Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Dieveniškių krašto tautinės sudėties raida XIX–XX a. (17)

Petras Gaučas | voruta.lt nuotr.

Petras Gaučas | voruta.lt nuotr.

Ištraukos iš: Petras Gaučas. Dieveniškių apylinkių ir jų kaimyninių sričių gyventojų etnolingvistinės sudėties raida XIX ir XX a. istorinių (kartografinių, statistinių, literatūrinių) šaltinių šviesoje (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 176–207.) Paryškinimai redakcijos.

Šiandieniniai Dieveniškių apylinkių lietuvių kalbos likučiai, gerokai nutolę nuo lietuvių kalbos arealo (Varėnos rajono), – netolimoje praeityje buvusio vientiso lietuvių kalbos ploto liekana. Istoriniai šaltiniai rodo, jog iki XIX a. antrosios pusės vidurio Dieveniškių apylinkės siejosi su ištisiniu lietuvių kalbos arealu. XIX a. antrojoje pusėje baltarusių kalbai išplitus Nočios–Eišiškių–Pabradės apylinkėse, nuo minėto lietuvių kalbos arealo atskilo nemažas lietuvių kalbos plotas, apimantis didžiumą dabartinio Varenavo rajono [dabar Baltarusija] ir dalį Šalčininkų rajono – Dieveniškių apylinkes (ištisai) bei vidurinę rajono dalį (dabartines Butrimonių ir Gervėčių apylinkes [dabar Baltarusija]). Vėliau, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, toliau plintant baltarusių kalbai, minėtasis lietuvių kalbos plotas suskilo į atskiras salas: Pelesos, Plikių–Asavos, Benekainių–Armoniškių, Butrimonių, Dieveniškių. Lenkijos okupacijos metais lietuvių kalba čia nyko toliau, lietuviškos salos sparčiai tirpo. Pokario metais Dieveniškių apylinkės priklausė Lietuvos TSR, tačiau tuometinė Respublikos vadovybė nesiėmė reikiamų priemonių, kad sustabdytų lietuvių kalbos nykimą šiose apylinkėse. Ji toliau geso. Prie to prisidėjo nelietuviai ūkių vadovai, gausūs migrantai iš Baltarusijos.

Istorikai M. Balinskis ir T. Lipinskis, kalbėdami apie lietuvių kalbos išplitimą Ašmenos apskrityje (Dieveniškių apylinkės carinės Rusijos valdymo metais priklausė šiai apskričiai – buvo jos vakariniame pakraštyje) XIX a. pirmosios pusės viduryje, nurodė, jog „Ašmenos apskrityje lietuvių kalba tarp kaimo žmonių išliko: pirmiausia palei Lydos apskritį – Dieveniškėse, Norviliškėse, Surviliškėse, Lipniškėse, Geranainyse ir gretimuose valsčiuose; palei Vilniaus apskritį – Graužiškėse, Velbutave, Klevyčioje…; palei Naugarduko apskritį – Bokšto seniūnijoje, Trobų parapijoje apie Takoriškes, visoje Yvijos parapijoje. Keliaujant iš Ašmenos Alšėnų traktu į Vyšniavą, lietuviškai nekalbama, tik Lazūnuose pradeda kalbėti. Ten tarp rusiškai (baltarusiškai – P. G.) kalbančių kaimų lietuviškai kalbančių yra netgi seniūnijoje, vadinamoje Lotevka“. Lydos apskrityje, iš vakarų ir pietvakarių pusės besiribojančioje su Dieveniškių apylinkėmis, to paties šaltinio žiniomis, „lietuviškai kalba dar palei Ditvos upę, Žirmūnuose, Benekainyse, Baltininkuose, apie Eišiškes ir net už Lydos iki Nemuno“.

Taigi XIX a. pirmosios pusės visuryje Dieveniškių apylinkės buvo ištisiniame lietuvių kalbos areale, tiksliau – jos pusiasalyje, į kurį įėjo dabartiniai Varenavo ir Šalčininkų rajonai, taip pat nemaži plotai į rytus bei pietryčius nuo Dieveniškių, t.y. didesnė Yvijos rajono dalis (išskyrus jo rytinę dalį už Beržuonos upės ir vietoves, esančias į šiaurę nuo Jūrotiškių), pietvakarinė Ašmenos rajono dalis (apie Klevyčią, Graužiškes, Velbutavą) bei kai kurios Lydos rajono vietos („už Lydos iki Nemuno“ ir kt.).

Aptariant Lietuvos–Baltarusijos paribio kalbų paplitimą XIX a. paskutiniame dešimtmetyje, dažniausiai naudojamasi Vilniaus guvernijos dvarininkų vadovo A. Pliaterio 1890 m. surinktais Vilniaus gubernijos etnolingvistinės gyventojų sudėties anketiniais duomenimis, kuriuos apibendrino ir paskelbė spaudoje asmuo, pasivadinęs Anonimu. Lenkų kalbininkas J. Rozvadovskis pagal šiuos duomenis sudarė Vilniaus gubernijos lietuvių kalbos paplitimo žemėlapį. Lietuviška buvo Sedlisko valsčiaus šiaurės vakarų dalis, besiribojanti su Dieveniškių valsčiumi (Armoniškių ir Pašelių seniūnijos bei Palipnicos seniūnijos šiaurinė dalis). Tačiau kai kuriuose šio valsčiaus lietuviškos dalies kaimuose jau buvo prasidėjęs lietuvių baltarusėjimas. Tai yra nurodęs ir pats A. Pliateris, aprašydamas Pašelių seniūniją: „Senieji kalba lietuviškai, jaunimas – baltarusiškai“.

Anonimo duomnimis, visame Šalčininkų rajone labiausiai paplitusi buvo baltarusių kalba, kuria namuose kalbėjo pusė žmonių (51%, apie 14 tūkst. gyventojų). Lietuviškai kalbėjo kas trečias žmogus (apie 10 tūkst.), mažiausiai – lenkiškai (tik 2%, 0,6 tūkst.) ir rusiškai (mažiau kaip 1%, 0,2 tūkst.). Duomenys apie baltarusių ir lenkų kalbomis kalbančiųjų skaičių verti dėmesio, nes šių duomenų autoriai – grafas A. Pliateris ir, atrodo, pats Anonimas – lenkiškos orientacijos šalininkai.

Vėlesnių carinės Rusijos gyventojų apskaitų (tiek 1897 m. gyventojų surašymo, tiek 1909 m. vietos administracijos surengtos apskaitos) duomenys buvo paskelbti apskritimis. Palyginus Anonimo duomenis su 1897 m. surašymo duomenimis, matyti, jog lietuvių procentas Ašmenos ir Lydos apskričių kaimuose sumažėjo: pirmoje – nuo 12,1 iki 9,0%, antroje – nuo 9,4 iki 3,9%. Truputį padaugėjo lenkiškai kalbančiųjų: ženkliau – Lydos apskrityje (nuo 1,4 iki 1,6%). Abiejose apskrityse ryškiai vyravo baltarusiškai kalbantys, kurie sudarė apie 80% visų gyventojų.

Tarp šių surašymų laiko tarpas nedidelis – 7 metai, dėl to neįmanma, kad lietuvių procentas būtų galėjęs taip sumažėti dėl etnolingvistinių procesų. Peršasi išvada, kad dvikalbiai (kalbantys lietuviškai ir baltarusiškai) žmonės 1897 m. gyventojų surašymo metu buvo daug nuosekliau negu Anonimo priskiriami prie baltarusiškai kalbančiųjų.

1909 m. apskaitoje gyventojų etninė sudėtis buvo nustatyta ne pagal jų kalbą, kai 1890 ir 1897 m., bet pagal etninę savimonę. Taigi šių dviejų surašymų duomenys yra nepalyginami. Tačiau juos lyginti svarbu kitu aspektu – jie rodo gyventojų kalbos ir etninės savimonės skirtumus. Laiko tarpas tarp 1897 ir 1909 surašymo tėra 12 metų, taigi per tokį trumpą laiką kalba negalėjo staigiai pakisti. Kai kuriose Vilniaus gubernijos apskrityse (Vilniaus, iš dalies Trakų) toks palyginimas atskleidžia prasidėjusį lenkiškos etninės savimonės plitimą tiek tarp lietuviškai, tiek tarp baltarusiškai (vadinamąja praprastąja kalba) kalbančių katalikų tikybos gyventojų, ypač tarp dvikalbių ir trikalbių (kalbančių lietuvių–lenkų, baltarusių–lenkų, lietuvių–baltarusių–lenkų kalbomis). Antai Vilniaus apskrities kaimuose 1897 m. lenkiškai kalbantys sudarė 12%, o 1909 lenkais užrašyta net 47,1% visų gyventojų, Trakų apskrityje – atitinkamai 11,2 ir 21,8%. Be abejo, reikšminga šioms apskritims buvo ir Vilniaus miesto kaimynystė.

Mūsų aprašomose apskrityse lenkų dalis tarp visų gyventojų 1909 m. buvo maždaug tokia pat kaip ir lenkiškai kalbančiųjų dalis 1897 m.: Lydos apskrityje – 5,9% (1897 m. – 4,2%), Ašmenos apskrityje – 1,4% (1,6%). Tai rodo, jog XX a. pradžioje šiose apskrityse lenkiška etninė savimonė dar nebuvo išplitusi.

Ašmenos apskrityje 1909 m. lietuvių dalis buvo panaši kaip 1897 m. (atitinkamai 4,9 IR 3,9%), o Lydos apskrityje – gerokai sumažėjusi (nuo 9,0 iki 2,0%). Taigi dar XIX a. 7–9 dešimtmečiais Lydos ir Ašmenos apskrityse buvęs ištisinis lietuvių kalbos plotas Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse tapo labai suslavėjęs. Tiesa, lietuvių kalba daugumoje šeimų čia nebuvo pamiršta. Žinių apie lietuvių kalbos vartojimą karo išvakarėse yra surinkę kunigai, kurie, ilgesnį laiką gyvendami savo parapijose, domėjosi, kiek yra lietuviškai kalbančiųjų. Tokie duomenys buvo skelbiami atgautoje lietuviškoje spaudoje. Iš jų matome, kad Ašmenos apskrityje lietuviškai kalbėjo maždaug ¾ visų Dieveniškių, Lazūnų parapijos gyventojų, 1/2–2/3 Armoniškių, apie 1/3 Surviliškių, apie 1/5 Dūdų, Trobų (apie Takoriškes), Graužiškių parapijiečių; Lydos apskrityje lietuviškai kalbėjo beveik visi Rudnios, Dubičių parapijų gyventojai, 2/3–3/4 visų Rodūnios, Nočios, Butrimonių, Asavos, Varenavo parapijiečių, apie 1/2 Kalesninkų, 1/3–1/2 Eišiškių, Benekainių, 1/4–1/3 Trakelių, Žirmūnų, Užubalio, iki 1/5 Lydos parapijiečių; Vilniaus apskrities pietinėje dalyje: 1/2 Šalčininkų, 1/3 Šalčininkėlių parapijiečių.

Iš XX a. pradžios statistinių šaltinių Ašmenos ir Lydos apskrityse daugiausia lietuvių – 58,7 tūkst.  – rado lietuviai kunigai 1910 m., o mažiausiai – 16,4 tūkst. – 1909 m.  gyventojų apskaita. Skirtumas – 42,3 tūkst. žmonių. Tai, be abejo, buvo lietuviškai kalbantys žmonės, tačiau greičiausiai jau pramokę baltarusių („paprastosios“) kalbos, antraip kažin ar jie būtų buvę užrašyti rusais (t.y. baltarusiais). Vadinasi, XX a. pradžioje aprašomose teritorijose tarp lietuviškai kalbančių gyventojų buvo apie 50 tūkst. dvikalbių (arba, tiksliau, ties nutautėjimo riba buvusių lietuvių). (Čia priskaičiuota ir Vilniaus apskrities pietinės dalies parapijų dvikalbiai gyventojai.) Jei ne pilsudskinės Lenkijos klasta, po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba šiose žemėse būtų atgijusi.

Žinių apie etnolingvistinę aprašomojo krašto gyventojų sudėtį tarpukario metais pateikia Lenkijos gyventojų surašymo duomenys. Surašymai vyko 1919, 1921 (Dieveniškėse nebuvo) ir 1931 m. Jų duomenys tendencingi – labai padidinti lenkų ir sumažinti kitų tautybių gyventojų skaičiai. Beveik visi baltarusių („paprastąja“) kalba kalbantys krašto gyventojai tapo lenkais. Lenkais buvo užrašyta ir didelė dalis lietuvių, ypač tuo atveju, jei šie būdavo pramokę lenkų arba „paprastosios“ kalbos. daugumos aprašomojo krašto gyventojų savo tautinės priklausomybės supratimas buvo miglotas, tad surašinėtojams nebuvo sunku „padėti“ išsirinkti tautybę. Pažymėtina, jog lenkais okupacinė valdžia sugebėjo užrašyti net dalį judėjų tikybos gyventojų, t.y. žydų.

Lenkijos okupacijos metais daugeliui Dieveniškių (ir kaimynynių valsčių) gyventojų, kalbančių baltarusiškai („paprastąja“ kalba), okupacinės valdžios bei lenkų kunigų jau buvo įskiepyta lenkiška tautinė savimonė.

Karo pabaigoje ir pokario metais Dieveniškių apylinkėse, kaip ir visame Vilniaus krašte, įvyko ženklių tautinės gyventojų sudėties pakitimų. Daug gyventojų, laikančių save lenkais, išvyko į Lenkiją.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. Kaunietis:

    Geras straipsnis. Būtų labai šaunu išversti šį straipsnį į lenkų bei rusų kalbas ir kiek įmanoma jį platinti tarp Pietryčių Lietuvos “lenkų” bei rusakalbių šio krašto gyventojų. Gal vieną jie praregės ir suvoks, kokie “lenkai” gyvena taip vadinamoje Vilenščyznoje?..

    • Kol LT valdžioje sėdės šie minkštakūniai baudžiauninkai,polonistai toliau klestės po raudonų dūmų uždanga.

      • Bartas:

        Matas teisus.
        “Jei ne pilsudskinės Lenkijos klasta, po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba šiose žemėse būtų atgijusi.”

        Tikiu, kad tarpukary, atsikūrusi Nepriklausoma Lietuva, tokią sunkią užduoti būtų atlikusi. O dabartinės Lietuvos raudonieji , ką padarė. Ne tik , kad nieko, bet dar su kietakaktišku, baudžiauninišku stropumu ,tamoševskio gaivalui, padeda lenkinti Pietrytines žemes . Gaila , bet nematau jėgos , kuri sustabdytų dalies Lietuvos sunaikinimą.

  2. Kaunietis:

    P.S. Korektūra: po “Gal vieną” turi būti “kartą” (“Gal vieną kartą”).

  3. Tarmiškai veiksmažodis “paprasti” bendrine kalba reiškia “įprasti”. Čia dar priklauso bendr. kalbos žodis “paprotys”. Taigi kalbos pavadinimas “paprostu” yra tarminis lietuviškos reikšmės žodis “paprastąja”, reiškiantis “įprastąja” kalba, o ne slaviškai “prasta kalba”. Tai labai daug pasakantis istorinis faktas.

  4. LosAngeles:

    internete teko rasti anglu uzsienio reikalu ministerijos 1920m. ataskaita apie ta regiona (ataskaita is viso apie si kampa: Lietuva, rusiska Lenkija, Baltarusija). Patys anglai stebisi (juokiasi) kad 1897m rusijos duomenimis Vilniaus gubernijoje buvo apie 130t lenku, bet pagal 1909m. lenku duomenis vaizdelis pasikeite nei daug nei mazai- 854t. Kitaip tariant per 13m padidejo daugiau nei 6-is kart. Ar tai realu spreskite patys, anglai isvada padare savo, ir nesutikti nelabai iseina: rezultatai pritempineti (ir gerokai)… Tai tokia tai lenku ‘atsiradimo ant Lietuvos’ istorija… paskutiniai desintmeciai keli.
    Aciu autoriui uz issamu straipsni. Reikia ji paplatinti, kaip cia kazkas sake

  5. Poland:

    Aš kaip tik esu iš Dieveniškių. Taip, aš žinau, kad tarp mano proteviu buvo lietuviu, ir daug to krašto gyventoju apie tai žino, bet aš esu lenkas ir noriu buti lenku. Aš kalbu lenkiškai ir man lietuviu kalba nepatinka. Daugiau pasakysiu – mano svajone, kad visa Lietuva kalbetu lenkiškai.

    • Puidzim aplinkui bo tutai šlapia,- i
      nezapamentai pan Goidz jestemi poliaki.

    • Kemblys:

      Poland, gal tu tik lenkakalbis, o ne lenkas? Taip ir ‘japonu’ galėjai tapti.

      • Poland:

        Galbut ir lenkakalbis, bet vistiek, man lenku kalba patinka. Lietuviu kalba man nepatinka, pernelyg sudietinga. Japonu negalečiau buti, todel kad genetika kita, o lenku galiu buti, todel kad paskutiniai tyrimai rodo, kad pietu Lietuvos, tai yra Dzuku genetika sutampa su Slavu genetika, o tai rodo kad Dzukijos ir Rytu Lietuvos gyventojai tai ne sulenkinti lietuviai, o sulietuvinti slavai. Taigi, mes tiesiog grižom prie savo senuju šaknu – vel tapom slavais. Jus rašot apie Lenkijos okupacija i lenkinima, bet reikia jau parašyti knyga apie LDK okupacija ir lietuvinima. Genetika neapgausit, todel lietuviai ir tyli apie genetinius tyrimus, nes tiesa jums nenaudinga. Ir išvis, genetinius tyrimus rodo, kad apie 25 procentu lenku tautos, turi prusu ir lietuviu genetika. Ir kas nuo to blogo? Man netrukdo žinoti, kad mano proseneliu žmonos buvo lietuves, vistiek aš jaučiosi lenku ir man su tuo gerai.

        • Kemblys:

          Ačiū, Poland. Gerbiu Tavo įsitikinimus. Gražiai rašai lietuviškai, tad nelabai tikiu, kad lietuvių kalba visai nepatinka 🙂
          Man būna skaudu, kai lenkakalbiai prisisega rusiškas Georgijaus juosteles ir bendrauja tarpusavyje rusiškai. Norėčiau sužinoti Tavo nuomonę.

        • Žemyna:

          Suprantu, kad tamsta tiki savo mokytojais. Gaila, tie mokytojai pradeda ne nuo pradžių, ne nuo to, kaip atsitiko, kad lietuviai „užėmė slavų žemes, slavų LDK“. Beje, mano amžiaus žmonės prisimena pradžią, kada Maskva pradėjo skleisti būtent tokią ukrainų, baltarusių ir lietuvių istoriją, kaip lietuviai visus apiplėšė ir viską jų pasisavino. LDK istorija rodo, kad lietuviai baltų žemėse apsigyvenusiems slavams pasiūlė vienytis kovai su atsiradusiu pavojumi, bet nei okupavo, nei liepė mokytis savo kalbos, neprimetė savo tikėjimo, tik priešingai – darė, kaip ir Vakarų Europoje buvo – jeigu į šalį taikiu būdu ateina kitatautis valdovas, jis pats mokosi vietinių kalbos, jų tikybos, o ne visa tauta mokosi jo kalbos… Todėl lietuvių kunigaikščiai ir rašė, ir kalbėjo slaviškai, ir priėmė stačiatikių tikėjimą.
          O slavų su baltais maišymosi pradžia yra tokia, kad ne tik šiose žemėse, bet žymiai žymiai didesnėse Europos platybėse – net iki Uralo, Maskvos ir giliai į Vakarų Europą – visur patys seniausi archeologiniai ir kiti radiniai liudija būtent apie čia visur šeimininkavusią BALTŲ kultūrą. Šie radiniai yra daugiau kaip keturiasdešimties tūkstantmečių senumo…
          Jokių įrodymų apie minėtose teritorijose iki baltų ką nors gyvenusį nėra. Baltai taip plačiai po visą Europą gyveno, kai ne tik slavų žemyne dar apskritai nebuvo, bet ir daugybės kitų tautų. Iš iškasamų ar kitaip randamų įrodymų sprendžiama, kur kieno ETNINĖS žemės buvo ir yra– kuri tauta čia buvo pati pirmoji. Tai ne užkariautos, ne kolonizuotos, bet etninės pirmosios čia gyvenusios tautos žemės. Ateis laikas ir žmonija gėdysis to savo istorijos etapo, kai savomis laikė užgrobtas, o ne Kūrėjo kiekvienai tautai skirtas žemes.
          Slavų gyvenimas Europos (juolab Sibiro) platumose yra tik akimirka, lyginant su baltais. Lenkai ar ne paskutiniai iš slavų susiformavo vakariniame Ukrainos Karpatų kamputyje, kur gyveno LEMKŲ gentis. Susiformavo, atskilo nuo ukrainiečių ir plito link Baltijos bei į plotį, užkariaudami ir išstumdami čia gyvenusias gentis ir tautas…
          Ligi šiol Karpatų aplinkoje, šiandieninėje Ukrainos teritorijoje likę įvairių baltų gyvenimo ten beveik prieš 80000 m. pėdsakų, jų vietovardžių. Trumpai kur nors gyvenus vietovardžiai „neprilimpa“ ir tiek tūkstantmečių neišlieka. Apie baltų gyvenimą tose vietose liudija ir tautosaka. Dalis ukrainiečių dainų skamba kaip lietuviškų sutartinių aidas – ar tai ne susimaišiusių dviejų kultūrų pėdsakas? Beje, Irane, Tibete ir šiek tiek Indijoje yra Baltistano žemė, o jos gyventojai kalba baltų kalba.
          Taigi, ne baltai užėmė „slavams priklaususias žemes“, o į anksčiau baltų gyventas žemes atplūdę ir nukariavę jas klajokliai slavai susimaišė su čia po mūšių likusiais gyvais baltais. Nežiūrint į tai, lietuviai ne siekdami atsiimti atgal šias žemes, o gynybos nuo užpuolikų tikslais suvienijo juos į LDK.
          Beje, tuos įrodymus pirmas ne Lietuvos mokslas rado, o kitų šalių (tarp jų ir rusų) – rado dar tada, kai Lietuva savo mokslo neturėjo. Iš mokslinių dar senesnių įrodymų buvo aristokratų kabinetuose, bibliotekose ir kolekcijose, bažnyčių ir šalių archyvuose bei kt. likę raštiški, žemėlapių, monetų ir kt. paliudijimai apie prekybinį ir kitokį bendravimą su baltais. Slavų jie dar ilgai nemini, nes dar neteko ne tik jų sutikti, bet ir nebuvo girdėję, kad tokių Europos žemėse esama.
          Dar ir dabar pasaulio mokslininkai labai domisi baltais, ieško visokių su jais susijusių pėdsakų, artefaktų, paminėjimų. Tik Kremliui tarnaujantys „istorikai” dėsto savo išrastą „Europos tautų istorijos” kursą, platina TV laidas, vedžioja savo žiūrovus po „Klystkelių teritorijas“, tuo suka smegenis ne tik lenkams, bet ir baltarusiams, ir ukrainiečiams, net ir juos tarpusavyje kiršindama. O šios „švietimo misijos“ pradžią pagyvenę žmonės puikiai prisimena .
          Kai rinksiesi tamsta studijas, susidomėk asmenvardžiais. Paaiškės, iš kur lenkų pavardės tokios skirtingos kilmės, iš kur tarp lenkų yra Gaidžių, Talmontų, Savičenkų, Krysko, Nemycko ir dar daugybė kitų… Žinoma, jei įdomu pačiam rasti tiesą, o ne aklai klausyti, kas ką į galvą kemša. Ir ne tam žinoma, kad dabar lenkai susirinktų daiktus ir paliktų šiandien gyvenamas žemes tiems, iš ko jas atėmė. Nereikia jokių revanšų. Tai reikia stabdyti, o politikams, jaučiantiems tokį niežulį, ateis laikas rimtai gydytis.

        • Žemyna:

          Nebent paskutiniai akademiko, habilituoto mechanikos daktaro veržliarakčiu bei metalo žirklėmis atlikti tyrimai tai įrodė. O štai kitų šalių kompetentingų sričių mokslininkų tyrimai, ne tik Europos, bet ir kt. pasaulio archyvuose saugomi senovės Europos žemėlapiai ir dokumentai kitką rodo… Turiu galvoje tuos laikus, kai Europoje tokios valstybės, kaip Lenkija, apskritai dar nebuvo. Ir slavų genčių dar tik kur ne kur maži lopinėliai matėsi. Labai praverstų susipažinti, kokios gentys gyveno dabar Lenkijos užimamose žemėse… 🙂

  6. Geistautas:

    “XIX a. antrojoje pusėje baltarusių kalbai išplitus Nočios–Eišiškių–Pabradės apylinkėse, …” — Nočios–Eišiškių–Pabarės apylinkėse (ne “Pabradės” — pastaroji vietovė čia niekuo dėta).

  7. Geistautas:

    “… ir dalį Šalčininkų rajono – Dieveniškių apylinkes (ištisai) bei vidurinę rajono dalį (dabartines Butrimonių ir Gervėčių ????? apylinkes [dabar Baltarusija ?!!]).” — reikėtų ištaisyti į “….. vidurinę rajono dalį (dabartines Butrimonių ir Gerviškių apylinkes).” Tos Gerviškės yra dab. Šalčininkų r. viduryje, taigi ne Gudijos Respublikoje.

  8. Rimgaudas:

    Mielieji, reikia priminti visiems, kad prieš 20 tūkst. m. visą Europą buvo sukaustęs ledynmetis ir šalčio spaudžiami baltai, persikėlę per Viduržemio jūrą, iš Europos buvo nusikėlę Šiaurės Afriką. Ta proga Nilo piramidėse jie paliko lietuviškai skaitomus užrašus (J. Šeimys). Knygoje “Istorija Afriki”, Nauka, Moskva/ 1995 yra pateiktas žemėlapis, kur nuo Arabijos pusiasalio iki Gibraltaro pilna vietovardžių su istoriniais pavadinimais Darba, Sala, Ėja, Lieptis, Mera, Auksuma ir t. t.Piramidėse rastas paveikslas “Medžio deivė” (vokiečio Heike Owusu terminas), kurios viduje pagal J. Šeimio skaitymo metodiką pas mus yra perskaitytas užrašas “girulia cy ulia” (girulių čia ulionė). Mastelyje, uždėjus hieroglifą ant Šiaurės Afrikos ir Europos žemėlapių junginio, ryškėja baltų (aisčių – eisčių) genčių ėjimo centrinės Europos ašimi iki dabartinių vietų kelias. Tai, kad buvome mes prie Nilo, hetitų runomis pasako Marijampolės miesto skvere stovintis akmuo nuo Padovinio su įrašu “Litų Nilo gija esi tu”. Visa medžiaga buvo pateikta 2018 m. rugsėjo 22 d. konferencijos Gintaro muziejuje Palangos mieste metu. Tezės yra pas Žemaitijos regioninės EKGT narę Dianą Kanclerę (tel. 8 687 97304).
    Tad, apie kokią slavų, germanų ir kitų indoeuropiečių tautų okupaciją iš mūsų pusės gali kalbėti kitų, nedraugiškų mums tautų istorikai? Tvarką palaikant ar ginant nuo kokių mongolų bei pan. mes buvome nukeliavę pas juos, neimant duoklės, ir viskas. O gerb. Poland noriu priminti, kad jis, anot jo šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II žodžių, yra lenkų kultūros paveiktas lietuvis, norint jam to ar nenorint: plėšriosios žuvys, kaip kad ir tautos, neatpažįsta savo tėvų, ir ką čia jau bepadarysi. Dokumentuotos tiesos apie istoriją, visgi, anot Vytauto Landsbergio žodžių, – nesuklastosi. Šitą mes žinom gerai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: