R. Ozolas. Kultūros politikos siekiniai (0)

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavime. Iš kairės Romualdas Ozolas, Kazimiera Prunskienė | Nuotr. autorius nežinomas

Skiriama Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo atminimui

Tai, ką mes darome dabar kaip politikai, – yra tai, kas šiuo metu ir turi būti daroma. Daugelis senųjų kultūros formų, jos idealų turi būti eliminuota, pasiimant tik tai, kas turi tęstinumo teisę situacijoje, kada žmogus ir tauta apsisprendžia gyventi. Tai yra pagrindinis mūsų kultūros orientyras. Visa kita, kas susiję su antikultūra kaip buvimo būdu, su apsnūdimu, neveiklos fetišizacija ir estetizacija ir ypač bjaurasties ir mirties poetizacija, turėtų būti atmesta. Aš suprantu, kad ir toliau bus tokių, kurie džiaugsis, – kaip gražiai yra mirštama. Arba – kaip gražu bus nusinuodyti. Galima rasti ir populiaresnius, kasdieniškesnius žudymosi būdus: gėrimą, rūkymą, narkotikus. Visi šie „idealai“ turės būti eliminuoti.

Dabar įvairiose gyvenimo srityse bandoma projektuoti principus, manifestus, nuostatas. Tai yra reiškinys, rodantis politikos bandymą diferencijuotis į tam tikros veiklos sritis, galinčias peraugti į kultūros erdvę.

Kultūra negali skleistis ne žmonėse ir ne visuomenėje. Antras labai svarbus dalykas, kurį duoda mūsų atgimimas – tai suvokimas, kad mūsų būsimieji kultūros idealai negalės skleistis ne tautoje. Visos kitos bendrijos yra pseudobendrijos – ir partija, ir profsąjunga, ir sąjunga, ir visa kita. Natūralus žmonių bendrumas yra etninis bendrumas ir jo branda – tautinis bendrumas. Tauta yra etnoso išsiplėtimas į visus jam būtinus savitaigos ir reprodukcijos mechanizmus, ir Lietuva šitam dalykui skausmingai, bet labai sparčiai bręsta.

Po to turės būti atrastas dar vienas svarbus mūsų kultūrai elementas – pats žmogus. Žmogaus įžvalga yra tikrasis žmonių bendrijos pasirengimas imtis kultūros kūrybos. Jeigu pačiuose principuose nesiremsime kultūros suvereno – žmogaus – absoliučia teise – mūsų kultūra bus pasmerkta. Tik žmogus kaip nelygstama vertybė ir absoliutus atskaitos taškas gali kurti sveiką kultūrą. Sakydamas „žmogus“, žmogų suprantu europietiškai, – kaip proto subjektą. Toks žmogus turi komunikacijų galimybę, supratimų galimybę, bendravimo pripažįstant kitą ir kitus galimybę. Šitą kažkada jau turėtą Europos atvėrimo galimybę mums reikės įsisavinti. Ilgas šio mūsų kultūros tapsmo kelias, bet jisai, aš viliuosi, netruks ilgiau kaip kokį ketvirtį amžiaus. Kad ir kaip sunkiai mums tektų augti, net kuo sunkiau mums tektų augti, tuo mūsų kultūra sparčiau bręs. Nors nelinkėčiau, kad kas nors specialiai mus engtų mūsų kultūros brandos labui. Neapykantos, baimės, nepasitikėjimo elementai labai pragaištingi. Jie neturėtų būti paimti į šią pusę. Mes turime iš opozicijos Maskvai, kompartijai, Vašingtonui, Viešpačiui Dievui tapti pozicija gyventi su Maskva, Vašingtonu, kompartija, su Viešpačiu Dievu. Jie užima tam tikras vietas, yra kažkas mums kaip ir mes patys vienas kitam. Mes neužimsim kompartijos vietos, neužimsim Maskvos, net jei ji labai nepatinka. Nereikia siekti to, kas neįvykdoma, reikia daryti tai, ko reikia. Kurti svarbiausias kultūros sferas ir formas.

Čia labai svarbus tikėjimo ir žinojimo santykis. Kiekvienas žmogus reiškia save šiais būdais. Tai nereiškia, kad jie abu kiekvienam privalomi. Kultūra stipri tada, kai ji kuo geriau diferencijuota, todėl sekuliarizuota mūsų savivoka neturi būti dirbtinai naikinama, kaip ir tikėjimo kultūros nereikėtų dirbtinai aukštinti. Netikintis žmogus gyvena sunkiau negu tikintis. Jeigu jis tikrai gyvena – jo dvasinė įtampa yra kur kas stipresnė ir labiau nukreipta į daiktiškąjį gyvenimą, o tai mums dabar ypač svarbu. Jeigu norime įsitvirtinti kaip normali tauta, turime sutvarkyti savo aplinką. Dėl to ir filosofija, ir mokslas, ir menas – kaip trys didžiosios žinojimo sklaidos sferos – turėtų remtis būtent tuo, ką mes laikome tikrumo pajautomis šioje žemėje ir to tikrumo paieškomis. Jeigu mums pavyktų pakankamai aktyviai tai perimti – tai būtų neapsakoma likimo laimė. Deja, nėra vilties, kad tai galėtų būti reitai padaryta. Tai visų šių saviraiškos sferų siekinys. Ir vis dėlto aš turiu vilties, kad Nepriklausomybė kategoriškai pareikalaus iš mūsų šitos paieškos. Daug verkšlenimų, daug šauksmų, kurie dabar girdisi, rodo lyg ir nesupratimą, kad žmonės jau dabar visai atsakingi už savo likimą. Sveika nuovoka arba buitinio gyvenimo vertės pajautimas labai galėtų mums iš esmės padėti. Jeigu mes atkursime nuosavybės teisę, žmonės galės laisvai reikšti savo interesą, materialiai save apibrėždami – tai labai greitai atsigaus visa, kas buvo visiškai nudrengta. Kultūros, filosofijos, meno reikalams labai daug turės padėti valstybė. Nuosavybės atsiradimas sparčiai pakels interesą tvirtai įsikurti. Pats pastoviausias įsitvirtinimas yra šeimos susitvarkymas. Jeigu šeima suvoks būtinybę gyventi kaip šeima – pati pareikalaus sukurti gerą mokyklą. Tik tuo pagrindu gali atgimti mokykla. Valstybė čia gali tik prisidėti – finansuodama tą veiklą kaip būties aukštųjų dvasios sferų globėja.

Idealai, tikslai, kultūros sferos, – o jų realybė – sveika ir gyvybinga tauta (jeigu gyvybinga, tai ir kūrybinga), santykiuose su kitomis tautomis besiremianti tautos paieška, santykiuose tarp ją sudarančių žmonių – santarvės paieška. Jei žmogus susitaria su pačiu savimi – turi jau kažką esmingo suradęs.

Taigi: Sveika ir gyvybinga tauta taikoje su pasauliu, santarvėje su tautiečiais ir savimi – tokia yra šiandien mūsų kultūros siekiamybė.

Pirmieji žingsniai ta linkme jau padaryti.

1990 m.

Perspausdinta iš: Tautos kultūra, 1990, Nr. 2 (10). „Tautos kultūra“ 1989 metais buvo leidžiamas kaip Lietuvos kultūros darbuotojų LPS koordinacinės grupės leidinys, nuo 1990 metų – Lietuvos kultūros kongreso rengimo grupės leidinys.