Žuvinto paukščių lizduose – jau pirmi kiaušiniai

Žuvinto ežero pilkųjų žąsų lizduose – pūkais apkaišytos kiaušinių dėtys. Kol kitos paukščių rūšys dar tik pakeliui iš dausų į gimtinę, pilkosios žąsys, bene ištvermingiausi ir anksčiausiai perintys mūsų vandens paukščiai jau peri.

Žuvinto ežero pilkųjų žąsų lizduose – pūkais apkaišytos kiaušinių dėtys. Kol kitos paukščių rūšys dar tik pakeliui iš dausų į gimtinę, pilkosios žąsys, bene ištvermingiausi ir anksčiausiai perintys mūsų vandens paukščiai jau peri. Nesvarbu, kad ištisus ežero plotus savaitę prieš Velykas padengė ledas, – žąsims tokios sąlygos ne naujiena.

Žuvinto ežere dabar triukšminga: švendrynuose vietas lizdams renkasi į koloniją parskridę rudagalviai kirai, vakarais būbauja didieji baubliai, trimituoja gervės, netyla ančių cyplių, švilpavimas, klykuolių sparnų švilpesys. Virš ežero suka ratus šiaurinės migrantės – baltakaktės ir želmeninės žąsys. Tačiau pilkosios žąsys visuomet išsiskiria savo balsingumu, ypač kai pastebi ežere nuolat siaučiančius jūrinius erelius.

Žąsų elgesys ryškiai pasikeičia tik ėmus perėti. Šiomis dienomis patinas netoli nuo lizdo tyliai saugo patelę, bet, vos tik pajunta pavojų kyla aukštyn garsiai girgsėdamas. Dabar jam tenka ir pareiga pakeisti lizde dėtį šildančią patelę, kol ji skris į pievas ieškoti maisto.  Tiesa, dalis žąsų dar neperi. Nespėjo sudėti pilnų dėčių. Patelė kas antrą dieną padeda po kiaušinį, tad kol sudeda visą dėtį. Paprastai dėtyje penki – septyni kiaušiniai. Žąsys tuo metu nuolat nebūna prie uždangstyto lizdo. Juk reikia pasistiprinti. Žuvinto pakrantėse žalios žolės daigų surasti dabar dar nelengva.

Šįmet pilkųjų žąsų lyg ir daugiau, nei ankstesniais metais. Kelios dešimtys jų porų suskrenda į Žuvinto pakrantę pešioti žolės, o kiek yra visame ežere paaiškės kiek vėliau. Tačiau didesnis žąsų skaičius anaiptol nereiškia, jog ir išsiperės gausesnės vados. Ne šalčiai, netgi ne maisto jaunikliams trūkumas daugiausia lemia šios Raudonosios knygos sąrašuose įtrauktos rūšies gausumą. Žuvinto žąsys vis dažniau priverstos dairytis į dangų, bene pamatys pavojų – jūrinį erelį, ir dar net ne vieną. Šįmet keletą kartų stebėjome kaip vandens paukščius iškart atakuoja penki ar šeši jūriniai ereliai. Todėl pastaraisiais metais toli gražu ne kiekvienai žąsų porai pavyksta užauginti bent po vieną jauniklį. Šiame ežere niekuomet nebūna idilės. Už savo būtį priversti kovoti visi ežero gyventojai.

Kovo mėnesį perinčios Žuvinto žąsys – jokia naujiena. Neįprasta nebent tai, kad perėti šįmet teko ir netikėtai pakartotinai užšalus ežerui ir netgi po storoku sniego sluoksniu.  Suaugę paukščiai ištvers. Ar užteks maisto, šilumos ir saulės po savaitės kitos išsirisiantiems jaunikliams – pamatysime. Tad šylančios dienos, skatinančios žolynų subujojimą, gamtos atgimimą yra labai svarbios ne tik mums, bet ir sparnuočiams, visai gyvajai gamtai.