma vadinamoji “Kraštotyrininų byla” 1973-1974 m., kada buvo nuteistas žygeivis Vidmantas Povilionis ir dar keli žygiaiviai bei ramuviškiai, o daugybė buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų, jiems uždrausta mokytis aukštosiose mokyklose, dirbti įvairiose įstaigose, ypač dėstytojais ir mokytojais.

        1973 metais buvo iškelta vadinamoji “Kraštotyrininkų byla”, kurioje teisti 5 asmenys, dar apie 200 buvo kviečiami tardymams. Daugelis jų – aktyvūs to meto žygeivių ir kraštotyros (Ramuvos) sąjūdžio dalyviai. Latvijoje tardė apie 60, o Lietuvoje – vos ne porą šimtų.

        Plačiau apie Kraštotyrininkų bylą yra Vidmanto Povilionio prisiminimuose, paskelbtuose: Kraštotyrininkų byla // Liaudies kultūra, 2007, Nr. 6, p. 46 – 55 (su Vidmantu Povilioniu kalbasi Saulė Matulevičienė) (Straipsnio originalas su fotografijomis atsisiuntimui (http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=5383&p_d=74116&p_k=1 ).

        Ištraukos:

        Vidmantas Povilionis – ” Mus suėmė kitą pavasarį po Kalantos įvykių. Byloj buvome penkiese… „Nuteisė” 1974-ųjų pavasarį. KGB kalėjimo kamerose praleidau daugiau kaip metus – 13 mėnesių. Sako, kad Latvijoj tardė apie 60, o Lietuvoje – vos ne porą šimtų. Mūsų byla (nors ir nelabai „iškepusi”) buvo saugumiečių pasiteisinimas, kad jie nepražiopsojo pogrindžio organizacijos, netiesiogiai išprovokavusios 1972 metų neramumus Kaune.”

        Jonas Trinkūnas – “Buvau pašalintas iš universiteto. Kraštotyra, nacionalizmas, Ramuva, Rasos šventės mane darė vis labiau nepageidaujamą. O labiausiai prisidėjo vadinamoji „kraštotyrininkų byla“, kai keli kauniečiai, iš kurių porą pažinojau, sėdo į kalėjimą. Saugume man pasakė: „Negalėsi dirbti nei mokytoju, nei mokslininku, neleisime dirbti intelektualinio darbo. Bet galėtum pataisyti savo reikalus taip: informuok mus apie kai kuriuos žmones arba eik dirbti į kokią gamyklą darbininku. Po 2–3 metų darbo kolektyvas įvertins, kiek pasitaisei, ir rekomenduos tave grąžinti į universitetą. Pasakiau, kad nesugebėsiu nei vieno, nei kito, ir išėjau. Jau ne kartą buvau pabėgęs iš miestiškų darbų, traukė gamta ir kaimas, o kraštotyros įspūdžiai giliausiai paveikė mano pasaulėžiūrą. Nugirdau apie vyrukus, Sūduvoje skaldančius akmenis, ir tai mane suviliojo. 1974 m. gegužės 13 d. sėdau į traukinį ir išdundėjau į Kapsuką akmenų skaldyti…”

        P.S. Taip pat siūlau paskaityti:

        KGB vadovėlis praktikams “Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja”

        Учебник для практиков “Вредительская деятельность литовских националистов и борьба с ней”, Высшая школа КГБ СССР им. Ф. Дзержинского, Спецбиблиотека Но. 1245, Москва, 1986 г., редактор генерал-майор КГБ Г.К. Вайгаускас, Лит. ССР.

        SSRS aukštosios F.Dzeržinskio KGB mokyklos išleistas vadovėlis praktikams, LTSR KGB Specbiblioteka Nr.1245, Maskva, 1986 m.

        Vadovėlio pavadinimas (išvertus į lietuvių kalbą) – “Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja”.

        Vadovėlio redaktorius ir dalies tekstų autorius: KGB generolas-majoras H.K. Vaigauskas.

        Atspausdinta lietuviškai kaip žurnalo “Laisvės kovų archyvo” priedas, K., 1992, p. 96 (1992 12 28 valstybinėje “Aušros” spaustuvėje, knygą galima buvo nusipirkti Laisvės alėjoje Nr.39, Kauno mieste – kaip dabar, nežinau.)

        ******************************************************************

        Citatos iš Spalio Revoliucijos, Raudonosios vėliavos ordinų, F. Dzeržinskio vardo aukštosios TSRS KGB mokyklos vadovėlio praktikams „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“).

        1. Atvirai nekviesdami versti Tarybų valdžios ir vengdami atviros antitarybinės propagandos, nacionalistai verčia pašnekovą savarankiškai apmąstyti aptariamus klausimus, pakiša politiškai kenksmingas išvadas.

        2. Susitikimų metu nacionalistai pasikeičia nuomonėmis apie padėtį užsienyje, TSRS ir respublikoje, svarsto galimybes gyventojų nacionalistiniam auklėjimui, numato savo pozicijų sustiprinimą konkrečiose organizacijose (pavyzdžiui, į Liaudies meno draugiją Vilniuje ir Kaune kaip meistrai – namudininkai įsibrovė asmenys, anksčiau teisti už valstybinius nusikaltimus. Tai paveikė operatyvinę padėtį ir pareikalavo eilės agentūrinių-operatyvinių veiksmų).

        3. Nacionalistinių elementų veikloje pastebima tendencija blokuotis su vietiniai klerikalais. Šis metodas Lietuvoje yra specifinis ir turi savo šaknis. Dar kovos su carizmu laikais lietuviškumas ir katalikybė ėjo drauge, kovojo prieš prievartinę rusifikaciją. Bandant išlaikyti šią vienybę ir dabar, nacionalistai ir klerikalai perša mintį, kad netekus katalikybės, išnyks ir lietuvių tauta. Klerikalų ir nacionalistų rašiniuose žodžiai „katalikas“ ir „lietuvis“ naudojami kaip sinonimai.

        4. Pamoksluose kunigai-ekstremistai šmeižia Tarybų Sąjungos valstybinę politiką religijos ir nacionalistiniais klausimais, kviečia jaunimą nepasiduoti komunistiniam auklėjimui mokyklose. Agituoja tikinčiuosius netikėti tarybinėmis informacijos priemonėmis ir klausytis užsienio radiostočių.

        5. Tikslas – kovoti prieš Lietuvos rusifikaciją, jos istorijos iškraipymą, už kultūrinio palikimo išsaugojimą, t. p. „solidarizavimas su visais, kurie linki Lietuvai gero“.

        6. Nelegalių periodinių leidinių autoriai aiškina, kad jie rūpinasi lietuvių tautos dvasiniu gyvenimu. Tačiau pagrindinis jų tikslas – supriešinti jų propaguojamas lietuvių tautos dvasines vertybes viskam, kas tarybiška ir internacionalu.

        7. Nuo 7-o dešimtmečio vidurkio iki pastarųjų metų KGB susiduria su klerikalų ir nacionalistų bandymais ideologiškai veikti jaunimą ir inteligentiją, įsiskverbiant į kraštotyros ir turistines draugijas (klubus, sekcijas). Turizmą, kaip legalią priedangą veikiant jaunimą nacionalistine dvasia, aktyviai naudojo objektas Poška, teistas už dalyvavimą LPS (Lietuvos Partizanų Sąjunga).

        8. Poškos, Martinkaus atžvilgiu buvo imtasi profilaktinių priemonių. Kurį laiką kraštotyrinių ir turistinių klubų veiklą nepakankamai kontroliavo partiniai ir tarybiniai organai. Renginiai (net respublikos mastu) vyko nesuderinus su aukštesnėmis instancijomis. Pirmiausiai kalba eina apie Rasos šventes Kernavėje, „saulėgrąžos“ šventes (pagoniškas kultas) ir kt. Jose dalyvaudavo šimtai žmonių. Buvo organizuojamos ekskursijos, ekspedicijos, turistiniai žygiai į Baltarusijos TSR teritoriją, kur gyvena lietuviai. Čia, prisidengus švietėjiška veikla, buvo skleidžiamos nacionalistinės idėjos.

        9. Dabartiniu metu respublikos KGB organai tiria eilę nacionalistiškai nusiteikusių asmenų, kurie toliau bando veikti jaunimą per kraštotyros ir turistinius klubus. Jų tikslas – nukreipti kraštotyrininkų ir turistų dėmesį Lietuvos istorijos tyrimui, kurią tarsi iškraipo tarybiniai istorikai. Jie skatina nacionalinio egoizmo ir išskirtinumo jausmus, skatina rinkti faktus ir įrodymus apie lietuvių tautos rusifikaciją.

        10. Nacionalistiniai elementai skatina kūrybinius darbuotojus kurti ir rodyti kūrinius, kurie savo klaidingu idėjiniu turiniu veiktų visuomenę.

        Dar viena iš daugelio įdomių ištraukų iš šito “vadovėlio”:

        “Nuo 7-o dešimtmečio vidurio iki pastarųjų metų KGB susiduria su klierikų ir nacionalistų bandymais ideologiškai veikti jaunimą ir inteligentiją, įsiskverbiant į kraštotyros ir turistines draugijas (klubus, sekcijas).

        Pavyzdžiui, mokytojas Audėnas, aktyvus Kauno kraštotyros klubo “Romuva” dalyvis, pasakė:

        “Romuvos” užduotis – atgaivinimas senų papročių, net pagoniškų švenčių, kurios padės lietuviui išvengti internacionalizmo ir tarybinių idėjų poveikio; mums reikalinga humanistinė, bendražmogiška ideologija, pvz., Vydūno ir Gandi idėjos. Jomis galima remtis. Lietuvos pagoniškoji religija yra artima jų idėjoms ir todėl reikia ją atgaivinti, tuo labiau, kad apie tai galima kalbėti legaliai. Padaryti ką nors nelegaliai, o tuo labiau jėga mes negalime, kadangi esame silpni ir galime tik nukentėti…”

        Panašiai pasisakė ir DOR objektas Urbonavičius, kuris kraštotyrą laikė viena iš kenkėjiškos veiklos formų, kurios pagrindas “organizacija be organizacijos”. Jis kalbėjo, kad kraštotyra padės “išplėsti nacionalinį judėjimą, sukurti didelę organizaciją be nario bilietų ir ženklų, be konkrečios struktūros, bet turinčią vieną idėją.”

        Turizmą, kaip legalią priedangą veikiant jaunimą nacionalistine dvasia, aktyviai naudojo objektas Poška, teistas už dalyvavimą LPS (Lietuvos Partizanų Sąjunga).

        Buržuazinėje Lietuvoje Poška buvo vienas iš autoritetingiausių ir žinomų turistų. Jo knygos apie keliones į Afriką ir Aziją buvo labai populiarios. Poška prasibrovė į VVU turizmo sekciją, ėmė daryti įtaką sekcijos vadovams Martinkui ir Trinkėnui, kurie savo ruožtu veikė kitus studentus – sekcijos narius, užmezgė ryšius su Estijos ir Latvijos turistais. Poškos iniciatyva Daugpilio apylinkėse įvyko Lietuvos, Latvijos ir Estijos turistų sueiga. Joje Martinkus siūlė įkurti “Pabaltijo turistų sąjungą”. Sąjungos nariai turėtų vienodą uniformą, o taip pat emblemą su Pabaltijo žemėlapiu buržuazinės Estijos vėliavos fone. Martinkus ir jo draugai šmeižikiškai pasisakė prieš tarybinę tikrovę.

        Netrukus po to Martinkus su Estijos ir Latvijos turistais, be klubo vadovybės žinios, ėmė ruošti žygį į Kaukazą. Svarstant žygio maršrutą, prieinantį prie pat TSRS valstybinės sienos, išsakė savo išdavikiškus ketinimus.

        Poškos, Martinkaus atžvilgiu buvo imtasi profilaktinių priemonių. Kurį laiką kraštotyrinių ir turistinių klubų veiklą nepakankamai kontroliavo partiniai ir tarybiniai organai. Renginiai (net respublikos mastu) vyko nesuderinus su aukštesnėmis instancijomis.

        Pirmiausiai kalba eina apie Rasos šventes Kernavėje, “saulėgrąžos” šventes (pagoniškas kultas) ir kt. Jose dalyvaudavo šimtai žmonių. Buvo organizuojamos ekskursijos, ekspedicijos, turistiniai žygiai į Baltarusijos TSR teritoriją, kur gyvena lietuviai. Čia, prisidengus švietėjiška veikla, buvo skleidžiamos nacionalistinės idėjos.

        Pastebėjus kraštotyrinėje ir turistinėje veikloje šiuos negatyvius reiškinius, respublikos KGB ėmėsi jų agentūrinio ištyrimo, informacijos rinkimo apie ten vykstančius procesus. Tas netrukus davė teigiamų operatyvinių rezultatų. Buvo išaiškinti labiausiai priešiški kraštotyrininkai-turistai, siekę suteikti tam judėjimui nacionalistinį pobūdį.

        Dabartiniu metu respublikos KGB organai tiria eilę nacionalistiškai nusiteikusių asmenų, kurie toliau bando veikti jaunimą per kraštotyros ir turistinius klubus. Jų tikslas nukreipti kraštotyrininkų ir turistų dėmesį Lietuvos istorijos tyrimui, kurią tarsi iškraipo tarybiniai istorikai. Jie skatina nacionalinio egoizmo ir išskirtinumo jausmus, skatina rinkti faktus ir įrodymus apie lietuvių tautos rusifikaciją.

        Realizuodami 1976 m. lapkričio 26 d. TSRS KGB įsakymo Nr. 00160 rekomendacijas, operatyviniai darbuotojai stengiasi gerinti organizacinį ir operatyvinį darbą, tobulina agentūrines pozicijas ten, kur nukreiptos priešo pajėgos: tarp aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų studentų, taip vadinamo neorganizuoto jaunimo, jaunų moksleivių ir kūrybinių kolektyvų, turizmo ir kraštotyros mėgėjų, eucharistų, pankų, klerikalinių ir ekstremistinių elementų aplinkos. Tokiu būdu yra išaiškinami negatyvūs procesai, antivisuomeninių apraiškų priežastys ir jos laiku šalinamos.”

        „Žygeivis“ 1995 Nr. 16.

  3. Rimantas Matulis:

    Alfonsas Juška sovietmečiu buvo vienas iš Liaudies dainų klubo (kuris jau jam nebedalyvaujant vėliau buvo pervadintas “Raskilos” liaudies dainų klubu) vadovų. Raskilos liaudies dainų klubas veikia iki šiol. Šiame klube tebedainuojame nemažai Alfonso Juškos užrašytų dainų Girių kaime Baltarusijoje, Krokšlio kaime Dzūkijoje ir kitur. Norinčius kviečiame į Raskilą padainuoti Alfonso užrašytų dainų. Renkamės kiekvieną antradienį 18.00 Antakalnyje, buv. Sapiegų ligoninės teritorijoje, Antakalnio seniūnijos būstinėje. Rimantas Matulis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: