I. Tumavičiūtė. Kodėl serbų žudynės iliustruoja „Mūsiškius“? (26)

Vokiečiai šaudo serbų kovotojus Smederevska Palankoje 1941 m. liepos 20 d.

Vokiečiai šaudo serbų kovotojus Smederevska Palankoje 1941 m. liepos 20 d.

Ši nuotrauka žinoma visiems, kas bent kiek giliau domisi nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimais jos okupuotose teritorijose. Nuotraukos komentarų galima aptikti interneto svetainėse įvairiomis kalbomis. Esmė visur ta pati – serbų sušaudymas 1941 m. Rūta Vanagaitė apversta šios nuotraukos kopija papuošė savo knygos „Mūsiškiai“ ketvirtąjį viršelį.

Buvusios Jugoslavijos teritorijoje nuotraukos istoriją žino kiekvienas gimnazistas. Vokietijoje į ją buvo atkreiptas dėmesys 1961 m., kai vokiečių žurnale „Neue Illustrierte“buvo paskelbtos kelios nuotraukos, vaizduojančios serbus prieš sušaudymą. Nuotrauka ir apskritai žudynės buvusioje Jugoslavijoje sukėlė daug diskusijų vokiečių žiniasklaidoje.

Josefas Šulcas žengia prie šaudomų serbų

Josefas Šulcas žengia prie šaudomų serbų

Vienoje nuotraukoje buvo matyti be ginklo arčiau pasmerktųjų esantis vermachto kareivis. Iš to buvo padaryta išvada, jog tai yra prie serbų žengiantis ir su jais pasiruošęs numirti vokietis.

Vermachto kareivis atsisakė šaudyti karo belaisvius

Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ ketvirtasis viršelio puslapis

Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ ketvirtasis viršelio puslapis

Eilinis Josefas Šulcas (Josef Schulz, 1909‒1941), atsisakęs šaudyti taikius gyventojus, žuvo didvyrio mirtimi.

Jugoslavijoje jis laikomas didvyriu antifašistu. Josefas buvo vyriausias iš keturių vaikų. Tėvas žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą antrajame mūšyje prie Ypro upės (1915 m.). Vaikinas mokėsi Vupertalio amatų mokykloje, vėliau dirbo Dortmunde puošdamas vitrinas. 1939 m. buvo pašauktas tarnauti armijoje. 1941 m. atsidūrė Jugoslavijoje. Kariuomenės draugai jį prisiminė kaip visada gebantį palaikyti gerą nuotaiką. Mėgo skambinti pianinu, turėjo meninių gebėjimų ‒ buvo nutapęs puikių olandų dailininkų paveikslų kopijų. Josefo rašyti laiškai namiškiams ir draugams neišliko ‒ sąjungininkams bombarduojant miestą, iki pamatų sudegė namas, kuriame prieš karą gyveno Josefas.

Josefas Šulcas tarnavo 714-oje Serbijoje dislokuotoje pėstininkų divizijoje. Interneto portaluose užfiksuoti keli jo žūties variantai. Dažniausiai aptinkama ši tragiškos istorijos versija.

1941 m. liepos 19 d., po Orachovaco kaimo valymo operacijos, Šulco būrys gavo įsakymą Smederevska Palankoje (į pietryčius nuo Belgrado) sušaudyti 16 serbų, įtariamų dalyvavus partizaniniame judėjime. Karo metu tai buvo įprasta istorija, bet ji baigėsi neįprastai. Serbai turėjo būti sušaudyti liepos 20-ąją. Josefas Šulcas atsisakė dalyvauti sušaudyme. Kai jam buvo priminta, jog už nepaklusnumą gresia karo lauko teismas [NKVD sukurptuose prisipažinimuose Vanagaitė tokio grasinimo neaptiko, nes raudoniesiems okupantams reikėjo palikti paliudijimų, jog žydus šaudė savanoriai – I.T.], jis padėjo ginklą ir nuėjo prie pasmerktųjų. Josefas buvo sušaudytas kartu su partizanais ir įkaitais. Išliko nuotrauka, kurią padarė vienas iš šaudžiusiųjų komandos. Po karo Josefo Šulco istorija tapo pasipriešinimo nacizmui Balkanuose simboliu. Šulcas minimas serbų istorijos vadovėliuose. Josefo giminėms buvo pranešta, kad jis žuvo dieną anksčiau kovoje su partizanais.

1947 m. sušaudytųjų palaikai buvo ekshumuoti ir perlaidoti. Remiantis ekshumacijos liudininko Časlavo Vlajičiaus liudijimu, kapavietėje buvo aptiktos vokiškų kariškų batų vinutės ir diržo sagties likučiai.

Serbijoje Josefo Šulco atminimas įamžintas net dviejuose paminkluose ‒ vienas Lokvės kaime, kitas ‒ Smederevska Palankoje. Pirmasis skirtas tik Šulcui, o antrasis ‒ Josefui ir 16 partizanų. Jugoslavijos partizanų asociacija buvo prieš atskiro paminklo Šulcui statymą. Vis dėlto 1947 m. buvo nutarta įamžinti Josefo Šulco, etiniais sumetimais stojusio prieš savus, atminimą. Paminklas buvo pastatytas rašytojos Minos Kovaševič iniciatyva ir lėšomis. Rašytojai dėl to teko patirti nepelnytų puolimų. Ji netgi buvo suimta, paminklas demontuotas, bet paskui jis vis dėlto buvo atstatytas.

Nepaisant skirtingų Josefo Šulco žūties interpretacijų vokiečių spaudoje (dėl datos ir asmens tapatybės), 1981 ir 1997 m. Vokietijos ambasadoriai aplankė abu paminklus, padėjo gėlių, pagerbdami atminimą kareivio, kuris sugebėjo išlikti žmogumi.

Ieškodamas herojaus, vokiečių rašytojas Michaelis Martensas parašė 400 puslapių knygą. Jo nuomone, vokiečių istorinėje atmintyje Jugoslavija Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo reikšmingų veiksmų arena. Jie domisi įvykiais Prancūzijoje ir Italijoje, nes mėgsta ten atostogauti. Domisi Rusija, nes ten kariavo jų seneliai. Daugelis žino žudynes Oradur-siur-Glane, bet apie Jugoslavijoje vykusias žudynes yra girdėję nedaug, nors ten buvo nužudyta šimtai tūkstančių gyventojų. Serbams ir visiems buvusios Jugoslavijos gyventojams karas buvo didžioji kova prieš galingąją Vokietiją, kurią jie laimėjo. Todėl ir atminimas skirtingas.

Rusų mokslininkas Michailas Markitanovas pabrėžia Josefo Šulco pasirinkimo svarbą. Juk nenorėdamas žudyti, Josefas galėjo paprasčiausiai šauti pro šalį ir toliau gyventi ramia sąžine. Bet jis pasirinko mirtį. Pabrėždamas, kad Hitleris asmeniškai kuravo „serbų klausimo sprendimą“ ir buvo įsakęs serbų Stačiatikių bažnyčią palikti be vadovybės, Markitanovas teigia, jog Šulcas, eidamas mirti „kartu su mūsų tikėjimo broliais“, pasirinko kankinio dalią.

Rūta Vanagaitė apversta šios nuotraukos kopija „papuošė“ ne tik ketvirtąjį viršelį (patingėjo paprašyti knygos dailininko, kad vermachto kareivį „apvilktų“ lietuviška uniforma). Kad skaitytojai dar labiau pašiurptų ir pasibjaurėtų, skaitydami NKVD tardytojų išgautus „lietuvių žydšaudžių prisipažinimus“, ta pati nuotrauka pavadinimu Žydų vyrai laukia šūvio „puošia“ 94 knygos puslapyje cituojamus lenkų žurnalisto Sakovičiaus iš piemenukų nugirstus „liudijimus“, kaip Panerių kalaitė Pelytė kapstosi sušaudytųjų duobėje, „draskydama lavonų krūtines, pilvus, kojas.“

Po šia nuotrauka nenurodoma nei sušaudymo vieta, nei data, nei nuotraukos autorius. Bandydama apsidrausti, autorė nurodo savo šaltinį ‒ Lietuvos ypatingąjį archyvą, bet nenurodo nei fondo, nei kitų nuorodų.

Dar kelios „Mūsiškiuose“ panaudotos nuotraukos taip pat nieko bendro neturi su Lietuva arba tyrėjų jau seniai įvertintos kaip klastotės. Bet apie tai ‒ atskira kalba.

Rūtos Vanagaitės negebėjimas naudotis archyvais suteikė progą supažindinti su vienu iš tragiškųjų Antrojo pasaulinio karo įvykių Serbijoje. Vėliau nacionalsocialistiniai okupantai už vieną nužudytą vokietį šaudydavo šimtą serbų įkaitų. Bet šios istorijos nėra susijusios su aptariamąja nuotrauka.

Kodėl Rūta Vanagaitė šia nuotrauka „papuošė“ fragmentus iš NKVD-KGB kamerose išspaustų prisipažinimų ‒ neaišku. Kaip prie šių užrištomis akimis mirtį pasitinkančių serbų tinka Vanagaitės parinkta Tomo Venclovos citata: „Ši knyga padės mums objektyviau ir brandžiau pažvelgti į savo istoriją, įgyti daugiau tikrosios tautinės savimonės ir savigarbos“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. Saulius Poderis:

    Klausimas straipsnio autorei: ar radote ir daugiau istorinių neatitikimų šioje knygoje? Ar tik ši ir dar keletas nuotraukų?

    • Kirvis:

      Vidmantas Valiušaitis apie tai išsamiai rašo.

    • Diedas:

      O šitų demaskavimų negana,kad Rūtą Vanagaitę paduoti į teismą už lietuvių tautos šmeižimą?

      • Kam stebėtis… NEGANA,
        nes… p r o p o ganda
        tęsiama pačiu šlykščiausiu
        žemiausiu
        atviruoju ir
        nepriklausomybę Pačią niekinančiu,
        žeminančiu bei “vencloviškai”
        labai taikliai uždarančiu
        KULTŪRIŠKAI būdu:
        http://www.vilniausmuziejai.lt/venclova/a_venclova.htm

        tad kultūrizmumas pokomunistiškasis gyvas LTSR AT Prezidiumo bei
        kolaboracinio-okupacinio “LKP” CK būdelių skliautų energetinės įkrovos
        įtaka … nuo KOVO 11-osios niekaip neatsikratoma ir nepaleidžiančia iš
        SAVŲ gniaužtų nei Seimo, anei Vyriausybės Lietuvos,
        – tuo ir matome S A V U S
        arba “Mūsiškius”
        bet kur, bet kaip, bet kuo išpaišomus,
        kaip jau atvirai minėta mano ČIA, –
        po 2014-01-24 Konstitucijos ir visų Lietuvos
        “struktūrų” (Konstituciniu teismu pradedant) – BA ND IT IŠ KAI
        nurašius visa, kas KOVO 11-tą mėginta pradėt atkurti.

        Viskas,
        – dviem šiomis iš “Vorutos” eilutėmis atveriama
        ……..”Kaip prie šių užrištomis akimis mirtį pasitinkančių serbų tinka Vanagaitės parinkta Tomo Venclovos citata: „Ši knyga padės mums objektyviau ir brandžiau pažvelgti į savo istoriją, įgyti daugiau tikrosios tautinės savimonės ir savigarbos“.

        V I S K A S

  2. Bartas:

    Mano nuomonė tokia. Lietuvos žmonės per daug dėmesio skiria “rašytojai” Vanagaitei.

  3. Dėl teisybės:

    Dėl teisybės tai šį kartą būtina paduoti šitą bobą į teismą.Už Lietuvių tautos šmeižimą

  4. Dėl teisybės:

    Autorei-jei gilinatės į šią klastočių pilną knygą, gal nepatingėsite surašyti visas .Tuomet reikia medžiagą perduoti advokatams-patriotams .Reiki kelti strateginę bylą.gana visokiems mėšlinagalviams dergti Lietuvą-ir dėl Basnavičiaus , ir dėl Marcinkevičiaus ir dėl Kudirkos ir dėl Pilėnų .

  5. jo:

    Ačiū autorei už melo demaskavimą. Reikėtų surinkti medžiagą ir paduoti tą išgamą į teismą už melo, juodinančio lietuvių tautą, platinimą.

  6. Tikėkimės, kad ir Vanagaitei už jos darbą bus atlyginta pagal nuopelnus.

  7. Žmogus:

    Ačiū tyrėjams,kurie pastebi šitos bobos klastotes. Negalima palikti taip, reikia teisti. Negali lietuviai atsakyti už viso pasaulio nusikaltimus

  8. Sveiki. Mano žiniomis jokių žydų pogromų lietuviams 1939 užėmus Vilnių nebuvo. Dabar pasauliui pateikiama, kad lietuviai vykdė pogromus dar prieš vokiečiams ateinant. Tai kažkas naujo, Lietuvos vadovėliuose tokių dalykų nėra. Norėčiau, kad LGGRT patvirtintų arba paneigtų šį faktą. http ://w ww.vilna ghetto .com/chrono.html 10/28/1939 ir 10-11/11/1939 Lithuanian Pogroms in Vilna. Lithuanians took back control of Vilna and there was an outbreak of anti-Jewish riots. As rioters ransacked the city, Lithuanian policemen beat Jewish victims rather than trying to reconvene peace. The riots lasted for three days, and followed with rumors of more anti-Semitic assaults on November 10-11, which were “traditional” dates for such events. The Jews no longer had faith in the protection of Lithuanian authorities, therefore ignored their promises of prevention of such occurrences and began to organize their own plans for self-defense. The authorities managed to keep peace, but lost control of Vilna again in mid-June 1940.

  9. Kaunietis:

    Viešpatie, apsaugok mus nuo tokių “istorikių” vanagaičių!!! O nuo priešų tai mes jau patys kaip nors…

  10. Klastotės:

    knygoje susišaukia su putlerio propagandos klastotėmis rytų Ukrainoje. Ar ne čia visos šaknys? Principas paprastas: apdergti, o tada tegul apdergtieji nusivalo. O dalis tai patikės.

  11. Dronas:

    Ne kiek nenustebau, iskart buvo aisku, kieno ausys kyso. Labai noreta sudergt Lietuva. Apkaltint isradus zydu zudynes, pateisint zmogzudzius-sadistus sribus ir kitus sovietinius okupantus, neva va su kokiais “baisiais” zmonem jiem teko turet reikalu. Sudergt partizanu varda. Parodyt, kad komunistu zmugzudziai, buvo vos ne dydvyriais, kovojusiais pries “baisius nacistus” Lietuvius. Tai toli siekiancio plano, mazyte dalele. O paskui visokiem “dobrovolcam” ir “atosotgautojam” papasakos, kad neva Lietuviai patys prisipazino, jog yra pagrindiniai nacistai, stai neva knygute kur “nuosirdus prisipazinimai”, stai tau automatas, stai tau “gradas” ir eik damusk “nacistus” Lietuvius. Tai ideologines dirvos paruosimas, pries puolima. Kremliniai isgamos visgi ruosiasi karui, pamise issigimeliai ir tuos ruselius pas save mulkina is visu jegu. Buvo vienas rusas atvaziaves pas mus i darboviete, tai pirma mane, kad ji cia vos ne uzmust ruosiasi. Paskui apsidaire ir paske, kad cia nieko panasaus kaip pas juos per televizuriu rodo, nera. Zmogelis jautesi gana sutrikes, isivaizduokk, vaziuoji i SIAUBINGA NACISTU IRSTVA, o patenki i neturtinga, bet visai normalia sali, kurioje visiem nusispjaut, kad tu rusas ir niekas taves sudorot net nesiruosia. Sakyciau kulturinis sokas, bet juk jis pats pripazino, jog dar pries kokius penketa metu, apie baltijos salis neturejo jokios neigiamos nuomones, o apie Lietuva jam tevas pasakojo, kuris cia tarnavo ir visada labai gerai atsiliepe apie Lietuvius ir Lietuva. Todel ir nuomone buvo nebloga. O paskui zmogus pats nepajuto, kaid apie Lietuva pradejo galvot visai priesingai. Tik atvykes jis bande pasakot kremliaus pasakas ir matesi, jog zmogus tuo nuosirdziai tikejo. Dabar sako, jog slykstu skaityti rusiskus ziniatiklius ir ziuret rusiska TV. Stai taip. Ties skant gaila zmogaus, sunku bus jam gryzus namo, jis pats sako, jog ji greiciausiai parsidaveliu ir isdaviku apsauks. Blogi dalykai pas juos vyksta, is vienos puses islamistai, kurie niekuo ne geresne, is kitos puses kremlistai, kurie buvo, yra ir deja tikriausiai liks, tikri issigimeliai.

  12. Kaunietis:

    P.S. Beje, mačiau šitą, atsiprašant, “istorikę” per TV. Kažkokia isterikė. Net baisu pasidarė. Neduok Dieve tokią žmoną… Kitą dieną nuo jos pabėgčiau kur akys mato…

  13. LosAngeles:

    Negali buti… Cia smeiztas, ne kitaip. Kas is viso dristu pagalvoti, kad Rutele galetu tokiais monais uzsiimdineti. Cia juk ‘kremliniu’ bajeriai. Ajajai, ajajai, ajajai… ratunku… Manau kad visu gerbiama ‘istorike’ turetu kreiptis i atitinkamas istaigas idant butu atstatytas geras jos vardas. Ne ne, negaliu tuo patiketi.

  14. ED:

    Ar is tikruju jus manote, kad Vanagaite „papuošė“ sia nuotrauka 4-ji tiraza, o gal tai leidyklos iniciativa?

  15. Atgalinis pranešimas: „Pokalbiai su Audriu Antanaičiu“: Rūta Vanagaitė – pūlinys turėjo sprogti (video) | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: