Pasaulyje skaičiuojama apie 850 erkių rūšių, iš jų mažiausiai 8 rūšys gali būti įvairių ligų sukėlėjų pernešėjai. Erkės – kraujasiurbiai voragyviai, todėl išgyvena tik siurbdama kraują iš stuburinių gyvūnų. Taksonomiškai erkės gali būti klasifikuojamos į dvi šeimas, tai yra Ixodidae (kietosios erkės), kurios turi dorsalinį skydelį ir Argasidae (minkštosios erkės).

Erkės yra laikini žmogaus ir gyvūnų parazitai, agresyvūs kraujasiurbiai ir ligų platintojai, kurių vystymasis gana sudėtingas (kiaušinis, lerva, nimfa, suaugusi erkė). Žmonių ir veterinarinėje medicinoje didelę reikšmę turi Ixodidae erkės. Šioms erkėms reikia vieno pasimaitinimo krauju, kad iš lervos stadijos pereitų į nimfos stadiją ir dar vieno pasimaitinimo, kad virstų suaugusia erke. Ypatingai aktyvios jos tampa ankstyvą pavasarį, vos žemės temperatūra pasiekia +5 –+7 °C. Kovo–spalio mėnesiai yra erkių sezoninio aktyvumo pikas. Erkių aktyvumo trukmė ir jų dinamika tiesiogiai priklauso nuo meteorologinių ir klimato sąlygų. Aktyvi erkė aukos paprastai tyko ant žolės stiebelio apie 10–20 cm aukščiau žemės paviršiaus bei dažniau aptinkamos tankiame lapuočių miško jaunuolyne, miško proskynose, krūmuose, aukštoje žolėje. Erkėse gali būti nustatomi virusai iš 6 virusų šeimų, kurioms priklauso 8 virusų gentys ir 35 virusų rūšys, jų tarpe vieni iš svarbesnių yra Flavivirus, Nairovirus ir Orbivirus genčių virusai, priklausantys Flavi-, Bunya– ir Reoviridae virusų šeimoms. Svarbiausios virusinės ligos, kurias platina erkės, yra erkinis encefalitas, Omsko hemoraginė karštligė, Louping-ill liga ir Krymo-Kongo hemoraginė karštligė. Be šių ligų reikėtų paminėti ir erkių pernešamas parazitines bei bakterines ligas, kurios yra nustatomos Europoje – Laimo liga (boreliozė), tuliaremija, anaplazmozė, erlichiozė ir riketsijozė, įskaitant Q karštinę ir babeziozę.

Erkinis encefalitas (EE) Europoje yra klasikinė gamtinė židininė virusinė zoonozė, sukeliama erkinio encefalito viruso (EEV) ir viena iš svarbiausių ir pavojingiausių erkių platinamų virusinių ligų. Ši erkių platinama virusinė liga yra viena iš dažniausiai Europoje paplitusių erkių pernešamų ligų ir šios ligos svarba Europoje nuolat didėja. Didėjantis ligos paplitimas priklauso nuo įvairių veiksnių, be kita ko, klimato kaita yra nurodyta kaip viena iš galimų priežasčių. Pagrindiniai erkinio encefalito viruso pernešėjai yra penkios Ixodidae erkių rūšys: Ixodes persulcatus, Ixodes ricinus, Dermacentor silvarum, Haemophysalis concinna ir Haemophysalis japonica. I. ricinus, turinti ypač efektyvius jutimo organus, maitinasi apie 300 skirtingų gyvūnų krauju: 148 – stuburinių, 149 – paukščių ir 20 reptilijų, I. persulcatus minta 240 skirtingų rūšių gyvūnų krauju. Pirmos dvi rūšys yra plačiau paplitusios Lietuvoje ir turi didelę reikšmę erkinio encefalito epidemiologijoje. Ypač plačiai Lietuvoje paplitusi Europinė miško erkė – Ixodes ricinus. Šios rūšies erkės randamos visuose Lietuvos rajonuose, todėl yra didelė rizika užsikrėsti šia per erkių įkandimus plintančia virusine liga. EE būdingi gamtiniai židiniai, kuriuose virusas cirkuliuoja ir kurie kaip taisyklė yra griežtai geografiškai apibrėžti. Erkinio encefalito viruso pagrindinis gamtinis šaltinis yra smulkieji graužikai, tačiau pernešti virusą gali ir kitos rūšis – elniai, stirnos, avys, ožkos ir paukščiai. Daugumai šeimininkų EEV nesukelia jokių klinikinių ligos simptomų. Erkinio encefalito sukėlėjai nuolat cirkuliuoja gamtoje – virusai persistuoja stuburinių (daugiausia graužikų) ir erkių organizmuose. Erkių organizme virusas randamas seilių liaukose bei seilėse. Žmogus EE virusu užsikrečia įkandus EEV infekuotai erkei.

Veterinarinėje medicinoje šunų EE klinikiniai atvejai, pasireiškiantys neurologiniais reiškiniais buvo žinomi prieš daugiau kaip 30 metų. EE šunų tarpe stebimas daugumoje Europos regionų, kur EE pasireiškia kaip endeminis susirgimas. Taip pat yra aprašyti reti arklių EE atvejai. Naminiai šunys, vilkai, lapės ir arkliai gali sirgti ir būti užsikrėtę EEV, tačiau yra laikomi galutiniais EEV šeimininkais. Erkinio encefalito klinikiniai požymiai ožkų populiacijoje dažniausiai lieka nepastebėti, todėl pagrindinis būdas šioms infekcijoms nustatyti yra laboratoriniai tyrimai. Įprastiniai šių infekcijų diagnostikos metodai dažniausiai pagrįsti tiesioginiu sukėlėjų nustatymu klinikiniuose mėginiuose arba netiesioginiais specifinių antikūnų nustatymo būdais. Nustatyta, kad gyvuliai, laikomi tvartuose šiltuoju metų periodu, turi žymiai mažesnę tikimybę užsikrėsti EE virusais. Mokslinių serologinių tyrimų rezultatai parodė, kad ožkų užsikrėtimo laipsnis EE virusais yra nevienodas ir su gyvulių amžiumi turi tendenciją didėti. Daugiausia užsikrėtusių mažųjų atrajotojų rasta tose vietovėse, kuriose yra didžiausias erkėtumas.

EEV perdavimo kelias žmonėms nuo gyvūnų gali būti ir alimentinis – kai erkės nėra tiesioginės šios ligos kaltininkės. Šiuo atveju jos užkrečia ožkas, karves, o žmogus užsikrečia vartodamas tokių gyvulių nevirintą pieną arba jo produktus. Žmonių užsikrėtimui EEV labai svarbūs atrajotojai – avys, ožkos, mažiau – galvijai, kurie yra erkių šeimininkai ir potencialus EEV infekcijos šaltinis žmonėms. Ožkų organizme EEV cirkuliuoti pradeda 4 dieną po užsikrėtimo. Neutralizuojančius antikūnus kraujo serume galima aptikti 10 – 14 dieną, jie gali išsilaikyti daugiau nei metus. Viremijos metu, antrą arba trečią dieną po užsikrėtimo, EEV nedidelėmis koncentracijomis 3 – 10 dienų išskiria su pienu. Remiantis mokslininkų pateiktais duomenimis, yra žinoma, kad virusas gana ilgai išsilaiko piene ir pieno produktuose. Erkinio encefalito virusas yra atsparus rūgščiai terpei, piene ir jo produktuose gali išsilaikyti iki 2 mėn. Su infekuoto gyvūno pienu virusas išsiskiria 7-10 parų. Virusas, sukeliantis erkinį encefalitą, atsparus karščiui – esant +50º C inaktyvuojasi per 20 min., esant +60 º C – per 10 min., esant +100 ºC – per 2 minutes.

Pagrindinė priemonė žmonėms apsisaugoti nuo susirgimo erkiniu encefalitu yra aktyvi imunoprofilaktika (skiepai). Tai efektyviausia priemonė ligai išvengti, ypač asmenims, gyvenantiems didelės rizikos vietovėse. Rekomenduojama nenaudoti termiškai neapdoroto ožkos pieno ar jo produktų maistui, ypač jeigu žmonės nėra pasiskiepiję prieš EEV. Virinant pieną erkinio encefalito virusas žūsta per 2 minutes, veikiant +60ºC temperatūrai – per 10 minučių.

Gyvūnų apsaugai nuo erkių gamtoje rekomenduotina naudoti erkes atbaidančias priemones (repelentus). Apsaugos efektyvumas priklauso nuo repelento sudėties bei nariuotakojo jautrumo repelento sudedamosioms dalims. Siekiant išvengti ožkų užsikrėtimo erkiniu encefalitu rekomenduojama neganyti gyvulių pamiškėse, aukštoje žolėje, brūzgynuose, miškuose bei drėgnose vietose. Rekomenduojama ožkų laikymo patalpose atlikti sistemingą graužikų populiacijos reguliavimą. Erkinio encefalito klinikiniai požymiai ožkų populiacijoje dažniausiai lieka nepastebėti, todėl pagrindinis būdas šiai infekcijai nustatyti yra laboratoriniai tyrimai.