Dalai Lama. Atjauta ir mūsų asmuo (1)

Dalai Lama Vilniuje 2013 m. | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Dalai Lama | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Gyvenimo tikslas

Mūsų patirtį, vis vien, ar mąstome apie tai, ar ne, sąlygoja didysis klausimas: koks yra gyvenimo tikslas? Gilinausi į šį klausimą ir norėčiau pasidalinti mintimis tikėdamasis, kad jos gali suteikti tiesioginės praktinės naudos tiems, kurie jas skaitys.

Manau, kad gyvenimo tikslas yra būti laimingam. Nuo pat gimimo kiekvienas žmogus nori laimės ir nenori kančių. Tai nepriklauso nei nuo socialinių sąlygų, nei nuo išsilavinimo ar ideologijos. Širdies gilumoje mes paprasčiausiai trokštame pasitenkinimo. Nežinau, ar visata su nesuskaičiuojamomis galaktikomis, žvaigždėmis ir planetomis turi gilesnę savo egzistavimo prasmę, bet žinau, kad mes, žmonės, gyvenantys Žemėje, turime užduotį susikurti laimingą gyvenimą. Todėl svarbu suvokti, kas gi teikia didžiausią laimę.

Kaip laimę pasiekti

Pradžioje visas laimės ir kančios rūšis galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: mentalinę ir fizinę, iš kurių mentalinė kur kas veiksmingesnė. Kol nesergame mirtina liga ar nestokojame pagrindinių dalykų, fizinė būklė mūsų gyvenime vaidina šalutinį vaidmenį. Jei kūno poreikiai yra patenkinami, mes paprastai savo kūną ignoruojame. Tačiau protas fiksuoja kiekvieną įvykį, kad ir kokį mažą. Todėl rimčiausias pastangas turime skirti proto ramybei pasiekti.

Iš savo paties, kad ir riboto patyrimo atradau, jog aukščiausia vidinė ramybė pasiekiama ugdant meilę ir atjautą.

Kuo labiau rūpinamės kitų laime, tuo geriau jaučiamės patys. Puoselėjant šiltus ir širdingus jausmus kitiems protas savaime nurimsta. Tai padeda išnykti įvairioms baimėms, nesaugumo jausmui ir suteikia mums jėgų įveikti sunkumus, su kuriais susiduriame. Tai – pagrindinis gyvenimo sėkmės šaltinis.

Gyvendami šiame pasaulyje neišvengiamai patenkame į vienokią ar kitokią sunkią padėti. Jei tuo metu prarandame viltį ir pasijuntame bejėgiai, sumažėja mūsų sugebėjimas įveikti sunkumus. Antra vertus, jei prisiminsime, kad kančių patiria visi žmonės, ne tik mes, toks realistiškas požiūris suteiks mums daugiau ryžto, ir sunkumus galėsime įveikti. Iš tikrųjų su šia nuostata į kiekvieną naują kliūtį žvelgsime kaip į dar vieną vertingą galimybę patobulinti mūsų protą!

Taigi, jei sieksime tapti vis labiau atjaučiantys, jei ugdysime nuoširdžią atjautą kitų kančioms, tai padėsime jiems iš tų kančių išbristi. To rezultatas – išaugs mūsų pačių ramybė ir vidinė stiprybė.

Meilės poreikis

Meilė ir atjauta suteikia didžiausią laimę todėl, kad mūsų prigimtis jas brangina labiau nei bet ką kita. Meilės poreikis glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Jis kyla iš gilios tarpusavio priklausomybės, kuria dalinamės vieni su kitais. Kad ir koks būtų gabus ir įgudęs, paliktas vienas žmogus negalėtų išgyventi. Kad ir koks būtų stiprus ir nepriklausomas savo klestėjimo periodais, žmogus priklauso nuo kitų paramos, kai jis serga, yra dar kūdikis arba jau senelis…

Tarpusavio priklausomybė – neabejotinas pagrindinis gamtos dėsnis. Ne tik aukščiausios gyvybės formos, bet ir daugybė mažutėlių vabzdžių yra socialios būtybės, kurios, neturėdamos nei religijos, nei įstatymų ar mokslo išgyvena dėl sąveikos, pagrįstos įgimtu tarpusavio susietumo suvokimu. Viskas neabejotinai tarpusavy yra susiję ir subtiliausiame medžiaginių reiškinių lygmeny. Planetoje, kurioje gyvename, visi reiškiniai, vandenynai, debesys, miškai ir gėlės, atsiranda dėl subtilių energijos formų tarpusavio sąveikos. Be tokios sąveikos jie suirtų ar išnyktų.

Kadangi žmogaus egzistencija taip pat priklauso nuo kitų pagalbos, meilės poreikis yra mūsų egzistencijos pamatas. Todėl mums būtinas tikras atsakomybės jausmas ir nuoširdus rūpestis kitų gerove.

Turime įsigilinti, kas mes, žmonės, iš tiesų esame. Nesame kokie mašinų pagaminti daiktai. Jei būtume tik mechaninės būtybės, mašinos galėtų palengvinti mūsų kančias ir patenkinti poreikius. Tačiau, kadangi nesame vien medžiaginės būtybės, klaidinga tikėtis laimės pasikliaujant tik išoriniu progresu. Atrasime tai, ko mums reikia, tik tada, kai suvoksime savo kilmę ir prigimtį.

Nesvarstydami sudėtingo visatos sukūrimo ir jos evoliucijos, galime bent jau sutikti, kad kiekvienas mūsų yra pradėtas savo tėvų. Dažniausiai mūsų pradėjimas kyla ne tik iš seksualinio potraukio, bet ir iš mūsų tėvų apsisprendimo turėti vaiką. Šis sprendimas remiasi atsakomybe ir altruizmu, meilingu tėvų rūpesčiu auginti savo vaiką, kol jis taps savarankišku. Taigi tėvų meilė tiesiogiai dalyvauja mus sukuriant nuo pat mūsų pradėjimo akimirkos.

Juolab nuo pat pradėjimo esame visai priklausomi nuo savo motinos. Pasak kai kurių mokslininkų, nėščios moters mentalinė būklė, rami ar sudirgusi, tiesiogiai, fiziškai veikia negimusį kūdikį.

Meilės išraiška taip pat yra labai svarbi gimimo metu. Kadangi pirmiausias dalykas, kurį darome, – žindame pieną iš motinos krūtinės, mes natūraliai jaučiame jos artumą, ir ji, norėdama tinkamai pamaitinti, taip pat turi mums jausti meilę. Jei motina jaučia pyktį ar pagiežą, jos pienas negali laisvai tekėti.

Apžvelgę kritinę smegenų raidą, trunkančią nuo gimimo iki trijų ar keturių metų, matysime, kad jos metu meilingas fizinis kontaktas yra svarbiausias normalaus vaiko augimo veiksnys. Jei vaikas nenešiojamas, neapkabinamas, nemyluojamas ir nemylimas, jo augimas lėtėja ir smegenys negali deramai subręsti.

Kadangi vaikui gyvybiškai būtinas kitų žmonių meilingas rūpestis, meilė yra pats svarbiausias faktorius. Laiminga vaikystė, vaikiškų baimių nurimdymas ir sveiko pasitikėjimo savimi ugdymas tiesiogiai priklauso nuo meilės.

Šiandien daugelis vaikų auga nelaiminguose namuose. Nesulaukdami meilės iš aplinkinių vėliau gyvenime jie vargiai galės mylėti savo tėvus ir neretai jiems sunku mylėti kitus žmones. Dėl to labai liūdna.

Kai vaikai paauga ir pradeda eiti į mokyklą, reikiamą paramą jiems turi suteikti mokytojai. Jei mokytojas ne tik perduoda akademinį mokymą, bet ir prisiima atsakomybę paruošti mokinius gyvenimui, mokiniai juo pasitikės ir jį gerbs, o mokymas paliks neišdildomą pėdsaką jų protuose. Tačiau, jei mokytojas tik dėsto, nesirūpindamas kaip pridera savo mokinių gerove, į dėstomą dalyką nebus žiūrima rimtai, ir pats mokytojas bus greitai pamirštas.

Arba, sakysim, jei žmogus serga ir ligoninėje jį gydo gydytojas, kurio širdis pilna šiltų žmogiškų jausmų, ligonis jaučiasi jaukiai, ir gydytojo noras suteikti geriausią įmanomą gydymą savaime yra gydantis, nepriklausomai nuo jo profesinių įgūdžių. Tačiau jei gydytojas stokoja žmogiškų jausmų ir pasirodo nedraugiškas, išreiškia nepakantumą ar nerūpestingą abejingumą, ligonis jausis neramus ir tada, kai gydytojas turi aukščiausią kvalifikaciją, o liga buvo diagnozuota teisingai ir paskirti tinkami vaistai. Taigi paciento jausmai tiesiogiai daro įtaką jo gijimo kokybei ir pilnatvei.

Net kai įsitraukiame į paprastus kasdienius pokalbius, jei kas nors kalba nevengdamas žmogiškų jausmų, mes mielai jo klausomės ir patys imame taip kalbėti; visas pokalbis pasidaro įdomus, nors tema būtų ir nereikšminga. Tačiau jei žmogus kalba šaltai ir šiurkščiai, jaučiamės nejaukiai ir pokalbį norime kuo greičiau baigti. Tiek visiškai nereikšmingais, tiek pačiais svarbiausiais atvejais kitų žmonių meilė ir pagarba daug reiškia mūsų laimei.

Neseniai sutikau grupę mokslininkų iš Amerikos, kurie sakė, kad psichinių ligonių, sergančių depresija, jų šalyje palyginti daug – apie dvylika nuošimčių gyventojų. Mums diskutuojant darėsi aišku, kad pagrindinė depresijos priežastis – ne materialiniai nepritekliai, bet artimųjų meilės stoka.

Taigi kaip galite matyti iš visko, ką ligšiol rašiau, vienas dalykas man aiškus: nepriklausomai nuo to, ar esame tai įsisąmoninę, ar ne, nuo pat mūsų gimimo dienos žmogiškosios meilės poreikis yra pačiame mūsų kraujuje. Net jei meilę išreiškia koks gyvulėlis ar kas nors, ką esame įpratę laikyti priešu, toji meilė savaime traukia tiek vaikus, tiek suaugusius.

Esu įsitikinęs, kad nė vienas negimstame be meilės poreikio. Tai rodo, jog žmogus negali būti apibrėžiamas vien kaip fizinė būtybė (nors kai kurios šiuolaikinės filosofinės mokyklos bando tai daryti). Joks materialus objektas, kad ir koks gražus ir vertingas, negali mums suteikti meilės, kadangi mes tapatūs gilesniems dalykams, ir žmogų nuo materialių objektų skiria subjektyvi prigimtis.

Atjautos ugdymas

Kai kurie mano draugai sako, kad nors meilė ir atjauta – nuostabios, geros savybės, jos nėra iš tiesų svarbios. Mūsų pasaulyje, sako jie, tokios nuostatos neturi daug įtakos ar galios. Jie tvirtina, kad pyktis ir neapykanta yra taip įsigėrę į žmogaus prigimtį, kad visada viršys žmogiškumą. Aš su tokia nuomone nesutinku.

Mes, žmonės, dabartiniu pavidalu egzistuojame apie šimtą tūkstančių metų. Jeigu per tiek metų žmogaus protas būtų buvęs labiausiai vedamas pykčio ir neapykantos, manau, kad bendras gyventojų skaičius būtų sumažėjęs. Bet šiandien, nepaisant visų karų, matome, kad žmonių skaičius yra didesnis nei kada nors anksčiau. Tai aiškiai rodo, kad pasaulyje vyrauja meilė ir atjauta. Prisiminkime, kad esame įpratę nustebti dėl kokių nemalonių dalykų, o atjautos veiksmai yra tokiu mastu tapę kasdienio gyvenimo dalimi, kad jie laikomi savaime suprantamais ir dažniausiai jų nė nepastebime.

Iki šiol aš kalbėjau apie atjautos naudą protui, tačiau ji taip pat palaiko ir gerą fizinę sveikatą. Remiuosi savo paties patirtimi, sakydamas, kad proto stabilumas ir gera fizinė būklė yra tiesiogiai susiję. Neginčytinai pyktis ir jaudrumas daro mus fiziškai ligų pažeidžiamus. Tačiau, jei protas ramus ir mūsų mintys pozityvios, kūnas nevirs lengvu grobiu ligai.

Antra vertus, visi esame iš prigimties savanaudžiai, o tai kliudo mums mylėti kitus. Taigi, kadangi mes trokštame tikrosios laimės, kuri galima tik esant proto ramybei, ir kadangi tokia proto ramybė yra tikra tik esant atjautai, kaip galime to pasiekti? Akivaizdu, kad mums nepakanka vien samprotauti apie tai, kokia puiki yra atjauta! Turime stengtis ją išsiugdyti, turime pasinaudoti visais kasdieninio gyvenimo įvykiais savo mintims ir elgesiui pakeisti.

Visų pirma, išsiaiškinkime, ką mes suvokiame kaip atjautą. Atjauta įvairiopa, ji būna sumišusi su troškimu ir prisirišimu. Pavyzdžiui, tėvų meilė, jaučiama vaikui, yra dažnai stipriai susijusi su jų pačių emocinėmis reikmėmis, taigi nėra iš tiesų atjauta. Vėlgi santuokoje meilė tarp vyro ir žmonos – ypatingai iš pradžių, kai vienas kito jiedu dar negali būti gerai pažinę, priklauso daugiau nuo mūsų troškimo idealizuoti negu nuo to, koks mūsų mylimas asmuo yra iš tikrųjų. Mūsų troškimas idealizuoti gali būti toks stiprus, kad asmuo, prie kurio esame prisirišę, mums atrodo geras, tuo tarpu kai iš tiesų jis yra labai negatyvus, be to, esame linkę sureikšminti smulkias teigiamas savybes. Todėl, kai vieno partnerio požiūris į antrąjį keičiasi, kitas partneris dažnai nusivilia ir jo požiūris taip pat keičiasi. Tai rodiklis, kad meilė yra labiau sukelta asmeninio poreikio negu tikro rūpinimosi savo išrinktuoju.

Tikroji atjauta nėra vien emocingas atliepimas, tai tvirtas įsipareigojimas, pagrįstas protu. Dėl to tikrosios atjautos nuostata kitų žmonių atžvilgiu nesikeičia, net jei tie žmonės elgiasi negerai.

Žinoma, ugdyti tokią atjautą anaiptol nelengva! Pradžiai apsvarstykime keletą faktų:

Ar mūsų gyvenimo kely sutikti žmonės gražūs ir draugiški, ar nepatrauklūs ir trukdantys mums gyventi, vis vien jie yra žmonės kaip ir kiekvienas. Kaip ir kiekvienas, jie nori laimės ir nenori kančių. Dar daugiau, jų teisė atsikratyti kentėjimo ir būti laimingiems yra tokia pat kaip ir kiekvieno. Kai jau pripažįstame, kad visos būtybės lygios tiek savo laimės troškimu, tiek teise ją pasiekti, savaime jaučiame joms prielankumą, pasijuntame joms artimesni. Pripratindami savo protą prie universalaus altruizmo, ugdome savo atsakomybę už kitus: norą padėti jiems aktyviai įveikti jų problemas. Šis noras neišskiria vienų kurių nors žmonių, jis vienodai apima visus. Mat, jei esame įsisąmoninę, kad visi žmonės patiria malonumą ir skausmą lygiai kaip ir mes patys, tuomet nėra jokio loginio pagrindo kuriuos nors iš jų išskirti, nėra pagrindo ir keisti savo požiūrį į juos, jei jie elgiasi negatyviai.

Leiskite pabrėžti, kad jūs tikrai galite, jei paskiriate tam jėgų ir laiko, išsiugdyti tokio pobūdžio atjautą. Žinoma, mūsų atjautai labiausiai trukdo savanaudiškumas, būdingas mums prisirišimas prie nepriklausomo, tik savimi besirūpinančio „aš“. Žinoma, tikroji atjauta bus tik tada, kai savęs garbstymo visai atsisakysime. Bet tai nereiškia, kad mes negalime pradėti ugdyti savo atjautą tuoj pat ir pasiekti nemažą pažangą.

Kaip galime pradėti

Pirmiausia pašalinkime didžiausias atjautos kliūtis: pykti ir neapykantą. Be abejo, šios emocijos būna itin stiprios ir gali apimti visą mūsų protą. Ir vis dėlto jos privalo būti kontroliuojamos, kitaip nė nepajusime, kaip mus išsekins ir stabdys mūsų laimės ir meilės siekimą.

Pravartu pirmiausia išnagrinėti, ar verta pykti apskritai. Kartais, kai esame prislėgti sunkios situacijos, manome, kad pyktis mums padeda – atneša daugiau energijos, pasitikėjimo savimi ir ryžto. Tačiau įsigilinkime į savo proto būseną. Tiesa, pyktis suteikia papildomos energijos, bet ištyrę šios energijos pobūdį suvoksime, kad ji akla: negalėsime būtų tikri, ar jos rezultatai bus teigiami, ar neigiami. Taip viskas susiklosto dėl to, kad pyktis užtemdo geriausią smegenų savybę – racionalumą. Tad pykčio energija beveik visuomet yra nepatikima. Ji gal sukelti milžinišką griaunančių, nesėkmingų poelgių virtinę, o jei pyktis itin sustiprėja, žmogus pasidaro nelyginant beprotis, ir tada jo veiksmai žaloja tiek jį, tiek ir kitus.

Bet yra įmanoma išsiugdyti ne tik nemažiau stiprią, bet daug labiau kontroliuojamą energiją, kurios dėka įveiksime bet kokius sunkumus.

Ši kontroliuojama energija kyla ne vien iš atjautos, bet ir iš proto ramumos. Tai galingiausi priešnuodžiai pykčiui. Deja, daugelis žmonių šias savybes klaidingai laiko silpnumo ženklais. Mano manymu, yra atvirkščiai – jos rodo vidinę stiprybę. Atjauta iš esmės yra švelni, taiki ir romi, tačiau jos galia didžiulė. Kaip tik tie, kurie lengvai praranda proto ramumą, jaučiasi nesaugūs ir nestabilūs. Žodžiu, man pykčio atsiradimas yra tiesioginis silpnumo požymis.

Taigi, kai susiduriate su kokiais sunkumais, pabandykite likti romūs, išlaikyti nuoširdumą ir stenkitės, kad jūsų veiklos išdava būtų teisinga. Žinoma, kiti gali bandyti jumis pasinaudoti, tačiau, jei jūsų nuoseklus bešališkumas tik iššauktų neteisingą agresiją, ir tada tvirtai laikykitės savo. Be to, visa ko imsitės, turi būti daroma su atjauta, ir jei yra būtina išreikšti savo nepritariantį požiūrį ir priimti stiprias atsakomąsias priemones, darykite tai be pykčio ar blogo ketinimo.

Turite suprasti, kad netgi tada, kai atrodo, kad jūsų oponentai žeidžia jus, galų gale jų destruktyvūs veiksmai pridaro žalos tik jiems patiems. O norėdami užkirsti kelią savo paties savanaudiškam impulsui atkeršyti, turite atminti, jog siekiate praktikuoti atjautą ir prisiimate atsakomybę už tai, kad ir kiti asmenys išvengtų skaudžios savo veiksmų pasekmės.

Beje, kuo ramiau pasirinksite priemones, kuriomis naudositės, tuo jos bus efektyvesnės, tinkamesnės ir galingesnės. Kerštas, pagrįstas akla pykčio energija, retai pasiekia tikslą.

Draugai ir priešai

Vėlgi turėčiau pabrėžti, kad vien tik mąstymo apie tai, kad atjauta, proto ramybė ir pakanta yra gėris, nepakanka šiems privalumams susidaryti. Vos tik atsiranda kokių sunkumų, turime stengtis praktikuoti atjautą ir kitus privalumus.

O kas gi pasiūlo mums tokių galimybių? Tikrai ne mūsų draugai, bet mūsų priešai. Jie suteikia mums tam tinkamiausių progų. Tad, jei tikrai norime pasimokyti, turėtume pripažinti priešus geriausiais savo mokytojais.

Žmogui, branginančiam atjautą ir meilę, pakantos pratybos yra esminis dalykas, o čia priešai tiesiog nepakeičiami. Turėtume jausti padėką savo priešams, nes būtent jie gali padėti mums pasiekti proto rimti. Beje, kaip dažnai nutinka tiek asmeniniame, tiek viešame gyvenime, pasikeitus aplinkybėms priešai gali tapti draugais.

Taigi pyktis ir neapykanta visuomet žaloja ir jei nepratinsime savo protus apriboti jų neigiamą galią, jie ir toliau mums trukdys ir žlugdys mūsų bandymus išsiugdyti proto ramybę. Mūsų tikrieji priešai, jėgos, kurioms turėtume ypač priešintis ir jas įveikti, ir yra pyktis ir neapykanta, o ne retsykiais pasirodantys mūsų gyvenime laikini nedraugai.

Žinoma, visiškai natūralu ir teisinga, norėti draugų. Dažnai juokauju, kad turėtume būti ypač altruistiški, jei trokštame naudos sau. Turėtume skirti dėmesio kitiems, domėtis jų gerove, padėtim, pasitarnauti jiems, įgyti daugiau draugų, sukelti daugiau šypsenų. Ir žinote, kai jums patiems prireiks pagalbos, atrasite daugybę padėjėjų! Kita vertus, jei nepaisote kitų laimės, po kurio laiko būsite pralaimėjusiųjų pusėje. Argi draugystė gimsta iš pykčio ir barnių, pavydo ir įnirtingų varžybų? Aš taip nemanau. Tik šiltų jausmų pasekmė – tikri, artimi draugai.

Šių dienų materialistinėje visuomenėje tas, kas turi pinigų ir galios, atrodo turįs daug draugų. Tačiau jie netikri, jie yra tik galios ir pinigų draugai. Kai galingasis praranda savo turtus ir įtaką, buvusieji „draugai“ netrunka jį palikti.

Būna ir taip, kad tada, kai šiame pasaulyje mums sekasi, pradedame pasitikėti savo pačių galiomis ir manome, kad be draugų galime puikiai apsieiti, bet kai tik mūsų statusas ir sveikata sumenksta, staiga suvokiame, kaip esame klydę. Tokiu metu patiriame, kas iš tiesų mums padeda, o kas nesuteikia jokios pagalbos. Tad norėdami tokiam netikėtumui pasiruošti, stenkimės įgyti kuo daugiau draugų, kurie prireikus mums padėtų, stenkimės patys išsiugdyti altruizmą!

Nors kartais žmonės juokiasi, kai tą sakau, pats aš visuomet noriu draugų daugiau. Man patinka jų šypsenos. Dėl to stengiuosi ir vis naujų draugų įsigyti ir pelnyti daugiau šypsenų, ypač tikrų. Mat šypsenų yra įvairiausių – tarp meilingų ir sarkastiškų, dirbtinių ar diplomatiškų, kurios nesukelia anei kiek pasitenkinimo, o kartais tik įtarumą ar baimę, argi ne? Tačiau tikra šypsena suteikia mums atgaivos ir, mano manymu, yra būdingas žmogui privalumas. Jei trokštame tikrų šypsenų, patys sukurkime sąlygas joms atsirasti.

Atjauta ir pasaulis

Apibendrindamas tai, kas čia trumpai pasakyta, norėčiau praplėsti savo mintis tokiu teiginiu: pavienio asmens laimė gali esmingai į gerą paveikti bendrą visos žmonijos pažangą.

Kadangi visi mes jaučiame meilės poreikį, įmanoma išsiugdyti jausminę nuostatą, kad, kiekvienas bet kokiomis aplinkybėmis sutiktas žmogus, yra mūsų brolis ar sesuo. Nesvarbu, koks jo veidas, kokia apranga ir elgesys, jokio ryškaus skirtumo tarp mūsų ir jo nėra.

Kvaila remtis išoriniais skirtumais, nes mūsų prigimties esmė – ta pati.

Galiausiai žmonija yra viena ir ši maža planeta – vieninteliai mūsų namai. Jei norime šiuos namus apsaugoti, turime kiekvienas mūsų išsiugdyti neišsenkanti visuotinio altruizmo jausmą. Vien šis jausmas neutralizuoja egoistiškus motyvus, dėl kurių žmonės vieni kitus apgaudinėja ir išnaudoja. Jei tiesai ir atjautai širdis bus atvira, savaime jausite savo vertę ir pasitikėsite savimi, o kitų bijoti neprireiks.

Esu įsitikinęs, kad visais visuomenėje lygiais – šeimos, genties, tautos ir tarptautiniu – raktas į laimę ir sėkmę pasaulyje yra atjautos ugdymas. Mums nebūtina tapti religingais, nebūtina tikėti kokiomis nors ideologijomis. Viskas ko mums reikia, tai ugdyti mūsų gerąsias žmogiškąsias savybes.

Aš stengiuosi elgtis su kiekvienu sutiktuoju kaip su senu bičiuliu. Tai suteikia man tikros laimės pojūtį. Tai atjautos pratybos.

Šis tekstas atskiru leidiniu išleistas 2001-aisiais, antrajam XIV Dalai Lamos vizitui į Lietuvą atminti.

Kategorijos: Akiračiai, Gamta ir žmogus, Nuomonių ratas, Psichologija, Sveikata, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *