VDU profesorius V. Levandauskas: Susitikimas su nepaliestu mūru – tai lyg romantiškas susidūrimas su istorija

„Senoji Lietuvos architektūra buvo daugiausia tyrinėjama kaip menas, tarsi pamirštant, kad tai yra ne tik menas, bet ir mokslas“, – sako architektūros istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorius Vytautas Levandauskas. Jo paties indėlis į mokslinę architektūros pusę sulaukė reikšmingo įvertinimo: architektūrologo monografija „Lietuvos mūro istorija“, kurią jis su pertraukomis ruošė net 40 metų, šiemet pelnė Lietuvos mokslo premiją.

Monografijoje mokslininkas nuodugniai ištyrinėjo mūro istoriją, raidą Lietuvoje – nuo XIII amžiaus iki Pirmojo pasaulinio karo. Savo darbe V. Levandauskas nustatė atskiriems stilistiniams ar istoriniams laikotarpiams būdingus specifinius mūro bruožus, medžiagų ir konstrukcijų ypatybes, jų pokyčius. Istorikas sukūrė sistemą, kurią galima panaudoti architektūros paveldo datavimui – amžiaus nustatymui.

Medžiagą kaupė keturis dešimtmečius

V. Levandausko teigimu, spalvingą istoriją Lietuvoje turintis mūras šimtmečius buvo viena patikimiausių ir dažniausiai naudojamų konstrukcijų – jį šiandien galima matyti ryškiausiuose senamiesčių bei naujamiesčių perluose, seniausiose šalies pilyse.

Tačiau kai prieš keturis dešimtmečius, pačioje savo mokslinės karjeros pradžioje, V. Levandauskas pradėjo savo tyrimus – mūro istorijai skirtą disertaciją – tuomet, dar sovietmečiu, labai trūko (ir iki šiol trūksta) dokumentų, tekstų, kurie padėtų nustatyti tų senųjų statinių amžių. Būtent galimybė tą problemą išspręsti ir paskatino profesorių imtis šio darbo.

„Sovietmečiu aspirantūroje užsibrėžiau ambicingą temą, bet gyvenimas parodė, kad iškart darbo pabaigti nebuvo galima. Per tuos metus buvo daug kitos veiklos, bet medžiagą kaupiau, nepamiršdamas, kad mūras yra mano skola mokslui, kurią turėsiu kažkada grąžinti“, – prisiminė mokslininkas.

Vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, laimėjęs Kultūros paveldo departamento ir Lietuvos mokslo tarybos konkursus, V. Levandauskas ne tik rinko medžiagą įvairiuose Europos muziejuose bei bibliotekose, bet ir tyrinėjo  mūrą nuvykęs į įvairias Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Švedijos, Italijos vietoves.

Susitikimas su mūru – lyg meditacija

Architektūros istorikas atrado išskirtinį, Lietuvoje žymiai labiau nei kitose šalyse paplitusį mūro bruožą – plytose įbrauktus griovelius, vadinamus „braukomis“.

„Keraminių plytų gamintojai vienoje kloto pusėje pirštais įspausdavo griovelius, kad  mūrijant skiedinys geriau sukibtų ir mūras būtų stabilesnis. Tokios brauktinės plytos būdingos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Taip, jų kartais pasitaikydavo ir Lenkijoje ar Vokietijoje, tačiau Lietuvoje tai buvo lyg šventa taisyklė, pavyzdžiui, visose bažnyčiose iki XVIII a. pabaigos“, – teigia V. Levandauskas.

Ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanas ir profesorius neslepia, jog jam mūras apskritai yra artimas, ypač ten, kur jis nepaliestas, nerestauruotas – pavyzdžiui, rūsiuose bei bažnyčių pastogėse, nefasadinėje pusėje, kuri dažniausiai būdavo netinkuota. „Apsilankymas ten yra tarsi savotiška meditacija, romantiškas susidūrimas su istorija. Tose pastogėse yra savotiškas žinynas, daug užkoduotos vertingos informacijos. Kartais ji ir plika akimi matoma – įrašytos pačių meistrų pavardės, statybos darbų užbaigimo datos“, – pasakoja mokslininkas.

Kauno architektūra – su klaidomis

Vytautas Levandauskas aktyviai tyrinėja architektūrą ir jos istoriją ne tik akademinėje aplinkoje – šiuo metu jis dirba ir Kultūros paveldo departamente, pirmininkauja Trečiajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kuri sprendžia architektūros paveldo išsaugojimo klausimus.

Svarbiausias šios tarybos tikslas yra užtikrinti, kad didelėje teritorijoje nebūtų pažeistas kultūros paveldas ir kad būtų patenkinti tarptautinių susitarimų reikalavimai, pavyzdžiui – UNESCO Vienos memorandumo, kuris skirtas istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymui.

Laikinojoje sostinėje V. Levandauskui jau teko vertinti naujamiesčio architektūrą – rengiant vertingųjų savybių išsaugojimą sprendžiančius dokumentus. „Kaune yra tam tikrų grėsmių ir padarytų klaidų, sudarkytų miesto objektų, „stiklainių“, dėl kurių visuomenė buvo gerokai susirūpinusi. Taip pat yra ir „monstrinių“, nederamo mastelio statinių, ardančių miesto vizualinę struktūrą. Tokios klaidos neturėtų kartotis“, – paaiškino istorikas. Netrukus jo pirmininkaujama komisija imsis nagrinėti Kauno senamiesčio vertingųjų savybių dokumentą, tačiau ten neturėtų būti taip sudėtinga, kaip naujamiestyje – senamiestyje architektams nėra tiek galimybių kūrybinei laisvei ar abejotiniems sprendimams.

Kalbėdamas apie mūro vaidmenį dabartiniame architektūros kontekste, architektūrologas pripažįsta, jog jo klestėjimo laikas jau praėjo – jo svarba pradėjo mažėti dar tarpukariu. „Šiuo metu naudojamos visai kitos technologijos, lengvos karkasinės konstrukcijos, apšiltinti stikliniai pastatai, kuriuose mūro visai nereikia. Mūras yra tradicinė architektūros konstrukcija, kuri gali būti naudojama restauravimui ar nedidelėse statybose, tačiau ji nėra perspektyvi. Tai jau istorija“.

**

Vytautas Levandauskas yra Lietuvos architektūros istorikas, architektūrologas, menotyrininkas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, mūro istoriją pradėjęs tyrinėti dar studijuodamas Architektūros ir statybos instituto aspirantūroje, kur jis 1975 m. apgynė disertaciją tema „Mūro medžiagos ir jų panaudojimas Lietuvos XIII–XVII a. pirmos pusės statybose“. Vėliau dirbo tame pačiame institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Tyrinėjo Lietuvos renesanso, klasicizmo ir kitų stilių architektūrą, kultūros paminklus (daugiausia dvarų sodybas, bažnyčias), architektūros mokslo istoriją, ikonografiją. Vadovavo Kauno miesto teritorijų istoriniams urbanistiniams ir kultūrologiniams tyrimams. Su bendraautoriais arba vienas parašė fundamentalių architektūros istorijos veikalų, monografijų, knygų. Moksliniuose, enciklopediniuose ir periodiniuose leidiniuose paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių architektūros istorijos, paveldosaugos ir kitais klausimais.

Nuo 1993 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentas, nuo 1997 m. – Menotyros katedros vedėjas, 2000–2010 m. vadovavo tam pačiam fakultetui. Periodinio mokslo leidinio „Meno istorija ir kritika“ vyriausiasis redaktorius.

Lietuvos mūro istorijai autorius rinko medžiagą Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Italijos bibliotekose ir muziejuose, rankraščių fonduose, sukaupė lyginamosios ikonografinės medžiagos iš daugelio užsienio šalių saugyklų. Mūrąin situ tyrinėjo Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje, Italijoje.

Monografijoje „Lietuvos mūro istorija“ nagrinėjama Lietuvos mūro architektūros statybos technikos istorija nuo seniausių laikų iki I-ojo pasaulinio karo. Medžiagų ir konstrukcijų specifiniai bruožai aprašyti atskirais istoriniais-stilistiniais laikotarpiais, įvertintos mūro ir medžio konstrukcijų sąsajos, plytų rišimo būdai, arkų, skliautų ir kupolų savitumai. Atskirus skyrius sudaro keraminių plytų ir rišamosios medžiagos (kalkių) gamybos technologijos raidos tyrimai. Plytų formatų ir skiedinio sudėties chronologiniai pokyčiai nustatyti pasitelkus autoriaus sukurtus originalius metodus. Analizuojama natūralaus mūro medžiagiškumo raiška pastatų eksterjero ir interjero puošyboje. Tyrimų rezultatai pateikti plačiame pasaulio (nuo romėnų Antikos iki carinės Rusijos) kontekste, parodant, kaip ir kodėl Lietuvoje susiklostė saviti mūro bruožai. Remiantis darbo išvadomis, sudaryta chronologinė mūro medžiagų ir konstrukcijų pokyčių lentelė. Gauti rezultatai gali būti pritaikomi architektūros paveldo apsaugos reikmėms (datavimui ir restauravimui).

Už šį mokslo darbą profesoriui Vytautui Levandauskui skirta 2015 m. Lietuvos mokslo premija Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse.