L.V. Medelis. Pasmerkime visus. Tegyvuoja utėlės (63)

Linas V. Medelis | asmeninė nuotr.

Linas V. Medelis | asmeninė nuotr.

Šiomis dienomis paskelbtas dar vienas grupės inteligentų kreipimasis į visuomenę dėl poeto Justino Marcinkevičiaus užsipuolimų. Vėl.  Vos ne mėnesį skaitančius ir žiūrinčius  erzino  vienas žiniasklaidos  įkyriai brukamas rūpestis: ar tikrai esi tolerantiškas bei save gerbiąs pažangus Lietuvos gyventojas, jei  lentynoje neturi  dviejų  svarbiausių gyvenimo knygų: viena – „Visi lietuviai  žydšaudžiai“, antra –  „Justinas Marcinkevičius yra kolaborantas ir sovietinis svoločius“.

Panelės Rūta Vanagaitė ir Nerija Putinaitė yra nekaltos dėl to, kad, aplinkui knibždant kolaborantams, negalėjo savo knygų  pavadinti taip paprastai ir aiškiai kaip aš jas pavadinau. Iš tiesų  R.Vanagaitės knyga vadinasi  „Mūsiškiai“, o N.Putinaitės –  „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“. Didžioji pažangiosios žmonijos dalis (dauguma gyvenanti Vilniuje) abi knygas sutiko palankiai. Du filosofai ir publicistai pakankamai aiškiai išdėstė argumentus apie  patriotiškumą, patriotų premiją ir moteriškės drąsą bei „demitologizacijų“ metodus ir taikinius. Pasiskaičius jų rašinius, prie šios temos būtų galima dėti riebų tašką. Neišeina, nes tema, atrodo, neišsemiama.

Sėsti prie kompiuterio klaviatūros pastūmėjo atsitiktinai į rankas pakliuvęs žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ paskutinis 2015 m. numeris, kuriame  politologas, filosofas, publicistas  Kęstutis K.  Girnius rašo: „Grupė intelektualų, stojusi ginti Marcinkevičių, tai darė neatsitiktinai, nes gindami jį, jie gina save. Jei buvusį dvaro poetą galima laikyti žmogumi, nesusitaikiusiu su sovietine sistema, tai jie [t.y. intelektualai inteligentai] panašiai garbingai kovojo už lietuvybę“.  Tokia pagrindinė  straipsnio mintis. Šitaip metų pabaigoje Girnius spėjo įšokt į benuvažiuojantį traukinį, atsiliepti į spalio mėnesį paskelbtą, pasak autoriaus,  poetą Justiną Marcinkevičių  ginantį inteligentų kreipimąsi.   Kitas Girniaus  straipsnis  „Sovietmetis tebėra su mumis“, paskelbtas  jau Putinaitės knygai  pasirodžius (tiksliau, nuskambėjus Putinaitės premijos istorijai).  Girniaus požiūris į Marcinkevičių    nepakito (kodėl turėtų?), o kaltinimų  atsirado daugiau. (Beje, panašu, kad žiniasklaidoje vis dažniau imama kalbėti „visų“  vardu: lietuviai šiokie ir anokie, kaip ir „sovietmetis su mumis“ – tada knieti šūktelėti: „Kalbėk ne už mus, o apie save ir už save!“).

Štai keletas citatų apie tai, kaip mūsų visuomenė žvelgia į dabartį pro Girniaus  akinius:

„… buvę disidentai sulaukė daugiau priekaištų negu palaikymo, iš dalies dėl to, kad jie kitiems priminė jų [priekaištaujančių – red.] silpnybes ir kompromisus.

…ne tik nesutariama, bet ir baudžiama už klaidingą nuomonę, kaip senais gerais laikais [čia apie tai, kad premijos neskyrimas Putinaitei buvo jai bausmė ].

…„Blogiečiai“ – tai rusai, žydai, lenkai, Maskvos emisarai [tai, pasak Girniaus, poetą ginančių nuomonė ]

…jis [Marcinkevičius] naudojosi iš KGB gauta Juozo Tumelio, Tomo Venclovos ir kitų studentų tardymų medžiaga“ (citatų pabaiga).

Autorius, demonstruodamas savo gana arogantiškas nuostatas, perša  mintį, jog didžioji tautos dalis  daugiau, ar mažiau, buvo/yra linkusi kolaboruoti (kolaborantas – okupacinės valdžios bendradarbis).  Leidžiama suprasti, kad tai visi, nežuvę miške, nebuvę ištremti ir  neemigravę. Atrodo, nekolaboravę bus  tik Pilėnai. Taigi, matyt,  nėra prasmės ginčytis su Vakarų šiltnamyje subrendusiu žmogumi, nebandančiu suprasti sovietinės realybės, negebančiu, nenorinčiu įsijausti į kolaboranto kailį. Tokiame kontekste „save ginantis“ kolaborantas  esu ir aš.

Dabar žvilgterėkime į NE-kolaboravusius Marcinkevičiaus kritikus.  Vienas pirmųjų, ėmęsis ginti skriaudžiamą Neriją buvo „Veido“ žurnalo redaktorius ir direktorius  Rimvydas Valatka (žr. „Dveji metai po Krymo užgrobimo – J. Oleko gynyba ir tautiniai Premijų karai“; beje, nemanau, kad iš principo teisingas ministro poelgis atpirko kitas jo nuodėmes).   „Kas lieka iš laisvės, kai krašto apsaugos ministras gali atimti jau paskirtą premiją?“ – klausia straipsnio autorius, ant  šitos logikos smaigo suverdamas visas aplink matomas valstybinio masto neteisybes ir nuodėmes, lyg pamiršdamas, kad premiją skiria ne komisija, o ministras.  Rašo: „Dauguma lietuvių neabejoja Poeto nuopelnais Sąjūdžiui, laisvei, poezijai. Bet jis nėra šventasis“. Teisingai, o kas gi šventasis, Valatka?

Vos treji metai po Stalino mirties (šio sakinio pradžia mėgdžiojamos nelabai sąžiningo žurnalistinio žaidimo galimybės) Sibire gimęs Valatka, padarė tiems laikams nepaprastą karjerą (tolesni faktai lengvai randami internete).  Studijavo  Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Taip ir nepradėjęs dirbti istorijos mokytoju, devynerius metus buvo „Tarybinio studento“ redaktorius, ketverius – dirbo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto organo dienraščio „Tiesa“ informacijos skyriuje (pareigos nenurodomos), dar trejetą metų  – savaitraščio „Gimtasis kraštas“ redaktoriaus pavaduotojas. Vėliau jis –Nepriklausomybės akto signataras, ir,  trumpai,  net Sąjūdžio „Atgimimo“ redaktorius.  Gal Valatka tik apsimetė esąs aktyvus kolaborantas?  Gal jis buvo aktyvus kovotojas už Lietuvą, tik tamsesniame kaputyje, po antklode,  pastalėje?

Tada derėtų pripažinti išskirtinį  šio žmogaus talentą: reikėjo labai pasistengti, nes  beveik visos  jo karjeros pakopos iki pat KGB veiklos Lietuvoje pabaigos  buvo akylai stebimos, ir sunku įsivaizduoti, kad vienas savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vadovų į tokias pareigas būtų paskiriamas be saugumo žinios ir pritarimo. Nepaisant didelio populiarumo Lietuvoje, savaitraštis pirmiausia buvo skiriamas tautiečiams kapitalistiniame užsienyje  auklėti ir siunčiamas nemokamai, kai kada net užjūrio adresatams protestuojant.

Persikelkim į kitą to paties apkaso galą. Ganėtinai paradoksalu, kad  pats Patriotų komisijos pirmininkas Antanas Gailius taip pat gali būti drąsiai vadinamas kolaborantu. Praėjusio amžiaus aštuntame  dešimtmetyje – keliolika metų  buvo „Vagos“  (stambiausia grožinės literatūros leidykla sovietmečiu)  ir „Vyturio“  (literatūros vaikams leidykla) vienas vadovų.  Tai reiškia, kad Gailius  buvo ir vienas tų žmonių, kurie galėjo nurodyti rankraščio autoriui, kas rašyti galima, o kas ne. Kitaip tariant,  cenzūravo tekstus pats ar nurodydavo tai padaryti  jam pačiam autoriui.

Antanas Gailius ir Nerija Putinaitė | „Gailių klanas – nauji žaidėjai kultūros lauke“, „Literatūra ir menas“, 2011.03.04, A. Petraitytės nuotr.

Antanas Gailius ir Nerija Putinaitė | „Gailių klanas – nauji žaidėjai kultūros lauke“, „Literatūra ir menas“, 2011.03.04, A. Petraitytės nuotr.

Žiniasklaidoje pasipylus dar keliolikai Marcinkevičių trypiančių atsiliepimų  (neseni pavyzdžiai: Sovietinio tvaiko gūsis,  Įkvėpti poeto mylėjome ne Lietuvą, o guminę lėlę,  Justinas Marcinkevičius ir Leninas, Patriotų žaidimai, arba pirmyn į praeitį, Lietuviai poetą Justiną Marcinkevičių vadina tautos dainiumi, jis laikomas šventu, o kalbėjimo galia sulyginama su Jėzaus Kristaus“ ir pan.), visus rašinių autorius galima santykinai grupuoti bent į kelias stovyklas: neįvertinti, įskaudinti ir pikti talentai, kaip koks labiausiai viename rajone žinomas dailininkas; taip reikalingo populiarumo ne ten ieškantys politikai, kaip vienai partijai vadovaujantis didelio senelio mažas anūkas, ir visi kiti, kurių ligą kažkada esu pavadinęs Tapino sindromu. Jų elgsena – tarytum  instinktyvus  siekis būti bandoje ir primena vaikystės epizodą, kai karą žaidžiančius berniukus vejasi ašarojantis  pyplys: „ Ir aš noriu! Aš už jus, aš su jumis! Paimkit, palaukit manęs!“  Ne kiekvienam Dievas siunčia keptą karvelį… Todėl parašysiu, išjuoksiu,  gal pastebės, gal priims, gal numes…

Visus vienija sąmoninga antitautinė, antilietuviška, pozicija, o  iš esmės tai yra siekis pagraužti kertinius mūsų kultūros, istorijos, valstybingumo stulpus, paniekinti istorines asmenybes, sektinus pavyzdžius. Ką tik nori: Margirį, Mindaugą, Kudirką, Basanavičių, Daukantą…  Ir, be abejo, Marcinkevičių. Nesunkus ir mažiausiai profesionalumo reikalaujantis darbas.

Šioje temoje nėra paskutinių. Pirmuosius atsekti sunku.  Postūmį Marcinkevičiaus puolimui,  norėdami to, ar ne,  prieš ketvirtį amžiaus,  matyt, suteikė  Tomas Venclova ir Aleksandras Štromas. Žinia buvo paleista į LRT eterį 1991 m. birželį. Savo interviu jie teigė, kad Marcinkevičiaus apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ herojai yra jie, o „Pušis“ parašyta  KGB užsakymu. Tokia versija ir egzistuoja jau ketvirtis amžiaus. Tačiau yra duomenų, kad  užsakymas atėjo per Lietuvos TSR rašytojų sąjungą, ir neatmestina galimybė, kad  byla buvo įduota ne kam kitam, o Tomo tėvui Antanui, nes iki 1959 m. jis dar buvo sąjungos pirmininkas.  Pabūti ar įsivaizduoti save disidentais nė vienam  kaltintojų  nebuvo pavojaus,  nei laidos metu, nei sovietmečiu – ne Stalino laikai. Kita vertus,  Tomas  buvo vieno aukščiausių partinių veikėjų (kaip sakoma, Stalino saulę  parvežusio Antano Venclovos) vienturtis, Aleksandras – LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus augintinis. Priminsiu, kad 1973 m. Štromui buvo leista išvykti gyventi pas seserį Margaret Kagan Anglijoje; Tomas su Viktoru Petkumi ir kitais užsienio žurnalistams Maskvoje paskelbęs apie vadinamosios Helsinkio grupės įkūrimą. 1977 m.  Česlovo Milošo (tada jis dar buvo ne Nobelio laureatas, o vieno universiteto JAV profesorius) kvietimu jaunasis Venclova išvyko į Ameriką. Tais pačiais metais Petkus buvo suimtas ir vėliau nuteistas trejus metus kalėti sustiprinto režimo kalėjime, septynerius metus lagerio, penkis tremties.

Viešai papasakoti televizijai, kaip tave pakuteno KGB, tada buvo nemenkas pliusas.  Štai dabar ir paklauskime savęs, ar Tomas Venclova buvo kolaborantas?  Apsilankę valstybės išlaikomame Venclovų name-muziejuje Pamėnkalnio gatvėje, pamatysite,  kokiomis „siaubingomis“ sąlygomis augo Tomukas.  Ir pasakysite sau: ne, toks žmogus – ordinais apdovanotas, premijomis apipiltas –toks negali būti kolaborantas.  Net jei kartkartėmis apsilankius Lietuvoje jam čia sunku kvėpuoti. Tokia jau ši Lietuva…

O ta žaizda Marcinkevičiui maudė iki gyvenimo pabaigos.

***

Labai gaila, kad ne tiesos ir supratimo paieška,  o Poeto puolimas tapo madingas, konjunktūrinis, tarytum asilas spardytų nebepasikeliantį liūtą.  Suprantama, nėra itin korektiška  kreipti kritiką į asmenis, o ne jų darbo vaisius Tačiau nesugebėjimas ar nenoras pažvelgti į sovietinės  visuomenės akivarą,  ir kartu jau nuolatiniu virstantis visa neigiantis,  kritikuojantis, smerkiantis jų santykis su esminėmis tautos vertybėmis verčia kritikams priminti:  kūrėją reikia skirti nuo kūrinio, kad ir kaip sunku būtų  tai padaryti. Ir sužeistą sąžinę skirti nuo laikmečio amputuotos sąžinės.  Vadinti Marcinkevičių  „tautos dainiumi“ kabutėse, tas pat, ką  Nyčę apšaukti  „fašizmo ideologu“ . Ir vieno, ir kito autoritetu  naudojosi rudasis  ir raudonasis režimai.

Ne už pagyras Stalinui tauta myli  Poetą ir dainuoja jo eiles. Julius Algirdas Greimas  tai suprato net būdamas toli nuo tėvynės.  Užrašyta 1949 (!) metais:  „Angažuojasi rašytojai, dailininkai, mokslininkai, nes didžiulėje netikėjimo ir beprasmiškumo jūroje atsiranda tikėjimo ir prasmės surogatas, kuris, nors ir surogatas,  vis dėlto maistingas ir gyvybę palaikantis produktas“.  Surogato būta, ir ne vien Marcinkevičiaus poezijoje. Tačiau didis kūrėjas sugeba pakilti aukščiau surogato, visada aukščiau purvo, kraujo ir pelenų.

2016 03 11

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: