Mažai težinomi valgomieji grybai. Kietoji dirvabudė (nuotraukos) (0)

5

Subrendusios kietosios dirvabudės (tamsi forma) kepurėlė. Šalia jaunas vaisiakūnis | A. Stabarausko nuotr.

Balandį, dienomis saulei itin sušildžius žemę, saulei pasiekiamose vietose dygo ne tik gerai pažįstami bobausiai (Gyromitra), gal mažiau žinomi briedžiukai (Morchella), skydabudės (Pluteus).

Balandžio vidury (šiltesniuose rajonuose, neabejotina, anksčiau) pradėjo dygti ir dirvabudės (Agrocybe), – mažai kam tepažįstamos, kaip ir anksčiau čia jau aprašytos plačiataurės. Dirvabudės įtrauktos į valgomųjų grybų sąrašą dėl savo ankstyvumo: dygsta, kai populiariausių grybų sezonas dar toli.

Lietuvoje tarp 11 šios genties rūšių nuodingų nefiksuota, bet valgymui mikologai siūlo rinkti tris: kietąją (Agrocybe molesta), ankstyvąją (A. praecox) ir šokoladinę (A. erebia).

Kaip atpažinti kietąją dirvabudę? Pirmiausia pagal tai, kur ji auga (1 nuotr. – augavietės vaizdas): saulės gerai įšildomos miškų pakraščių laukymėlės, dirvonuojančios vietos, sodai, palaukės. Auga mažomis grupelėmis arti viena kitos.

Kvapas silpnas grybų, šiek tiek primena permirkusios medienos kvapą; skonis (kramtant žalią) būdingas daugeliui grybų, bet silpnas, nekartus.

Kepurėlė glotni, jaunų gaubta, su nežymiu buku gūbreliu, senesnių – paplokščia; gali būti plaušuota arba mažai plaušuota (3, 4 nuotr.). Spalva: blyškiai gelsva, gelsva, rusva; senesnių – tamsesnė. Kraštai su buvusio šydo rudais pėdsakais, nežymiai užsilenkę į vidų. Odelė nesilupa. Subrendusių vaisiakūnių kepurėlių paviršius, kai orai sausi, sutrūkinėja (5, 6 nuotr.).

Lakšteliai pilkšvai rusvi, rusvi, šviesiai ochriniai, su amžiumi patamsėja ir tampa rudi. Priaugę prie kotelio, platoki, tankūs, briaunelės smulkiai iškarpytos (7 nuotr.).

Kotas su žiedu – rudų plaušelių apvadu; virš žiedo šviesus, net balsvas, žemiau – tamsesnis, plaušuotas, išilgai nežymiai vagotas, pamato link storėjantis.

Trama balta, balsva (matyti įtrūkusiose vietose).

Ankstyvoji labai panaši, žymesnis skirtumas, jog šios kepurėlė nesutrūkinėja. O šokoladinės vaisiakūniai tamsesni, pilkai violetiškai rudi, tamsaus šokolado spalvos; lakšteliai rudi, siauresni nei kietosios; virš žiedo kotelis baltai taškuotas. Ši rūšis, skirtingai nei kietoji, mėgsta drėgnas vietas, ypač, kur auga beržai, dažnesnė šiltą drėgną vasarą.

Kietosios sezonas – pavasaris ir vasara, ankstyvoji – labiau pavasarinis grybas, šokoladinė pradeda dygti įsibėgėjus vasarai.

Aleksandro Stabrausko fotogalerijoje – dirvabudė:

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *