P. Normantas. Dievas yra tai, kas mane sukūrė (4)

Dievas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Dievas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Manau, tuo metu, kai skaitysite šį raštą ir mąstysite apie Dievą, jums nekils minčių padaryti ką nors bloga: žudyti, vogti, pažeminti, įžeisti ir t.t. Turbūt kiekvienam kyla ir gerų, ir blogų minčių. Vieni, nesuvokę savo blogų minčių, jas įgyvendina, kiti neturi ryžto tai padaryti, o dar kiti  išsigąsta savo blogų minčių. Žmonių pakeisti neįmanoma, juos galima sudominti. Kažkuo besidomintiems lieka mažiau laiko blogoms mintims. Žmogus yra toks, kokios jo mintys.

Mano nuomonė verta tiek, kiek man pavyks supažindinti jus su mane kuriančiais būviais. Jų visumą vadinu Dievu. Nesuvokiu vieno Dievo, nesuvokiu ir daug Dievų. Aš esu Dieve ir Dievas yra manyje. Manau, kad nereikia ieškoti Dievo kaip visatos kūrėjo. Nepažinę visatos, nesuvoksime ir jos Kūrėjo.

Tikėjimas į Dievą kaip visatos kūrėją yra nieko vertas – noriu tikiu, noriu netikiu. Dar blogiau, kai tikintieji, sureikšminę savo tikėjimą, pradeda niekinti kitaip mąstančiuosius. Kitas kraštutinumas yra Dievo neigimas. Šiuo atveju, net, jei gyvybė atsirado atsitiktinai iš tariamai negyvos medžiagos, mus kuriantys būviai yra tie patys. Jų visuma mums yra Dievas. Manau, abu kraštutinumai kyla dėl išankstinės nuostatos, kad Dievas yra asmuo.

Grįžkime į praeitį. Gentyse Žyniai aiškino gentainiams jų santykį su supančia Gamta taip, kaip gentainiai galėjo ją suvokti. Jei protėviai tikėjo, tai tikėjo savo Žyniu, kaip mes dabar tikime mokslu. Mokslas teisingas tik šiandien, o rytoj jis bus jau pasenęs. Žynių aiškinimai kūrė pasaulėžiūrą, kuria besiremdama gentis galėjo gyventi savo Žemėje. Mokslo tiesos neprilygsta Žynių aiškinimams, ir kyla grėsmė sutrikdyti Gamtą. Mokslas neaprėpia visumos, kuri yra būtina asmens vidinei pusiausvyrai. Gentyje šeimos gyveno sunkiau, bet tenkino Sielos poreikius. Kūryba sutelkdavo gentį. Tautosakoje galime rasti, kaip švęsdavo šventes, žaisdavo linksmus žaidimus, dainuodavo ir šokdavo su savais ir svečiais.  Negrįšime į gentį, bet reikia išsiaiškint, ko netekome praradę Žynius.

Kiekvienas tikintis ar bedievis, pradėdamas domėtis jį sukūrusiais reiškiniais, pradės gerbti bendrus mus kuriančius būvius. Tik kartu mes pažinsime Dievą.

Būviais vadinu reiškinius, kurie atsiskleidžia savybėmis, bet man yra nepažinūs. Pavyzdžiui, reiškinys, kurį mokslininkai dėl atitinkamų savybių pavadino ,,juodąja skyle arba bedugne“, yra žmogaus protui, manau, nesuvokiamas būvis. Dėl juodos bedugnės ginčų nekils. Mokslininkai rado ją kažkur visatoje, o lietuvių kalboje nėra žodžių, apibūdinančių tokį reiškinį. Yra reiškinys, bet nežinia kas – pasireiškia savybėmis. Kitas pavyzdys – drugelis. Iš kiaušinėlio išsiritęs vikšras virsta lėliuke. Lėliukėje vikšras ištirpsta beveik visas, o iš to skysčio pasigamina drugelis. Nesuprantu aš tokio stebuklo, todėl manau, kad yra tam tikras būvis, kuris žino kaip drugeliui pasigaminti. Kur tos žinios slepiasi – lėliukėje ar lėliukės išorėje? Žmoguje taip pat daug stebuklų. Tai, ko dar nežinau, yra man nežinoma, o tai, ko neįmanoma sužinoti, – nepažinu. Manau, kad domintis reiškiniais, kurie yra nepažinūs, patogu juos vadinti būviais – yra, bet nežinia kas. Vartodamas šį žodį atskleisiu spragas savo pasaulėžiūroje. Galbūt atsiras žmonės, kurie praplės mano pažinimo ribas, paaiškindami vieną ar kitą būvį.

Taigi, grįžkime prie Dievo suvokimo. Gimiau šeimoje. Mano kūrėjai – tėvai. Vėliau, sulaukęs savo vaikų, tapau jų kūrėju. Tėvus reikia gerbti kaip Dievą.

Nesu vien tik kūnas, esu dar ir asmuo. Kūnas man nesuvokiamas atskirai nuo asmens. Asmuo sudarytas iš kelių dalių. Lietuvių kalboje išlikę žodžiai apie asmens sandarą: Siela, Vėlė, Dvasia, Valia. Kitos kalbos jau nebeturi tokių žodžių. Nežinau, kokius būvius Žyniai įvardino minėtais žodžiais. Sekančiuose straipsniuose bandysiu rašyti apie asmens sandarą taip, kaip aš ją suvokiu. Žmonės, kurie suvoks save giliau negu aš save, Dievą pažins geriau už mane.

Dievas lietuvių kalboje, manau, turėtų būti moteriškos giminės žodis. Turime ir žodžius dievė, deivė. Slavų kalboje dieva – mergelė. Gyvybė Žemėje vystėsi nuo vienaląsčių dalijimosi, t.y. nuo gimdančios lyties. Ir vyrai, ir moterys atsiranda iš Mamos. Vyriška Dievo lytis pasaulėžiūroje, manau, įsigalėjo kintant visuomenės santykiams. Vyriška visuomenė sureikšmino Tėvą.

Lietuvių kalboje Dievą dar vadina Viešpačiu, Apvaizda, Sutvėrėju, Praamžiu, Kūrėju. Įsigilinęs į šių žodžių sąvokas supratau, kad visos maldos yra tik savęs svaiginimas. Svaigintis tokiu būdu naudinga esant beviltiškoje padėtyje, nes ramybė stiprina asmenį.

Dievo suvokimas yra kelio pradžia į dvasinį pasaulį – kiekvienas nueis tiek, kiek sugebės šviestis. Pakeleiviai būsime šiame kelyje.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *