L.V. Medelis. Pasmerkime visus. Tegyvuoja utėlės (63)

Linas V. Medelis | asmeninė nuotr.

Linas V. Medelis | asmeninė nuotr.

Šiomis dienomis paskelbtas dar vienas grupės inteligentų kreipimasis į visuomenę dėl poeto Justino Marcinkevičiaus užsipuolimų. Vėl.  Vos ne mėnesį skaitančius ir žiūrinčius  erzino  vienas žiniasklaidos  įkyriai brukamas rūpestis: ar tikrai esi tolerantiškas bei save gerbiąs pažangus Lietuvos gyventojas, jei  lentynoje neturi  dviejų  svarbiausių gyvenimo knygų: viena – „Visi lietuviai  žydšaudžiai“, antra –  „Justinas Marcinkevičius yra kolaborantas ir sovietinis svoločius“.

Panelės Rūta Vanagaitė ir Nerija Putinaitė yra nekaltos dėl to, kad, aplinkui knibždant kolaborantams, negalėjo savo knygų  pavadinti taip paprastai ir aiškiai kaip aš jas pavadinau. Iš tiesų  R.Vanagaitės knyga vadinasi  „Mūsiškiai“, o N.Putinaitės –  „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“. Didžioji pažangiosios žmonijos dalis (dauguma gyvenanti Vilniuje) abi knygas sutiko palankiai. Du filosofai ir publicistai pakankamai aiškiai išdėstė argumentus apie  patriotiškumą, patriotų premiją ir moteriškės drąsą bei „demitologizacijų“ metodus ir taikinius. Pasiskaičius jų rašinius, prie šios temos būtų galima dėti riebų tašką. Neišeina, nes tema, atrodo, neišsemiama.

Sėsti prie kompiuterio klaviatūros pastūmėjo atsitiktinai į rankas pakliuvęs žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ paskutinis 2015 m. numeris, kuriame  politologas, filosofas, publicistas  Kęstutis K.  Girnius rašo: „Grupė intelektualų, stojusi ginti Marcinkevičių, tai darė neatsitiktinai, nes gindami jį, jie gina save. Jei buvusį dvaro poetą galima laikyti žmogumi, nesusitaikiusiu su sovietine sistema, tai jie [t.y. intelektualai inteligentai] panašiai garbingai kovojo už lietuvybę“.  Tokia pagrindinė  straipsnio mintis. Šitaip metų pabaigoje Girnius spėjo įšokt į benuvažiuojantį traukinį, atsiliepti į spalio mėnesį paskelbtą, pasak autoriaus,  poetą Justiną Marcinkevičių  ginantį inteligentų kreipimąsi.   Kitas Girniaus  straipsnis  „Sovietmetis tebėra su mumis“, paskelbtas  jau Putinaitės knygai  pasirodžius (tiksliau, nuskambėjus Putinaitės premijos istorijai).  Girniaus požiūris į Marcinkevičių    nepakito (kodėl turėtų?), o kaltinimų  atsirado daugiau. (Beje, panašu, kad žiniasklaidoje vis dažniau imama kalbėti „visų“  vardu: lietuviai šiokie ir anokie, kaip ir „sovietmetis su mumis“ – tada knieti šūktelėti: „Kalbėk ne už mus, o apie save ir už save!“).

Štai keletas citatų apie tai, kaip mūsų visuomenė žvelgia į dabartį pro Girniaus  akinius:

„… buvę disidentai sulaukė daugiau priekaištų negu palaikymo, iš dalies dėl to, kad jie kitiems priminė jų [priekaištaujančių – red.] silpnybes ir kompromisus.

…ne tik nesutariama, bet ir baudžiama už klaidingą nuomonę, kaip senais gerais laikais [čia apie tai, kad premijos neskyrimas Putinaitei buvo jai bausmė ].

…„Blogiečiai“ – tai rusai, žydai, lenkai, Maskvos emisarai [tai, pasak Girniaus, poetą ginančių nuomonė ]

…jis [Marcinkevičius] naudojosi iš KGB gauta Juozo Tumelio, Tomo Venclovos ir kitų studentų tardymų medžiaga“ (citatų pabaiga).

Autorius, demonstruodamas savo gana arogantiškas nuostatas, perša  mintį, jog didžioji tautos dalis  daugiau, ar mažiau, buvo/yra linkusi kolaboruoti (kolaborantas – okupacinės valdžios bendradarbis).  Leidžiama suprasti, kad tai visi, nežuvę miške, nebuvę ištremti ir  neemigravę. Atrodo, nekolaboravę bus  tik Pilėnai. Taigi, matyt,  nėra prasmės ginčytis su Vakarų šiltnamyje subrendusiu žmogumi, nebandančiu suprasti sovietinės realybės, negebančiu, nenorinčiu įsijausti į kolaboranto kailį. Tokiame kontekste „save ginantis“ kolaborantas  esu ir aš.

Dabar žvilgterėkime į NE-kolaboravusius Marcinkevičiaus kritikus.  Vienas pirmųjų, ėmęsis ginti skriaudžiamą Neriją buvo „Veido“ žurnalo redaktorius ir direktorius  Rimvydas Valatka (žr. „Dveji metai po Krymo užgrobimo – J. Oleko gynyba ir tautiniai Premijų karai“; beje, nemanau, kad iš principo teisingas ministro poelgis atpirko kitas jo nuodėmes).   „Kas lieka iš laisvės, kai krašto apsaugos ministras gali atimti jau paskirtą premiją?“ – klausia straipsnio autorius, ant  šitos logikos smaigo suverdamas visas aplink matomas valstybinio masto neteisybes ir nuodėmes, lyg pamiršdamas, kad premiją skiria ne komisija, o ministras.  Rašo: „Dauguma lietuvių neabejoja Poeto nuopelnais Sąjūdžiui, laisvei, poezijai. Bet jis nėra šventasis“. Teisingai, o kas gi šventasis, Valatka?

Vos treji metai po Stalino mirties (šio sakinio pradžia mėgdžiojamos nelabai sąžiningo žurnalistinio žaidimo galimybės) Sibire gimęs Valatka, padarė tiems laikams nepaprastą karjerą (tolesni faktai lengvai randami internete).  Studijavo  Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Taip ir nepradėjęs dirbti istorijos mokytoju, devynerius metus buvo „Tarybinio studento“ redaktorius, ketverius – dirbo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto organo dienraščio „Tiesa“ informacijos skyriuje (pareigos nenurodomos), dar trejetą metų  – savaitraščio „Gimtasis kraštas“ redaktoriaus pavaduotojas. Vėliau jis –Nepriklausomybės akto signataras, ir,  trumpai,  net Sąjūdžio „Atgimimo“ redaktorius.  Gal Valatka tik apsimetė esąs aktyvus kolaborantas?  Gal jis buvo aktyvus kovotojas už Lietuvą, tik tamsesniame kaputyje, po antklode,  pastalėje?

Tada derėtų pripažinti išskirtinį  šio žmogaus talentą: reikėjo labai pasistengti, nes  beveik visos  jo karjeros pakopos iki pat KGB veiklos Lietuvoje pabaigos  buvo akylai stebimos, ir sunku įsivaizduoti, kad vienas savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vadovų į tokias pareigas būtų paskiriamas be saugumo žinios ir pritarimo. Nepaisant didelio populiarumo Lietuvoje, savaitraštis pirmiausia buvo skiriamas tautiečiams kapitalistiniame užsienyje  auklėti ir siunčiamas nemokamai, kai kada net užjūrio adresatams protestuojant.

Persikelkim į kitą to paties apkaso galą. Ganėtinai paradoksalu, kad  pats Patriotų komisijos pirmininkas Antanas Gailius taip pat gali būti drąsiai vadinamas kolaborantu. Praėjusio amžiaus aštuntame  dešimtmetyje – keliolika metų  buvo „Vagos“  (stambiausia grožinės literatūros leidykla sovietmečiu)  ir „Vyturio“  (literatūros vaikams leidykla) vienas vadovų.  Tai reiškia, kad Gailius  buvo ir vienas tų žmonių, kurie galėjo nurodyti rankraščio autoriui, kas rašyti galima, o kas ne. Kitaip tariant,  cenzūravo tekstus pats ar nurodydavo tai padaryti  jam pačiam autoriui.

Antanas Gailius ir Nerija Putinaitė | „Gailių klanas – nauji žaidėjai kultūros lauke“, „Literatūra ir menas“, 2011.03.04, A. Petraitytės nuotr.

Antanas Gailius ir Nerija Putinaitė | „Gailių klanas – nauji žaidėjai kultūros lauke“, „Literatūra ir menas“, 2011.03.04, A. Petraitytės nuotr.

Žiniasklaidoje pasipylus dar keliolikai Marcinkevičių trypiančių atsiliepimų  (neseni pavyzdžiai: Sovietinio tvaiko gūsis,  Įkvėpti poeto mylėjome ne Lietuvą, o guminę lėlę,  Justinas Marcinkevičius ir Leninas, Patriotų žaidimai, arba pirmyn į praeitį, Lietuviai poetą Justiną Marcinkevičių vadina tautos dainiumi, jis laikomas šventu, o kalbėjimo galia sulyginama su Jėzaus Kristaus“ ir pan.), visus rašinių autorius galima santykinai grupuoti bent į kelias stovyklas: neįvertinti, įskaudinti ir pikti talentai, kaip koks labiausiai viename rajone žinomas dailininkas; taip reikalingo populiarumo ne ten ieškantys politikai, kaip vienai partijai vadovaujantis didelio senelio mažas anūkas, ir visi kiti, kurių ligą kažkada esu pavadinęs Tapino sindromu. Jų elgsena – tarytum  instinktyvus  siekis būti bandoje ir primena vaikystės epizodą, kai karą žaidžiančius berniukus vejasi ašarojantis  pyplys: „ Ir aš noriu! Aš už jus, aš su jumis! Paimkit, palaukit manęs!“  Ne kiekvienam Dievas siunčia keptą karvelį… Todėl parašysiu, išjuoksiu,  gal pastebės, gal priims, gal numes…

Visus vienija sąmoninga antitautinė, antilietuviška, pozicija, o  iš esmės tai yra siekis pagraužti kertinius mūsų kultūros, istorijos, valstybingumo stulpus, paniekinti istorines asmenybes, sektinus pavyzdžius. Ką tik nori: Margirį, Mindaugą, Kudirką, Basanavičių, Daukantą…  Ir, be abejo, Marcinkevičių. Nesunkus ir mažiausiai profesionalumo reikalaujantis darbas.

Šioje temoje nėra paskutinių. Pirmuosius atsekti sunku.  Postūmį Marcinkevičiaus puolimui,  norėdami to, ar ne,  prieš ketvirtį amžiaus,  matyt, suteikė  Tomas Venclova ir Aleksandras Štromas. Žinia buvo paleista į LRT eterį 1991 m. birželį. Savo interviu jie teigė, kad Marcinkevičiaus apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ herojai yra jie, o „Pušis“ parašyta  KGB užsakymu. Tokia versija ir egzistuoja jau ketvirtis amžiaus. Tačiau yra duomenų, kad  užsakymas atėjo per Lietuvos TSR rašytojų sąjungą, ir neatmestina galimybė, kad  byla buvo įduota ne kam kitam, o Tomo tėvui Antanui, nes iki 1959 m. jis dar buvo sąjungos pirmininkas.  Pabūti ar įsivaizduoti save disidentais nė vienam  kaltintojų  nebuvo pavojaus,  nei laidos metu, nei sovietmečiu – ne Stalino laikai. Kita vertus,  Tomas  buvo vieno aukščiausių partinių veikėjų (kaip sakoma, Stalino saulę  parvežusio Antano Venclovos) vienturtis, Aleksandras – LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus augintinis. Priminsiu, kad 1973 m. Štromui buvo leista išvykti gyventi pas seserį Margaret Kagan Anglijoje; Tomas su Viktoru Petkumi ir kitais užsienio žurnalistams Maskvoje paskelbęs apie vadinamosios Helsinkio grupės įkūrimą. 1977 m.  Česlovo Milošo (tada jis dar buvo ne Nobelio laureatas, o vieno universiteto JAV profesorius) kvietimu jaunasis Venclova išvyko į Ameriką. Tais pačiais metais Petkus buvo suimtas ir vėliau nuteistas trejus metus kalėti sustiprinto režimo kalėjime, septynerius metus lagerio, penkis tremties.

Viešai papasakoti televizijai, kaip tave pakuteno KGB, tada buvo nemenkas pliusas.  Štai dabar ir paklauskime savęs, ar Tomas Venclova buvo kolaborantas?  Apsilankę valstybės išlaikomame Venclovų name-muziejuje Pamėnkalnio gatvėje, pamatysite,  kokiomis „siaubingomis“ sąlygomis augo Tomukas.  Ir pasakysite sau: ne, toks žmogus – ordinais apdovanotas, premijomis apipiltas –toks negali būti kolaborantas.  Net jei kartkartėmis apsilankius Lietuvoje jam čia sunku kvėpuoti. Tokia jau ši Lietuva…

O ta žaizda Marcinkevičiui maudė iki gyvenimo pabaigos.

***

Labai gaila, kad ne tiesos ir supratimo paieška,  o Poeto puolimas tapo madingas, konjunktūrinis, tarytum asilas spardytų nebepasikeliantį liūtą.  Suprantama, nėra itin korektiška  kreipti kritiką į asmenis, o ne jų darbo vaisius Tačiau nesugebėjimas ar nenoras pažvelgti į sovietinės  visuomenės akivarą,  ir kartu jau nuolatiniu virstantis visa neigiantis,  kritikuojantis, smerkiantis jų santykis su esminėmis tautos vertybėmis verčia kritikams priminti:  kūrėją reikia skirti nuo kūrinio, kad ir kaip sunku būtų  tai padaryti. Ir sužeistą sąžinę skirti nuo laikmečio amputuotos sąžinės.  Vadinti Marcinkevičių  „tautos dainiumi“ kabutėse, tas pat, ką  Nyčę apšaukti  „fašizmo ideologu“ . Ir vieno, ir kito autoritetu  naudojosi rudasis  ir raudonasis režimai.

Ne už pagyras Stalinui tauta myli  Poetą ir dainuoja jo eiles. Julius Algirdas Greimas  tai suprato net būdamas toli nuo tėvynės.  Užrašyta 1949 (!) metais:  „Angažuojasi rašytojai, dailininkai, mokslininkai, nes didžiulėje netikėjimo ir beprasmiškumo jūroje atsiranda tikėjimo ir prasmės surogatas, kuris, nors ir surogatas,  vis dėlto maistingas ir gyvybę palaikantis produktas“.  Surogato būta, ir ne vien Marcinkevičiaus poezijoje. Tačiau didis kūrėjas sugeba pakilti aukščiau surogato, visada aukščiau purvo, kraujo ir pelenų.

2016 03 11

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

63 komentarai

  1. Taigi:

    Prisigyvenom. Nebėra ką pridurti. Tegyvuoja utėlės.

  2. Pakirkšnutė:

    Dabar Lietuva maudosi šlykščiame kapitalizme su šlykščiu Jevru.
    Laiku Marcinkevičius išėjo, tad nematys ir nerašys: kapitalistine Lietuva, kur Tu ir su kuo eini, ašara Dievų aky ?
    CHA

  3. A propos > Romualdui:

    Autoriaus vietoje būčiau dar paminėjęs seimūnus G. Kirkilą su I. Anajeva-Šiauliene. Pirmasis yra Vilniaus aukštosios partinės mokyklos auklėtinis (1982). Antroji – istorikė, Mykolo Burokevičiaus doktorantė. 1987 m. VU jos apginta disertacija vadinasi „Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovoje už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos įtvirtinimą Lietuvoje 1940–1941 metais“. Bet tokių Putinaitė et Co. nekabina.

  4. Leonas M.:

    Ačiū už stiprų straipsnį. Jis mąstančiam žmogui tik sutvirtina kaip kurias mintis, gal net seniai kirbėjusias abejones, dėl dabartinių kai kurių “šventuolių rėksnių”, kurie dar daugiau dvokia, kurie savo priedanga kelia, neva, “kolobarantus”. O kur jūs buvote, ponai? Ar tai jūs kūrėte Sąjūdį, kėlėte žmones? Ne iš kapų prisikėlę jį kūrė ir kėlė, ne šiltai sėdėję ir bezdėję “pabėgėlIai”, bet čia likę jūsų keikiami “kolobarantai”, savo širdyse, savo protuose išlaikę lietuviškumą ir Lietuvos Laisvės kinrikštis. Jiems jūs esate skolingi, tad nekniskite tikrų ąžuolų šaknų, augusių ir vėtras atlaikiusių savo žemėje.

    • Šiaip:

      Kolega, būkime preciziški: …savo protuose išlaikę SOVIETINĮ lietuvškumą… Ir tai nėra šiaip smulkmena, nereikšmingas žodžių žaismas. Ar jūsų tautiškose smegenyse neiškyla kartais klausimas, kodėl šiandien jau turime ne tik Estiją, bet ir Latviją vytis, kodėl ketvirtį amžiaus murkdomės ir niekaip nesukuriame geresnio gyvenimo? Matau jau jūsų sarkazmą – „…JM jau kaltas dėl komunistų nevykusio valdymo…“ Bet kai pagalvoji… Jei nors truputį išmanytumėte JM biografiją, nebeatrodytų jis taip toli nuo visokių brazauskų ir sniečkų. Taigi, ne viskas taip parasta su tais lietuviškumais (tarp jų ir sovietiniais).

      • Kad atsilikome nuo Estijos ir Latvijos kalti mes patys, kad balsavome už tuos, už kuriuos balsuojame iki šiol. Mūsų šiaurės kaimynai turi daugiu smegenų. Mes sugebėjome viską “paleisti vėjais”, prichvatizuoti, išginti savus po pasaulį duoneliauti..ir t.t Ir čia, anot prezidentės, Justinas Marcinkevičius “ne prie ko”. Kaltinimai, kad visi,
        kurie jums prieštaraujame – sovietmečio reliktas- tiesa. Nenukritome iš dangaus. Mes turėjome išgyventi ir išgyvenome. O jūs tarsi pakibę beorėje erdvėje, nejaučiate Lietuvos žemės po kojomis. Sėkmės jums.

        • Šiaip:

          „Kad atsilikome nuo Estijos ir Latvijos kalti mes patys, kad balsavome už tuos, už kuriuos balsuojame iki šiol. Mūsų šiaurės kaimynai turi daugiu smegenų.“
          Teisingai, teisingai, o dabar dar labiau įtempkime smegenis ir pamėginkime pasvarstyti, kodėl mes balsavome taip, kodėl mes turime mažiau smegenų, kodėl mes mąstome kitaip… A? Pradeda ryškėti šviesa tunelio gale? Juk kažkas mus tokius suformavo! Pradėkime nuo „Niekas nenorėjo mirti“, paskui palengva pereikime prie „Gyvenimo po klevu“, paskui visą ta kartėlį įforminkime lyriškai… ir t.t.
          Mieloji kolege, aš irgi iš tų pačių, kurie gyveno ir išgyveno. Ne čia klausimas. Klausimas – kokia kaina?

      • jo:

        Estiją ir Latviją vytis turime nuo senų laikų, nuo tada, kai estai ir latviai bažnyčiose buvo mokomi mestis gimtąją kalba, o Lietuvoje atvykę lenkijos kunigai vertė visus lietuvius melstis lenkiškai. Nuo tada, kai estai ir latviai puoselėjo savo kalbą ir raštą, o Lietuvoje lietuvių kalba buvo draudžiama, ir lenkų kalba brukama. Estiją ir Latviją turime vytis nuo tada, kai estai ir latviai rengė įspūdingas dainų šventes, skatinusias jų tautinį atgimimą, o Lietuvoje tuo metu buvo niekinami baudžiauninkai už tai kad kalba lietuviškai, o ne “kultūringa” lenkų kalba… Būtent Basanavičius ir Kudirka įnešė indėlį, kad eitume ta kryptimi, kuria nuėjo estai ir latviai. Būtent dabartiniai lenkomanai ir eurokomjaunuoliai (volodkos, gailiušai ir putinaitės) stengiasi paniekinti visus, kas puoselėjo lietuviškumą, ne tik Marcinkevičių, bet ir Basanavičiaus veiklą ir Vasario 16-osios aktą už tai, kad tuo atskyrė Lietuvą nuo Žečipospolitos mocarstvos. Būtent lenkomanai lietuvybės puoselėjimą dar Basanavičiaus laikais smerkė ir vadino kenkimu Lenkijai ir sąmokslu prieš Lenkiją. Lygiai tą patį lenkomanai daro ir dabar, kai lietuviškumą pravardžiuoja sovietiniu. Ne Estiją ar Latviją lenkomanai šitaip kalbėdami nori vytis, o padaryti nelietuvišką Lietuvą, tinkamą prijungimui į Belorusijos arba Žečpospolitos mocarstvos sudėtį.

  5. Toks:

    uzsakymas chuntos. Viska niekinti, menkinti, smeizti. Viska rodyti tik is blogos puses, maisyti su purvais. Visokias tokias rašliavas rasantys ir juos palaikantys yra patys tikriausi Lietuvos priesai, ir nesvarbu kodel jie tai daro ar uz pinigus ar is idėjos.

  6. Diedas:

    Va taip, taikioje šalyje, lygioje vietoje, nei iš šio nei iš to sukurstomi žmonės. Prasidėjo rūšiavimas į gerus ir blogus, tuoj atsiras savi ir svetimi. Visi kas nors kiek prisidėjo prie Lietuvos kūrimo pamažu tampa priešais.Kas tą košę užvirė ir kvailam aišku.

  7. Šiaip:

    Nesuprantu, ko čia taip visi susijaudino. Yra faktai dėl kurių, manau, abejonių niekam nekyla – JM talentingiausias XX a. antrosios pusės lietuvių poetas, JM dvaro poetas, JM ryškiausias sovietmečio poetas, JM talentas lygiai kiek padėjo dvasiškai tautai, lygiai tiek buvo išnaudotas sovietų ideologų ir t.t. Ką sako Putinaitė? Neneigia ji poeto talento ir reikšmės dvaisniame tautos gyvenime, tik sako, be viso to, nepamirškime ir tikrojo jo veido, nekurkime stabo ir mito. Viskas, kas čia bloga? Ir ką ji blogai ar netiesą pasakė apie JM? Man atrodo, didžiausia bėda (kartu ir poeto didybė) – tikrasis poeto veidas yra daugelio mūsų veidrodis, atspindys. Ir visiems norisi jį matyti kuo gražesnį, tai natūralu. Bet lygiai taip pat natūralu pasakyti ir tiesą – visą. Nebūčiau rašęs šių eilučių, jei nebūtų velnias patraukęs žvilgtelėti į dabartines JM biografijas. Nuostabu. Iki 1991 metų kuklus rašytojl sąjngos valdiningas, tautos sąmoės žadintojas, kūrėjas. Po 1991 metų pasipila ordinai, pareigos… Atrodo, kad iki 1991 net negyventa. Iš sovietmečio paminėtos tik „Lietuvos valstybinės premijos“ – dvi ir be datų. Tai gerai, kad namuose guli 1988 metais rašyta biografija – visas spragas užsipildžiau. O mokinukų ir mokytojų (tų atmintis kaip vištų, stebiuosi) skaidrėse iš tokių šaltinių net keturios valstybinės premijos pasidaro: dvi Lietuvos ir dvi Lietuvos TSR, cha. O citatos, kurių nesunku, ačiū Dievui ir internetui prisigaudyt – apie Tėvynę, Kalbą ir Lietuvą sovietmečiu ir dabar – labai įdomūs skirtumai. Arba juk buvo sovietinių kino kronikų herojus ir dar prieš keletą metų nesunkiai jo pasisakymų buvo galima rasti youtubėje. Paieškokite dabar – kažkur keistai išnyko. Žodžiu, niekas neneigia nei JM talento, nei jo vaidmens pastarojo pusės amžiaus tautos istorijoje. bet norėtųsi, kad visa tai būtų paremta faktais, o ne legendomis ir mitais. Tik tiek. Kas čia blogo?

    • Tai jei neneigiate, kad Poetas turėjo šiokį tokį talentą, tai kodėl laužote tiek iečių. Užmirškite Jį, Galite mintyse keikti – jūsų valia. Savo nuomonę nepirškite kitiems. Dėl medalių, apdovanojimų – gal lietuviškas pavydas kaltas? Daug kas sovietmety būdavo apdovanojami medaliais, garbės raštais, bet šiandien taip pat elgiamasi. Tai dėl ko tas jūsų širdies skausmas? Išsireiškimas, kad Justinas Marcinkevičius buvo dvaro poetas neatitinka tikrovės. Jis buvo Tautos poetas. Deja, toks ir išliks. Žinoma, ne jums. O šiandien tų dvaro tarnų – padlaižių galima priskaičiuoti tiek ir tiek. Skirtumas tik toks – jie neturi elementariausio talento, o tik aklą paklusnumą

      • Šiaip:

        Miela kolege, nei aš jo keikiu, nei man to reikia. Aš net manau, kad tauta turi turėti savo mitus. Aš tik sakau, kad mitologijai JM kol kas visiškai netinkamas, nes dar per daug žmonių jis „gyvas širdyse ir akyse“, per daug gyvų žmonių, galinčių priminti tiesą. Ir man visiškai negaila jam apdovanojimų, ir net manau, kad jis jų išties nusipelnė. Bet čia jūs sąmoningai (o gal ir tautinis rūkas akis uždengęs) iškraipote mano teiginius: pirma, aš tik stebiuosi, kodėl naujausiose biografijose tai stengiamasi paslėpti arba nutylėti? antra, aš tik kviečiu pamąstyti, kas išplaukia iš to, kad nusipelnė sovietų valdžios akyse (kurios požiūrio į kultūrą, tautinę forma ir socialistinę turiniu, tikiuosi, dar nepamiršote)?

  8. Ačiū p. Linui. Daugelis paprastų Lietuvos žmonių esame pašiurpę nuo tokių chamiškų išpuolių. Juolab, kad Poetas jau pats apsiginti negali. Tai parodo šitų – drįstu pavadinti – išsigimėlių moralinį supuvimą. Suvokiame į kurį šoną jie lenkia. Juk jie nepuola E. Mieželaičio, A. Jonyno, A. Maldonio ir kitų gyvenusių ir kūrusių tuo laikotarpiu poetų. Mes suprantame, kodėl šitie menkystos nori išmušti iš mūsų dar esantį tvirtą atramos stulpą – Poetą, kurį dainuojame Dainų šventėse, kurio žodžius skandavome per Atgimimą. Justinas Marcinkevičius daugeliui yra tapęs lietuviškumo simboliu, esančiu greta Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Dabar sparčiai globalėjančioje Lietuvoje tokios savokos, kaip Tėvynės meilė, gimta kalba ar tėviškė yra trukdžiai. Reikia viską greitai ištrinti, “atsiverti pasauliui”. Tad nereikia tokių poetų, kurie dainavo apie Tėvynę, reikia juos išmesti iš atminties, kad jaunimas taip pat niekintų.
    Išvada: svarbu duoti kiekvienam niekšui, kuris bandys šmeižti ne tik Justiną Marcinkevičių, bet kiekvieną garbingą Lietuvos inteligentą, duoti jiems tvirtą atkirtį. Netylėti. Kito ginklo mes neturime.

  9. Erika:

    Dėkoju už straipsnį.Tikslu ir teisinga,o tai Tiesa !!

  10. fanera:

    Dėkoju autoriui už straipsnį.

  11. Antanina:

    Luomų skirtumas: Girnius – prieškarinių turčių palikuonis, o Marcinkevičius su visais mumis – pokariniais – iš išlikusių būrų – valstiečių – pagal juos antrarūšių giminės. Tai labai jaučiasi Amerikoje tarp Dipukų ir Sovietukų. O Girnius jau dipų vaikas Lietuvoje tarp antrarūšių,- tad ar verta su juo net leistis į kalbas, kreipti dėmesį į jo priškarinį mąstymą ir vertinimus. Tačiau, jei nebūtl buvę mūsų Lietuvoje – TIKRŲJŲ VALSTYBĖS ATKŪRĖJŲ , tai tų užsienio lietuvių VADUOTOJŲ balsai ir plakatai taip ir būtų likę plakatais- šiukšlynuose… net ne POLITINIUOSE. Mes tikrieji Lietuvos gyventojai jau niekuomet nebesusikalbėsime su BUVUSIŲ TURTUOLIŲ- ŪKININKŲ VAIKAIS AR VAIKAIČIAIS. Jei A. Bačkis iš Vatikano skubiai buvo atsiųstas Lietuvon ATSIIMTI VATIKNAUI LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS TURTO, sukurto visos Lietuvos tikinčiųjų, ARBA šiandieną — Bačkį keičia iš Amerikos atkomandiruotas dipukų vaikas DĖL BAČKIO IR TUO PAČIU VATIKANO NEPASITIKĖJIMO VIETINIAIS KUNIGAIS… tai akivaizdi NEPASITIKĖJIMO IR VIETINIŲ ŽEMINIMO AKCIJA.. Akcija, griaunanti tautinę VIENYBĘ.Ir tos autorės prabilo dabar, kai siekiama galūtinai palaužti mūsų tautos vienybę, skaldyti ją aukštesniame – intelgentijos lygmenyje. Visa tai Pasaulinės ELITOS sukurti scenarijai mažųjų tautų skubiam sunaikinimui VISOMIS PRIEMONĖMIS.

    • Pakirkšnutė:

      Pilnai su jumis sutinku. Bačkis ir kiti jo hebrareliginiai sėbrai (ir herarchai, ir davatkos) nuožmiai varo giesmes Vatikanui. Tarybmečiu buvo kažkaip pridusinti, bet kapitalistiniai lensbergistai juos vėl 1988 -tais atgaivino.

  12. VIRGINIJUS:

    Na, pritrūko visiems valatkoms ir putinaitėms talento, kad tapt rašančiais žmonėmis, tai patapo lojančiais ant talentingesnių. Ne jie pirmi, ne jie paskutiniai. Tokia jau ta žmogaus prigimtis – vieni ir po mirties lieka didžiais, kiti ir gyvi būdami – niekingi.

  13. Edmundas:

    KAS NEGERBIA ISTORIJOS,PRAEITIES ,TAS NEVERTAS IR ATEITIES ,DISIDENTU IRA TOKIU KUR KADA REIKIA PASISAKYT TAI JIE TYLI ,BET IRA IR TOKIU KU GAL TIK SMULMENELIA PADARIA LIETUVAI TAI REKIA GARSIAI MUSASI I KRUTINE ,AS PATRIJOTAS ,DAR IRA TRECIOS RUSIES JIE KELE TAUTA TYLIAI JAU SENAI ,BET NEISISOKA DIRBA RAMIAI JIE NEPASTEBIMI ,BET VERTINGI

  14. Bronė Ona Dereškevičienė:

    Viskas tiksliai sudėliota į savo vietas .Ačiū.

  15. loreta:

    Perskaičiau straipsnį ir negaliu tylėti.Jau aštuoniasdešimt metų gyvenu Lietuvoje.Ji buvo labai įvairi, betmyliu ją tokia kokia yra.Ją mylėti man padeda Salomėja Neris ir Justinas Marcinkevičius.Jų eiles prisimenu ir moku visada, kada sunku man ir kada gera.Su Justinu teko bendrauti asmeniškai ir to žmogaus paprastumas , tikrai ne vaidyba, ko man teko prissižiūrėti nemažai, mane visada stebino ir graudino.Tai buvo ir yra didis poetas su visais nedideliais nukrypimais.Manau, kad jo vardas liks amžiams Lietuvoje ir telaimina Dievas mūsų šalelę Lietuvą.Loreta

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: