NERIS – atstatykim prarastą pasaulį bent jau savo atminty… (2)

image1-1200

Gaiva Paprastoji. Kiaušininė tempera ant medžio. Fragmentas | Asmeninė nuotr.

Vaitkevičius, Vykintas. Neris. I–IV dalys: 2007 metų Neries ekspedicijos dienoraščiai. Vilnius: Mintis, 2010–2015.

1857 metų vasarą archeologinės komisijos narys grafas Konstantinas Tiškevičius surengė mokslinę ekspediciją Nerimi. Jos dienoraščiai vėliau tapo istoriografijoje išskirtine knyga „Neris ir jos krantai hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo žvilgsniu“. Praėjus 150 metų Lietuvos ir Baltarusijos keliautojai pakartojo K. Tiškevičiaus maršrutą, o mokslininkų įgula, vadovaujama dr. Vykinto Vaitkevičiaus, 28 dienas tyrinėjo Nerį ir jos krantus: pėsčiomis išžvalgė upės ištakas, likusius 463 km nuplaukė pripučiamu plaustu.

Pirmojoje knygoje ekspedicijos eiga nuo Neries versmių iki Smurgainių apylinkių Baltarusijoje, antrojoje – Vilniaus kraštas iki pačių Vilniaus  prieigų, trečioji skirta įdomiausiam Neries ruožui tarp Vilniaus ir Kernavės, paskutinioji atveda mus į Kauną ir į santaką su Nemunu.

XXX

Aš, Gaiva Paprastoji, simbolizuoju tikrą šiuolaikinį skaitytoją – nuo viso ko atitrūkusi, nieko savo akimis nemačiusi, nieko manęs tokio niekas niekada nemokino, pati irgi mažai šita tematika per gyvenimą eidama sužinojau… Bet, užuot sunerimusi dėl tokios padėties ar net išsigandusi ir pradėjusi aktyviai tas atotrūkio ir žinių spragas pildyti, aš guodžiuosi, skaitydama šias knygas, kad tai daro – dar daro – kažkas kitas… Tas žinojimas mane apramina, nuima būtinybę man – kažkas dar tuo domisi, užrašo ir kitaip fiksuoja, užsiima išsaugojimu, vadinasi, tai neprapuls ir tada, jei aš viso to savo atminty neturiu, nepalaikau… Vadinasi, dar bus laiko, bus galimybių kažkada ateity, kai gal rasis noro ar susidarys situacija – kaip visada, taip pasiteisinam sau ir apraminam save, kad nerimas nekankintų, jaučiant, jog kažką labai svarbaus praleidi, nedarai, ką turėtum daryti, nuo ko net ne tavo gyvenimo reikšmingumas, bet ir gyvasties prasmė priklauso.

Gaiva Paprastoji-1200

Gaiva Paprastoji| Asmeninė nuotr.

Bet grįžkim prie knygų – matant, kaip aš išgyvenu įspūdžius ir emocijas, kitų rašytus dienoraščius skaitydama, kodėl tai nesu aš, kuri ten būčiau buvusi, keliavusi, mačiusi ir aprašiusi?.. Jei man akys pasrūva ašaromis, beskaitant, dėl dalykų, apie kuriuos prieš ketvirtį valandos dar nebuvau nei girdėjus, nei apie juos susimasčiusi? – O gal ir kaip tik todėl.

Gal todėl, kad tas atotrūkis nuo Lietuvos, jos senovės tradicijų, mitų, pasaulėžiūros nėra šiaip sau atstumas, tuščias tarpas… Greičiau tai – milžiniška griova, užpildyta atskilimo ašaromis, gailėjimusi dėl nežinojimo, nenoro prisipažinti, jog gyvenu ne ten ir užsiimu ne tuo, ir siela dėl to verkia? Ir kas bus, jei net ir knyga grasina visą tą graudulį atrakinti ir paleisti, kiek jo pas mus kiekvieną užspausta, žinoti nenorima?.. Ir nebegalėsime kitaip, kaip tik iš pagrindų savo gyvenimą keisti, – kas bus tada?

Pirmą kartą lietuvybę žadino kalba – ir ne tik pažadino, bet ir valstybingumą sukūrė, o dabar tokią ar panašią galią ir energetinį užtaisą poveikiui turi mitai, legendos, tokių ekspedicijų, kaip šitoji, Nerimi, medžiaga – visa tai kaip ir mūsų nuo prigimimo, bet taip buvo ir su kalba prieš šimtą su viršum metų: tas „nuo prigimimo“ yra apgaulingas dalykas, nes tai kaip ir turėtų būti visada, savaime, neišnykti ir jei neprižiūrima, nepažiūrėta, ar dar neišnyko…  O automatiškai taip nėra. Lietuvių šviesuoliams ir valstybės kūrėjams irgi tam tikru momentu teko prisipažinti, apsižiūrėjus, jog „esu lietuvis, bet nutautėjęs… Sulenkintas, surusintas…“ ir reikėjo konkrečių, kryptingų pastangų, kad padėtį atitaisytų, kad susigrąžintų, su kuo, atrodo, buvo gimta ir kas negalėjo būti prarandama…

Tokios ir panašios ekspedicijos dar ir tam reikalingos, kad tiek jų dalyviai, tiek apie jas skaitantieji, jų medžiagą studijuojantys ar net tik vos kažkiek susidomėję žmonės suvoktų – esu nutautėjęs… Esu taip toli atitrūkęs nuo tradicinio savo tautos lauko, šaknų, prigimtinės kultūros pasaulio, kad arba reikia dėti konkrečias ir kryptingas pastangas grįžti, arba nebegaliu savęs vadinti ne tik lietuviu, bet ir gyvu, gyvastingu žmogumi!.. Kiek galima pamesti, atitrūkti, išsimėtyti, užmiršti ir dar vis turėti teisę būti, vadintis? Turėti jėgų, energijos, prasmės, sveikatos  gyventi?

Į ekspediciją žmonės nuėjo patys, pasižiūrėjo, prisilietė prie autentikos, prie šaltinių… Ir sugebėjo knygos forma tą autentišką įspūdį, išgyvenimą, kaip ir faktus ar mintis, teorijas, spėjimus, perduoti ir toliau, skaitytojui… Bet daug kas esame jau tiek nutolę nuo ten, kur turėtume būti, visomis prasmėmis, jog ir skaityti tampa baisu – iš antrų, trečių rankų įspūdžiais persiimti baisu dėl jų stiprumo, iš baimės, jog jie tave apims ir perims, persmelks ir pakeis negrįžtamai – tapsi panašesnis į tokį, koks turėtum būti iš prigimimo, bet savęs tokio nežinai ar nebeatpažinsi…

Leistis ar nesileisti parvedamam atgal, sutikti ar ne su esminėmis tiek tavo pasaulėžiūros, tiek tavo gyvenimo korekcijomis, kurios gali atsitikti kaip pasekmė, štai klausimas koksai!

Aš netikiu, jog masinė mūsų šių laikų emigracija yra dėl ekonomikos, dėl materialinio gerbūvio. Jei žmogus laimingas, jam reikia mažai, jis ir senoj trobelėj, kaip sakoma, išgyvens ir jam visko užteks… Ne tik asmeninė laimė žmogaus laimingumą nulemia – šiais laikais jautriam žmogui Lietuvoje būti vos ne pražūtinga: tiek daug tautiečių nuo savos dalies mūsų bendroje tautinėje atmintyje pabėgę, jog tiems, kurie likę, tenka milžiniška dalis – ne vienos ir ne dviejų prieš mus ėjusių kartų emocinis bagažas laukia, susikaupęs neperdirbtas psichologiškai, neįsisavintas, ne neutralizuotas – nežinia, nuo ko ir pradėti, ar valstiečių sukilimais – „nuo krakusmečio“ –  ir jų numalšinimu, kalbos draudimu, trėmimais… Ar dar seniau, valstybingumo praradimu, gabalais išdraskyta tėvyne, tiek vidaus, tiek išorės priešų… o XX a dar irgi kiek pridėjo! Naikinti savoje žemėje, savo namuose… Savųjų rankomis dažnai, irgi – kur tokią skausmo jūrą talpinti, kaip ją aprėpti, atlaikyti… Prieš ją išstovėti kaip?

Galiausiai tik tie patys protėviai padės – akmenys, srūvantis vanduo, senoliai medžiai, šventos vardą turinti ugnis… Visa kita atsirado tiek daug vėliau, kad yra su mumis, mūsų, tik gal kokias 5 minutes, laiko skalėje palyginus. Pakrapštyk nagu tą piešinį, kur šv. Kazimieras tiek archajiškas, kad su trimis rankomis atvaizduotas, ir pasimatys tuoj pat, kad sėdim vis dar prie laužo miške, tamsos supami, girdim upę ir ramiai sruvenantį senolių pasakojimo ritmą.

Ir gaila, kad ne visi apsidžiaugsim, jog, pasirodo, niekur iš tikro nesame ir išėję… Nes pagrindinis, esminis lietuvių, kaip ir kitų aplinkinių tautų, susiskaidymas įvykęs civilizacijos reikalingumo klausimu: vieni suvokia esą jos paklaidinti ir džiaugiasi, jog dar pavykę kelią į namus surasti, o kiti savo vertę mato tik su civilizacija susitapatinę; be civilizacijos jie sau ir, dar baisiau, kitų akyse jaučiasi niekas – jie iš paskutiniųjų gins iliuzijos, jog jie kažkur kitur – kur nors, tik ne tame miške prie laužo, likučius. Gal jiems netgi ir gyvenimo be tos iliuzijos nereikės, bus pasiryžę už ją mirti…

Kaip kad kiti pasiryžę bet kokiems pakeitimams ar pasikeitimams, kad tik sužinojus, susijungus vėl su tiesa, kad tik išsklaidžius tą mus nuo mūsų prigimimo, šaknų, protėvių atminties ir kitų esminių dalykų atskyrusią ir paklaidinusią iliuziją, civilizacija vadinamą… Tik žmonės su šaknimis, su atmintimi, su tradicija ir istorija, bijau, susikurtų sau greitai visai kitokią civilizaciją – žymiai draugiškesnę ir gamtai, ir žmogui. Su kitokiomis vertybėmis, tikslais ir prasmėmis. Civilizaciją, kurioje būtų galima gyventi žmogiškumo neprarandant, skausmo, netekties, ligų ir karo negeneruojant kvadratine proporcija, kaip tai darome dabar, ar norėdami to, ar ne, nes nematome kitos išeities, o gyventi reikia.

Kai nebežinai, kur esi, išeitis viena: grįžti atgal keliu, kuriuo atėjai iki taško, kur dar žinojai, kur esi… Ir tada ieškoti kelio toliau iš naujo.

Vykintui kas svarbiausia? Akmuo stovi, vanduo teka… Žaliuoja pušis kaip Neries ištakose ar kitas medis, kažkur netoliese deginta ugnis, žmonės nešdavę, palikdavę nedidelę auką, ar ko prašydami, ar mainais už iš gamtos paimtą, ar iš dėkingumo… Ar tai mums dar ką sako, tokie senos šventvietės požymiai?

Nebenorime nieko garbinti, niekam už nieką būti dėkingi, atlyginti savo veiklos, kad ir kokia ji šiam pasauly būtų, pasekmes, pėdsakus… Didelė upės galių, patvinusio vandens baimė, ambicija ją sutramdyti, palenkti savo valiai užtvankomis, elektrinėmis atsirado dingus vienio su aplinka pojūčiui žmonėse, kai visi ir visa aplinkui buvom lygiavertės ir vienodai svarbios vienos sistemos dalys, vieni nuo kitų priklausėme ir funkcionavome, nes tai darėme visi ir visa kartu. Ar garbiname dešinę ranką, ar gal kairę koją už tai, ką jos mums kaip žmonėms gero daro? Prižiūrim jas todėl, kad bijom, jog jos supyks ir nebedarys, ką turėtų? Ar gal nukertam kurią ir parduodam, kai užsinorim nusipirkti valgyti ar prisireikia pinigų šiaip sau, kažkokiam niekniekiui?

Netikim prietarais, magija, burtais, ritualais ar jų veiksmingumu? Bet kol kas dar lyg neabejojame, jog dešinė ranka atneš šaukštą su kąsniu mums į burną, kai prie pilnos lėkštės įsitaisysim, pietauti susiruošę… O jei žmogus ir upė yra viena, kaip ir žmogus ir jo rankos, tai kodėl kartu jie negalėtų funkcionuoti harmoningai ir vienas kitam į naudą? Būtent tokios pasaulėžiūros atgarsiai dar girdimi pasakojimuose, ekspedicijos narių užrašytuose iš upės pakrančių gyventojų lūpų… Vykintas pasižymėjo žodį nostalgija. Šnekėjosi su pateikėjais, daug ir iš įvairių su upe ir gyvenimu prie jos susijusių sričių, jautriais šviesiais žmonėmis, bet jau keletą metų ir dar ilgesnį laiką nebebuvusių prie upės: jaunystėje matę Nerį kitokią – švarią ir gyvybingą – jie patiria tos Neries nostalgiją kaip ligą. Jiems dėl upės skauda, taip pat ir gal net dar labiau, kaip skaudėtų dėl savęs paties, dėl negalios savame kūne.

Nostalgija alsuoja ir dažno iš tokių su Nerimi giminingų žmonių sapnai: neatsiejama jų vidinio pasaulio, vertybių ir pasaulėžiūros dalis. Braidyti, vaikščioti ledu, plaukioti, keltis į kitą pusę tradiciškai reiškia permainas. Ir jei vanduo švarus, skaidrus, teka be kliūčių – į gera. Tik susapnuoti tokį vandenį darosi vis sunkiau, pasitaiko vis rečiau.  O ir mažai jau tų senųjų, ant upės gimusių ir augusių, vis daugiau atvažiavę, atsikraustę ar ir visai upei svetimi.

Ir kai jau jie kalba, matai, kad jų atmintis yra nesena, joje daug kas supaprastinta, suplokštėję, primityvu, prarasta… Taip jau yra su atmintimi: nereikia leisti nutrūkti gijai, rastis tarpams tradicijoje, nes rasti jungtį vėl, atkurti tai, ko jau nebegali įsivaizduoti, ko nežinai – ar tai netgi iš viso įmanoma? Tą neįmanomumo grėsmę jausdami, todėl gal ir kalbame apie istorijos reliatyvumą, apie tai, kad ji kitokia kiekvieno mūsų atmintyje, jog net ir mes patys galime ją sau pasikeisti, persirašyti, pvz., terapiniais tikslais… Žinoma, kas kita belieka, kai istoriją imta iš naujo ir iš naujo perrašinėti kiekvienam naujam nugalėtojui pagal jo norus ir skonį, radikaliai nubraukiant visa, kas sena, kas – iš pereito laiko, kas dabarties reikalavimų neatitinka?  Ar reikia tada skųstis, jog istorijos nežinom, nematom, kokia ji, nors ji jau turėtų būti didelė, ilga ir įspūdinga?.. Bet kad mes nematome ar net ir nesidomime, nepasistengiame pamatyti, tai ne istorijos, tai – mūsų problema. Ir pasekmes to irgi mums gyventi…

XXX

Prigimtinės kultūros instituto tinklaraštyje 2016 metų balandžio 23 dieną Vykintas rašė apie santykį su Nerimi ir apie ekspedicijos poveikį, netgi jau beveik dešimtmečiui praėjus:

„(2016 m.) Balandžio 9-ąją, perskaitęs 2007 m. Neries ekspedicijai skirtą pranešimą šventinėje Gardino srities Vileikos rajono vykdomojo komiteto salėje, pajutau, kad kažkas manyje pasikeitė – tuo metu atslūgo pranešėjo jaudulys ir… pasibaigė devynerius metus trukusi ekspedicija Nerimi nuo jos ištakų iki žiočių, per dvi valstybes, dvylika rajonų ir tiek pat didžiųjų rėvų, žvalgantis kairėje ir dešinėje, n a r s t a n t Neries kilpas ir n a r d a n t po upės gelmes.

dr. Vykintas Vaitkevičius-1200

Prof. V. Vaitkevičius | Asmeninė nuotr.

Sutikęs bendražygius iš Baltarusijos, perdavęs jiems („Neries“) knygas – išsamų ir vaizdingą 2007-ųjų ekspedicijos pasakojimą, – pajutau, kaip Neris išleido mane iš savo glėbio bei galingos, kartais atrodė, nebeįveikiamos traukos lauko. O juk panerio gyventojai jame gyvena visą laiką, save ir savo amžių susiedami – suliedami su Nerimi. Upėj plaukia ir plaukia vanduo. Plaukia ir plaukia visą gyvenimą – ekspedicijos dienomis išsitarė į aštuntą dešimtį įkopęs Romualdas Grinius iš Saleninkų, Jonavos rajone. Upė šiam žmogui – lyg tas pats, lyg kitas, jo ar greta tekančios upės gyvenimas; žmogus ir upė čia kartoja vienas kitą – kiekvienai kartai Neris vaikystėje jauna ir graži, o senatvėje – nepatraukli, kartais net atstumianti…

Ekspedicijos dienomis, per prabėgusius devynerius metus Neris tvirtai sujungė keliautojus draugystės ir net šeimyniniais saitais. (Pasakojama, jog ekspedicijos dalyviai užmezgė dviejų vaikučių gyvybes ir sukūrė tris šeimas… – G. P.)  Neries galią liudija tai, kad upė bei pakrančių šaltinių vanduo teikia gyvybę, stiprina, palaiko; gydo žmones ir gyvulius. Be to, upė lemia pažiūras, įtvirtina arba keičia religiją. Antai kitados čia buvo pakrikštyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų būriai, dar neseniai krikštijant į Nerį panardintas kūdikis buvo prišliejamas prie sentikių bendruomenės. Su panašiais pokyčiais, žmogaus perėjimu iš vienos būsenos į kitą, buvo susijusios jaunamartės apeigos prie Neryje stūksančių akmenų, vykstant į arba sugrįžtant iš sutuoktuvių.

Įsitikinau, kad Neris praeityje buvo ir iki šiol yra labai stipri. Bandžiau, bet negaliu tiksliai pasakyti, iš kur jos galia kyla. Nesigraužiu, negalėdamas rasti atsakymo ir viską pamatuoti bei ištirti. Pažintis ir gyvenimas su Nerimi išplėtė mano žinojimo lauką, įkvėpė prasmingiems darbams ir visą laiką kėlė gražiausius jausmus. Pabaigęs Neries ekspediciją jaučiuosi be galo laimingas ir šio jausmo kiekvienam nuoširdžiai linkiu“.

XXX

Su Vykintu Vaitkevičiumi bus galima susitikti ir dar jo prisiminimų apie Nerį paklausyti  ar ir patiems jais pasidalyti 2016 m. gegužės 31 d., antradienį, 18 val. Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40) Gaivos Paprastosios tapybos parodos Apie ateitį. Dienoraščiai“ atidarymo metu. Esate laukiami!

parodos irpaskaitos plakatas (2)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Etninė kultūra, Gamta ir žmogus, Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas, Kelionės, Kultūra, Literatūra, Margos pievos: renginiai, Mes skaitome knygas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *