Č. Iškauskas. Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja? (56)

Wikipedia.org nuotr.

Wikipedia.org nuotr.

Prieš penkerius metus Delfi rašiau apie pirmą mano pažintį su Kaliningrado (Karaliaučiaus) žeme. Įspūdis buvo slegiantis.

Sovietinės armijos rezervistus iš Pabradės pratyboms išvežė į šiuos dyklaukius, kurie nuo karo nebuvo matę artojo plūgo, o poligonuose žiojėjo sviedinių išraustos duobės, sugriuvę apkasai, kur ne kur išsimėtę, kemsynais apaugę kaimeliai priminė Rusijos baudžiavos laikų provinciją.

Buvo pažliugęs kovas, miegojome palapinėse ant šlapių šakų, autus džiovinomės prie „buržuikės“, o rytą reikdavo gilinti įšalusią apkasų žemę. Kartą pakraupę stebėjome, kaip, einant pavasariniam pašalui, dumblinoje gilioje baloje po ledu dingsta rusiškas tankas su lietuvio karininko, berods, Putnos vadovaujamu ekipažu. Jam niekas negalėjo padėti…

Tai dar labiau sustiprino niūrų įspūdį iš šios varganos baltų žemės, dėl kurios amžiais pjovėsi baltai, germanai ir slavai. Tas įspūdis išliko iki šiol, nors Kaliningrado sritis 1991 m. buvo paskelbta Laisvąja ekonomine zona, o, ją 1995 m. panaikinus, kitais metais Vladimiro Putino dekretu įteisinta Ypatingoji ekonominė zona, pradėjusi veikti 2006 m. su 10 metų pereinamuoju laikotarpiu.

Štai šis daugiau kaip 15 tūkst. kv. km plotas su 938 tūkst. gyventojų turėjo patraukti išskirtinį investuotojų dėmesį, bet liko tik strateginis, nepaprastai militarizuotas Rusijos forpostas prieš Vakarus.

Krašto žmonių gerovei nepadėjo ir tai, kad ilgą laiką, net 30 metų, Pregolsko gyvenvietė netoli Kaliningrado buvo V. Putino uošvija. Čia iki 2001 m. lapkričio gyveno Liudmilos Putinos motina Jekaterina Škrebniova.  Po sudėtingos akių operacijos ji persikėlė į Maskvą, arčiau galingojo žento, ir dabar jai turėtų būti apie 90, bet nėra žinių, ar ji tebegyvena.

2000-ųjų sausį, duodama interviu vietos laikraščiui, senutė skundėsi: „Kas iš to, kad esu prezidento uošvė…“ Mat, žentas čia neužsuka, net per vizitą į Kaliningradą ar per karines pratybas neturėjęs laiko aplankyti uošvės. O ji skundėsi ir tekančiu stogu (gyveno standartiniame bute, sename bombardavimų apgriautame trijų aukštų vokiškame name), ir ūkio tarnybų abejingumu, bet didžiavosi proletariška abiejų susijungusių šeimų kilme.

V. Putinas ir į Lietuvą niekada nebuvo užsukęs, nebent virš jos praskridęs. J. Škrebniova interviu laikraščiui „Komsomolskaja pravda“ 2000 m. sausio 19 d. sakė, kad jaunavedžiai po 1983 m. Leningrade įvykusių vedybų mėlynu šeštuoju žiguliuku per visą Pabaltijį, taigi ir per Lietuvą, ne be nuotykių buvo atvažiavę pas uošvę… Apie savo darbą V. Putinas uošviams niekada nepasakodavo, tačiau jeigu ir būtų užsiminęs, pokario atsikėlėliams į seną prūsų žemę tai nebūtų sukėlę neigiamų emocijų. Jie buvo tipiški atėjūnai.

Taigi, pagal Potsdamo konferencijos sprendimus Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių 1947 m. vasario 25 d. nutarimu šis kraštas, kaip „vokiškojo militarizmo židinys“, buvo atimtas iš Vokietijos ir padalintas dviem karą laimėjusioms valstybėms. Šiaurinė regiono dalis atiteko Rusijai, kur suformuota Kaliningrado sritis, o pietinė regiono dalis – SSRS kontroliuojamai Lenkijai. Po to dar kartą visiškai pasikeitė etninė krašto sudėtis. Baltijos vokiečiai masiškai migravo į Vokietiją, o vietoj jų regioną apgyvendino rusai (Kaliningrado srityje) ir lenkai (Lenkijoje).

Buvusi Prūsijos karalystė, kuri dominavo suvienytoje Vokietijoje, iki pat 1945 m. joje turėjo autonominį statusą. Bet prūsiškas palikimas buvo uoliai naikinamas. 1946 m. liepos 4 d. Karaliaučiaus vardas buvo pakeistas Kaliningradu, nors tuometinis AT pirmininkas Michailas Kalininas, miręs prieš mėnesį, jokių ryšių su Kionigsbergu neturėjo. Vokiškos ir lietuviškos kilmės vietovardžiai, kurių nespėjo pakeisti naciai, buvo pervadinti į rusiškus.

Apie prūsiško paveldo atgaivinimą imta galvoti tik griuvus Berlyno sienai. Susijungus Vokietijos žemėms, 1989 m. pradėta sparčiau puoselėti Prūsijos kultūrinį paveldą, buvo net galvojama apie Prūsijos žemės pavadinimo atgaivinimą. Tačiau Brandenburgo ir Berlyno žemių gyventojai 1996 m. referendume nubalsavo prieš.

Iš tiesų krašto likimas buvo nulemtas dar Potsdamo konferencijoje. Kaip rašė atsargos pulkininkas Jonas Užurka, tuomet buvo nustatytos Rytų Prūsijos (o ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų Sąjungos vakarinės ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi numatytoje sušaukti Taikos konferencijoje, kurioje JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga būtų galutinai sureguliavusios šio anklavo statusą.

Taip trečdalis Rytų Prūsijos šiaurinės dalies buvo perduota SSRS administravimui, kol Taikos konferencija nenuspręs kitaip. Kadangi Maskva buvo suinteresuota, jog ji neįvyktų (J. Stalinas Vakarams sakydavo, kad iš Karaliaučiaus visi vokiečiai pabėgo, tad nėra kam čia atkurti Prūsijos), 50 metų krašto administravimo terminą SSRS pavertė savavališku jo inkorporavimu į savo sudėtį.

Teisybę sakant, Lietuvos interesas šioje žemėje irgi ne paskutinis, ir ne vien dėl to, kad tai sena baltų teritorija. Intrigą sukėlė pati Maskva. Dar fronto linijai tik slenkant per Baltijos šalis, kaip savo dienoraštyje 1944 m. vasario 27 d. rašė sovietinis istorikas Romas Šarmaitis, niekas neabejoja, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos. Anot istoriko, Viačeslavas Molotovas dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams iškėlęs klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų.

Lietuviai nesnaudę ir sudarę šiam klausimui nagrinėti skirtą komisiją, į kurią įėjo profesoriai Povilas Pakarklis, Juozas Žiugžda, rašytojas Antanas Venclova, keleto leidinių redaktorius, prieškariu buvęs finansų liaudies komisaru, po karo 10 metų kalėjęs Juozas Vaišnoras ir lietuvių etimologijos tyrinėtojas profesorius Borisas Larinas iš tuomečio Leningrado.

Gi Antanas Sniečkus, 1973 m. savo gimtadienio proga susitikęs su dailininkais, pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį jis kalbėjęs su pačiu Josifu Stalinu apie Vilnių, ir neva šis liepęs „respublikiniams valdžios organams kurtis Vilniuje, su kuriuo susijusios daugelis lietuvių tautos aspiracijų“. Kažin ar tuomet buvo užsiminta apie Rytų Prūsijos likimą, o juo labiau apie jos prijungimą prie socialistinės Lietuvos.

Bet B. Larino vadovaujamos komisijos pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Pagal paruoštą pasiūlymą, kuriam pritarė ir sovietinės Lietuvos valdžia, prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis – sovietų Lietuvos siena turėjo puslankiu priartėti per 60 kilometrų nuo Karaliaučiaus miesto, kuris, komisijos supratimu, pats turėjo tapti laisvuoju miestu, koks prieškariu buvo Dancigas.

Tačiau kodėl gi neprijungus visos Rytų Prūsijos? Kaip vienoje senokai, prieš 20 metų vykusioje konferencijoje Rytprūsių klausimu sakė istorikas Antanas Kulakauskas, pagrindinis komisijos argumentas buvo Rytų Prūsijos vietovardžių lietuviškumas. Komisija net nekėlė klausimo apie Rytprūsių šiaurinės dalies žemių lietuviškumą, nes tai buvo neabejotina. Bet ji esą susikirto su kita problema: kokiose ribose atkurti nepriklausomą Lenkiją? Juk problema lietė Vilniaus likimą. Bet viską lėmė nugalėtojos Sovietų Sąjungos interesas – turėti Baltijos jūroje neužšąlančius Mėmelio ir Kionigsbergo uostus.

Tuomet (o juo labiau dabar) senos prūsų žemės prijungimas prie Lietuvos buvo iš fantastikos srities. R. Šarmaitis, nė nenumanydamas, kaip viskas toliau susiklostys, 1944 m. savo dienoraštyje rašė: „Per daug lįsti į suvokietintas žemes, žinoma, neverta – bus tik vargo daugiau ir pykčio su kaimynais vokiečiais“. Jis nė neįtarė, kad V. Molotovo užuomina galėjo nepatikti ir J. Stalinui, ir tūkstančiams Kaliningrado srities kolonistų, kurie lietuvius tapatino su fašistais.

Naujakuriai kalbėdavo: „Lietuvių buožija tarp mūsų žmonių veda agitaciją ir propagandą. Klausia, kam jūs čia atvykote. Agituoja, kad netrukus bus karas. Sako, kad jie visi čia laukia amerikiečių.“

Beje, tos neišsipildžiusios ir gana naivios viltys buvo stimuliuojamos toliau. Kaip prieš trejus metus rašė „Naujasis židinys-Aidai“, 1944 m. rudenį Vilniaus valstybinio universiteto Fizinės geografijos katedra gavo nurodymą organizuoti šiaurinės Rytprūsių dalies toponimų vokiškos ir lietuviškos kartotekos ir atitinkamų žemėlapių sudarymą. Tuometis šios katedros darbuotojas, vėliau tapęs garsiu Lietuvos geografu, Vytautas Gudelis pasakojo, kaip entuziastingai buvo imtasi darbo. Buvo renkami suvokietinti lietuviški toponimai, grąžinami į lietuviškąją formą ir bandoma sudaryti žemėlapį, tačiau 1945 m. sausį universiteto rektoratas pranešė, kad katedros darbas nebereikalingas.

Manoma, kad A. Sniečkų nuo tolesnių vilčių atgrasė perdėtas lojalumas Kremliui, kuris jau neužsiminė apie kitokį Kaliningrado srities statusą. O Vilniuje ėmė sklandyti teiginiai, kad ši žemė pernelyg apleista, norint ją tinkamai pritaikyti žemdirbystei. Nors LKP lyderis dar 1960 m. savo užrašuose po apsilankymo Kaliningrado srityje liejo sentimentus: „Ech, senoji prūsų žemė, kiek ji lietuviškos giminės…“ Kita vertus, po J. Stalino mirties A. Sniečkus buvo patekęs į Lavrentijaus Berijos nemalonę ir buvo nepaprastai atsargus kelti tokius rizikingus klausimus.

Istorikai mano, kad įgijęs Nikitos Chruščiovo palankumą LKP vadovas dar kurį laiką puoselėjo anuos sentimentus, bet buvo Michailo Suslovo atkalbėtas iš naujo siekti Kuršmarių regiono, o juo labiau Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos. Galbūt tas viltis sužadino N. Chruščiovo dovanėlė Ukrainai – 1954 m. Krymo prijungimas prie jos…

1990 m. atsikurianti Lietuvos valstybė neva ėmė kelti grėsmę Kaliningradui, – rašė „Naujasis židinys“. Tuomet tik po daugelio nepavykusių bandymų galų gale buvo įregistruota Kaliningrado lietuvių draugija. Po to, kai 1993 m. viduryje iš Lietuvos buvo išvesta posovietinė kariuomenė, ilgai truko „šaltasis karas“ tarp Lietuvos ir Rusijos dėl tranzito į Kaliningradą per Lietuvą.

Įtampa tarp dviejų valstybių neatslūgo, o po Krymo aneksijos ir Rusijos agresijos Ukrainoje ji tik sustiprėjo. Rusija šį eksklavą nuolat „iskanderizuoja“, didina čia savo karinį potencialą, tuo tarpu YES idėja išsisklaidė. Kažkada, minint paskutinės iš trijų – Potsdamo konferencijos metines, kalbėdamas apie galimą kitokį Karaliaučiaus krašto statusą, tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas teigė, kad „jei tų Rytų Europos teritorijų užėmimas nebūtų paliktas Sovietų Sąjungos įtakos zonoje, alternatyva buvo tik kitas karas. Vakarai nusprendė palaukti, kol sovietų imperija pati subyrės, ir tai pasiteisino, tik ne taip greitai“.

Kai kas, matyt, ir šiandien laukia, kada subyrės Rusija ir Vakarai tą kraštą priskirs Lietuvai. Tada jos plotas būtų jau 80 tūkst. kv. km, turėtume dar didesnį priėjimą prie Baltijos jūros, būtume dar arčiau Vakarų, o šie atsikratytų ypač pavojingos ir padėtį žemyne destabilizuojančios teritorijos.

Vilioja?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

56 komentarai

  1. lietuvis:

    nors tai ir nerealu, gerai būtų atstatyti istorinę tiesą…

    • Klodas:

      2010 m. poezijos pavasario metu vykusioje teorinėje konferencijoje „Istorijos projekcijos poezijoje“ poetas Kornelijus Platelis atkreipė dėmesį į istoriją, kuri kaip ir poezija yra žodžio menas, turintis savo kanonus, savaip interpretuojantis pasaulį, pažymėjo, jog politizuotų grupių rankose šiandien yra atsakymai į klausimus, ar Lietuvoje galutinai įsitvirtins aukštoji tautinė kultūra, ar bus tik formaliai, į paraštę nublokšta visa šalies humanistika.
      Tai tautinės valios apraiška, o jausminė Ba: Prūsiškoje baladėje
      Prūsų žemėje lauksnos–
      Tolimų aukurų šiluma,
      Teka sraunioji Alna,
      Tvankstė ir Baltijos krantas.

      Teka Prieglius ir Deimena,
      Mindaugo žingsnių kaitra,
      Herkaus Mano žygių narsa,
      Vėluva visad vėliava.

      Wissans pajūrio krantas–
      Dabican prūsų kraujo auka,
      Plaka širdys – aisčių likimas,
      Ak, nerimsta baltų dvasia.

      Wissans pajūrio krantas–
      Dabican prūsų kraujo auka,
      Plaka širdys – aisčių likimas,
      Ak, nerimsta baltų dvasi

  2. o man:

    labiau rupi grynai lietuviškas Suvalku krastas okupuotas lenkijos.

  3. Jau treji metai, kai Kaliningradas turi su Lenkija supaprastintą sienos režimą, t.y. vieni pas kitus lankosi be vizų. Taigi Kaliningrado įsisavinimą jau vykdo Lenkija. Nemanau, kad šis toks svarbus istorinis faktas Iškauskui nebūtų žinomas. Greičiau, kad jis tai sąmoningai nutyli. Juk kaip tada raitysi pasakėles visuomenei.
    Kaip prisimename, Užsienio reikalų ministras Ušackas dėl tokio supaprastinto sienos režimo su Kaliningradu buvo bebaigęs susitarti, tačiau jam palikus ministro kėdę šis klausimas kažkodėl buvo padėtas į stalčių. Lietuvoje padėtas, tačiau po kelių metų susitarimas su Rusija dėl tokio sienos režimo buvo pasirašytas Lenkijos. Taigi panašu, kad kas galima Jupiteriui – negalima jaučiui, kas yra nusitaikęs į Kaliningradą akivaizdu…

    • lietuvis:

      nemanau, kad susitarimas su Kaliningradu dėl bevizio susisiekimo padėtų atšildyti santykius su Rusija, ko ir siekia Kažin. Karaliaučius nėra patraukli zona lietuviams, bet reikia stengtis, kad čia būtų kuo mažiau rusiškų iskanderių ir visokių aTEIVIŲ. Nesunku pastebėti, kad Iškauskas ironiškai siūlo susivilioti Kaliningradu, bet to mums visai nereikia…

  4. Manau, -savo samprotavimais “lietuvis” nieko naujo dėl Karaliaučiaus nepasako. Taip manė ir sulenkėjęs Jogaila sėdėdamas Lenkijos karaliaus soste. Dar daugiau – jau nuo tų laikų Lenkija siekė išlaikyti savo galimybes ir į Klaipėdos užvaldymą. Tą rodytų tai, kad po Žalgirio Jogaila ją paliko ne Vytauto, o Ordino žinioje. Be to, jos užvaldymo Lenkija siekė ir po I-ojo pasaulinio karo, matyt, tai puoselėja ir dabar. Beje, ši jogailiška- vėliau siaurakauniška tapusi linija buvo tęsiama smetoninkų valdymo, ją tęsė ir sovietiniai sniečkai. Tad nenuostabu, kad dabar su tuo susišaukia ir “lietuvio” mintys.

    • Svirba:

      istorijos “zinovas” matau “kazin” ar “vilna” ar dar ten kaip tave vadint ?
      zinai, net juokinga darosi
      kaip sauniai “dera” jusu “interpretacijos” tarp Smetononos ir Sovietu …… JEZUS-MARIJA…. hahaha ;))))
      nebandet kartais uzsiimt sodininkyste
      kaip RUTELE(janutiene)
      kai tik “Lietrycio” vyr.redaktorius i pogrindi pasitrauke…. KA?

  5. Kažkaip vėl, ir gera žinia, ir… sava eiga (eigai-vyksmui) “aptuštinta”. Gal kada ir bus lemta gerb. Česlovui užaugt, subręst, kiek išminties įgyti, – taip išminties, mat žinojimas, žinojimo pabirų barstymas, kokios jos būtų ir patrauklios, ir netikėtos, ir iš užmaršties (lyg iš bobutės skrynios) traukinėjamos, – visgi turi labiau atspindėt visumą.
    O dabar… beveik kaip visuomet, “prisigaudys” Česlovas “užmirštučių”, ir asmeniniu (ko ne “čiastuškių-dažnučių”) stiliumi iš veiksnios bei garbios galimos audronašos, kad sukelt deramą poveikį (deramo turinio p i l n a t v e) ir
    leist vykt norimam vyksmui, gana kebliau užvelia vos ne “gandonešio” lygiu, – kai esmę, faktais ir apie tą patį Potsdamą, ir tuos pat pagrečiui D. Žalimo (žr. “Mokslo Lietuva” 2006 m.) gan įtaigiai, suprantamai bei pagrįstai kitų išsakytus galimus būsimo Tvankstos žemės (kodėl gi slėpt tą tikrą, aiškų, pirminį viso to darinio vardą po… “Kaliningradais”, “Karaliaučiais” /kažkodėl net nelygiai skliaustai/, “Kionigsbergais”) ateities raidos gairių sprendinius, n u b l o š k i a gan “pozityviai-poziciškai”, t.y. (kažkaip) vien sava poza. O graudžiausia, kad ant to ir Alkas vis “užkimbąs”.
    O gal tai tyčiom… Kas žino, kas žino?
    Na, tikėkime, jog netyčiom…
    Juk augame, vis augam
    laisvi po Kovo 11-osios.

    • lietuvis:

      jei Tamsta, Giedriau, rašytum be tų “vykrūtasų” ir Pasamonės srauto, gal ir verta būtų su Tavim diskutuoti, dabargi mes nepriaugom iki tavo kūrybos lygio… gal ką norėjai pasakyti iš esmės? prašom, klok tiesiai šviesiai…

  6. suduvis:

    Taip, tai etnines Prusu zemes. Suduviai – (lenku pervadinti suvalkieciais), yra paskutine likusi Prusu tauta (gentis).Suduvius – Jotvingius,Romos Imperijos kronika, mini kaip labai narsia ir nenugalima tauta. Vokieciu Ordino rastuose minima,kad is Suduviu (Sudauer) kunigaikscio Skomanto (Skomand), yra kilusi visa Gediminaiciu dinastija.

    • jo:

      sūduviai – ne prūsų gentis, o jotvingių.

      • suduvis:

        Jotvingiai – Suduviai,Jatwinger,Sudauer,Sudini reiskia viena ir ta pati. Vieni juos vadino taip,o kiti kitaip,priklausomai nuo laikmecio ir nuo kalbos.Pvz. rusai Jotvingius vadino Jatwjazi. Nors Ptolomejus dar idomiau interpretuoja apie Sudini ir Stavani …
        Skaityti 198 puslapi.
        https://books.google.de/books?id=z6hhAAAAcAAJ&pg=PA1&dq=Zufordert+von+vermutlicher+Bewohnung&hl=de&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=Zufordert%20von%20vermutlicher%20Bewohnung&f=false

        • Manau, kad vardas Sudini gretintinas su slavų vartojamu vardu Zmuidzini, Žmudini, kuriuo vėliau slavai ėmė vadinti ir dabar vadina žemaičius. Iš šio tų laikų genčių pavadinimo gali būti atkeliavusios dabartinės lietuvių pavardės Žmuida, Žmuidzinavičius ir t.t. Einant dar toliau pavadinimai Zmuidzini, Žmudini gretintini su žodžiu žmogus, tarm. žmuogus, žmoginis, kuriame latvizmo įtakoje iš ‘g’ radosi ‘dz’ galimuose latvių žodžiuose ‘žmuodzins/zmudzins’ ir pan.

          • neziniukas:

            Jeigu Sudini sugretinti ir su Ptolomejaus pateikiamais faktais,manau del slavu jus galite buti teisi. Senose knygose Sudini zodzio kilme ,gretina ir su zodius Sud (teismas – indas),bet tuo atveju, tai tiktu ir Suduviams (Sudauer),o jie visuose senuose rastuose,yra priskiriami Prusams. Ar Prusas gali buti Slavu kilmes ? Man taip neatrodo.

            • Vargu ar apie senų mitinių laikų pavadinimų kilmę iš slavų apskritai galima kalbėti, kai pagal Toporovą, Ivanovą pačios slavų kalbos yra radęsi iš pakraštinių baltų tarmų.
              Labai gali būti, kad prūsų vardas gali būti pagal prasmę tolygus varmių vardui ir jis bėgant laikui kryžiuočių buvo plečiamas (perkeliamas) užvaldymo tikslu kitoms baltų gentims, esančioms į Šiaurę nuo Varmijos, – sembams, notangams, nadruviams, skalviams, suduviams, kurie buvo lietuvių (rytinių baltų) kalbos tarmių gentimis. Taip daugelis genčių gavo vienos genties – Prūsijos vardą.

              • LosAngeles:

                ‘..na osnovanii dannych lingvistiki, apcheologami i pismennych dokumentov, territoriju praslavian /tocnee nositelei praslavianskogo jazyka/ mozno pomestit priblizitelno v predelach sovremennych zapadnoi Ukrainy, vostocnoi Polsi i jugo-zapandoi Belorusi. Imenno tam praslaviane gde-to v seredine 1-go tyc. do n.er. otdelilis ot naibolee blizkich im indoevropeicev-baltov. I zatem pocti na protezenii tyseci let kontaktirovali s sosednimi germancami, baltami, irancami, frakiicami, vozmozno, keltami bez skolko-nibyd znacitelnogo rassirenija credy cboego obitanija..’
                A.P. Novoselcev. Rossija i Ukraina: ot edinogo kornia.

  7. nagi kas paragins (netgi debatuose su Trump’u)
    – sąlygai vienintelei, išskirtinei ir kiekvieno amerikono Garbės reikalu,
    kad JAV Prezidentą rinktų tik tą, – kuris įsipareigos v y k d y t i
    1945 m. Potsdame pasirašytą JAV Prezidento pažadą “dė; būsimos taikos konferencijos”
    .. na, “be pasąmonės”, – pakeičiant vis tebeadminstruojantį, vienintelėį, teisėtai(?) paskirtą
    likusios SSSR vadovą Michail Gorbačiov

    (čia likusios SSSR jau “sąmoningai” praleidžiu 🙂 dalies nuo SSSR pasilikus tik administruojamai Prūsijos žemei)
    Š V I E S I A I ?

  8. kad šiandien karaliaučius yra Rusijos dalis reikia laikyti vytauto nuopelnu. Jeigu jis nebūtų atsitraukęs nuo Mariemburgo ir būtų su jogaila jį paėmęs tada galbūt šiandien viskas būtų kitaip. Be to kazimiero jogailaičio laikais kai Lenkija kariavo trilikametį karą su ordinu Lenkija net 2 kartus siūlė lietuvai prisidėti bet Lietuvos ponų taryba atsisakė. Taigi mūsų kvailų protėvių nuopelnas yra akivaizdus.

    • webin:

      Vytautas turejo svarbesniu uzmoju,kaip kad paskatintas Kaizerio Sigismundo (Sigismund von Luxemburg),sieke atskirti Lietuva nuo Lenkijos ir tapti vieninteliu Lietuvos valdovu. Vokieciu “Teutonijos Ordinas” ,kolektyviai kartu su Jogailos valdomais lenkais,buvo sutriuskintas Zalgirio musyje – 1410 m. liepa, o visa valdzia i savo rankas ,po to paeme pats Jogaila. Lietuva liko Lenkijos karalystes dalimi,o Prusija liko Vokieciu rankose. Taip kad ne Vytauta reikia kaltinti,o Jogaila,ta pati Jogaila ,kuris uz samokslu dvokiancia lenku karuna,atidave lenkams beveik visus Lietuvos turtus.Ta paty Jogaila,kuris visais imanomais budais,trukde Vytautui,tapti Lietuvos karaliumi. Kas bando irodineti,kad Lietuva neturejo karunos,labai klysta,nes Bohemijos karuna,buvo uzdeta ant Vytauto galvos,kaip raso seni to meto metrasciai .Apie karunos tikruma tada labai uzprotestavo pats Popiezius. Kodel ? Nors Vytautui tada teliko tik atskirti Lietuva nuo Lenkijos ir sujungti ja su Bohemia . Bet stai netiketai Vytautas numirsta – nukrito nuo arklio ,kaip bandoma teigti senose knygose. Jogaila cia zinoma ne prie ko – didysis Lenkijos karalius,didysis parsidavelis. – Ir dar – to meto “Teutonijos Ordinas” ,buvo didele asaka Popieziaus uzpakalyje.Ar tik laimetas Zalgirio musis,nebuvo Jogailos super dovanele Popieziui uz tam tikras paslaugas ? Kaip Vytautas i visa tai ziurejo ,cia jau yra kitas klausimas… Manu i visus klausimus galetu atsakyti Vatikanas – jeigu noretu… -Tai yra mano nuomone,kuria susidariau remdamasis faktais.

      • Tačiau perlenkinėjant visą tą gan keistai sėkmingą-nesėkmingą laikmetį (ypač nuo carienės Jekaterinos laikų parėdymais jų istorikams) Smolensko įgulų ir aplinkinių kariaunų reikšmė,
        – ypač Lietuvos tiesiogiu dalyvavimu bei pergale Kulikovo kautynėse, – kažkaip “susišaukia’ su Jogailos klupimu ir strigimu “nesiveržiant” į jį.
        Taigi Kulikovo bei Eglėkalnio-Žalgirio (Tannenberg) pergalės yra svariausios ir pačių lietuvių ginklo, ir mūsų vadovų, iki 1387 m. metais dar pakankamai laisvų bei galingų, – Pergalės.
        Kas po to ir kitur, Chotine, Giedraičiuose ar Klaipėdoje pasiekta (čia jau 1410-1923 m.), viskas po karo meto ir pokario (1939-1944 m.) pasipriešinimo kovų ir kautynių Lietuvos bei visų paribių (įskaitant pasipriešinimą užnemunės Prūsijos pusėje) plotuose užtvirtinta
        1991 m. sausio 13-ąją.
        Tad Marienburgo-Truso, gintaro senojo kelio, – lietuvių šimtmečiais savu laivynu Visla vykdytos prekybos vartų atsikovojimo klausimas gal labiau su kaina sietinas, kurią “išspaust” išgaut bei (su/be kyšio už paramą a s m e n i n ę jam) atlygint tuomečiai sostų turėtojai turėję…

        • webin:

          Viskas kaip ir taip Visla -Vistule ,buvo musu,tos zemes priklause mums ,kurias veliau pasisavino lenkai. – Kas man labiausiai netinka, kas liecia Zalgirio – Tanenberg musi ,kad visame pasaulyje lenkai skelbia ,kad jie si musi laimejo,o lietuviu kaip tokiu net nesimate…. Lenkai ir vokieciai yra isleide kruvas melagingu knygu,kruvas zemelapiu . Kodel apie tai visi tyli ? Kada istorija bus skelbiama tokia,kokia ji buvo ? Kodel pvz . ES negaletu numatyti istatyma,draudzianti iskraipyti tikrus istorinius faktus ? Taip ES – nes is Lietuvos Vyriausybes ,as jau nelaukiu ir nesitikiu nieko – jie bijo cyptelt istoriniais klausimais,jau net nekalbant apie visokius Bumblauskus ir kitus ,kurie save vadina Lietuvos istorikais ….

  9. Juozas:

    Buvom 3 milijonai…kasmet prarandam po miestelį… apie ką čia kliedite?

  10. Reikia nepamiršti, kad jei Jogaila nebūtų tapęs Lenkijos karalium – nebūtų buvę žalgirio mūšio, o jei nebūtų buvę žalgirio mūšio šiandien nebūtų Lietuvos,nes Lenkija gali gyventi ir be Pamario, o Lietuva be Žemaitijos gyventi negali, nes kryžiuočių ir Livonijos ordinai tada susijungia ir visai Lietuvai iškyla didžiulė egzistencinė grėsmė. Patys lenkų istorikai šiandien pripažįsta, kad tokio didelio egzistencinio pavojaus Lenkijai vokiečių ordinas nedarė,nes nuo xiv amžiaus vidurio Kališo taikos Lenkija gana taikiai gyveno su ordinu ir buvo susitaikiusi su Gdansko taigi Pamario praradimu 1309 metais. Lenkijai labiau rūpėjo Podolė, derlingos žemės į pietryčius ir taip toliau. Vytauto ir Jogailos politikos tikslas buvo patraukt Lenkiją į Žalgirį, kad ji užsinorėtų kariaut ir kad su ordinu būtų galima kariauti lenkijos arba ordino teritorijoje nes pats Vytautas turbūt aiškiai suvokė, kad viena Lietuva neįveiks ordino- reikėjo sąjungos, tą sąjungą įgalino Jogailos tapsmas Lenkijos valdovu, kitaip tariant lenkai savo valdovu gali išsirinkti nebūtinai jogailą, o pvz kokį mozūrų kunigaikštį ir tada ordinas su lenkija toliau smaugia lietuvą, lietuva toliau negali priimti krikšto ir ordinas pasiima žemaitiją,o lenkiją aukštaitiją ir lietuvai kapūt, o kur dar rusija, kuri anksčiau ar vėliau būtų iškilusi ir ką Lietuva darėtų tada? taigi nebūkit barsukai, pasukit nors vieną savo smegenų pusrutulį.

  11. Atmintis:

    Žalgirio mūšio vertė Lietuvai niekinė; sovietmečiu išgarsintos – nepamatuotos aistros. Prieš tai įvykęs vienas iš kruviniausių viduramžių Rytų Europos Vorsklos mūšis baigėsi visišku Vytauto kariuomenės sutriuškinimu. Žiauri patirtis, – Vytautas tapo Jogailos vasalu, o lietuvių karių likučiai įvelti į lenkų – vokiečių konfliktą padėjo sunaikinti 16 prūsų vėliavų. Prūsų kraštą lenkai ir vokiečiai išsidalino tarpusavyje, Lietuva net Klaipėdos krašto neatsiėmė. Kalbos apie naudą – niekinės, žemaičiai tiek tepriklausė Vakarams, kiek popiežius buvo skyręs užkariavimui visuose Rytų kraštuose.

    • suduvis:

      Dristu nesutikti ,kad Vytautas tapo Jogailos vasalu.
      1422 metais Vytautas su savo broliu Sigismundu Korbutu ,kartu su 5000 kariu,izenge i Bohemija.
      Stai jums istrauka is senos gnygos:Ps. tai yra automatiskai isverstas senasis tekstas.
      Aorenz v. Mestmrieders
      Sämmtliche Werke
      Erste vollständige Original-Ausgabe.
      Skaityti 308 puslapi.
      https://books.google.de/books?id=vidKAAAAcAAJ&pg=PP1&dq=Aorenz+v.+Mestmrieders&hl=de&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=Aorenz%20v.%20Mestmrieders&f=false
      1423. Diese Spaltung enthielt eben nichts
      Unerwartetes, aber (wenn «S nach dem, was
      bereits vorgieng, noch gesagt werden kann)
      vieles Neue und Unerwartete an allen Arten
      von Rasereien und Graufamkeiten , mit denen
      sie unterhalten wurde. Die Prager wollten
      mit der Wahl des lithauischen Prinzen, Sig
      mund Korybut, der im J. 1422 in Beglei
      tung seines Bruders, des Herzogs Vitold von
      Lithauen und einer Bedeckung von fünftau
      send Mann, zu Prag angekommen war, Ernst
      machen, und dieselbe wirklich vornehmen, nach
      dem sie vorerst noch das Schloß Karlstein, um
      sich der böhmischen Krone, welche daselbst auf
      bewahrt wurde, zu bemächtigen, länger als
      sechs Monate, und bis aus der Festung der
      Herzog Vitold erschossen wurde, mit einer un
      erhörten Wuth, wiewohl vergeblich, belagert
      hatten. Da die Wahl eben vor sich gehen
      sollte , weigerte sich ein Theil der Prager , die
      srlbe vor sich gehen zu lassen, worüber ihnen
      Zizka, der weder die Belagerung von Karlstein
      unterstützt, noch an ihren Verhandlungen ei
      nen persönlichen Theil genommen, sondern
      indessen die Stadt Deutschbrod verbrannt, ver
      schiedene andere Ortschaften erobert, und von
      sich die Meinung, daß allein Er der Lenker
      der Sachen, und der gemeinsame Regierer sey,
      gefaßt hatte, die bittersten Vorwürfe machte,
      und diese mit Ausdrücken eines strengen Ge
      bieters begleitete, welche die Prager nicht um
      hin konnten, mit allem Nachdrucke zu ahn
      den, und ihn an die Abhängigkeit eines Un
      tergeordneten zu erinnern. Zizka entrüstete sich
      darüber auf eine entsetzliche Art, und machte
      sich sogleich auf, die Güter derjenigen
      zu verwüsten , welche es mit den Pragern
      hielten. Die Prager wollten diesen Uebermuth
      eben so wenig dulden , als sie sich nicht vor
      konnten , wie sie bei ihrer Uebermacht
      nicht im Stande seyn sollten, ihm denselben
      zu benehmen. Sie schickten ein ansehnliches
      Heer wider ihn aus. Zizka schlug es bei
      Horzicz, und schlug bald darauf bei Königgräz
      ein zweites Heer, und zerstäubte den Rest.

      • Atmintis:

        Vytautas užsiminė apie protėvių, t.y. karaliaus Mindaugo valdytą prūsų kraštą, bet pasakojimai esmės nepakeičia, todėl baltų paveldui XIII a. yra pamatinis, o ne vėlesnės klajonės po slavų kraštus.

        • Įdomiai čia apie tą šaudymą į “herzog’ Vitold, ir tūžmą, dėkui Sūduvi.
          o Atminčiai: ne einamasis netgi, – dar giliau, dar labiau senų senobiškesnis
          rytų ribų s a v a s i s paveldas; jį kalbinėmis liekanomis, prokalbių prokalbėje dar
          “aplipusiomis” gimstančią slavų kalbų a t š a k o m y b ę įsivertinti galim, pvz.:
          einamieji reikalai – текущие дела (tekantys/einantys reikalai)
          liudininkų parodymai – свидетельские показания (svidintojų/svidimo, t.y. nušvitię
          “išblizginimu/nušvietimu”parodymai)

          • Atmintis:

            Viena yra indoarijų atsikėlimas ir paplitimas poledyninėje Europoje, bet čia kalba apie tą istorinę baltų teritoriją, kuri buvo įgijusi tarptautinį valstybingumo pripažinimą. Šios erdvės apimčiai bene gražiausias yra B. Kvyklio keturių tomų veikalas bei V. Pėteraičio „Mažoji Lietuva ir Tvanksta“ 1992 ir „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: Jų kilmė ir reikšmė“ 1997 m. Ten yra ir detalūs žemėlapiai.

            • Taip, tačiau jie labai nauji, per nauji, – pačių pačių paskutiniųjų, naujausiųjų laikų; tik bene kokius 800 metų (po 1219 m.) kažkiek atspindintys; o visa visuma, antų, net ir naujausių hunų, ugrofinų
              įsitvirtinimų savais valstybingumais visoj mūsų buvusioj aplinkoj
              (čia ir vis naujausiųsjų laikų žygiai į Saaremos, Alandų salas ir
              kita P A S T O V I visos Valstybingumo apsirūpinimo bei
              APSISAUGOJIMO, G Y N Y B O S veikla prisimintina)
              ..iš kugi Vytis, visa kita, dar iki (bei nuo) Tvankstos, Protvos…
              ir t.t. ryčiau, piečiau, vakariau.
              E r d ž i a u

  12. Getas:

    Tas nelemtas: “kas būtų, jeigu būtų” reikalingas tik tam, kad nepasikartotų senos klaidos. Todėl reikia rengtis dabarčiai, o ji greit ateis, juk ne šiaip sau Nato kariai čia žygiuoja. Uždelsto veikimo bombą (paliko Čerčilis su Ruzveltu, nes buvo anuo metu baimės privaryti dėl vokiečių įsigalėjimo) reikia demontuoti saugiai, nes tai gresia visai Europai. O kaip demilitarizuoti šią sritį, tik pritraukiant Nato ginkluotę. Ateis toks momentas, todėl Lietuvai reikia verslą srityje vystyti bendrauti nors po 50 km. zonose bei baltų kultūrą atstatyti. Pagal kultūros paveldo konvenciją, jau dabar laikas kelti ir atstatyti senuosius pavadinimus ir tai turėtų daryti Lietuva, nes Vokietija tą palaikytų. Vokietijoje jau tyrinėjama baltiškos pavardės ir jau buvo skelbta konferencijoje apie 600 lietuviškų pavardžių, gyvenančių Vokietijoje. Vokietija niekada ten nepalaikys Lenkijos įsigalėjimo.

  13. Bartas:

    Pasižiūrėjau nuorodą . Žemėlapis su lietuviškais vietovardžiais puiku, bet tai maža. Reikia žygiuoti toliau. Lietuvoje spausdinti Prūsijos – Mažosios Lietuvos žemėlapiai privalo turėti tik lietuviškus pavadinimus. Maskvėnai nesutiks ir mus vadins “fašistais” – lai. Mes, turėdami savigarbos, į šunų lojimą nekreipiam dėmesio. Privaloma , kad jaunoji Lietuvos karta žinotų tikrą Tiesą , o grobikų atnešti pavadinimai liktų tik jiems.

  14. lietuvis:

    labai pavojingas Rusijos manevras: К белорусской границе перебросили российскую мотострелковую бригаду с Урала (Newsru). Ką tai galėtų reikšti?

    • neziniukas:

      Siaip bandau isivaizduoti toki juokinga varianta, – tarkime jeigu Rusija staiga rengtu garines pratybas Kuboje,o kiti kaimynai ,kaip pvz. Nicaragua,Hodurasas,Panama ,su Rusija pasirasytu sutartis del Rusijos raketu pastatymo ju salyse. Kaip JAV reaguotu ? 😉 Manu viskas yra paprasta kaip 2×2 . 🙂

    • Bartas:

      Tai reiškia , kad kuo toliau į rytus maskvos karinės pajėgos skistėja. Kinams tai maloni žinia. Nors , teisingai kalbant, kiniečiams maskvos kariuomenė seniausiai ne priešininkas. Net patys maskvėnai jau prisipažino, kad Sibiras ir be jokio karo “okupuojamas” Kinijos.

  15. Mažosios Lietuvos pietinės dalies, 1945 m. okupuotos Sovietų sąjungos – taip vadinamos Karaliaučiaus (Tvankstos) srities problema ir jos sprendimo galimybės

    Mūsų pagrindinis strateginis tikslas – susigrąžinti pietinę Mažosios Lietuvos dalį, 1945 m. okupuotą Sovietų sąjungos – taip vadinamą Karaliaučiaus (Tvankstos) sritį, neleidžiant, kad ją užgrobtų Lenkija, kuri irgi tam labai intensyviai ruošiasi.

    Mažosios Lietuvos pietinę dalį – taip vadinamą Karaliaučiaus (Tvankstos) sritį – ateityje, manau, pavyks sugrąžinti Lietuvai plačios autonomijos pagrindais.

    Kartu turime suvokti, kad realios mūsų galimybės nuo mūsų norų be jokių abejonių skirsis, priklausomai nuo to, kokia geopolitinė padėtis susiklostys.

    Todėl manau, kad jau dabar turime bendrauti su Karaliaučiaus srities rusų nacionalistais (ką aš bei dar kai kas ir darome) – manau, kad reikia juos įtikinti, jog jiems geriausias variantas, prasidėjus Rusijos imperijos byrėjimui, yra labai aiškiai apibrėžta plati kultūrinė (netgi ir politinė) autonomija Lietuvos Valstybės sudėtyje.

    Nes kiti variantai – įskaitant ir naują Baltijos respubliką, yra jiems nenaudingi, kadangi visais tais atvejais juos labai greitai “suvalgys” arba Lenkija, arba Vokietija, o štai Lietuva yra per silpna, kad tai padarytų.

    Mane kartais klausia – kaip mes pajėgsime susitvarkyti su šiomis savo protėvių žemėmis, šiuo metu apgyvendintomis slavų, kada jas atgausime?

    Paaiškinu – absoliuti dauguma tų “slavų” yra tie patys senųjų baltų palikuonys, tik dabar kalbantys slavų tarmėmis.

    Vadinasi būtina jiems nuosekliai ir reguliariai priminti, kas buvo tikrieji jų protėviai. Tai yra pamažu performuoti jų tautinę savimonę iš jiems primestos slaviškos į jų istorinę baltiškąją.

    Palyginimui, airių, velsiečių ir škotų absoliuti dauguma jau keli šimtmečiai kalba angliškai, bet pamėgink airį, velsietį arba škotą pavadinti anglu.

    ———————————————————————————–

    Klausimas – “Jei mes atgausime Kaliningrado kraštą, turėsime pasiimti ir gyventojus”…

    Atsakymas – Tie, kam nepatiks gyventi Lietuvos Valstybės sudėtyje, patys iškeliaus į savo įvairias istorines tėvynes ar kitas Europos šalis – sienos juk bus atviros.

    O normalius žmones – gerbiančius Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą, Lietuvos Valstybę ir jos Istoriją – mielai paliksime, tegu ir toliau ten gyvena, jei tik nori.

    • Kemblys:

      ‘Žygeivi’, tu… žygeivi:
      ,,Todėl manau, kad jau dabar turime bendrauti su Karaliaučiaus srities rusų nacionalistais (ką aš bei dar kai kas ir darome)”…………!!!

    • lietuvis:

      gerai, kad prisimenami senoki straipsniai, nes dabar – ir Karaliaučiaus klausimu – pasipylė visokios spekuliacijos… ateis laikas, kai turėsim šitą žemę…

      • Kemblys:

        ‘lietuvi’, rašinėji kas ant seilės užeina?
        Pasiskaityk ką pats rašei po šiuo straipsniu:
        lietuvis:
        2016 05 30 06:44 | IP adresas: 5.20.127.196

        • lietuvis:

          suprantu, kur taikai… bet po to, kaI RUSAI NUMATĖ PASINAUDOTI sUVALKŲ KORIDORIUMI IR NUGABENO iSKANDSERIUS Į kARAliaučių, pasaikeitė ir mano nuomonė: šią baltų žemę reikia susigražinti baltams… o tu daugiau žiūrėk kalbą, nesgi esi specas …

    • Citata: “Todėl manau, kad jau dabar turime bendrauti su Karaliaučiaus srities rusų nacionalistais (ką aš bei dar kai kas ir darome) – manau, kad reikia juos įtikinti, jog jiems geriausias variantas, prasidėjus Rusijos imperijos byrėjimui, yra labai aiškiai apibrėžta plati kultūrinė (netgi ir politinė) autonomija Lietuvos Valstybės sudėtyje”.

      Pati idėja gera.
      Tik, gali būti, liktų neįgyvendinta dėl tokių priežasčių:
      1. rusų kaip tokių, tuo labiau tautos, nėra – tai yra rusiškų (jų savivardis русский reiškia lietuviškai rusišką, o ne rusą, kuris turėtų būti nuo žodžio Русь – Rusia ir būtų ne русский, o руський, nes Rusia buvo tik Kijevo http://vlasti.net/news/67433# ) masė, dėl ko pavieniai žmonės, gal būt, ir gali laikytis kokių tai normalių tautų nuosavos nuo amžių amžinųjų erdvės principų, ką jie dažnai pareiškia internete, bet kadangi tokios tautos nėra, tai ir tokių žmonių tėra vienetai (dauguma Rasiejoje už putinoidinę agresyvią politiką), kurie nieko pakeisti negali;
      2. net jei ta imperija byrėtų, tai niekaip negalima pritarti jokiems inkliūzams (autonomijoms) į lietuvių erdvę: jei bus autonomija, tai bus tai, ko siekia liAnkai ir pan. šušara, ir kas graso Lietuvai jos suardymu, teritorijų atplėšimu, analogišku Ukrainoje esantiems, kada masės nežinia kokių žmonių nebuvo ukrainietizuojamos, dėl ko pradėjo tapatintis su Rasiejine bendruomene (galima leisti TIK sustiprintą gimtosios kalbos mokymą atitinkamose mokyklose, bet jokių būdu negalima palikti dabartinės padėties, kada ne tik ne valstybine kalba, bet ir visa mokymosi programa, pvz. liAnkų vaikai tose mokyklose mokosi ne Lietuvos istoriją bei literatūrą, o Lenkijos = auginami žmonės ne Lietuvai, o prieš ją. O sustiprintos gimtos ar pirmos, kaip latviai sako, tėvų, senelių kilmės kalbos pamokos suteiktų galimybes ir Lietuvai: pvz. antrojo pasaulinio karo metu amerikiečiai prieš japonus, berods, naudojo indėnų kurios tai tautos tarpusavio bendravimo savo kalba metodą, ko niekaip negalėjo perkąsti priešai).
      Lietuva privalo visus savo teritorijoje lietuvinti: kitaip bus kaip su LDK, kada pralaimėjom kaip tik dėl to, kad nelietuvino savo gyventojų (= ne būrė jų), o Rasieja laimėjo rusindama savo gyventojus (pvz., Ivano sūnžūdžio laike taip “surusino” pamaskvės galindus – tiesiog žudė).
      Nes
      Lietuva – tik lietuviams!,
      o kas nenori jais būti, tie teieško eldoradų kitose šalyse.
      Kitaip bus kaip Ukrainoje, kur buvo leidžiama neribotai rusauti (panašus žodis yra žydauti, kuris panašus ne tik pagal sudarymo būdą, bet ir pagal esmę – žydai pas mus atėjo iš Rasiejos, kur visa tai buvo persimaišę, bet rusiškumo pagrindu), nesistengė gyventojų burti į vieną branduolį.

      • eriks:

        GANDONAS tu o ne *tikras Lietuvis*, kiršini liaudį! Be totorių ir rusijos pulkų net ir Žalgirio mūšis būtų pralaimėtas! Per tokius kaip tu, jau dabar iš Lietuvos pabėgo apie 1500000 žmonių! O valdžia deklaruoja 3500000, kad gauų subsidijas savo algoms, kurios yra 10-15 kartų didesnes už minimalų! Mes esame vergai savbo valstybeje, ir tai tikrai ne Rusijos kaltė!

  16. eriks:

    Tai gal ir Vilniaus kraštą užprotestuokim ir atiduokim lenkams? Nustokite sieti paniką, amerikonam Lietuva reikalinga kaip placdarmas koviniams veiksmams! Jiems paaukoti savo kelis tukstančius kareivių, kaip nusimyžti! Taip pat, kaip sąjudis paaukojo savo tautiečius snaiperius, tarnavusius Afganistane! O Rimas Ruzas, karo veteranu Afganistane tarybos pirmininkas, *netyčičia,
    žuvo*, kadangi žinojo daugau, nei jam reikia. Taigi paaukojo savo du dangoražius su žmonemis, kad turetų pretekstą užpulti valstybes, kurios nesutinka su jų politika!
    Žinau tai, kad po tokio komentaro būsiu persekiojamas lietuvos saugumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: