Bus minimos poeto M.Martinaičio 80-osios metinės (0)

Marcelijus Martinaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marcelijus Martinaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Balandžio 7 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete, Kristijono Donelaičio auditorijoje bus minimas poeto Marcelijaus Martinaičio 80-asis gimtadienis.

Kalbės literatūrologai Rita Tūtlytė ir Regimantas Tamošaitis, režisierius Gytis Lukšas, dainuos Veronika Povilionienė, Gediminas Storpirštis ir Vytautas V. Landsbergis.

Šį minėjimą rengia Lietuvių literatūros katedra ir Lituanistų sambūris.

 

 

 

 

Marcelijaus Martinaičio žodžiai:

***
Lyg būtume praradę dangų – išsiskyrėm.
Už kapinių aušra rugpjūčio geso…
Kas sau nuėjome nuo vienas kito – mirę,
palaidoję viens kitą ir užkasę.

Pamatėm pomirtinę žemę – daug gražesnę.
Ir buvo liūdna, kad neturim sielų
vėl susitikti, iš beprasmio
gyvenimo – du prisikėlę.

Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.

***
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo…

Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią…
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.

Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.

***
Tu numegzk man, mama, kelią
Iš spalvų, balsų ir spindulių.
Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,
Kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu.

Tu numegzk man tai, ką myliu,
Ir pavasarį – kaip tūkstantį malūnų.
Tu numegzk man, mama, tylą
Ir medžius, kokių nebūna.

Tavo numegztu keliu pareisiu, pasėdėsiu
Toks išvargęs nuo eilėraščių ir nuo klaidų…
Tu numegzki, kad jame nebūtų priešų,
Vienadienių ir lengvų draugų.

Tu pavasarį numegzk – kaip tūkstantį malūnų
Ant krantų ir ant kalvų žalių.
O jei kartais… Juk žinai, kaip būna –
Tu užklok mane keliu.

Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Aukojimas

Už tuos,
Kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
Ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
Kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
Jų pavardė – tai diena, naktis – tai jų vardas –

Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė,
Už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos,
Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė,
Už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados –

Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte
Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –

Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
– – – Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –
Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
Pasirašyk tris kartus.

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.

Marcelijus Martinaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marcelijus Martinaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kategorijos: Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *