Teatro režisierius ir kovotojas už kūrybinę laisvę J.Jurašas švenčia neeilinį gimtadienį (2)

Jonas Jurašas | Alkas.lt nuotr.

Jonas Jurašas | Alkas.lt nuotr.

Birželio 19 d. garsus Lietuvos teatro režisierius Jonas Jurašas švenčia 80-ąjį gimtadienį. Garbingos sukakties proga savo ir visų Lietuvos žmonių vardu J.Jurašą pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Esate žinomas ir pripažintas Lietuvos teatro kūrėjas, savo gyvenimu ir kūryba  liudijantis žmogiško orumo ir laisvo pasirinkimo principus. Jūsų gyvenimo kelias simbolizuoja žmogaus kovą su jam primesta sistema. Jūs ją nugalėjote, o Jūsų pergalė daugeliui tapo įkvėpimo šaltiniu ir moraliniu autoritetu“, – rašome šalies vadovės sveikinime.

Sveikindama sukaktuvių proga Prezidentė J.Jurašui padėkojo už įsimintinus ir visai tautai svarbius kūrybinius darbus bei už bekompromisį režisieriaus tvirtos moralės ir drąsos pavyzdį.

Vyriausybės vardu J.Jurašą sveikino Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.

„Jūsų gyvenimas susietas su teatru, kuriame slypi kasdienis nuolatinis darbas, kūrybiniai pasiekimai, nenusakomi įvykiai, susitikimai ir atradimai. Kūrybingai ir nuoširdžiai dirbdamas sukūrėte savotišką teatro laboratoriją, kurioje skleidėsi aktorių talentai, buvo dosniai dalijama patirtis, ryškėjo aktorių individualybės“, – rašoma A.Butkevičius sveikinime.

Vyriausybės vadovas padėkojo režisieriui už ištikimybę teatrui ir dovanotą džiaugsmą žiūrovams.

J.Jurašas gimė 1936 m. birželio 19 d. Panevėžyje. 1964 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje. Sukūrė spektaklių Lietuvos rusų dramos, Šiaulių dramos, Lietuvos dramos teatruose.

J.Jurašas debiutavo 1963-m. Lietuvos rusų dramos teatre spektakliu pagal Aleksandro Volodino pjesę „Paskyrimas“. Šį spektaklįš Meno taryba uždraudė kaip „ideologiškai kenksmingą“.

1967–1972 m. J.Jurašas buvo Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. J. Jurašas sukūrė daug spektaklių Lietuvos rusų dramos, Šiaulių dramos, Lietuvos dramos teatruose. Daugelis spektaklių, J. Jurašo pastatytų Lietuvoje, buvo uždrausti rodyti arba buvo cenzūros pakeisti.

1967 m. Lietuvos akademiniame dramos teatre pastatytą Slavomiro Mrožeko (Sławomir Mrożek) „Tango“ LSSR kultūros ministerija įsakė išbraukti iš repertuaro po sovietų armijos įsiveržimo į Čekoslovakiją 1968 m. 1968 m. Kauno dramos teatre pastatyta Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ po metų taip pat buvo uždrausta. 1970 m. buvo šiurkščiai išcenzūruotas J.Jurašo režisuotas K.Sajos „Šventežeris“. Po ideologinių korektūrų jis buvo vaidinamas beveik 30 metų, iki pat 1998-ųjų.

1970 m. cenzorių buvo sudarkytas J. Jurašo spektaklis pagal Juozo Glinskio „Grasos namus“, o 1971 m. Maskvos teatre „Sovremennik“ J. Jurašo pastatytas  Viljamo Šekspyro „Makbetas“,buvo uždraustas iškart po peržiūros. 1972 m. tokio pat likimo sulaukė ir Kauno dramos teatre pastatyta legendinė Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ – CK, miesto partijos komiteto ir Kultūros ministerijos valdininkai nutarė, kad tai ypač žalingas ir visuomenę kurstantis antitarybinis kūrinys, kurio tokiu pavidalu nevalia rodyti. Po kelių mėnesių pasirodžiusiame išcenzūruotame spektaklyje neliko J.Jurašo pavardės…

Po „Barboros Radvilaitės“ išcenzūravimo 1972 m.rugpjūčio 16 d. J.Jurašas parašė ir registruotu paštu kultūros ministrui, CK ir pagrindinių laikraščių redakcijoms išsiuntė  viešą protesto laišką. Prieš išsiųsdamas šį laišką naujo sezono pradžioje J. Jurašas jį perskaitė aktorių trupės susirinkime.

„Jie į mane žiūrėjo kaip į savižudį, matomą paskutinį kartą. Rytojaus dieną Šepetys (Lionginas Šepetys – Alkas.lt) mane drauge su partinės organizacijos vadu Tarasevičiumi ir direktoriumi Tumpa išsikvietė į Vilnių ir pareiškė, kad šis laiškas turėtų būti seife, bet jis neturįs raktų. Paskui laiškas ėjo per rankas kaip vienintelis tokios rūšies „samizdato“ dokumentas ir atsidūrė užsienyje (po kelerių metų man teko būti Londone žurnalo „Index on Censorship“ redakcijoje ir pamatyti jį įrėmintą ant sienos kaip dokumentą, liudijantį, kad kartais tokie iššūkiai protesto autorių gali išgelbėti nuo blogesnių nei emigracija pasekmių,“ – prisiminė režisierius.

J.Jurašo viešas protesto prieš cenzūrą laiškas Lietuvoje išplito savilaidos būdu. Užsienyje jį išspausdino Londone leidžiamame žurnalas „Index on Censorship“. J.Jurašas buvo atleistas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų ir po pustrečių KGB persekiojimo metų su žmona Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene 1974 m. buvo ištremtas iš SSRS be teisės grįžti. Gyveno Austrijoje, Vokietijoje, vėliau JAV. Sukūrė spektaklių JAV, Japonijos, Belgijos, Vokietijos, Kanados teatruose. J.Jurašas yra JAV ir Kanados aukštųjų mokyklų kviestinis profesorius.

J.Jurašas buvo vienintelis visoje Sovietų Sąjungoje vyriausiasis režisierius ne partijos narys, oficialiai sovietiniai ideologijai ir sovietinio meno taisyklėms nepaklūstantis menininkas. Visas jo kūrybinis kelias ėjo prieš srovę, jis pralaužė teatre sovietinės stagnacijos ledus, ir brangiai už tai sumokėjo. Kaip pats režisierius teigė, jis buvo priėjęs tokią ribą, kad jam grėsė net fizinis sunaikinimas, tačiau savo įsitikinimų vedinas jis nepalūžo ir nepakeitė savo nusistatymo.

Lietuvos teatrologė, humanitarinių mokslų daktarė Irena Aleksaitė apie J. Jurašą rašė: „Kiekvieną Jono Jurašo spektaklį partinė Kauno valdžia ir net šio teatro partinė organizacija (kai kurie nariai) vertino kaip „ideologinę diversiją“. Skaitant šio teatro meno tarybos protokolus, plaukai piestu stoja. Koks įtarumas, priešiškumas tvyrojo aplink Jurašą. Bet šis jaunas režisierius nieko „nevyniojo į vatą“ ir repeticijų metu atvirai kalbėjo apie išklerusį sovietinį gyvenimą, įmantrias KGB pinkles, tiesiai ir atvirai aiškino aštrią būsimo spektaklio koncepciją. Jo pastatymai „Mamutų medžioklė“, „Šventežeris“, „Grasos namai“, „Barbora Radvilaitė“ patyrė skaudžias deformacijas, buvo darkomi, kišantis į kūrybos procesą meno neišmanantiems partiniams veikėjams. (Aleksaitė I. Be grimo: šelmiški prisiminimai, Vilnius: „Tyto alba“, p. 154–155).“

Tik 1989 m. švenčiant 600-ąjį „Šventežerio“ spektaklį J.Jurašui po 15 metų tremties pirmą kartą buvo leista atvykti į Lietuvą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. į tėvynę grįžusi pora vėl ėmėsi tautos istorinę atmintį ir moralę gaivinančios kūrybos.  1990–1992 m. J.Jurašas kūrė spektaklius Kauno dramos teatre, režisavo operų Lietuvos operos ir baleto teatre.

2009 m. J.Jurašui buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premiją už modernios teatro kalbos kūrimą, legendos sugrąžinimą į šiandieninę Lietuvą.

Žymiausi J.Jurašo darbai yra šie: „Barbora“ pagal J. Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“, Aušros Marijos Sluckaitės „Balta drobulė“ ir „Antigonė Sibire“, Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ ir kt.

J.Jurašas su žmona rašytoja Aušra Marija Sluckaite, kuri 80-metį atšventė birželio 1 d., vasaroja  savo sodyboje Merkinėje. Paklaustas kaip jaučiasi pasitikdamas savo neeilinę sukaktį, režisierius sakė: „Man buvo sunku įsivaizduoti, kad galiu sulaukti tokio skaičiaus. Bet tai tik aritmetinis skaičius. Esu geros nuotaikos,  kūrybingas. Jaučiuosi labai šventiškai ir kartu neramiai – nežinau, kaip spektakliai išsilaikę ir kokios kondicijos. Labai džiaugiuosi, kad pamatysiu mažą savo kūrybos festivalį. Džiugu, kad  teatro vadovybė taip sudėliojo repertuarą, ir  jie visi rodomi“.

A.M.Sluckaitė savo sutuoktiniui neeilinių sukaktuvių proga pažadėjo įteikti išskirtinę dovaną savo knygą apie judviejų bendrą kūrybinį kelią. Šiuo metu knyga yra spaustuvėje ir turėtų pasirodyti netrukus.

***

Režisieriaus Jono Jurašo atviro laiško ištrauka

Atviras laiškas

LTSR Kultūros ministerijai
Kauno valst. dramos teatrui,
Lietuvos teatro draugijai,
laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijai

Eilę metų dirbus teatre, pribrendo būtinybė išsakyti susikaupusias mintis, liečiančias režisieriaus kaip menininko ir piliečio veiklos principus.

Dvasinės vertybės – vienintelis kūrėjo atlyginimas visuomenei už teisę joje gyventi. Atrodytų, kad joms kurti mūsuose yra palankios sąlygos. Ką rodo patirtis? Eilė mano spektaklių, kaip antai: „Varšuvos melodija“, „Tango“, „Mamutų medžioklė“, „Moljeras“, „Šventežeris“, „Grasos namai“, susilaukė gyvo visuomenės dėmesio. „Dvikova“, „Bolševikai“, „Motinos laukas“ buvo pažymėti diplomais ir premijomis. Teatras sėkmingai vykdo finansinius planus. Tokia sėkmė galėtų režisierių patenkinti. Tačiau kas slypi giliau.

Metais trunkanti kova už teisę statyti subrandintą spektaklį. Nesibaigiantys disputai su apsidraudėliais, įrodinėjant būsimo spektaklio svarbą visuomenei. Beprasmiškai eikvojama energija, besiginant nuo demagogiškų bandymų išžiūrėti dar negimusiuose spektakliuose autorių kėslus. Kūrinio audinio darkymas, kategoriškai išreikalaujant nuimti netgi esminius akcentus. Galop, spektaklių eksploatacijos apribojimas arba visiškas jų uždraudimas, ignoruojant plačios teatrinės visuomenės auditorijos nuomonę.

Iš dvylikos spektaklių, pastatytų per penkerius metus, tik tris galėčiau laikyti daugmaž atskleidžiančius mano pasaulėjautą. Bet ir juos žiūrovas išvydo sužalotus, praradusius didelę meninės įtaigos dalį. „Tango“ finalas nuimtas, „Mamutų medžioklė“ iškupiūruota. Abu spektakliai uždrausti. Daugelis žiūrovų jų taip ir neišvydo. Itin svarbios „Grasos namų“ scenos iškupiūruotos, kompozicija ir finalas pakeisti.

Kompromisų kelias buvo vienintelis kelias, kuriuo aš buvau priverstas eiti, norėdamas išsaugoti žiūrovui savo suluošintus kūrinius. /…/

Tas kelias – ne man.

Aš negaliu priimti tiesų, primetamų iš šalies. Menininkas, įkūnydamas svetimas „tiesas“, tampa svetimas sau. Atsiribodamas nuo savojo mikropasaulio, kuriame sutelktas ir viso pasaulio patyrimas, kūrėjas netenka ryšio su nūdienos planeta.

Kurdamas teatre, aš noriu išreikšti laiko dvasią, žmogiškosios būties sudėtingumą, jos prieštaringumą.

Teatras – mano gyvenimas ir aistra, egzistencijos prasmė. Teatras – ryšys, jungiantis mane su žmonėmis. /…/

Šiandien mane degina neįgyvendintų ir sužalotų kūrinių balsas. Man kokti tariama atskirų spektaklių sėkmė. Kompromisai, taktiniai gudravimai, beprasmiškas trypčiojimas biurokratijos koridoriuose, žmogiško orumo žeminimas, niūrios perspektyvos, – visa tai verčia mane ryžtis:
– po ilgų apmąstymų aš pradedu nuo to, kad atsisakau ką nors keisti baigtuose spektakliuose;
– aš atsisakau proginių spektaklių kaina pirkti subrandintų kūrinių viltį;
– aš pripažįstu tik tuos kūrybos vertinimo kriterijus, kurie gimsta aštrioje nuomonių kovoje;
– aš kuriu taip, kaip liepia menininko ir piliečio sąžinė.

Kauno Valst. Dramos teatro vyr. režisierius Jonas Jurašas
1972 m. rugpjūčio 16 d.

Jonas Jurašas [sudarė Girdzijauskaitė A.], Vilnius: „Gervelė“, 1995, p. 276–278.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *