Šiandien – Gandrinės! (0)

Gandrai su jaunikliais | Žuvinto biosfero rezervato direkcijos nuotr.

Gandrai su jaunikliais | Žuvinto biosfero rezervato direkcijos nuotr.

Kovo 25-oji – Gandrinės. Ši dieną siejama su gandro parskridimu. Sakoma, kad parskrendantis gandras atneša ant uodegos kielę, kuri baigia išspardyti likusius ledus.

Nuo šios dienos artojams jau buvo duodami pavakariai, todėl buvo sakoma: Gandras pavakarius parneša, gandras išskrisdamas ir išneša.

Pagal šios dienos spręsta apie pavasario ankstyvumą: jei per Gandrines nėra šalnų, tai pavasaris bus ankstyvas, jei šąla – tai šals dar 25 rytus. Jei šią dieną vėjas pučia iš šiaurės – dar bus šalta, jei iš vakarų – palis. Jei diena giedra, saulėta, spėjama, kad tais metais bus neskalsūs javai, jų bus mažai, nes išdegsią pasėliai.

Pelesos (dabar Gudija) apylinkių lietuviai kovo 25 d., senu papročiu ant tvoros užkeldavo vežimo ratą, kad vanagas vištų nenešiotų, mesdavo batą per namo kraigą, kad derlius laukuose nesupūtų, apeidavo tvartą ir, surinkę nuo žemės šiaudus, padėdavo vištai į gūžtą, kad jos neeitų kitur kiaušinių dėti.

Marcinkoniškiai norėdami, kad vanagai vištų nenešiotų, seną vežimo ratą užkeldavo ant klojimo stogo arba ant karties. Kai kas aiškino, kad tai daroma tam, kad aitvarai grūdų neišsemtų iš aruodų. Įdomu, kad XVII-XVIII a. Vilniaus Jėzuitų kolegijos misionierių pranešimuose taip pat minimas lietuvių paprotys užkelti ant stogo vežimo ratą apsaugai nuo aitvarų.

Gandrą lietuviai laikė šventu, laimę nešančiu paukščiu. Buvo tikima, kad jis gali paimti žmonių ligas ir, nunešęs į klampias balas, gilius raistus, jas ten pražudyti. Manyta, kad sodyboje gandrui susisukus lizdą, namų šeimininkų laukia geras derlius. Mažojoje Lietuvoje, norėdami į naujai paruoštą lizdą prisišaukti gandrą, lizdą būtinai keldavo kovo 25 d. O įkeliant jį, turėjo dalyvauti vaikis ir merga. Mat jei vaikis viens lizdą tekel, tai tik ir vienas gandras teparlek, kurį tad svetimi gandrai atlėkę šalin pamuš. Kad gandrai lizde pasiliktų, į jį dar reikėjo įdėti sidabrinį pinigą.

Rytų aukštaičiai turėjo paprotį Gandrinės rytą kepti bandeles iš javų mišinio miltų. Bandelės buvo vadinamos kakorais, kaukorais. Gudijoje Apso apylinkėse tokiomis bandelėmis kaimynai dalindavosi vieni su kitais tikėdamiesi, kad tuomet būsiąs geras derlius.

Šią dieną, kaip ir per kitas reikšmingas šventes, buvo nemaža įvairių draudimų. Gervėčių lietuviai prisimena, jog buvo draužiama taisyti tvoras, į žemę kalti kuolus, nes gali gimti nesveiki gyvuliai. Marcinkoniškiai drausdavo iš miško nešti šakas į namus, nes vasarą namus apniktų gyvatės ir žalčiai. Bijodami, kad gali išsiristi ligoti viščiukai, vištoms Gandro šventės dieną neduodavo perėti. Moterys ne tik gijų audeklui austi nemetė, bijodamos, kad bus sunku austi, bet pirkios nešlavė, ir net plaukų nešukuodavo, tikėdamos, kad vištos daržų ir gėlių nekapstys.

Iš visko sprendžiant, senovės lietuviams Gandrinė buvo su Pavasario lygiadieniu susieta pavasario bei ūkinių, o gal net ir kalendorinių, metų pradžios šventė. Keičiantis kartoms ir žmonių gyvenimo būdui, pamažu nugrimzdo užmarštin šios šventės reikšmingumas.

Tačiau ir dabar apie šią dieną užklaustas senesnis žmogus, nors ir nežinodamas kodėl, atsakys, kad ši šventė tokia svarbi, kad tądien net paukštis lizdo nesuka. Pasąmonės šešėlyje tebeslypi prigimtinio tikėjimo atšvaitai.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *