I. Kovalevska. Nustebino lietuvių pėdsakai Estijos žemėje (1)

Visi ekskursijos dalyviai prie Tartų katedros griuvėsių, šalia dabartinio Tartu universiteto istorijos muziejaus | Rengėjų nuotr.

Yra tokia patarlė „Žvirblį ir lietuvį visur sutiksi“. Tuo įsitikinti nutarė užsienio lietuvių studentų klubo nariai, gegužės 14-15 dienomis išvykę į Estiją ieškoti lietuvių pėdsakų šioje žemėje. Ekskursija buvo ne tik pažintinė – edukacinė, bet ir burianti studijuoti atvykusius iš viso pasaulio lietuvių studentus. Šioje ekskursijoje dalyvavo studentai ne tik iš Vilniaus, bet ir Kauno, Alytaus aukštojo mokslo įstaigų. Už programą ir sėkmingą kelionę buvo atsakingas Užsienio lietuvių studentų klubas. Klubo veiklas ir studentų kelionę apmokėjo Švietimo ir mokslo ministerija.

Kelionė prasidėjo ankstų gegužės šeštadienio rytą. Lietuvos laukai dar snaudė ryto priebrėkšmoje, tačiau tolumoje galėjai įžvelgti žaliuojančias kalvas ir geltonuojančius rapsų laukus. Latvija mus pasitiko pabudusi.

Prie Saremo salos Anglos vėjo malūno | Rengėjų nuotr.

Puikūs vaizdai vėrėsi keliaujant pagal visa Baltijos jūros pakrantę. Kelionės gidė Gražina išsamiai pasakojo apie pralekiančių vietovių istorijas, gyventojus, iškasenas, geopolitines sąsajas su Lietuva. Estijos vakarinę pakrantę pasiekėme apie dešimtą valandą ryto. Kiek luktelėjus, keltu persikėlėme į pirmą salą – Muhu. Saloje veikia liaudies buities muziejus. Jame išsamiai pasakojama salos praeitis, pristatoma vietinių gyventojų buitis, žymūs žmonės. Iš jos žeme supilta damba per jūrą pervažiavome į Saremo salą, kurioje, anot vietinių, auga tik „kadagiai ir akmenys“. Prieš pasiekdami salos „sostinę“ Kuresarė, aplankėme Anglos vėjo malūnų kalvą, kurioje vienintelėje išlikusi įspūdingų malūnų kolekcija. Saremo salos malūnai turi ypatybę – ne sparnuotą „kepurę“ sukti pagal vėją, o visu korpusu pajudėti nuo savo pamato ir „gaudyti vėją“.

Kurasarėje nustebino įspūdingo dydžio vyskupų pilis-tvirtovė, pastatyta XIV amžiuje. Ji – viena geriausiai išsilaikiusių tvirtovių Baltijos šalyse. Mus pasitikusi gidė pasakojo šioje pilyje buvusią ilgą ir nelaimingą meilės istoriją. Tokią ilgą, kad atsimename tik jos pabaigą… Pačioje pilyje įkurtas istorinis Saremos salos muziejus – nuo pamatų statybos iki šių dienų, neišskiriant ir tarybinio laikotarpio su socializmo vadų portretais bei pirmaujančiais žvejybos tarybiniais ūkiais.

Prieš  grįžtant į Estijos žemyninę dalį, aplankėme Kaali meteorito kraterį – didžiausią iš kraterių bei vienintelį išlikusį tokio pobūdžio reiškinį Europoje. Vakarėjant keltas mus perkėlė iš salos ir dar geroką kelio atkarpą važiavome iki nakvynės vietos. Norėjosi skubėti, nes turėjo prasidėti Eurovizijos dainų konkurso finalas. Susirinkę į vieną svetingiausių kambarių hostelyje, studentai stebėjo šį konkursą. Smagu, kad Lietuvos atstovas pasirodė puikiai.

Vaiskus sekmadienio rytas pažadina visus – pirmyn į Tartu. Švediškai ir vokiškai jis vadintas Dorpat, sutrumpinus viduramžių estišką pavadinimą Tarbatu. Tai miestas, kurio universitetas tik šešeriais metais „jaunesnis“ už Vilniaus universitetą, bet čia lietuvių pėdsakai matomi ryškiai. Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 metų sukilime, caro Nikolajaus I įsakymu uždarius Vilniaus Universitetą, nuo 1832 iki 1919 metų būtent Tartu universitete mokėsi Lietuvos gydytojai, vaistininkai, teisininkai, teologai, geografai, biologai. Anot prof. Antano Tylos monografijos „Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 metais“ čia mokėsi virš 500 studentų. Žymiausi jų Petras Avižonis, Ipolitas Jundzilas, Jonas Biliūnas, Jurgis Žilinskas, Vladas Lašas, Vladas Kuzma. Abu pastarieji buvo išrinkti Lietuvos mokslų akademijos akademikais. Lydimi mūsų gidės Gražinos pakilome į Universiteto kalvą, apžiūrėjome senąją katedrą, kurioje įsikūrusi universiteto biblioteka, sustojome prie Struvės paminklo. Tartu universiteto profesoriaus Struvės vardu pavadintas geodezinis lankas, eina per visą Vidurio Europą, paliesdamas ir Lietuvą. Daugiau apie tai mums paaiškino kartu vykęs studentas, geologas Simonas. Tartu miestas sužavėjo savo grožiu, švara ir jaunatviškumu.

Liepa, Anita, Edvardas lietuviai iš Urugvajaus, Rusijos ir Izraelio pasirinkę studijas Lietuvoje. Muhu saloje įsikūrusiame etnografijos muziejuje | Rengėjų nuotr.

Į kelionės pabaigą nusprendėme apsilankyti pačiame didžiausiame Baltijos šalių mokslo ir naujovių  interaktyviame centre AHHAA – vietoje, kur mokslas, žaismingai susilieja su nuotykiais. Dalis eksponatų yra interaktyvūs, lankytojams yra sukurta daug galvosūkių, gali sužinoti ir pamatyti daugumos įrenginių veikimo principus. Malonu buvo stebėti, kaip studentai linksmai mynė dviračiu ant įtempto lyno kaip tikri akrobatai arba specialiose kėdėse kilo lynais į 30 metrų aukšti ir krito laisvuoju kritimu ar pasimesdavo veidrodžių labirinte. Šis mokslo centras parodė, kad mokslas, technologijos, supanti mus gamta kūrybiškai ir prieinamai parodyti tampa lengvai suprantami kiekvienam.

Tik vėlai vakare grįžome atgal namo į Lietuvą. Pavargę autobuse dalinomės įspūdžiais, pastebėjimais ir skaitėme konspektus – pirmadienis ir sesijos pradžia laukia visų. Beveik visi studentai dar nėra ankščiau buvę šioje Baltijos šalyje, buvo nustebę, kad tiek daug ją sieja su Lietuva.

Už galimybę geriau susipažinti su Lietuvos istorija, paliesti paliktus pėdsakus lietuvaičių čia ankščiau buvusių, atsekti bendrus istorijos vingius, dėkojame mūsų rėmėjams: Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienio lietuvių  švietimo skyriui.