Atmintys V. Teorinio mąstymo reikalingumas (1)

DSC08589-1200

Gyvenimo medis | D. Rastenienės nuotr.

Kartą, betvarkydama archyvą, įsiskaičiau į 1995 m. sausio 31 d. Liaudies kultūros“ žurnalo, kuriam vadovavau 25-erius metus, redakcinės kolegijos posėdžio stenogramą. Tame posėdyje pradėjome diskutuoti, iš kur toks visuomenėje, tiksliau, iš kai kurių asmenų sklindantis priešiškumas etninei kultūrai. Pokalbiui pretekstą sudariau pati, kalbėdama apie tuomet spaudoje pasirodžiusius priešiškus etninei kultūrai ir žurnalui Alfredo Bumblausko pasisakymus.

Man įdomūs, konceptualūs Ingės Lukšaitės ir Norberto Vėliaus tuometiniai pasisakymai.

Suprantama, padėtis kai kuriais atžvilgiais pakito į gera: vis daugiau apibendrinamųjų etninės kultūros studijų, daugiau jaunų pajėgių mokslininkų, tačiau tiesiogiai tradicinę kultūrą tiriančioji etnologija visiškai apleista, o jos vietą užėmė kultūrinė ir socialinė antropologija.

Šis daug užkulisiuose aptarinėtas klausimas vargu ar buvo aštriai kada nors aptartas dienos šviesoje, viešai, gal tik pokalbiai su Vyčiu Čiubrinsku „Liaudies kultūros“ žurnale šiek tiek praplėšė niūrius debesis, bet buvo vis dėlto nepakankami. Tarpusavyje sutarėme, kad visiems po šia saule vietos užteks. Bet kai Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriuje liko dirbti gal apie 6 mokslininkus, tuo sunku patikėti.

Dar sunkiau tuo patikėti, kai viešai kalbama apie valstybės pinigus skirstančių fondų nemeilę etninės kultūros puoselėtojams…

Pokalbis vyko prieš 20 metų, dar prof. Norbertas Vėlius mynė šios žemės kelius drauge su mumis. Tuo įdomiau palyginti padėtį – kaip buvo įsivaizduojama, ko siekta, ir kur mes šiandien atsidūrę… (Fragmentų kalba beveik netaisyta. D.  R.)

Ingė Lukšaitė. Tautiškumo problema yra labai lengvai atmesta, kaip jūs jaučiate, dėl trijų priežasčių: pirma, Europoje tai yra nepatrauklu didžiosioms valstybėms; jos atliko tai, ką joms reikėjo, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, iki 20-ųjų metų, o išsigimimas nacionalfašizmo pavidalu diskreditavo galutinai šitą reikalą. Iki to laiko didžiosios valstybės susitvarkė viską, ką joms reikėjo.

Antra, mūsų pirmųjų Atgimimo metų perspaustas patriotizmas ir tautiškumas iššaukė didesnėje visuomenės dalyje atmetimo reakciją automatiškai nesusimąstant, kas kaip yra. Pereiti į galvojimą apie tai, kaip funkcionuoja tautinis pavidalas labai sudėtingoje visuomenėje, kuri nebėra kaimo bendruomenė, kuri nebėra nedidelė gentis, yra labai komplikuota intelektualiai. Tas komplikacijos sudėtingumas, tas ieškojimas reikalauja didelių intelektualinių pastangų, o mes esam linkę to nedaryti.

Trečia, tai, kas dabar vyksta, bent jau istorikų galvose, pavadinčiau rūgimo procesu, kai dar neaišku, kas išeis, alus ar gira. Todėl, kad labai lengva papulti į svetimos istoriografijos galvojimo būdą, kai ieškau gatavo recepto ir jį bandau prisitaikyti.

Iš seno nepaprastai stipri lenkų istoriografijos dalis, ir ji dominuoja daugelio galvose. Labai stipriai buvo įsišaknijusios net tos Vakarų kultūrologijos skeveldros, kuri buvo pervirškinta per rusišką marksizmą – tai vis dar tebeveikia, pilnu tempu tebevyksta marksistinis galvojimas, kur yra linijinė evoliucija, kur yra tiesioginė kultūrinė pažanga, kur materialistinis ir technologinis primatas priimamas šimtu procentu, tik jis duoda rodiklį kultūrai apibūdinti ir kitų parametrų. Manau, kad jie atėję iš XIX a. linijinės evoliucijos teorijos, kad jos pas mus atėjo su totaliniu marksistiniu galvojimu. Moralas yra labai skaudus ir labai sudėtingas ir tai daro šito žurnalo situaciją ypač sunkią ir labai sudėtingą, dėl to manau, kad iš lėto mes turėtume šviesti visuomenę klasikiniais visai kito kultūros proceso suvokimo straipsniais.

Nemažai žiūrėjau, gal 20 metų, kokia kultūros teorija duoda paaiškinimą sudėtingai socialinei struktūrai, tokiai tautai, kuri gyvena tik kaip tauta svetimoje valstybėje, po to kaip valstybė, po to vėl tik kaip tauta, jos būtis netinka nė vienai klasikinei Europos šaliai ir netinka taip pat nė vienai amerikoniškos indėnų genties situacijai. Ji yra ypač komplikuota. Peržiūrėjusi labai dideles krūvas teorijų, priėjau išvadą, kad mes negalime nieko automatiškai paimti, bet didžiausią kultūros suvokimo amplitudę, mano galva (galim ginčytis, aš išklausysiu ir kitų nuomonių), duoda kultūrinės antropologijos studijos – XX a. 5–6 dešimtmetis, kada jinai labai išplėtota.

Boasas (Franz Boas) dar kalbėjo apie nesudėtingą visuomenę, o Mardokas (George Murdock) jau kalba apie miestų kultūros parametrą ir t. t. Dėl to man atrodo, kad reikėtų susidaryti nuoseklų planą ir kiekviename numeryje duoti nors po nedidelį straipsnį iš tos mokyklos. Kam tai būtų reikalinga? Po truputį pakreiptume visų mūsų galvojimą apie tai, kad mes vis tiek esame visą laiką ribinėje situacijoje: tautos išlikimas, ar esame TSRS sudėtyje, ar esame Europos Sąjungoje, yra lygiai sunkus uždavinys. Vadinasi, be sąmoningų pastangų ir suvokimo, kaip mes galim gyventi, mes negalim išgyventi.

Kai paklausai, ką sako Saulius Kondrotas, kad Lietuva yra provincija, į kurią galima nusispjauti, – yra toks santykis, visai be jokios abejonės, kai prasideda didelės tautos advokatavimas, kad lietuviai turi būti geresni, švelnesni, nuolankesni, kai ateina vidinis kosmopolitizmo labai stiprus propagavimas, kada reikia nubraukti tautą savyje, reikia nubraukti savitą gyvenseną, tik ta, kuri yra Vakaruose, turinti vertę, kita – nevertinga, visa šita yra materialūs procesai, ir negalvokim, kad mes išgyvensime be jų, be šitų dalykų. Turėsime su tuo gyventi. Dėl to mums reikia ieškoti ir teorinio [pagrindo].

Ką gali padaryti žurnalas, ir yra intelekto darbas – būti šitame agresyviame pasaulyje, kuris bando sutrinti, kas yra savita, kas tęstina, bet taip pat ir suvokti, kad mes negalime užsikonservuoti, negalime būti tokie patys, negalime nereaguoti, nepriimti įsrūvų. Pagaliau turime suvokti, kad visos įsrūvos, kurios yra, yra objektyvios. Mes turime sugebėti kūrybiškai jas indoktrinuoti į savo kultūrą, padaryti jas tęstinumo dalimi. Būtent tie teoriniai straipsniai duotų pagrindą tokiai pozicijai – ne konservavimui, ne kultūros fasadiniam pavidalui (Havajai – turistų aptarnavimas ir gėlių girliandos, tai gresia ir mums). Aš į šį žurnalą žiūriu su labai didele viltimi: jis turi burti žmones, kurie suvokia, kad tik milžiniška intelekto pastanga gali mums duoti laikysenos raktą, nuostatų raktą ir kad tai iš tikrųjų yra vertas gyvenimo darbas (nors kam agituoti – čia tokie žmonės ir susirinkę). (…)

Norbertas Vėlius. Iš prigimties esu kitokios proto konstrukcijos negu Ingė ir kiti teoretikai. Į viską žiūriu žymiai optimistiškiau. Man atrodo, kad mums tai [priešiškas nusiteikimas etninės kultūros atžvilgiu] visiškai neskaudus dalykas. Nes žmogus, kuris šitaip pasako, nežino žurnalo prigimties, neskaito arba nori sukompromituoti. Norint išsikovoti tą vietą po saule yra ir kitas būdas, ką žurnalas ir daro, būtent – iš tiesų tautos supratimas yra istorinė sąvoka ir ji suprantama įvairiai. (…)

Ne iš teorinių samprotavimų apie tautą reikia prieiti prie mūsų etninės kultūros (čia kas kaip nori gali žongliruoti), o mūsų žurnalas eina rodydamas tikrąją vertę mūsų visos kultūros sudedamųjų dalių, kurias mes vadiname etnine kultūra. Tam yra konkretūs straipsniai (ar iš mitologijos, ar etnografijos, folkloro, tautosakos ir kt.).

Reikia sustiprinti bendrą kultūros supratimą, bet aš kol kas nematau, o gal nemoku suprasti, kokie geri receptai, kaip iš tiesų kultūrą vertinti, ypač perspektyvoje, raidoje, kas priklauso tikrosioms vertybėms, o kas yra laikinas erzacas ir priklauso masinei kultūrai.

Kai kurie „teoretikai“ tą europinę kultūrą įsivaizduoja ne kaip tikrąsias vertybes, bet kaip tą laikinąjį erzacą. Todėl ir toliau žurnale reikėtų bent jau siekti kalbant apie mūsų etninę kultūrą, konkrečiau – apie folklorą ir kt., giliau teoriškai pažiūrėt. Šitas problemas mes dar aprašinėjam, kadangi visas mūsų mokslas yra žemokas. Tiek bendroji kultūros teorija, tiek ir šitas mokslas visoje Lietuvoje yra žemo lygio. Tai rodo ir tai, kad nežinome, ką pasakė apie analogiškus dalykus mūsų kaimynai, ir nesugebėjimas nagrinėjant atskiras etninės kultūros sudedamąsias dalis pakilti į teorinį lygį.

Kaip prieiti prie bendrųjų teorinių dalykų, prie tautiškumo ir prie bendražmogiškų vertybių ir etninių, arba tautinių vertybių, aš matau kelią einant šiuo būdu. O paskui, jeigu mes sugebėtume užčiuopti mūsų kultūros dėsningumus (sąlygiškai aš neišskiriu etninės kultūros iš tautinės, tai sudėtinė dalis…), sugebėtume sukurti teoriją, kuri padėtų parodyti išeinant iš kultūros sudedamųjų dalių kultūros visetą ir tą visetą palyginti su kitų kultūrų visetu, pvz., baltiškąją su germaniškąja, slaviškąja ar kita.

Tada reikėtų žiūrėti, kas yra bendra, kas – išskirtina. Kitas aspektas, kurio aš pasigendu ir šitame žurnale, ir ne tik šitame žurnale, iš vienos pusės, teorinio lygio gilinimo, einant prie bendrosios kultūros  atskirų etninės kultūros sudedamųjų dalių, iš kitos pusės, platesnio apibendrinimo nustatant, kokios pagrindinės savybės sudaro mūsų kultūrą, jų specifikos, kurią pavadintume tautiškumu, nustatymo, o ne istorinės sąvokos turinio, kaip tai dažnai daro ir vakariečiai, ir tie neva mūsų oponentai, kokie jie oponentai – jie mėgsta tik paspardyti.

Apskritai viso pasaulio kultūra, išskyrus gerokai sujauktą amerikoniškąją kultūrą, būtent reiškiasi tautinėmis formomis, kiekviena tauta, nors yra bendrų dalykų, bendrąsias vertybes individualiai pateikia, individualią kultūrą kuria.

Mūsų tikslas ir yra būtent tą individualiąją lietuviškąją kultūrą parodyti. Jokiu būdu nematuojant jos europietiškosios kultūros masteliais. Galėjom mes ko nors ir neperimti iš Europos, bet galėjom ir duoti – eidami iš senosios mūsų kultūros.

Mūsų lydinys ir susikoncentruoja iš tos dermės ir tos kultūros. Todėl norėtųsi ir antro dalyko: kad būtų (nematau to ir kituose kultūros žurnaluose, nei „Kultūros baruose“, nei kitur) kas sugeba taip į kultūrą pažiūrėti.

Pas mus dažnai tik referuoja pasaulio kultūros teoretikų atskirus momentus, tie mūsų lietuviškieji teoretikai. Na gerai, jie nesugeba sukurti naujos savitos kultūros teorijos, kokią sugeba Marija Gimbutienė, – tai jau yra kažkoks matas. O kai tokio mato nėra… ir apskritai aš skeptiškai žiūriu į jų žongliravimą.

Dalykų iš Vakarų reikia spausdinti, kultūros antropologijos reikia, jie nėra tokio lygio, kad mūsų žmonės nesuprastų. Reikia paieškoti, jei būtų galima, aš tai bent nežinau, labiau visaapimančių kultūros teorijų, kurios būtų kartu ir metodologija, sistema, pagal kurią būtų galima lyginti kitą kultūrą, nustatyti jos savitumą ar nesavitumą ir t. t.

Mano požiūriu, iš lietuvių autorių, rašančių apie etninę kultūrą, reikėtų reikalauti aukštesnio lygio, apibendrinimų, iš kitos pusės – teorinių bendrosios kultūros, kultūros antropologijos ir ne tik antropologijos straipsnių ir juos spausdinti. (…)

Kategorijos: Diskusijos, Kultūros teorijų labirintai, Mokslas, Saulės arkliukai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *