M. Kundrotas. Antiizraelizmas – tai antisemitizmas? (8)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vienas iš pagrindinių tautininkystės principų – kiekviena tauta turi teisę gyventi savo istorinėje tėvynėje ir joje kurti savo valstybę. Puikus lakmuso popierėlis, rodantis šio principo nuoseklumą, gali būti Izraelis. Žydų tauta dar prieš mūsų erą apsigyveno Kanaano žemėje ir sukūrė čia savo valstybę. Ji skaldėsi, buvo užkariauta ir vėl atsikūrė, po to vėl užkariauta, o žydai iš jos išvyti.

Romėnai, siekdami ištrinti Izraelio vardą, šį kraštą pavadino Palestina – pagal filistinų tautą, kuri kilo iš Egėjo salų, daugelį metų kariavo su Izraeliu, o Romos laikais jau buvo seniai išnykusi. Dar anksčiau išnyko tautos, gyvenusios čia prieš ateinant žydams, žinomos bendru kanaanitų vardu. Šitaip žydai tapo seniausia šio krašto tauta. Filistinai gyveno tik siaurame pajūrio ruože, praktiškai atitinkančiame dabartinį Gazos sektorių. Tai – vienintelis jų ryšys su šia žeme.

Išvaryti romėnų žydai išsisklaidė po visą pasaulį. Praslinko daugybė amžių ir jų kraštą užėmė arabai, gyvenantys ten iki šiol. XX amžiuje prasidėjo masinė žydų repatriacija, dar sustiprėjusi po holokausto, galiausiai atkurta Izraelio valstybė. Ir tik šiame kontekste išrasta nauja valstybė ir nauja tauta – Palestina ir palestiniečiai, taip praminti šio krašto arabai.

Atrodytų, nuoseklus Europos nacionalistas turėtų džiaugtis, jog žydai iš Europos ir kitų pasaulio šalių grįžta į savo istorinę tėvynę ir ten kuria savo valstybę. Deja, kai kuriems atrodo kitaip. Dėsninga, jog tie patys žmonės, kurie piktinasi žydų gyvenimu savose šalyse, piktinasi Izraeliu. Kyla klausimas: tai kurgi šiai tautai gyventi? Ne Europoje. Ne Amerikoje. Ne Izraelyje. Vienintelė logiška išvada, jog niekur. Šių žmonių požiūriu tokios tautos tiesiog neturi būti.

Žinoma, retas iš jų sąmoningai ir nuoširdžiai laikosi tokio požiūrio. Daugelis tiesiog nemąsto konceptualiais principais, tad nekelia tokio klausimo. Tiesiog loginė išvada iš jų mąstymo – būtent tokia. Toks požiūris glūdi jų mąstymo gelmėse, net jeigu jis nėra artikuliuotas. Retas jų siektų dar vieno holokausto, retas norėtų asimiliacijos, bet jų mąstyme žydų egzistavimas – tai problema. Tad kam nors kitam pasiūlius radikalų sprendimą dažnas pažiaugčiotų ir susitaikytų. Vardan galimybės rytoj pabusti pasaulyje be žydų.

Izraelio projektas piešiamas kaip žydų okupacija arabų atžvilgiu. Daugmaž – suvažiavo čia prašalaičiai iš viso pasaulio, nuvarė vietinius nuo žemės ir sukūrė čia savo okupacinę valstybę. Daugiau ar mažiau sąmoningai atmetamas klausimas, kas čia gyveno pirmiau. Apsiribojama klausimu, kas čia gyveno prieš įsikuriant Izraeliui.

Jei taip, užduokime sau klausimą, kas gyveno Vilniuje ir Vilniaus krašte prieš Antrąjį pasaulinį karą? Lietuvių čia būta nuo 4 iki 20 procentų – skirtingais skaičiavimais, tačiau sutariama, jog mažuma. Daugumą sudarė lenkai ir žydai. Pagal moralinę logiką, taikomą Izraeliui, Vilniaus kraštą teisėtai pasisavino Lenkija, o Lietuva šiame krašte – okupantė.

Nuosaikesni pripažįsta Izraelio teisę gyvuoti, bet tik tarptautinės bendruomenės skirtoje erdvėje – be Vakarų kranto ir dalies istorinės sostinės – Jeruzalės. Vėl sugrįžkime Lietuvon. Tarptautinė bendruomenė de facto pripažino Vilnių Lenkijai. Klaipėdos kraštą ji skyrė Prancūzijai. Lietuva, klausydama tarptautinės bendruomenės, sustabdė žygį į Vilnių. Jei būtų klausiusi tarptautinės bendruomenės dėl Klaipėdos, ji greičiausiai būtų atitekusi Prancūzijos sąjungininkei Lenkijai.

Izraeliui Jeruzalė – tas pats, kas mums – Vilnius, o Vakarų krantas – kaip mums Vilniaus kraštas. Galima ginčytis dėl kitų Izraelio užimtų ar administruojamų teritorijų, kaip Gazos ruožas ir Golano aukštumos. Gazos ruožas – filistinų kraštas, žydai ten tokie pat naujakuriai, kaip ir arabai. Šiuo atveju galima būtų remtis esamos padėties taisykle ir palikti čia arabišką Palestiną. Golano sritis, perimta iš Sirijos, siūlyta jai grąžinti mainais į taiką. Sirija atsisakė.

Ilgainiui Izraelis sutiko su tarptautinės bendruomenės reikalavimais, atiduodamas arabų Palestinai tiek Gazą, tiek Vakarų krantą. Ar šis sprendimas moraliai teisingas, palikime spręsti Izraelio tautai. Bet ką apie tai mano daugelis arabų? Jie išvis atmeta Izraelio teisę egzistuoti. Jų svajonė – išstumti izraeliečius į jūrą. Tam pritaria tiek Europos, tiek Amerikos antisemitai. Grįžtame prie klausimo – kurgi dėtis izraeliečiams? Atsakymas – aiškus. Išnykti.

Ar tai reiškia, jog bet kokia Izraelio kritika – antisemitinė ir amorali? Jokiu būdu. Kai kurie Izraelio politikų ir karių veiksmai tikrai nusipelno kritikos, ir kuo griežčiausios. Beiruto bombardavimas, Gazon vykstančių paramos laivų apšaudymas, išpuoliai prieš arabų civilius. Nors tiesos dėlei reiktų pripažinti, jog išpuolius prieš civilius vykdo abi pusės. Kas benusakys, kas ten pradėjo, o kas atsakė? Čia vėl išlenda esminis klausimas – kaltinantys Izraelio pusę pradėjus karą dažnai tiesiog atmeta jo teisę būti šioje žemėje.

Dora politika būtų atsisakyti kraštutinių vertinimų – tiktai pritarimo ir tiktai smerkimo. Griežtai atskiriant Izraelio teisę būti savo istorinėse žemėse nuo smurto prieš taikius kaimynus, jei tik jo įmanoma išvengti. Deja, tiek kraštutiniai Izraelio atstovai, tiek jų rėmėjai, tiek jų priešininkai kol kas laikosi pozicijos: viskas arba nieko. Arba pritari, arba smerki.

Tautiškumas turi prasmę tik tuomet, jei pripažįstamas vienodai – visur ir visiems. Kiekviena tauta turi teisę būti. Ir kiekviena turi teisę tam buvimui istoriškai apibrėžtoje vietoje.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: