M. Kundrotas. Trys inteligentijos veidai (47)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Įsiplieskus diskusijai apie lietuvių inteligentus, jų vaidmenį sovietų okupacijos metais ir šiandien, atmintyje iškyla ekranizuotas Michailo Bulgakovo apsakymas „Šuns širdis“. Pagrindiniai jo veikėjai – buržuazinės kilmės profesorius Filipas Preobraženskis ir sovietinės liaudies iliustracija – iš šuns į žmogų perdirbtas Poligrafas Šarikovas.

Klasika virto jų diskusija apie Frydricho Engelso ir Karlo Kautskio – dviejų socializmo ideologų – susirašinėjimą. Į gausybę teorinių svarstymų socialinių santykių modelio klausimu P. Šarikovas atsakė paprastai ir liaudiškai: Nesutinku aš. F. Preobraženskiui pasiteiravus – su kuriuo gi, P. Šarikovas atsakė: su abiem. Rašo, rašo, kongresas, kažkokie vokiečiai – galva tinsta. Reikia paprastai: imti viską ir padalinti.

Paprasti sprendimai – dėsninga liaudies mąstymo ypatybė. F. Preobraženskio ir P. Šarikovo santykiai taip užburia įtaigiomis inteligento ir liaudies atstovo santykių iliustracijomis, kad užgožia taip pat įdomius veikėjus – namų komiteto vadovą Švonderį ir šio komiteto kultūros padalinio vedėją Viazemskają. O juk tai – irgi inteligentai, bet visai kitokie, nei F. Preobraženskis.

F. Preobraženskis – aiški senojo režimo liekana. Jis prisitaikė gyventi sovietų sistemoje, tačiau daugeliu klausimų turi savo nuomonę ir drąsiai ją reiškia. Švonderis su Viazemskaja – sovietiniai, proletarinės kilmės ir tuo besididžiuojantys inteligentai, visiškai suaugę su sovietų sistema, jei apskritai galima taip sakyti – juk būtent ši sistema juos iš esmės ir sukūrė. Jie kartoja sovietų ideologijos klišes ir jomis jų mąstymas apsiriboja.

Ko galima pasigesti M. Bulgakovo apsakyme, tai trečiosios inteligentų kategorijos. Inteligento rezistento. Atvirai stojusio prieš valdantįjį režimą. Pats M. Bulgakovas buvo rusų šovinistas, imperialistas ir monarchistas, smerkęs tiek sovietinį komunizmą, tiek ukrainiečių nacionalizmą Simono Petliūros ir jo bendražygių asmenyse. Ir vis dėlto prisitaikęs prie sovietų sistemos. Jo kritika šios sistemos atžvilgiu buvo pateisinama, kaip „vis dar pasitaikančių trūkumų“ kritika, iš esmės leista režimo. Ją galima rasti ir „Dvylikoje kėdžių“, ir „Kaukazo belaisvėje“. M. Bulgakovas aprašė tai, kas buvo leista ir kuo jis pats galėjo pateisinti savus pasirinkimus.

Lietuvoje inteligentą rezistentą iliustravo pedagogas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kunigas Justinas Lelešius-Grafas ir ypač – išskirtinis mąstytojas, poetas ir prozininkas Bronius Krivickas. Visi jie – partizanų vadai ir visi jie – intelektualai. Galima pridurti, kad lietuvių rezistencinį judėjimą įkvėpė inteligentai ir tik jų vedami įsijungė liaudies atstovai.

Kiekvienas reikšmingesnis judėjimas įkvepiamas inteligentų. Nes tik jie gali kurti, artikuliuoti, argumentuoti ir įtaigiai pateikti konceptualias vizijas. Liaudis gali sukelti maištą, bet konceptuali revoliucija visada būna inteligentų kūrinys. Ar ji būtų tautinė, ar liberali, ar socialistinė.

Inteligentas rezistentas – tai pirmas inteligentijos veidas. Antrasis – panašus į F. Preobraženskio. Lietuvoje šį veidą sovietų laikais reprezentavo Justinas Marcinkevičius, Juozas Grušas, Vytautas Klova ir daugybė kitų, prisitaikiusių gyventi okupacinio ir represyvaus režimo sąlygomis, bet tomis pačiomis sąlygomis gebėjusių ir siekusių išlaikyti lietuvybę, subrandinusių Lietuvą tautiniam atgimimui ir valstybės atkūrimui. Trečiasis veidas – Švonderio ir Viazemskajos. Sistemos kūrinių, doktrinierių, aklai vykdančių režimo direktyvas, koks tas režimas bebūtų.

J. Marcinkevičiaus tipo inteligentai įkvėpė, subūrė ir išplėtojo Sąjūdį, galiausiai atkūrusį Lietuvos valstybę. Šiandien juos puola švonderiai ir viazemskajos. Tik jau kitos – liberaliai kosmopolitinės sistemos. Nerijos putinaitės, vytautai ališauskai, pauliai subačiai, rimvydai valatkos. Kai kurie jų, pasak šaltinių, sėkmingai darbavosi sovietinėse struktūrose, kaip komjaunimas, ir net skųsdavę rezistentus tuometinei sistemai. Kiti dar buvę tam per jauni. Treti kartais šmėsteldavo kokioje nors rezistencinėje iniciatyvoje – kaip Laisvės Lygos mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, bet greitai suprato, iš kur vėjas pučia ir kaip lengviau susikurti patogų gyvenimėlį.

Tai – publika, kuri, valdant komunistams, gali būti komunistinė, valdant įvairias etiketes užsiklijavusiems liberalams – liberali. Ji gali būti ir tautinė, ir krikščioniška, užimdama įvairias nišas, priklausomai nuo susiklosčiusios konjunktūros, o jau rytoj – pakeisti pozicijas 180-ies laipsnių kampu. Nes pagrindinis motyvas – prisitaikymas prie sistemos, užtikrinantis įtaką ir pragyvenimą.

Ar šie žmonės turi teisę teisti J. Marcinkevičiaus tipo inteligentus? Galbūt juos galėtų teisti Antanas Terleckas ar Nijolė Sadūnaitė – žmonės, kurie kovojo ir dėl to kentėjo. Bet įdomiausia, kad būtent šie žmonės laikosi nuosaikiai arba net pagarbiai. Smerkia sisteminiai. Tie, kurie buvo tokiais anais laikais ir liko dabar. Pragmatikai, virtę doktrinieriais. Liberaliais kosmopolitiniais doktrinieriais. Kuriuos erzina faktas, jog lietuviška Lietuva apskritai egzistuoja. Prisidengę kritika sovietinei Lietuvos atkūrėjų patirčiai jie iš tiesų neigia pačią Lietuvą, kaip tokią.

Šiandien patriotiški Lietuvos inteligentai vėl įžvelgia pavojų. Kraštutinio liberalizmo, globalizmo ir kosmopolitizmo pavojų. Kai griaunama tauta ir valstybė, šeima ir dora, naikinamas žmogus žmoguje. Dalis šių inteligentų – sovietų laikų Preobraženskiai, dalis – M. Bulgakovo nutylėti rezistentai, dalis – tų arba kitų auklėtiniai. Už tai juos vėl puola. švonderiai ir viazemskajos. Tie, kurie mielai pardavinėjo Lietuvą sovietams, o šiandien pardavinėja liberalams ir globalistams.

Kova tęsiasi. Iš esmės – amžinai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *