R. Banionis: Lietuviškumas nebėra vertybė (2)

R.banionis_asmen. nuotr

Raimundas Banionis | asmen. nuotr.

Kadaise teatras kiekvieno lietuvio širdyje buvo itin svarbus ir simbolizavo kultūrinę visuomenės sąmonės laisvę. Aktorių ir režisierių vartojama Ezopo kalba scenoje leido subtiliai, bet atvirai perteikti skaudžias tuometės Sovietų Sąjungos sistemos ydas. Tų dienų Lietuvos menininkams ir kūrėjams tautinė tapatybė buvo įrankis, padėjęs kurti antiideologinį meną ir taip puoselėjęs visuomenines vertybes. Tačiau šiandien, pasak teatro, kino ir operos režisieriaus Raimundo Banionio, lietuviškumas yra praradęs vertę. Kalbėdamas apie tai, režisierius dalijasi prisiminimais ir piešia šiandienio teatro paveikslą.

– Ar pritarsite, kad buvo laikai, kai Lietuvoje teatras buvo tarsi kultūros šventovė? Kodėl tai pasikeitė?

– Taip, teatras buvo ta vieta, kur menininkas galėjo masiškai kalbėtis su žiūrovais, publika ir visa tauta. Anuomet jis tikrai atliko vienijančią funkciją, žmonės į teatrą važiuodavo iš visų Lietuvos kampelių ir išgirsdavo tai, ko niekur kitur nebūdavo galima išgirsti; spauda, radijas ir televizija buvo griežtai kontroliuojamos ir cenzūruojamos erdvės. Tiesa, ir teatre nebuvo galima atvirai kalbėti, tačiau Ezopo kalba aktoriams leisdavo pasakyti visuomenei suprantamas tiesas.

Prisimenu Juozo Miltinio dramos teatre Kazio Sajos pastatytą alegorinį pasakojimą apie mūsų tautą „Devynbėdžiai“. Šis miuziklas turėjo ne tik ryškų vizualinį poveikį, bet ir metaforinį patriotinį užtaisą, kuris visiems buvo labai svarbus ir suprantamas kaip pokalbis apie mūsų valstybės laisvę. Vienas mano pažįstamas sakė, kad kol nepamatė šio miuziklo, apie nepriklausomybę daug negalvodavo, tačiau po šio spektaklio jis pradėjo visiškai kitaip mąstyti ir vertinti mūsų valstybės likimą.

Prieš kelerius metus „Devynbėdžius“ dar kartą pastatė jauni Vytauto Anužio kurso aktoriai. Tai išties labai linksmas ir išradingas pastatymas, tačiau jis nežadina tautinės žmonių savimonės, Ezopo kalba sakomos tiesos prarado vertę ir yra neaktualios, svarbiausia – siužetas ir istorija. Kadaise lietuviškumas buvo didelė vertybė, bet šiandien mes ją esame praradę.

– Ar galėtumėte palyginti savo laikų jaunąją kartą ir šiandieninę. Kas formavo Jūsų pasaulėžiūrą ir ko neturime mes?

 Sunku kalbėti apie visą jaunimą, bet galiu remtis Panevėžio jaunimu. Šis miestas išgarsėjo savo teatru. Mano laikais, jei norėdavai, kad į tave žiūrėtų merginos, turėdavai eiti į teatrą. Ir laisvalaikio metu, kai jaunimas eina kur nors pasėdėti, pasišnekėti, pagrindinis pokalbių objektas būdavo teatras.

Vėliau, jau atgavus Nepriklausomybę, šie kriterijai pasikeitė. Teatras tapo šaltas, tuščias, mažai žiūrovų. Tiesa, dabar tai po truputį keičiasi, ir į J.Miltinio teatrą ima grįžti jauni aktoriai, bet tai nėra toks masinis reiškinys. Vis dėlto džiaugiuosi matydamas, kad jaunimas Panevėžyje šiandien dažnai susitinka prie J.Miltinio paminklo, manau, žino, kas jis toks ir ką gero padarė. Jei šios žinios tampa jaunų žmonių dalimi, šiandieninis jaunimas dar nėra visiškai prarastas ir gali „išsivystyti“ į kažką labai įdomaus ir gražaus.

– Ką teatras duoda žmogui?

– Žmogus dvasiškai turtėja. Problema ta, kad teatras dažnai pataikauja žiūrovui, neverčia jo pasitempti prie savęs ir pats iki jo nusileidžia. Svarbu suprasti, kas apskritai yra menas. Būna tokių renginių, pavyzdžiui, cirkas, kurie įdomūs tik akies lygmeniu – gražu, įdomu, galbūt šiek tiek įtampos. Antras lygmuo yra kažkur giliau, jau už akies, kai matomi vaizdai žadina žiūrovo jausmus ir emocijas. Trečias – smegenų lygmuo – pasiekiamas tada, kai matomas reginys sužadina žmogaus emocijas, o galiausiai – ir mintis, kai jis pradeda galvoti apie tai, ką mato, mąstyti, analizuoti, kelti klausimus. Štai čia ir prasideda menas, kai vizualinis, garsinis ir emocinis krūvis perauga į filosofinį ir psichologinį. Jei spektaklis priverčia žiūrovą pasiekti šį, trečią, lygmenį, jis žmogų turtina.

– Ar pritariate minčiai, kad menas kyla iš kančios?

– Kančia, be abejo, daro labai didelę įtaką kūrėjo sielos atsivėrimui. Ji tinkamai stimuliuoja emocijas ir mintis. Tikrai daug menininkų kuria per kančią. Tačiau yra ir kitų veiksnių. Mane labiausiai įkvepia akimirkos, kai kažką išmąstau ir tai noriu perteikti žmonėms, kai galvoju ir žinau, kad supratau kažkokią mažą dalelytę gyvenimo, kurią noriu atiduoti kitiems. Galbūt ir galima sakyti, kad kankinuosi svarstydamas, kaip tai aiškiau ir įtikinamiau pateikti, bet jei atrandu kelią, kaip prieiti prie žiūrovo ar klausytojo, jaučiuosi laimingas. Ir vis dėlto kūryba yra toks paslaptingas dalykas, kad niekas iš tiesų nežino, ką reikia daryti, kad būtų gerai.

– Kas režisieriui svarbiau – kūriniu išreikšti save ar įtikti žiūrovui?

– Jei kūrėjas pataikauja publikai, jis nėra menininkas. Tačiau gali būti ir taip, kad jo tiesiog nesupranta. Mes žinome daug pavyzdžių, kai menininkas išgarsėjo daug vėliau, ir man geriausias pavyzdys yra Bachas. Saulius Sondeckis yra pasakęs, kad Mocartas yra didžiausias kompozitorius tarp žmonių, o Bachas – virš žmonių. Jis grodavo bažnyčiose, ir žmonės jį girdėjo, o po mirties publika jį užmiršo. Ir tik vėliau, praėjus šimtui metų, kompozitorius, muzikos teoretikas Feliksas Mendelsonas atradęs jo kūrybą išplatino, ir tuomet Bachas atgimė. Todėl pavojinga sakyti, kad jei žiūrovui ar klausytojui kūrėjas nepatinka ir yra nesuprantamas, tai – ne menas, nes galbūt tai tėra laiko klausimas.

– Ko palinkėtumėte mūsų visuomenės jaunosios kartos kultūrinei raidai?

– Žinote, tą akių, už akių ir smegenų teoriją neseniai išvedžiau pats mąstydamas, kas yra menas. Tikrai norėčiau, kad jaunimas ją išgirstų ir bent kai kurie jaunuoliai galėtų ja vadovautis. Šiais laikais kūrinių pasirinkimas milžiniškas, ir tikrai sunku atskirti gerą nuo blogo. Kai kuriuos kūrinius reikia priimti kaip atrakciją ar fejerverkus: vizualiai labai gražu, tačiau jokiais būdais tai nėra menas, nes nesužadina jokių filosofinių minčių apie žmogų. Tad jei jaunimas gebės atsirinkti, nusistatyti kriterijus ir pradės tinkamai vertinti, kas yra kas, manau, kad jam bus aiškiau gyventi. Jei kas nors išgirs mano teoriją, būsiu labai laimingas, kad galėjau kažką duoti jaunesniajai mūsų kartai.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Lietuviškumas tapo laisvas, mes jo turime kiek norime, jį gyvename. Todėl gal nebūtų tikslu sakyti, kad lietuviškumas nėra vertybė. Lietuviškumą mes gyvename, o ne jį vaduojame iš pavergimo, iš priespaudos. Taigi sugebėkime jį saviškai išradingai gyventi…

  2. Prisiminiau senus laikus, kai, pasisamdę autobusą, iš Kauno vykome į Panevėžį žiūrėti K. Sajos “Devynbėdžių”. Tas spektaklis mus taip sukrėtė, kad grįžtant po spektaklio autobuse tvyrojo tokia pritrenkianti tyla, toks susikaupimas, kurio negaliu pamiršti. Dabar tokio jausmo jau niekada nepatiriu. Nebent per Pasaulio Dainų Šventę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: