Birželio 23 d., ketvirtadienį nuo 19.30 val. iki saulės patekėjimo Vilniaus Verkių parke (Žaliųjų ežerų 49, Vilnius) vyks tradicinė Rasos šventė.
Jau septynioliktą vidurvasarį, kai gamta ir žolynai klęsti, kupėja, rasoja, visi kviečiami susiburti Verkių parke ir drauge švęsti pačią seniausią, trumpiausios nakties – Saulės grąžos šventę. Šventės rengėja Lietuvių etninės kultūros draugija (LEKD) ragina į liepomis kvepiantį Verkių parką atvykti pasipuošus tautiniais rūbais, šventiniais vainikais, pasiėmus lauknešėlį.
Nuo 19 val. vakaro bus kupoliaujama, buriama iš žolynų, vaišinamasi vaistažolių arbata. Švenčiantieji suks kupolinių ratelius, sutartinėmis pagerbs šventą ugnį Lizdeikos aukure, ir dainomis palydėsi vakaro saulę. Po saulėlydžio vyks šokiai prie šventinio laužo, paskui visi eis leisti Rasos šventės vainikų Nerimi ir prausiantis stebuklinga ryto rasa pasitikti tekančios Saulės.
Meninę apeiginę programą atliks žinomi Vilniaus miesto folkloro ansambliai: „Jorė“ „Laukis“, „Varangė“, „Kūlgrinda“, „Raskila“, gros tradiciniai muzikantai. Veiks žolynų kermošius, dalyvaus Botanikos instituto vaistažolių žinovės, būrėjos iš žolynų Rita Balsevičiūtė ir Rita Balkutė. Šventės vedėja – mūsų senųjų papročių puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė.
Lietuvių etninės kultūros draugijai šią šventę rengti padės Gamtos tyrimų centras, Botanikos institutas ir teisingo laisvalaikio organizatoriai „Eventum Group“. Šventės rėmėjai Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Rasos šventė Verkiuose 2012 m.:
Dalyvausim, nes šioje šventėje nebūna alkoholio, dalyvauja geri folkloro kolektyvai, o laužas šildo iki pat aušros.
Latvių poetas Knutas Skujenieks tautos praeitį suvilgė vaizdinga rasa: „ir brenda per rasą / kas per rasos, ak kas per rasos!”
Linkiu, kad tyri rasos lašeliai išsilietų į plačią upę. Teko tokiose šventėse dalyvauti 1976-78 metais.
Poetai byloja praeities žynių išmintį:
Atsimenate, kas mus mokė užmiršti:
kaip įkalbėti ąžuolą
kad jis atvertų žalias duris
ir mes suglaustume kantrią medžio dvasią
su savo pakeleive dvasia?
Mus mokė užmiršti žynių kalbą
priartinančią Aušrinę
prie nepaklusnaus likimo
Mėnulį –
prie našlaujančios Žemės
Robertas Keturakis. “Dykynė”.