J. Putinas. Sekta (18)

Jonas Putinas | asmeninė nuotr.

Jonas Putinas | asmeninė nuotr.

Pralėkė ketvirtis amžiaus kaip Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Draudžiama nacistinė ir komunistinė simbolika, naciai ir kompartija už įstatymo ribų, bet pastarųjų šešėliai niekaip neapleidžia mūsų Tėvynės. Vis dažniau pasigirsta tarybinės betvarkės ir skurdo besiilginčiųjų balsai, gausėja tų laikų nemačiusio, bet  tikinčio pasaka apie stebuklingą praeitį jaunimo.

Sovietmečio komunistai save vadino partija, bet tikrovėje tai grynų gryniausia žiauri skerdikų religinė sekta. Ar sveiki žmonės kiša į kalėjimus ir tremia jiems neįtikusius? Ar laiko beprotnamiuose turinčius kitokią nuomonę? Ar žudo nepritariančius jų politikai? Ar bent viena normali partija garbina lavoną? Ar meldžiasi nabašninkui? Tikrai ne. Primityvios religijos išnyko prieš daugelį metų. O komunistai Maskvos centre turi piramidę, kurioje laiko Lenino mumiją – savo aukščiausiajį stabą.

Tarybinias laikais teko lankytis Raudonojoje aikštėje. Tai ką ten mačiau, paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Prie piramidės įėjimo rikiavosi nuo nakties užsiėmusi vietas tūkstantinė paklaikusių fanatikų minia. Tokio siaubo, tokios nuo realybės atitrūkusios išprotėjusios gaujos daugiau niekur regėti neteko. Anais laikais visi buvom prifarširuoti raudonosios propagandos. To nepaneigsi. Bet sektantai, po keliolika valandų laukiantys eilėje, kad galėtų pamatyti savo garbinamą lavoną, buvo  aklo tikėjimo viršūnė. Su protu atsisveikinusi minia. Bukų stabmeldžių armija. Jūra bepročių pasiryžusių dėl idėjos žudyti, paaukoti artimiausius žmones, ar sektos vadams  paliepus nusigalabyt.

Tarybinių komunistų sekta garbinanti mumiją buvo nesveikai linkusi prie žudymo. Ji mėgavosi ne tik naikindama „priešus“, bet skatino aukotis ir eilinius sektantus. Vyresnė karta dar mena tarybinius filmus apie karą, kuriuose atvirai buvo propaguojamas susinaikinimas.

Didvyriais buvo laikomi ir labiausiai šlovinami tie, kurie nusigalabydavo iš idėjos. Gausybė juostų buvo susukta apie negeriančius nevagiančius, pavyzdingus tarybinius karius, kurie filmo pabaigoje suklykę kokį nors idiotišką šūkį  Poslie smierti sčitaitie menia komunistom (Po mirties priskaičiuokit mane prie komunistų) su granatų ryšuliu puldavo po tanku.

Dar vaikas būdamas nesuprasdavau, kodėl herojus granatų nenaudodavo pagal paskirtį – nemesdavo, o sprogdavo kartu su jomis. Arba kitas, bijodamas pakliūt į nelaivę, nesigelbėdavo iš pamušto tanko, bet nuvertęs sukiužusią kaimiečio trobą, kuri jam atrodydavo priešų tvirtove, susidegindavo. Ar dar didesnis didvyris, lakūnas, pasibaigus šaudmenims, nesistengdavo sugrįžt į aerodromą, bet su visu lėktuvu trenkdavosi į žemę, kad užmušdamas kokią nors vokiečių kumelę ir pats užsimuštų. Tamsiausia paslaptis buvo ir tai, kodėl „didvyrių“ draugai, puodeliais gerdami spiritą raudodavo dėl to, kad liko gyvi. Taip pat sunku buvo suprast, kodėl kartais vietoj pamokų, visi masiškai buvome varomi į kino teatrą žiūrėt itin žiaurių filmų apie karą. Daug vėliau suvokiau, kad sekta mus auklėjo nevertint savęs, stengėsi paverst bepročiais fanatikais pasiryžusius paklust beprasmiškiems įsakymams.

Pionierių sueigose ir istorijos pamokose kaip sektiną pavyzdį  kaišiodavo „didvyrį“ Pavliką Morozovą, kurio visas didvyriškumas pasireiškė tėvų išdavyste. Komunistams apiplėšinėjant ūkininkus, Pavlikas parodė, kur tėvai slėpė maišą grūdų. Už tokį poelgį, Morozovo tėvus su broliais ir seserimis nugalabijo, o jį patį pavertė jaunosios kartos stabu su visias atributais: paminklais, stendais mokyklų raudonuose kampeliuose, atskirais skyriais istorijos vadovėliuose ir salėmis muziejuose. Mus auklėjo būti tokiais pačiais, aklai paklūstančiais vadams, pasiryžusiais dėl pasaulinės revoliucijos reikalo paaukot save ir savo gimines, niekšais.

Visų didmiesčių centrinėse aikštėse buvo pristatyta akmeninių Lenino stovylų, kurioms sekta nešdavo gėles ir švenčių progomis vaitodavo po kelias valandas trunkančias mantras. Priedo kiekviena respublika privalėjo turėti savą, tautinį, dėl idėjos žuvusį didvyrį. Tokio lietuvio neradus, komunistai  Mašą Melnikovą perkrikštyjo į Marytę Melnikaitę ir pavertė vietinės reikšmės stabu su paminklu, aukuru, muziejumi ir ekskursijosmis po miškus, takeliais „ant kurių krito dėl tarybinės tėvynės pasiaukojusios didvyrės ašaros“. Įdomi ekskursijos dalis buvo susitikimas su „Marytės“ motina, kuri nemokėjo nė žodžio lietuviškai. Dar įdomesnės buvo vietinių žmonių istorijos, kuriose jokiu didvyrišku poelgiu net nekvepėjo.

Tarybinių komunistų sektoje vyravo aklas paklusimas, vienintelė teisinga minčių kryptis. Nario asmeninė nuomonė visada sutapdavo su sekretorių nuomone. Kuo klusnesnis, kuo nuoširdžiau batus laižantis narys, tuo aukšesnėsnes pareigas užimdavo. Ryškios asmenybės jiems buvo nereikalingos. Labai linksmi prisiminimai likę iš darbovietėje vykdavusių girtuoklėlių, ar pravaikštininkų svarstymų. Sekretorius rėždavo  smerkiančią kalbą, o po jos prasidėdavo liaudies pasisakymai. Kiekvienas komunistėlis perrėkdamas kitus, pabrėždamas „Mano asmenine nuomone, pabrėžiu, mano asmenine nuomone…“ kitais žodžiais bet su ryškiomis emocijomis išklykaudavo tai ką norėjo girdėti valdžia. Per tokias „asmenines nuomones“ vargšai svarstomieji būdavo išbraukiami iš eilės butui, neskiriamas talonas patalynei ar indų komplektui, atostogos nukeliamos žiemai ir t.t.

Žmogus iš prigimties yra pavydus. Nors to jausmo atseikėta ne visiems vienodai, pavydas ir noras gyvent geriau už kitus, pasaulio varomoji jėga. Imkim bet kokį pavyzdį. Tegul atvejį su nauju stogu. Normalus žmogus pamatęs dengiamą kaimyno stogą, tokio ir dar gražesnio užsimano pats. Jis deda visas pastangas, kad tikslą kuo greičiau pasiekti. Taupo, daugiau dirba, skolinasi, bet savo padaro. Nenormalus, netikęs žmogus – pavydi negatyviai. Toksai savo jėgas sutelkia ne turtui kurt, bet kaimyno gerovei griaut. Jis sau stogo nedengs, bet skųs architektui, gadins medžiagas, vogs vinis, skleis apkalbas. Trumpai tariant kenks, kad tik kitas geriau negyventų. Va tokias padugnes ir surenka sekta.  Komunistai, didelė griaunamoji jėga. Niekur Pasaulyje, nė vienoje jų valdomoje šalyje nebuvo ir nėra normalaus gyvenimo.

Vidutinybės, prisiplakėliai, karjeristai, padlaižiai, kerštautojai sektoje sudarę daugumą ir jai vadovavę, nieko doro nesugebėjo, todėl per visą gyvavimo istoriją jų valdomi žmonės, kad neišsibėgiotų, gyveno ir gyvena aptverti spygliuota viela. Visur viešpatavo ir viešpatauja badas, skurdas, teroras, žudynės.

Bet  dėl savo ubagiškos ideologijos pasekmių kalti nesijaučia. Dėl žlungančios tarybinės planinės ekonomikos buvo kaltinami amerikos imperialistai. Dėl deficito ir kitų komunizmo sukeltų nepriteklių buvo kalti „laikini sunkumai“. Dėl supūdyto derliaus kolūkyje, vakarų šnipai. Dėl gendančių traktorių, nevažiuojančių mašinų, niekam tikusios fabrikų produkcijos kalti buvo priešai.

Jie kaip niekas kitas, dėl savo niekšiškų darbelių pasėkmių, moka apkaltint kitus. Raudonosios ideologijos pagindas yra priešų paieška, melas, propaganda ir tuščiagarbis, bukas, įžūlus, savęs aukštinimas. Štai čia ir pasireiškia visi sektantų gabumai. Nemokėdami sukurt materialinės gerovės, jie puikiai moka kurt  pasakas. Kuo toliau tolsta sovietmetis, tuo kvailesnes pasakas seka komunistinės šmėklos. Pati absurdiškiausia – apie buvusią lygybę.

Paversti visus vienodai turtingais neįmanoma. Lygūs žmonės būna tik tada, kai visiškai nieko neturi. Bet ar tai buvo lygybė, kai šešiasdešimties butų gyvenemame name, septynios šeimos turėjo lengvuosius automobilius, o visi kiti ne? Ar lygybė, kai vienas turėjo net videomagnetofoną, o kiti spalvotam televizoriui nesugebėdavo sutaupyti? Ar tai lygybė, kai kaimynas dirbantis mėsos kombinate per savaitę pavogdavo tiek, kiek tėvai uždirbdavo per mėnesį? Ar lygybė, kai vieni valdiško buto (dabartinio socialinio būsto atitikmens) sulaukdavo per penkis metus, o kiti niekada. Ar tai buvo sotus gyvenimas, kai net Brežnevas oficialiai buvo pareiškęs, kad mužikas per dieną turi uždirbti puslitriui, o duonos pasivogs? Ir kaip beskaičiuok, už tuometinę neblogą algą tik puslitris degtinės dienai ir išeidavo.

Komunizmo sektantai svaičiojantys apie lygiavą niekur nedingo, tai ne dvasios, ar vietos pomirtiniame pasaulyje nerandantys vaiduokliai, bet konkretūs asmenys su labai didele įtaka. Tik atvirai mumijai nesimeldžia, bet užsivadinę įvairiausiomis partijomis tęsia savo raudonus darbelius. Komunistų partijos pinigai, slaptųjų tarnybų užnugaris, laukinė privatizacija, neįvykusi liustracija, į viršų iškėlė ir milijonieriais pavertė, su morale mažai ką bendro turinčią vidutinybių gaują, bijančią bet kokių pokyčių.

Šių laikų sektantai susikūrę sau rojų, visomis išgalėmis stengiasi, kad Lietuvoje niekas nesikeistų į gerają pusę, liaudis nepraturtėtų ir nepasijustų laisva. Tik biedniokais lengva manipuliuot dalinant tuščius pažadus.

Žiūrint iš šalies, Lietuva kaip užtvenkta, užpelkėjusi, užsistovėjusi upė, kur viską regulioja keliolika rupūžių ir šimtas kitas mikliai uodegomis vizgenančių buožgalvių, valdančių tris milijonus alkanų, užtai lengvai gainiojamų kilbukų.

Sugriovus užtvanką, Lietuva taptų tokia pat sraunia upe kaip ir šalia kunkuliuojančios upės, rupūžės nebetektų savo įtakos, nes kuo žmogus turtingesnis, tuo mažiau rūpi politika ir politikai.

Jeigu eilinis tautietis uždirbtų du tūkstančius eurų į mėnesį, o jo žmona nors pusę tiek, komunistinė ideologija išnyktų savaime. Kur nėra skurdo, ubagystės, ten komunistiniam melui apie lygybę, šviesią ateitį ir laimingą rytojų vietos nebelieka. Visuomenė to nebegirdi. Visi norime gerai gyvent šiandien, o ne kitame penkmetyje, po partijos suvažiavimo, po CK plenumo, po savivaldybių ar Seimo rinkimų.

Vyresni žmonės tikrai pamena „prasisukusių“ sovietžmogių posakį „po mūsų nors ir tvanas“. Aš dar prisimenu pirtyje girdėtą girtų sektantų dainą:

Rūūūblis, rūblis popierinis,
Kas neturi rūūūblių,
Tas durnius paskutinis.

Praėjo ketvirtis amžiaus, jų realybė nepasikeitė, rublį pakeitė litas, o paskui euras. Supratimas apie gyvenimą liko tas pats. Užėmę aukščiausius postus, bet sugebantys pasirūpinti tik savimi ir savo gauja, dideles lėšas ir pastangas skiria niekingam melui skleist.

Artėja rinkimai, todėl melo, absurdiškų pagyrų, kaltinimų, neįtikėtinų istorijų, prisiklausysime į valias. Kažkas seks baisias, kažkas gražias pasakas. Kuo toliau, tuo mažiau žmonės jomis tiki. Kad išjudint rinkėjus, kas kartas reikia didesnių sukrėtimų ir įžūlesnio melo.

Per praeitus rinkimus įspūdingas buvo privatizuotojų partijos šou. Nuo raudonos spalvos net raibuliavo akyse. Tiek melo, tiek pasakų, tokio skiedalo upės užplūdo pirmą kart. Nepaliaujama durnysčių lavina davė rezultatus. Taip apgauti rinkėjai dar niekad nebuvo. Iš prižadėtų aukso kalnų eiliniai žmonės šiandien turi š. krūvelę, privatizuotojai ir milijonieriai dar daugiau milijonų, o baltarusiai priedo ir atominę elektrinę. Lietuvos išdavikai pasistengė ir vietoje to, kad važinėtume už kaimynų pinigus nupirkta nauja  Toyota, dabar uostysime išklerusio Žigulio vamzdį, o jei būsime geri, gausime nuplauti ratus.

Kokia isterija bus sukelta šiais metais, kuo gasdins, ką meluos, kur dar sprogs, kas žus dėl vietos prie lovio dar pamatysime. Labai panašu, kad gelbės nuo terorizmo. Pabėgėlių burbulas jau išpūstas. Staipsnių šia tema dešimtys, žmonės įčirškinti kaip reikiant. Ant to arkliuko, „kovojantis“ prieš imigrantus būrys rėksnių šuoliuos į seimą.

Pagal įstatymus rinkimuose gali dalyvauti tik suaugę, sveiko proto piliečiai. Normalus sveikas suaugęs žmogus pasakomis netiki. Ir nė vienas nenori būti apgautas. Bet nabašninko garbintojai ir jų pasekėjai vėl įnirtingai seka pasakas, kuriomis patikėję rinkėjai vėl liks su asilo ausimis.

Nuo vaikystės laikausi iš smetoniškų šviesaus proto senukų išmokto dalyko. Jeigu išgirdai komunistą kažką sakant, žinok tai melas. Galvok atvirkščiai ir visada pataikysi. Visą gyvenimą laikausi šios taisyklės ir niekada neapsirikau. Tai tokia pat tiesa, kaip kad po nakties išauš rytas.  Ir tegul tūkstantį kartų pakartoja: gelbėsim, didinsim, atskleisim, suteiksim, rūpinsimės, leisim, padarysim, pastatysim, sustabdysim. Tegul  susiriesdami žada šviesią ateitį ir laimingą rytojų.  Bet žinok, kad šie žodžiai nei tavęs nei manęs neliečia, nes kiek tai begirdėjome, nė karto neišsipildė. Kaip ir anksčiau, per gyvenimo jūrą teks irkluoti patiems. Ir kiek pastangų pats įdėsi, tiek ir turėsi.

Priešiškų jėgų įtaka ir įžūlumas auga dienomis. Prieš keleta metų, kažin ar pats aršiausias sektantas būtų išdrįsęs pasisakyt prieš mūsų nepriklausomybę. Šiandien jie nebebijo nieko, dėl visko kaltina Lietuvą, agituoja prieš Europos sąjunga ir šlovina Putiną. Nūnai nebaudžiami gali dergt Lietuvą, lietuvius, mūsų Prezidentę. Tuo pat metu po teismus tasyti negražiai atsiliepusius apie jų naują stabą – rusų carą.

Todėl labai svarbu nebesileist kelioliktą kartą būti apmulkintiems, netikėt paskomis, nesusižavėt rašinėjamomis skambiomis deklaracijomis, kurios kaip visad, po rinkimų atsidurs išvietėje. Pasakoriai ir toliau ieškos priešų, už savo purvinus darbus kaltins kitus, rūpinsis tik savo asmeninias, rusų caro ir globojamų milijonierių reikalais.  O mes kaip buvome jų akyse liaudies masėmis, kurias su viešūjų ryšių specialistų pagalba reikia apmulkint, tokias ir liksime.

Labai noriu, kad kiekvienas lietuvis būtų ryški užsispyrusi asmenybė. Kad kiekvienas būtų išdidus ir turtingas. Kad mylėtų savo šeimą, savo kiemą, savo gatvę, savo miestą, savo šalį. Kad nepaklystų rinkdamasis prioritetus. Ir labai trokštu, kad nepavirstume sektantų propagandos puode maišoma liaudies mase.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *