R. Jasukaitienė. Atgimimo ąžuolynas – tautos dvasios simbolis (0)

Atgimimo ąžuolyno sodinimas | R.Jasukaitytės nuotr.

Ažūrinė žaluma sklinda nuo pakelės berželių, besikalančioj žolėj – žemės šviesa, kasdien kylanti vis aukščiau, kol pienių pūkai susitiks su nusileidusiu žemėn dangumi…Vykstame į ąžuolyną, o ąžuolaičių šakos dar nuogos – buvo paskutinis balandžio šeštadienis, tradiciškai tapęs Ąžuolyno diena.

Šiek tiek istorijos

Lietuvos Tautinis Atgimimo ąžuolynas pradėtas sodinti 1989-ais. Žmonės jo sodinti važiavo iš visų Lietuvos regionų. Į Jono Basanavičiaus tėviškę, į Ožkabalius. Po Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo įsidrąsino žmonės, supulsavo viltis. Pirmoji materiali jos apraiška ir buvo sumanymas – pasodinti ąžuolų girią, kurios jokie vėjai neužpūstų, jokie okupantų kirviai neiškirstų. Geriausiai tam tiko Suvalkijos žemės, kuriose mažiausiai miškų buvo likę, kur  Jono Basanavičiaus – tautos patriarcho – gimtinė. Per visus sovietinės okupacijos metus buvo bijoma apie jį garsiai kalbėti. Kaip ir apie Vasario 16-ąją. Už trispalvės iškėlimą grėsė tardymai, ilgi sovietinio lagerio metai…

Atgimimo ąžuolyno sodinimas | R.Jasukaitytės nuotr.

Kas buvo tie, kurie sukvietė tautą sodinti ąžuolyną? Nesvarstydami, kam pirmajam kilo tokia mintis, sakome: tai buvo septynių vyrų iniciatyvinė grupė, kurią sudarė Algimantas Kepežėnas, Rimantas Krupickas, Kęstutis Labanauskas, Vygandas Čaplikas, Vitalius Stepulis, Vladas Markauskas, Romas Survila. 1989 m.balandžio 1-ąją vyko pirmoji sodinimo talka. Po to dar du savaitgalius mūsų tautai šventus medžius sodino kone visa Lietuva, ir 30 ha plote stiebėsi apie 8 tūkst. sodinukų. Ta balandžio pirmoji buvo nelengvas išbandymas: dangus maišėsi su žeme, įsisiautėjo tikra pūga, ir atrodė, kad vargu ar kas beišsirengs  į talką.  O mašinos vis važiavo ir važiavo iš atkampiausių Lietuvos vietų. Taip buvo užsodinti pirmieji Tautos Atgimimo ąžuolyno hektarai.

Atgimimo ąžuolyno sodinimas | R.Jasukaitytės nuotr.

Ąžuolynas kasmet plėtėsi. Atsirado Signatarų, Knygnešių, Represijų aukų, Vasario 16-osios signatarų giraitės, ąžuolai pasodinti buvusiems prezidentams, Sausio 13-osios aukoms, sodino ąžuoliukus atvykę išeivijos atstovai… Apie Tautos Atgimimo ąžuolyno istoriją galima paskaityti knygose „Tautos Ąžuolynas“ (2009 m.), sudarytojas Vitalius Stepulis ir Vygando Čapliko knygoje „Atgimimo ąžuolynas ir ąžuolų dailininkė“ (apie dailininkę Gražiną Didelytę) (2009 m.)

Ąžuoliukas sušaudytam mokytojui

Ąžuolas lietuvio sąmonėje yra tvirtybės, ilgaamžiškumo simbolis. Tai – šventas medis, anot Liberto Klimkos, „mitinio pasaulio modelio ašis, per jį susisiekiama su dievų pasauliu“. Senovėje nebuvo sodybos, kurioje neoštų ąžuolas. Medis būdavo sodinamas gimus šeimoje vaikui. Nemažai jų lietuviai sodindavo ir kapinaitėse, kad vėlės turėtų kur pasiilsėti. Taigi, medis – ir kaip palinkėjimas gimusiam, atėjusiam į šį pasaulį, ir atminimas išėjusiam. Per amžiną kaitą suvokiamas pasaulio, o kartu su juo – ir žmogaus amžinumas. Todėl taip svarbu pasodinti savo medį.

Paskutinį šių metų balandžio šeštadienį važiavome su Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinės mokyklos mokinukais į Tautos Atgimimo ąžuolyną turėdami  svarbią misiją – pasodinti ąžuolą 1942-ais metais sovietų sušaudyto mokyklos vedėjo, mokytojo Adomo Mitkaus atminimui. Nuo 1926 metų, pradėjęs dirbti Garliavoje, jis įstojo į Šaulių sąjungą, nuo 1934-ųjų priklausė Mokytojų tautininkų sąjungai. To pakako, kad 1941 metų birželio 13-osios naktį, masinių trėmimų metu, A. Mitkus kartu su žmona Ona, kuri taip pat buvo mokytoja,  ir dviem mažametėmis  dukrelėmis būtų suimtas.

A.Mitkų enkavėdistai pririšo prie vežimo ir plakdami botagu pėsčią varė į Kauną. Specialiu vagonu jis buvo išvežtas į Sverdlovsko kalėjimą, ten žiauriai kankintas, tardytas ir po metų sušaudytas. Žmona ir dukrelės išgyveno tremtyje, vėliau sugrįžo į Lietuvą. ( Apie tai Ingos Stepukonienės monografijoje „Garliava. Laikas ir žmonės“, 2016 m.)

A.Mitkus buvo puikus mokytojas, jį dar prisimena vyresniosios kartos garliaviečiai. Jo klasėse būdavo po 40 mokinių. Daugeliui įstrigo jo vestos pamokos gamtoje, istorinėse vietose. Daug dėmesio mokytojas  skyrė tautiniam mokinių auklėjimui. Šią jo veiklą sovietiniai okupantai įvertino kaip itin pavojingą.

Visi okupantai  bijo tautiškumo apraiškų, nes jose tvirčiausiai laikosi laisvės, nepriklausomybės, žmogaus savasties dvasia. Išmušk šitą dvasią – paversi  žmones mankurtais, ir nebeliks tautos, nebeliks žmoguje vertybės, dėl kurios jis ryžtųsi paaukoti ne tik laisvę, bet ir savo gyvybę.

Sovietiniai okupantai, turėdami tikslą paversti žmones savivertės neturinčiais mankurtais, į pirmuosius tremties traukinius grūdo Lietuvos šviesuomenę. A. Mitkus ir jo šeima buvo pirmosios aukos. Po daugiau nei 70-ies metų jo vardu pavadinta senoji Garliavos mokykla. Šį pavasarį mokyklos mokinukai Represijų aukų giraitėje, globojamoje A. Kepežėno, pasodino ąžuolą, kuris ateinančioms kartoms turėtų priminti, ant kokių pamatų buvo kuriama valstybės laisvė.

Atgimimo ąžuolyno sodinimas | R.Jasukaitytės nuotr.

Ąžuolyno metafora

Tą pačią dieną Lietuvos šimtmečio giraitėje (pradėta sodinti 2014 m. švenčiant Tautinio Atgimimo ąžuolyno 25-ąsias metines) pasodinamas trečiasis dvidešimt penkių ąžuolų guotas. Jį sodino žemaičių ir Mažosios Lietuvos atstovai. Plevėsuoja žemaičių vėliava, skamba dainos, sukasi tautiškais drabužiais pasipuošę šokėjai iš Smalininkų, Viešvilės. Renginį veda Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas. Ant Aukuro kalno uždegamas laužas. Ąžuoliukai, kadai sukaišioti lyg rykštelės, sutankėjo, sutvirtėjo. Prigijo ir Stelmužiukas – iš Stelmužės gilės išaugintas ąžuoliukas! Ąžuolo amžinybė – gilėje, įsiskverbusioje į tėviškės žemę… Mano mokinukai – lyg tie giliukai. Išaugs ąžuolais ar ne?

Štai ką apie Tautos Atgimimo ąžuolyną 1989 metų „Švyturyje“ (Nr.18) rašė žurnalistė Valė Čeplevičiūtė, kalbindama Ąžuolyno sumanytojus:

A. Kepežėnas: „Tauta nebuvo mirusi, ir tai įrodyta ąžuolų sodinimu. Ąžuolynas – vertybė, ne tik materialinė, bet ir idėjinė. Man ji asocijuojasi su savanoriais: prireikė jų Lietuvai, ir atsirado“.

V. Čaplikas: „Mes turime su savo dvasine baltiškąja kultūra išeiti į pasaulį. O ąžuolui joje tenka neeilinė vieta. Kuo pasitiksime trečią tūkstantmetį? Tauta, įžengdama į jį, atkuria savo šventoves ir dovanoja kitoms kartoms“.

R. Survila: „Užmirškime, kad esame maža tauta. Kada nors, jau Bartninkuose palikę savo mašinas, žmonės pėsčiomis vaikščios po Ąžuolyną, semdamiesi dvasinių jėgų. Ateities kultūra mokės tai įvertinti“.

V. Stepulis: „Toji vieta turėtų tapti šventa, traukti žmones, kaip juos traukia senųjų šventyklų pėdsakai. Bet pirma mes ją tokią turėtume padaryti, palikdami ten savo dvasinę energiją. Galbūt kada nors būsimos Lietuvos prezidentai vyks duoti sau moralinės priesaikos“.

Praėjus beveik trims dešimtmečiams jau galime vertinti Ąžuolyno sumanytojų lūkesčius: kurios svajonės išsipildė, kurioms dar reikia sulapoti, įsišaknyti kaip tiems ąžuolams. Ąžuolynui, kaip ir auginamai tautai, reikia nuolatinio rūpesčio ir formavimo. Tautos gyvastis – valstybės rūpestis. (Ir kiekvieno iš mūsų). Ąžuolynas – tautos simbolis, metafora, kurios dvasinio turinio neįstengsime perprasti, neatsigręžę į jos istoriją.

Atgimimo ąžuolyno sodinimas | R.Jasukaitytės nuotr.