A. Pupkis. Iš pupkininkų gyvenimo istorijų (14)

Aldonas Pupkis | utenos-kolegija.lt nuotr.

Aldonas Pupkis | utenos-kolegija.lt nuotr.

Rinkdamas medžiagą knygai „Lietuvių kalbos sąjūdis atkurtosios nepriklausomybės priešaušryje 1968–1988“ tarp savo popierių radau daug su šia tema susijusių papildomų dokumentų, kurie rimtam veikalui nelabai derėtų. Pamaniau, kad tai neturėtų pražūti, ir nusprendžiau pateikti pasakojimą apie anų laikų vadinamųjų pupkininkų sambūrį, kuris vienam kitam leistų ir linksmai nusišypsoti, ir pamatyti, kaip mes tada mokėdavom ir dirbti, ir sau linksmybių pasidaryti.

Kas tie pupkininkai? 

XX a. 8 dešimtmečio viduryje buvo nuspręsta pradėti dar kartą visuotinai rinkti Lietuvos vardyną (pirmą kartą tai buvo padaryta tarpukariu). Šiam darbui organizuoti pasitelktasLietuvių kalbos ir literatūros institutas ir Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija su jos Respublikine kalbos komisija. Vadovaujant žymiausiam to meto vardyno specialistui Aleksandrui Vanagui (1934–1995), sumanyta rengti respublikines vardyno rinkimo ekspedicijas. Jos vykdavo birželio–liepos mėn. viename kuriame rajone ir į jas važiuodavo daugiausia Vilniaus universiteto bei Pedagoginio instituto (dabar Edukologijos universitetas) studentai ir vietos bei gretimų rajonų kraštotyrininkai. Susidarydavo nuo 80 iki pusantro šimto rinkėjų, jie susiskirstydavo į grupes pagal apylinkes ir dirbdavo apie 10 darbo dienų. Apie ekspedicijose surinktus duomenis dabar nekalbėsiu (tai kito rašinio tema) – labiau rūpi plačiau papasakoti apie mūsų grupę, pavadintą pupkininkais (vėliau mišeliais) ir palikusią atmintyje daug šviesių atsiminimų ir gražių jausmų.

Pirmaisiais, 1976-aisiais, kaip mes sakydavom, „Vanago pasiskraidymų“ metais Širvintų rajone mano grupėje nebuvo kokių didesnių tokio darbo entuziastų ar stropuolių ir, galima sakyt, nelabai džiaugiausi jų darbu. Todėl nusprendžiau pats ieškoti būsimų ekspedicininkų, juolab kad vardyno rinkimas buvo suplanuotas daugeliui metų į priekį.

1975/76 m. m. pirmas lituanistų kursas pasirodė esantis visai nieko, tad antro kurso pradžioj ėmiau dairytis, ką būtų galima kalbinti į 1977 m. ekspediciją Ukmergės rajone. Kaip tik tais metais jiems dėsčiau kirčiavimą, todėl išsirinkau geriausiai kirčiuojančias kelias merginas ir iš anksto susitarėm į praktiką važiuot kartu. Tai buvo iš Klaipėdos kilusi Virginija Blauzdavičiūtė (vėliau Stumbrienė), žemaitė Bronė Juškaitė (ištekėjo už Vinevičiaus) ir Joana Pribušauskaitė iš Tetirvinų k. Pasvalio r. (su Joana jau buvom netiesiogiai pažįstami per jos seserį kalbininkę Albiną). Jos trys buvo kaip ir draugės ir sudarė branduolį, prie kurio tais metais prisidėjo jų bendrakursiai Elena Gedrimaitė (vėliau Vaškienė), Aldona Matulytė ir Albertas Krijanskas. Paskui, jau po metų ir dar vėliau, prie to branduolio vis lipo ir lipo nauji žmonės, sudarydami išskirtinę ir nepakartojamą grupę, į kurią patekti būdavo ne vieno studento svajonė. Čia susiklostė tikri bičiuliški mūsų santykiai, formavosi originãlios veiklõs tradicijos ir tikra, nemeluojama jos dalyvių draugystė, paremta bendromis vertybėmis ir atsakingu požiūriu į darbą.

Tais metais gretimam kaime dirbantys Bronio Savukyno vadovaujami rinkėjai mūsų grupę pavadino pupkininkais – tik kiek vėliau ši pravardė pradėjo reikšti tam tikrą kalbos kultūrininkų grupę, skiriančią mus nuo būdininkų (Vytauto Būdos šalininkų), išpažįstančių griežtesnį kalbos normų sistemiškumą ir vartosenos grynumą.

Neatsimenu, gal 1979 m. ekspedicijoj Molėtų rajone prie pernykščių studenčių prisidėjo naujokai Aurelija Kriaučiūnaitė, Vanda Baranauskaitė iš vertėjų grupės, Janina Švambarytė, Vaidotas Daunys. Janina gana greitai uzurpavo grupės valdžią, tapo jos siela. Tada mūsiške tapo ir Molėtų r. Skudutiškio mokyklos mokytoja Loreta (vėliau Ramonienė, su ja iki šių dienų bendrauju), universiteto antrakursė Daiva Petruitytė (jei tikrai tais metais). Dar po metų ar kitų atėjo Liucija Maskelytė, Vaida Misevičiūtė (vėliau Šegždienė), Giedrius Subačius, paskui Loreta Anilionytė, Rita Dukynaitė, Laimutis Laužikas. Pradėjusi dirbti Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje į ekspedicijas pradėjo važinėti Gražina Kadžytė ir tapo mūsų grupės nare. Ji greitai pradėjo vadovauti ir atskirai grupei. Gausi buvo 1982 m. antrakursių delegacija: Gražina Banaitytė (vėliau Smalinskienė), Janina Jakelaitytė, Lolita Kurklinskaitė, Ramutė Merčaitytė (ji atsivedė ir savo griškabūdinę kraštietę, Šiaulių pedagoginio instituto lituanistikos studentę Ireną Aštrauskaitę), Arvydas Vidžiūnas. Toliau pagal metus važiavo Laima Rinkevičiūtė (vėliau Markauskienė), Rimas Supranavičius, Loreta Žaromskytė, tada Artūras Judžentis, Zina Mukaitė, Valia Valentaitė, vėliau Rita Meilutytė (ištekėjusi tapo Migauskiene), Rita Skirmantaitė, Rimantas Vitkauskas, dar Ramunė Daugėlaitė (ištekėjusi – Šarkauskienė), Rita Miliūnaitė, kitų neatsimenu, jau nesiekia atmintis, o dalyvių sąrašų neturiu išsaugojęs.

Mūsų grupėje buvo griežtai pasiskirstyta pareigomis. Autoritetingiausias asmuo Janina dėl tos savo energijos ir galios gavo Monarchės titulą. Labai garbingas vardas teko tyliajai Ramutei – Prezidentės (gaila, kad jos gyvenimas buvo toks trumpas; mirė 1990 m. eidama vos 30-us metus), o Daiva pavadinta Premjere, į ją kreipdavomės tiesiog Tečer (tuometinės Jungtinės Karalystės premjerės pavarde). Viceprezidente vėliau buvo paskirta Valia, Irenai teko (fermos, suprantama – mišelių) Vedėjos pareigos. Aš gavau Dominės vardą. Kartą Bronys Savukynas kažką pasakodamas kreipėsi į mane kaip į aukštą asmenį – Domine, paskui aš tą patį kelis kartus pakartojau jam, taip ir prilipo man ta pravardė ir tabaluojasi iki pat šiolei. Vienu metu teko būt ir Likimu(esą lemiančiu mūsų sambūrį), ir iš jo padarytu naujadaru Lėmiu. Valia kažkelintais metais vadinosi Naktinukė(buvo pagauta naktį kažkuriam į lovą kažką dedanti), Arvydas buvo tapęs Vonu (nuo rusiško jaustuko von, reiškiančio „atstok nuo manęs, šalin“).

„Vanago pasiskraidymuose“ dalyvavom kiekvieną vasarą nuo 1977 iki 1986 m. Pastarąją dirbom Kupiškio rajone, Antašavoj, ir turėjom naują konkretų uždavinį – rinkti žodžius būsimajam kupiškėnų žodynui. Kadangi toj vietoj vargom su materialiais dalykais (buvom apgyvendinti statybinių medžiagų sandėly buvusiuose dvaro tvartuose), nusprendėm, kad jau gana svetimiems ponams tarnauti, reikia ieškoti ko nors sãvo ir originalaus. Ta idėja viešai buvo pasakyta bene kapsės Aurelijos ir tuo buvo pradėtas kitas didelių ekspedicijų etapas – zanavykų žodyno rinkimas (apie tai „Mūsų kalboje“ vaizdžiai yra papasakojęs Arvydas Vidžiūnas, žr. 1989 02 13–16).

Beje, Antašavoj, tam sandėly, tvėrėm vos vieną naktį: ryte pakėlėm streiką. Kolūkio pirmininkas vis ramina, kad tik nepraneštume į rajoną, girdi, žiūrėsim, ieškosim, tik jūs niekam nesiskųskit. Ir randa, kad geriau nebūna: atiduoda gerąją kultūros namų pusę, sako, kad čia nesipeiktų nė pats draugas Griškevičius1. Tai mes taip ir susikraustom: aš gaunu Dybenkosdarbo kambarį, Vonas (Arvydas) ir Suvenyras (Rimas) – Griškevičiaus poilsio kambarį, merginos – raudonąjį kampelį su virtuve ir darbo puskambariu „prie vietos“. Paskui visiems ekspedicininkams giriamės, kad va mes, pupkininkai, gavom pagyvent paties Griškevičiaus apartamentuos…

Zanavykuos 1987–1993 ir 1998 m. buvo surengta 10 ekspedicijų. Grupės, kurioms vadovavo ir jau anose ekspedicijose išsiugdyti rinkėjai (Subačius, Švambarytė, Vidžiūnas, taip pat Janinos pakalbinta šiaulietė kalbininkė kilimo nuo Kudirkos Naumiesčio Giedrė Čepaitienė), dirbo 14-oje apylinkių. Tarp rinkėjų buvo ne tik anksčiau pasižymėjusių žmonių, bet ir naujos kartos darbininkų. Iš gausaus jų būrio „Zanavykų šnektos žodyno“ (2003) pratarmėje paminėti Jonas Jurevičius, Laimutis Laužikas, Ina Marčiulionytė, Laima Markauskienė (Rinkevičiūtė), Rita Migauskienė (Meilutytė), Daiva Petruitytė, Marytė Slušinskaitė, Antanas Smetona (su sūnumi Marium), Rimas Supranavičius, Ramunė Šarkauskienė (Daugėlaitė), Rita Urnėžiūtė, Valia Valentaitė, Rimas Vitkauskas.

Kaip mūsiškių sambūrio aidas 2005 m. buvo surengta Kazlų Rūdos žodyno rinkimo ekspedicija, kurioj svarbiausi žmonės buvo Janina Švambarytė, Daiva Petruitytė, kitose ekspedicijose pasižymėjusios Virginija Balčiūnienė, Marytė Slušinskaitė, Birutė Simanavičienė, taip pat biologas ir kalbininkas Jonas Jurevičius, visai šauniai prie mūsų pritapęs Povilas Rudzevičius.

pupkis-1

Ekspedicija Gavaltuvoje. Iš kairės: Marytė Slušinskaitė, Lina Brūzgaitė, Birutė Simanavičienė, Aldonas Pupkis, 2005 m. vasara | llt.lt nuotr.

Iš archyvų ir atminties

Tas ekspedicijų maratonas atmintyje (ir jausmuose) yra įbrėžęs tokias ryškias žymes, kad jų jokiomis pastangomis nepanaikinsi. Praeitį prisiminti padeda ir įvairus rašytinis anų dienų palikimas: informacija spaudoje („Mūsų kalboje“, laikraščiuose), išlikę 1983–1989 m. ekspedicijų dienoraščiai, 1990 m. pabaigoje išleistas sieninis laikraštis „Mišelio balsas“, kiti raštai ir popieriai, kuriuos susivežiau namo iš ekspedicijų, rinkimo dalyvių laiškai. Vartant visą tą gausią medžiagą kaip ant delno matyti anų laikų studentų ir kitų kalbos mokslo žmonių susitelkimas nuoširdžiai talkinti lietuvių kalbos mokslui, ten buvusių žmonių elgsenos ir dorovės bruožai, gebėjimas atsipalaiduoti poilsio minutėmis ir nuolatiniai pokštai bei kitokios pramogos, kurios gal ne vieną labiausiai ir traukė prie mūsų, sklido kalbomis ir paskalomis po visą universitetą ir dar toliau.

Reikia pasakyt, kad iš mūsų grupės žmonių ne visi tapo tikrais pupkininkais ir vėliau mišeliais (apie šį vardą žr. toliau). Keliolika buvo atvažiavę vos į vieną ekspediciją ir paskui ryšiai nutrūkdavo. Bet branduolys išliko tvirtas ir, galėtum sakyt, gyvuoja iki mūsų dienų. Į ekspedicijas, į kitus mūsų susiėjimus tikrieji mišeliai veržte verždavosi. Tai rodo ir mūsų laiškai. Pavyzdžiui, Valios laiškai būdavo pilni tokių šūkių: „Dievulėliau, kaip pasiilgau ekspedicijos ir visų Jūsų…“, arba tokių žodžių: „Jeigu sudėtumėt visus Vytartų, Vabalninko, Ginkūnų, Griškabūdžio ir t. t. saulėlydžius, tikriausiai tai ir būtų pusė laimės. Kitą pusę linkiu patirti naujais – 1992-aisiais…“, „Buvo labai liūdna skirtis. Liūdna liūdna. Todėl ir signalizuoju Mišelių centrui, kad širdy kaip Sacharoj, o mišeliška nuotaika y3  ir y…“ Daiva rašė: „Kaip laukiu vasaros! Pasiilgau visų pupkininkų. Kaip gera būtų vėl visiems susitikti…“ (1984 03 13)

Ir Janinai mintyse vis ekspedicijos: „Tai vienintelis šviesos spindulėlis visoje dienų grūstyje. […] Organizuokite susitikimą, atlėksiu jei ne traukiniu, tai ant šluotos“ (1983 09 18). 1987 m. balandžio 25 d. laiške rašė: „Labai visų pasiilgau. Labiau nei artimųjų ar draugų. Yra kažkas nepakartojamo – mišeliško. Kažkas didelio. Gal žmogiškumas, gal gerumas, gal sąžinė, gal atsakomybė, gal nepaprastas susistygavimas.“

Janina Švambarytė ir buvo mūsų sambūrio siela, pilna per kraštus besiliejančios energijos, ugningo charakterio, žodžio kišenėje neieškanti asaba, prie savęs kitus traukianti kaip magnetas geležį. Su visais atvira, draugiška, bet prireikus nevengianti ir aprėkti, tačiau bardavosi taip, kad niekas dėl to nepykdavo ir viską priimdavo su šypsena. Ji buvo ir visa ko pramaniūgė: kam iškrėst kokį pokštą, į lovą po pagalve paklot akmenų, sugalvot dirbtinę pirtį vos įmigusiems fuksams ir t. t., ir pan. Atsimenu, daug pokštų buvo prikrėtusi lėtuoliui Vaidotui Dauniui, savo bendrakursiui, bet jos vadinamam fuksu (visi pirmą kartą atvažiavę būdavo fuksai – jiems tekdavo sunkiausi darbai ir patarnaut vyresniesiems). Kartą grįžtu iš kažkur į laikinuosius mūsų namus, Vaidas priešpriešiais iš kambario neša šiukšlių kibirą ir abu sustojam prie šiukšlinės. Prie jos guli negyva žiurkė, Vaidas sako, o kas, jeigu ją nuneščiau Švambarytei po pagalve? Sakau, gal nereikia, gal sugalvosim ką kita, tai Vaidas ir nesispyrė. Tokių drastiškų žaidimų iš tiesų nepraktikuodavom, bet vos vos švelnesnių būdavo per akis.

Labai kentėdavo ir Arvydas – Didysis mišelis. Apskritai merginos krėsdavo pokštus vyrams, o šie, jų vadinami sugulovais (būdavo įsikūrę atskirame kambaryje ar aukšte), stengdavosi atsakyt tuo pačiu. „Atėjus vaiduoklių laikui iškrito gausus kritulių kiekis į sugulovų lovas. Labiausiai nukentėjo Didysis mišelis. Jis tarė: viskas. Galas. Ryt važiuoju namo“ (1983 07 10 grupės dienoraščio įrašas). Važiuoji tai važiuok, pas mus prievartos gi nebūna. Taigi kaip tarė, taip ir padarė: iš ryto iškilminga visos grupės procesija nusitiesė nuo Ustukių iki Vytartų. Stovim, laukiam, kažkuri prašo atsisveikinimui Arvydo poezijos. Nė nekrenkštelėjęs mišelis deklamuoja:

Moja milka ukrainka
ničevo nekušala,
atsisėdus ant kelmelio
radijuko slušala.

Dar tebeaidint aplodismentams važiuoja pro šalį mašinėlė. Janina sustabdo neskubriai keliu riedantį žiguliuką ir griežtu balsu pareiškia, kad būtinai reikia pavėžėt antrąjį sekretorių (suprask – partijos). Vairuotojas be jokių kalbų įsisodina Arvydą kaip poną į mašiną ir išgabena reikiama kryptimi. Paskui, jau krūvai metų prabėgus, pasijuokdavom, kad mūsų pranašystės ar pokštai dažnai išsipildydavo. Kaip ir tą kartą: Arvydas, nors neturi savo vairuotojo, vis tiek važinėja kaip tikras ponas – tik ne kaip sekretorius, o kaip Seimo narys, dabar nė kiek ne prastesnis už kokį ano meto partijos rajono komiteto antrąjį sekretoriuką.

Janinai baisiai nepatiko toks vienas prie mūsų zanavykuos pradėjęs gretintis žurnalistas – ėmė visur savo tvarką daryt. Iš jos gavo pravardę Ono, t. y. nei jis, nei ji. „Žmogui tiek apnuodijau gyvenimą, kad jis stebėjosi, kaip Jūs (Domine), toks autoritetingas žmogus, nesudraudėte mūsų visų. […] Ono baisiai veržėsi į Sintautus, bet, išgirdęs mano pavardę, susilaikė. Tampu atomine bomba“ (iš 1987 07 16 Janinos laiško).

Kaip tik jos dėka iš vartosenos pamažu buvo išstumtas pupkininkų vardas ir vietoj jo atsirado mišeliai. O buvo taip. Vienam kaime su Daiva, be kitų dalykų, ji turėjo užrašyti vietos gyventojų laikomų gyvulių vardus. Vienoj sodyboj rado moteriškę, laikančią paršelių krūvą. Kai nuėjo į tvartą, šeimininkė pradėjo sakyti savo augintinių vardus: šitas tai Mišelis pirmas, šitas antras, o ta kiaulaitė irgi Mišelis, bet trečias ir t. t. Iš kur ta moteris buvo ištraukusi tą vardą, merginos neišsiaiškino, tik pagal tai, kad mes ne visada deramai susitvarkydavom savo migius ir neretai elgdavomės kaip paršeliai, paleido tą vardą į mūsų būrį ir jis greitai tapo apibendrinamas – kaip bendrinis. Antai 1986 m. laiške Janina man apie tai rašė: „Visada sakiau ir sakysiu, kad Mišelis – nenusakoma kalbos dalis, aukščiausias įvardijimas viso gražiausio žmogaus žmogumo“ ir pan.

Mūsų tapatybė

Kaip mums pasisekė taip susigyventi ir susidraugaut? Iš kur atsirado tas tarpusavio pasitikėjimas? Lėmė įprastų vaidmenų pakeitimas – tereikėjo nusimesti tas nelemtas oficialumo kaukes ir jas pasikeisti naujomis, pritaikytomis prie vietos sąlygų ir priderintomis prie naujos elgsenos. Pradžioje pirmą kartą atvažiavusius į ekspediciją antrakursius šokiruodavo griežtojo dėstytojo tapatinimasis su grupe, bet po poros dienų tai jau niekieno nestebindavo, ir net tie jaunieji nerausdami krėsdavo pokštus grupės vadovui.

Dar vienas dalykas galėjo prisidėti prie mūsų susiderinimo. Pirmaisiais metais pradžioje kasdien reikėdavo skirstyti, kam su kuo kur eiti rinkt vietovardžių: stengdavomės „nesusirišti“ vieni su kitais, o eiti vis su kitais rinkėjais. 1986 m. dienoraštyje parašyta: „Suporuoja mišelius, tik visus apylaimingiai. Laikomasi senų kovos taktikų: išleisti tuos, kurie garde nesugyvena. Manoma, jog vienas kuris negrįš arba grįš po pažasčia.“

Pačią pirmąją ekspedicijos dieną, vakare, būdavo naujokų (fuksų, net jei būtų ir brandaus amžiaus rinkėjų) krikštynos. Štai dienoraščio 1986 m. birželio 29 d. įrašas kupiškėnuos: „Fuksai įmišelinami. Kelios močios ir tėvas stengiasi iš paskutiniųjų. Fuksai bėga 33 ratus padangėmis, virsta sportiniais orkliais4, šokinėdami per mišelių kojas, sugriūna užu šventiško stalo.“ Prisimenu, kaip pirmą vakarą netinkamai atsakiusi į kažkokį klausimą fuksė Valia visiems nuolankiai plovė kojas. Arba inauguracinės kalbos 1987 m. Griškabūdyje ištrauka: „Persitvarkymo5  būdai, numatyti birželio plenume, turi būti paremti mūsų energingais darbais, aktyvumu, aiškia pozicija. Delsti neturime teisės. Reikia tuoj pat imtis darbo. Per trumpą laiką pavyko sudaryti naują moralinę politinę atmosferą mišelių visuomenėje. Dabar mums visiems labai svarbu ne tik išsaugoti ir remti, bet ir visokeriopai plėtoti ir vystyti mišelyne susiklosčiusią viešumo, atvirumo aplinką, kuri leidžia kiekvienam mišeliui parodyti savo poziciją prie lovio, aktyviai dalyvauti sprendžiant prisirijimo problemas, spartinti procesus, vykstančius šia kryptimi.“

Krikštynų apeigos, jose ir kitais atvejais vartojamas politinio ir buitinio žargono mišinys visiems atrišdavo burnas ir išlaisvindavo veiksmus elgtis natūraliai ir nestandartiškai. Toji kalba buvo ir savotiškas mūsų pačių atpažinimo simbolis.

Parėjus pavakary neretai svarbiau būdavo pasipasakot įspūdžius negu sėsti ko nors užkąst (to gero pakankamai gaudavom kaimuose pas žmones). Pavyzdžiui, kad ir apie tai, kaip kartą parsinešėm gaidį. Radviliškio, o gal Biržų ekspedicijoj einam į vieną sodybą, rodos, trise, ir tuoj už vartų kaip iš niekur išnyra gaidys ir puola man į kojas. Pajuntu lyg kokią šilumėlę, pakeliu klešnę, o ten kraujas upeliu čiurškia. Atbėga šeimininkė, griebia „tą pasiutėlį“ ir su ašarom tempia į tvartą. Atsiprašinėja visokiausiais žodžiais, bet mes viską leidžiam juokais, tai tą kraują greit ir užmirštam. Įsivarom į šnekas, duktė atneša lašinukų su agurkais, visai smagu. Jau eisim namo, o ta jauna merginutė atitūsina kažką prijuostėj, sako, neškitės šitą gaiduką už ano pasiutimą, šitas nesikapoja, nelenda muštis. Kad ir ką sakom, kad ir kaip išsisukinėjam, nieko nereiškia, tad iškilmingai žengiam namo tuo nuolankiuoju gaidžiuku nešini… Ir džiaugiamės visiems namo daug džiaugsmo parnešę.

Į vakarą jau visiems susirinkus ir pavalgius pradėdavom perrašinėt surinktus žodžius. Nuo pat pirmųjų ekspedicijos dienų galiojo nerašyta taisyklė nepainioti darbo su pramogomis: jeigu dirbi, tai sėdi kaip prikaltas ir viską darai visa širdimi, jeigu pramogauji, tai apie darbus nėr kalbos. Mane stebindavo visų ištvermingumas: dirbdavo, kiek reikėdavo, valandų valandas nepakildami nuo stalo. Pirmomis dienomis tekdavo daug lakstyti nuo vieno prie kito, daug ką aiškint. Paskiau įsidirbdavom ir reikėdavo tik sužiūrėt pačius lapelius, sutikrint priegaides ar kitokius neaiškius atvejus.

Kokią 10–11 valandą vakaro prasidėdavo „meninė“ dalis: ėjimas pasivaikščioti (būtinai į kapines, jei netoli) arba apžiūrėti apylinkių, pabūt kur prie ežero ar šiaip prie vandens. Kartais klajodavom aplink be jokių aiškesnių tikslų, tiesiog pasakodami anekdotus ir kokius siaubą keliančius atsitikimus. Daug dainuodavom, ypač nuėję kur toliau nuo namų, kad netrikdytume kitiems miego. Dainos liedavosi ir baigiant ekspediciją bei su visais atsisveikinant. Atsimenu, kartais kokia nors proga Janina sukomanduodavo: „Pataikaujam Dominei“ ir užtraukdavo mano pamėgtąją „Devyni metai ne viena diena“.

Ne mažiau pramogų atsirasdavo ir namie, t. y. savo apsigyventuose kambariuose, kartais salėse („Senių“ kambary kaip po didžiojo tėvynės – lovos stačios, kėdės gulsčios – vos ne zoologijos sodas, tik gyventojų nė“; iš 1989 07 02 grupės dienoraščio). Tada nebūdavo išskirtinių: jei ėjo į darbą vanduo, tai jo gaudavo vadovas ne vadovas, vyriškis ar mergina, visi būdavo lygūs ir vienodi. Jei kam išardydavo lovą, tai irgi be jokio skirtumo. Kartą per kelis kambarius vis šaukia ir šaukia: „Domine, ar jau galas?“, „Ar jau galas?“, bet paardyta lova negriūva ir negriūva, nors tu ką…

Įspūdingos būdavo mūsų grupės darbo pabaigtuvės, joms rengtasi beveik kaip Kūčioms. Baigdami darbus, paskutinę dieną visi puldavom skaičiuot rezultatus – kiek surinkta vietovardžių, kiek žmonių vardų ir pavardžių, gyvūnų vardų, kiek užrašyta žodžių didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“. Nebuvo nė karto, kad visi surinkti ir užrašyti faktai nebūtų buvę patikrinti su kiekvieno jų rinkėju. Kai nuvažiuodavom į ekspedicijos uždarymą, Vanagas apibendrindamas beveik visada paskelbdavo, kad mūsų grupė surinko daugiausia, gal tik kartą ar du mus aplenkė Vytauto Būdos rinkėjai.

Pačioms pabaigtuvėms būdavo padengiamas vaišių stalas, nusiperkama kokio vyno ar likerio (niekada niekas nepasigerdavo), kiekvienas gaudavo simbolinių dovanėlių su tam tikrais palinkėjimais. Buvusieji fuksai įgydavo mišelių akademijos baigimo pažymėjimus, kuriuose būdavo įrašomas praktikos vertinimo pažymys – visada penketas su tam tikrais komentarais, ir dvejetas už kalbos kultūrą tiems, kurie dar turės ją laikyti ketvirtam kurse, t. y. universitete dar reikės užsidirbti du tris balus. Senieji gaudavo šiaip visokių suvenyrų (Arvydas kaip priedą kartą parsivežė krepšyje krūvelę akmenų). Vienoje knygutėje, kuri vadinasi „Paršiuko Čiuko nuotykiai“, buvo įrašyta: „Domine Likime, visų mišelių gyvenimas Jūsų rankose. Būkit mums dosnus, mes Jumis didžiuojamės. Vabalninkas, 1984 07 13.“ Paprastai tą vakarą niekas neidavo gult, prie stalo ar vaikščiodami sulaukdavom saulės, išmėždavom kambarius ir autobusu pasijudindavom į rajono centrą pas Vanagą.

Ekskursijos

Negalima užmiršti ir mūsų ekskursijų. Nuo pat 1978 m., kai dirbom Ukmergės rajone Atkočiuose, draugavom su netoliese – Deltuvoje – vardyną renkančia Bronio Savukyno (1930–2008) grupe. Tie nuolatiniai mūsų susiėjimai ir pasibuvimai būdavo įdomūs ir turiningi. Merginas traukė ir savotiška Savukyno poza: vaizdingi majestotiškai pasakojami anekdotai iš Juozo Baltušio ir Monikos Mironaitės gyvenimo (ypač apie Baltušio pasitarimą su Monika: „Ką čia dar gero Lietuvai padarius…“), o jiems patikdavo mūsų pramogos ir įvairiausi pokštai. Bet Bronys ne kartą dėl jų yra aimanavęs: „Jau tos Pupkio mergos…“, suprask, tegu jos skradžiai žemę…

Vėlesniais metais būdavo mielų suėjimų su Gražinos grupe (1984 07 08 dienoraštyje parašyta, kad jie „iš Klausučių užvizitavo Vãbalnyke“), bet jie nebūdavo tokie įtaigūs ir įdomūs. Pirmą kartą pas mus grupės vadovė apsilankė su mokytoju Skrebiškiu, tai mūsiškės tuoj suskato dantis galąst. Mūsų panoms net pamačius geležėlę užtekdavo ir džiaugsmo, ir šauksmo… Jiezne pas mus vis ateidavo Meilutė su vyru, bet kai kelintą kartą nesulaukėm net ir simbolinių lauktuvių (Savukynas nors kuriai saldainį pasiūlydavo), tai mišelės davė suprast, kad daugiau susitikinėt nėra labai prasminga.

Ne mažiau įdomios būdavo mūsų pačių kelionės po Lietuvą. Viena iš įspūdingiausių buvo per Kėdainių ekspediciją 1980 m. Nežinau, kam kilo mintis, gal greičiausiai Joanai, savaitgalį keliauti į šiaurės Lietuvą. Iš Okainių būrys pasukom į Ėriškius, pastovėjom prie Balčikonio kapo, paskui atsidūrėm Panevėžy, ten padalyvavom atlaidų iškilmėse ir nukakom į Tetirvinus pas Pribušauskus. Suprantama, ne visus tuos kilometrus įveikėm savo kojom, nemažai tranzavom, smagu buvo. Bet šauniausiai jautėmės Joanos tėvų namuose: jų dėmesys, šokinėjimas su vaišėmis ir taip toliau. Paskui dainos, anekdotai ir visa kita. Niekas, net išskirtiniais žodžiais, to visko nepapasakos; kad suprastum, reikėtų būti kartu su visais.

Labai paveikios buvo kelionės į susitikimus su Jiezno parapijos klebonu Bronium Bulika (1923–1988). Kunigas turėjo gerą iškalbą ir mums ne tik pasakojo apie Jiezną ir jo bažnyčią, bet ir dėstė platų Lietuvos istorijos kursą. „Jūs daugelis dabar kaip be šaknų, – sakė kunigas, – visa Lietuvos istorija išbraukta iš studentų sąmonės. Gaila, kad jums neteko klausyti Lebedžio paskaitų (pasisakė su Lebedžiu buvęs pažįstamas iš Utenos laikų), skaitykit nors jo darbus, semkitės iš jo jėgų…“

Dar atsimenu ar ne 1983 m. vasarą surengtą ekskursiją į Uoginių kaime liaudies meistro Adomo Petrausko įkurtą muziejų. Pas jį ėjom ne tiek kalbos užsirašyt, kiek pasigrožėt tvarkoma sodyba ir eksponatais. Išsinešėm iš ten daug šviesių jausmų ir gražių atsiminimų.

Liko atminty ir 1983 m. Pasvalio ekspedicijos pratęsimas Ginkūnuose pas Janinos tėvukus. „Mama visą savaitę nedavė pakajaus. Vis klausinėjo, kaip Jūs sutikot važiuot. Sako, su tokiais piemenim susidėjo. Teko ginti „piemenis“ ir Jus. Buvo gera, bet viskas jau buvo“ (iš 1983 09 18 Janinos laiško). Išvažiuodamas iš Šiaulių geležinkelio stoties perone gavau dovaną – du mažučius triušiukus, įtupdytus į tokią nedidelę, bet jiems patogią dėžutę. Prie to pridėtas dokumentas, kad triušiai įsigyti teisėtai, įtriušinimo data 1983 07 15, jų perėmėjas pasižada moraliai ir materialiai aprūpinti augintinius. Jiems suteikti oficialūs vardai ir Pupkiukų pavardė, ir, žinoma, visų įteikėjų 8 mišelių parašai.

Iš atminties nedyla ir išvyka į Laimučio tėvų sodybą, kur po obelia buvo praleistas nepaprastas pavakarys ir naktis su aukštaitišku alumi ir juokais, rimtom kalbom ir anekdotais. Tų metų (1986) liepos 1 d. grupės dienorašty parašyta: „Prieš pirmą ar po pirmos [visi] sako oficialias kalbas, ypač žmogus iš TV6  (tik gaila – „su tom pačiom kelnėm i šikt, i myžt, i su žmonėm kalbėt“). […] Ateina laikas, kai visi žodžiai prasideda iš „L“ raidės. Dominei ir kitiems labai labai labai. Tema nueina į varles, bet mišelių smegenyse jos neužgožia kortelių įvaizdžių. Prasideda Dominės apskelbtoji antroji fazė: kai kurie po vieną vaikšto arba po vieną šneka. Kai kam velniukas ir ožys suvienodėja, o Rimučiui darosi daug vietos.“ Jau beveik paryčiais visuotinis virtimas į daržinę ant neseniai suvežto šieno. Išguldytojo vaidmuo patikimas Arvydui, jis tą darbą atlieka be priekaištų.

Slaptybės ir jausmai 

Per tuos bemaž pusantro mūsų grupės darbo dešimtmečio, taip pat zanavykų ir Kazlų Rūdos ekspedicijose teko patirti daug gerų jausmų, bendrauti su įdomiais, kiek jaunesniais už save žmonėmis ir svarbiausia – pajusti visų tarpusavio pasitikėjimą ir vidinę santalką. Nežinau kodėl, tik nuvažiavus į punktą po kelių dienų vos radę progą ne vienas atsiverdavo su savo slaptybėmis, pasakodavo apie savo džiaugsmus ar bėdas, išskleisdavo slapčiausius savo jausmus. Taip pasakotis rasdavosi užtektinai progų: kartu einant į tolimesnį kaimą, iš jo grįžtant namo, nutvėrus kelias vakaro minutes ir kita. Taigi ne vieną pusvalandį teko klausytis tokios studentės bėdojimų dėl prastų savo santykių su motina, kita klojo apie tėvų nesutarimus, dar viena pasakojo apie tėvo pavydo scenas motinai. Kartą manęs klausė, kaip išsivaduot iš pavydo dėl vyresnio brolio – tiek pavydinti jo merginai, kad gyvenimas pasidaręs nesaldus. Girdėjau ir nenusisekančios meilės dejonių, klausiausi poetinių bandymų ir kt. Atviresnės būdavo merginos, bet ir vaikinai ne vienas tada ir vėliau buvo patikėję savo paslapčių.

Taigi tai buvo stipri komanda, kuri susitikus pirmiausia bendrauja kaip mišeliai, o paskui jau kaip reikalauja aplinkybės. Laiškus rašydavomės ir tarp ekspedicijų per atostogas, o baigusieji studijas pasakodavo savo darbo ir gyvenimo naujienas, sveikindavo švenčių progomis. Galima didžiuotis, kad beveik niekas neatsižadėjo ir neužmiršo mišelių tapatybės, kad mūsų vertybės plačiai paplito po Lietuvą. Iš mūsų apie 15 žmonių dabar dėsto ar dėstė aukštosiose mokyklose, dirba ar dirbo Lietuvių kalbos ar literatūros institutuose, apie 10 iš jų yra mokslų daktarai. Dalis būsimųjų mokslininkų dar mišeliaudami savo kelią pradėjo „Mūsų kalbos“ žurnale: išspausdino pirmuosius straipsnius, dirbo etatiniais darbuotojais, šiaip talkininkais (Arvydas, Giedrius, abi Janinos, Laimutis, Lolita, Rita, Vaida, Vanda…). Rita savo kalbos ugdytojos statusą tvirtino radijo kalbos valandėlėse, o Arvydas sėkmingai vadovavo televizijos kalbos laidai ir kalbos viktorinai. Nemažas būrys darbuojasi redaktoriais ar kalbos tvarkytojais, keli mokytojais, mokyklų vadovais. Iš mūsiškių niekaip neišbrauksi žinomos etnologės Gražinos Kadžytės vardo. Turime ir du poezijos rinkinius išleidusią poetę Bronę Juškaitę, plačiai žinomą diplomatę Iną Marčiulionytę, meniškos sielos ir auksinių rankų knygrišystės meistrą Rimą Supranavičių…

Visa mišelyno kompanija tada, sovietiniais laikais, buvo viena iš sudedamųjų kalbos faktų rinkimo vajaus dalių, o šioji veikla buvo sudedamoji tada plačiai veikusi lietuvių kalbos sąjūdžio dalis. Dabar, jau kitomis socialinėmis politinėmis sąlygomis, daugelis iš mūsų gerai mename tuos laikus, jaučiamės vieni kitiems įsipareigoję kaip tikri giminės, vienos šeimos nariai.

__________

1  Tuometinis Lietuvos komunistų partijos centro komiteto I sekretorius Petras Griškevičius.
2  Maskvos atsiųstasis partijos centro komiteto II sekretorius Nikolajus Dybenka.
3  Y pagal zanavykų yra.
4  Užuomina į kupiškėnų tarmę. Ja buvo „išrastas“ ir toks tarmės sakinys: Orvi.d, kinkyk orkli., važiuosim pas korvi.
5  To meto politinė aktualija – Gorbačiovo perestroika, jos buvo prikimšta visa spauda ir šiaip pilnas viešasis gyvenimas.
6  Turima galvoje mano vedamos televizijos laidos „Mūsų kalba“.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kalba, Kultūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: