Netekome kraštotyrininko, biochemijos mokslininko Alfonso Juškos (11)

Alfonsas Juška (1937–2016) | Alkas.lt koliažas

Alfonsas Juška (1937–2016) | Alkas.lt koliažas

Eidamas 79-uosius metus mirė kraštotyrininkas, biochemikas Alfonsas Juška.

Alfonsas Juška gimė 1937 07 09 Kirmėlinės k., Marijampolės r. Antano Juškos ir Zuzanos Kvietelaitytės šeimoje. 1944–1948 m. mokėsi Gudinės (Marijampolės r.) pradžios mokykloje ir Marijampolės gimnazijoje.  1948 m. kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Nuo 1952 iki tremties pabaigos 1958 m. mokėsi Ust-Abakano (Krasnojarsko kraštas, Rusija) darbo jaunimo vakarinėje vidurinėje mokykloje. Dirbo Ust-Abakano medžio apdirbimo kombinate staliumi (1951–1958 m.), o sugrįžęs iš tremties Marijampolės r. SV gamybinių įmonių kombinato staliumi mašinistu. 1958-1965 m. studijavo Maskvos (Rusija) Energetikos institute. Nuo 1959 iki 1960 m. dirbo Maskvos medicininės elektros aparatūros gamykloje darbininku.

Nuo 1966 iki 1976 m. A. Juška dirbo Zoologijos ir parazitologijos instituto stažuotoju tyrėju, po to vyresniuoju inžinieriumi bei jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1966–1968 m. – stažavosi Maskvos aukštųjų nervų veiklos ir neurofiziologijos institute. 1984 m. gavo Ukrainos mokslų akademijos filosofijos daktaro laipsnį Kijeve.  Nuo 1976 m. A. Juška dirbo Biochemijos instituto vyresniuoju inžinieriumi vėliau– jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, Patentinės analizės ir informacijos sektoriaus vadovu, vyresniuoju moksliniu bendradarbiu bei buvo tarptautinių projektų vykdytoju. Nuo 2001 A. Juška ėjo VGTU Fundamentinių mokslų fakulteto docento pareigas.

A. Juška yra knygų anglų kalba „Laikinas bitės motinėlės pėdsakų patrauklumo sumažėjimas“ (1978) ir  „Kaip bičių motinėlės palydovės tampa eilinėmis darbininkėmis“ (1978) autorius, bei veikalo „Žmogaus trombocitų adenilato ciklazės aktyvumo slopinimas adrenalinu, trombinu ir kalogenu: analizė ir pakartotinis įvertinimas“ (1999) bendraautorius.

A. Juška buvo Lietuvos kraštotyros draugijos bei Lietuvos Sąjūdžio narys (1988-1992).
1992 m. jis Lietuvos Respublikos Aukščiausios  tarybos Sąjūdžio centro frakcijos referentas.

1973 m. kovo 27–28 dienomis Vilniaus KGB buvo tardomi 23 lietuviai, kurių tarpe buvo ir A. Juška. Tų pačių metų vasarą Plokščiuose (Šakių r.) buvo surengta kompleksinė kraštotyros ekspedicija, kurioje dalyvavo ir A. Juška. 1980 m. A. Juška vėl buvo tardomas KGB Vytauto Didžiojo 550-ųjų mirties metinių proga.

Kelių kraštotyros ir tautosakos ekspedicijų dalyviu buvo A. Juška galėtų pasakyti tik tų ekspedicijų dalyviai. Etnokultūrinėse ekspedicijose jis dalyvavo nuo 1969 iki 1989. (Tad Alkas.lt redakcija kviečia atsiliepti ekspedicijų dalyvius. Parašykite į komentarų skiltį savo žinias ir tokiu būdu papildysite šį Velionio A. Juškos atminimui skirtą straipsnį).

Urna su Alfonso Juškos palaikais bus pašarvota liepos 9 d., šeštadienį, 15 val. Vilniuje laidojimo namuose esančiuose prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios J. Matulaičio a. 3.
Liepos 10 d., sekmadienį, 8 val. šv. Mikalojaus bažnyčioje bus laikomos šv. mišios Velionio atminimui.

Urna išnešama liepos 10 d., sekmadienį, 13 val. ir laidojama Vilniaus Viršuliškių kapinėse (Ąžuolyno g. 24).

Liepos 9 d. šeštadienį, 15 val. Vilniuje Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje (J. Matulaičio a. 3) bus laikomos šv. mišios Velionio atminimui. Urna bus pašarvota laidojimo namuose esančiuose prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios J. Matulaičio a.3, Vilnius.

Liepos 10 d., sekmadienį, 13 val. vyks laidotuvės Vilniaus Viršuliškių kapinėse (Ąžuolyno g. 24).

***
A. Juškos prisiminimai apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius

Lietuvos inžinierius, kraštotyrininkas. Kazys Misius apie A. Juškos kraštotyrinę veiklą:

„Velionis Alfonsas Juška 1970 m. įstojo į Vilniaus miesto tuomet Alfonso Andriuškevičiaus vadovaujamą kraštotyrininkų „Ramuvos“ klubą.  Dalyvaudavo jos renginiuose. Vykdavo į Kraštotyros ekspedicijas, kuriose užrašinėdavo tautosaką. Darbas su pateikėjais jam sekėsi. Įrašus magnetofono juostose visada kruopščiai iššifruodavo ir parengtus tekstus su juostomis perduodavo Literatūros ir kalbos instituto Tautosakos sektoriui. Dalyvaudavo ir kitose tautosakos rinkimo ekspedicijose. Nebegalint veikti „Ramuvos“ klubui prisidėjo organizuojant pažintinius susitikimus su latviais neabejingais baltiškai kultūrai. Mat, dar studijuodamas Maskvoje turėjo nemažai pažinčių su latviais, dalyvavusiais Baltikumo veikloje. Tokie susitikimai trukdavo dvi dienas. Yra vykę Bauskėje, Biržuose. Vienas tokių renginių su latviais vyko Kaune. Paskutinis susitikimas su latviais įvyko 1972 m. Griežėje. 1973 m. vienu metu buvo vežami į tuometinį saugumo komitetą ne tik lietuviai, bet ir latviai. Latviai ypač bauginti. Jie būdavo paimami naktimis ir reikalauta įsipareigoti nebebendrauti su lietuviais. Apie tai A. Juška sužinojo apsilankęs pas draugus Liepojoje. Tada A. Juškai baudžiamoji byla nesudaryta, bet spaudoje parašyta, kad veikė prie įstatymų pažeidimų ribos. Už tai vienoje Vilniaus Universiteto ekspedicijoje buvo svarstytas ir iš jos pasitraukė.

Nors buvo kompartijos darbuotojų įspėtas nedalyvauti 1980 m. rudenį Trakuose rengiamame Vytauto Didžiojo 550-ųjų metinių minėjime, tačiau nepabūgo dalyvavo ir visa tai aprašė pogrindiniame leidinyje „Vytis“.

Tiek prisiminimų iš toli gražu nepilnos velionio kraštotyrinės veiklos“.

Alfonsas Juška sovietmečiu buvo vienas iš Liaudies dainų klubo vadovų. Rimantas Matulis:

Alfonsas Juška sovietmečiu buvo vienas iš Liaudies dainų klubo (kuris jau jam nebedalyvaujant vėliau buvo pervadintas „Raskilos“ liaudies dainų klubu) vadovų. „Raskilos“ liaudies dainų klubas veikia iki šiol. Šiame klube tebedainuojame nemažai Alfonso Juškos užrašytų dainų Girių kaime Baltarusijoje, Krokšlio kaime Dzūkijoje ir kitur. Norinčius kviečiame į Raskilą padainuoti Alfonso užrašytų dainų. Renkamės kiekvieną antradienį 18.00 Antakalnyje, buv. Sapiegų ligoninės teritorijoje, Antakalnio seniūnijos būstinėje.

Nebijokime didvyrių vadinti didvyriais. Kraštotyrininkas Albinas Vaškevičius:

Iš Alfonso Juškos trumpos biografijos matosi, kad 11-ętį vaiką stalininė Sovietų Sąjunga ištrėmė mirčiai į Sibiro koncentracijos stovyklas. Kuo jis jai nusikalto? Tikriausiai tik jo nedidelis ūgis ir smulkus kūno sudėjimas lėmė, kad jis išliko gyvas. Taigi šis mirtininkas po dešimties metų tremties Sibire baigia Maskvos energetikos institutą, o vėliau tampa mokslininku. Negana to grįžus į Lietuvą jį dar persekioja KGB (KGB tai rusiška santrumpa: Komitet gosudarstvenoi bezopasnosti Sovietskovo sojūza arba lietuviškai: Sovietų sąjungos Valstybės saugumo komitetas). Be abejo tas persekiojimas nepadeda jo mokslinei veiklai, bet jis nepalūžta dirba mokslinį darbą.

Dar sovietmečiu teko lankytis jo nedideliame kambarėlyje bendrabutyje. Tame kambarėlyje jis turėjo bičių avilį. Bitės į lauką patekdavo per lango rėme padarytą plyšį. Jis tokiu būdu gyvendamas viename kambarėlyje su bitėmis galėjo jas stebėti ištisą parą. Knygų lentynas jis buvo pasigaminęs iš pačių knygų ir lentų, o knygų tame mažame kambarėlyje buvo daugiau nei bet kurių kitų daiktų kartu sudėjus.

Su Alfonsu Juška susipažinau 1973 metais Plokščių (Šakių r.) kompleksinėje kraštotyros ekspedicijoje, kurioje dalyvavau kaip Kauno politechnikos instituto kraštotyros būrelio narys. Tada mane sužavėjo jo nenuilstamas kabinėjimasis prie ištartų kalbos svetimybių. Buvo pikta kai negalėdavai pasakyti sakinio iki galo, o jau išgirsdavai jo perspėjimą, kad netaisyklingai kalbi ir paaiškinimą kaip reiktų sakyti.

Alfonsas Juška tai šių laikų didvyris. Nebijokime didvyriais vadinti to vertų žmonių. Jis turėtų būti apdovanotas aukščiausiais valstybės apdovanojimais už mano manymu tris veiklas: Į Sibirą trėmė ne stalininei Sovietų sąjungai, bet Lietuvai dirbusią jo tėvų šeimą; Į Lietuvą grįžusiam tremtiniui nebuvo galimybės dirbti mokslinį darbą dėl KGB persekiojimo – jis dirbo; Matė kad reikia išlaikyti lietuvių kalbą ir papročius – nors ir KGB persekiojamas dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, gaivino kalbą ir dainas, papročius gyvenime.

Iš 1974 metų garsaus kraštotyrininkų teismo supratome kad reikia stengtis nežinoti savo bendražygių pavardžių (KGB tardymo metu kagiebistams sudaroma painiavos – kalbi apie vieną Petrą, o jie galvoja apie kitą. Kai paklausia pavardės – visiškai ramiai sakai kad nežinai). Supratome, kad kraštotyrinę veiklą reikia laikyti paslaptyje – negalima iš anksto viešinti vakarones, šventes, žygius ar paskaitas – kad KGB neturėtų laiko jų sužlugdyti. Kai kokia nors organizacija kurioje ruošiama vakaronė prisispyrusi reikalauja pasakyti kas mūsų vadovas – vadovu pristatome joje dirbantį mūsų narį, o kitoje vakaronėje pristatome vis kitą vadovą: KGB taip ir nesupranta kas tikrasis vadovas.

Kraštotyrininkai, žygeiviai ir folklorininkai įpratę nesigirti savo veikla, bet gyvename laisvoje Lietuvoje ir laikas žinoti savo didvyrius. Rašykime apie juos. Rašykime apie sovietmečiu organizuotus renginius: vakarones, žygius, šventes, ekspedicijas ir apie juos organizavusius žmones. To nereikia tiems žmonėms, nes jie yra kuklūs – to reikia mūsų tautai, mūsų valstybei, kad ji suprastų mūsų tautos gyvybingumą ir pažintų realius to gyvybingumo nešėjus. Tauta stipri turėdama ne vieną didvyrį, bet visą jų armiją.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *