Vasario 28 d. lygiai prieš 215 metų gimė Vyskupas Motiejus Valančius. Jis priklauso tiems retiems lietuvių tautos švyturiams, kurių spinduliuotė, bėgant dešimtmečiams ir net šimtmečiams, neblėsta. Netgi stiprėja. Stiprėja jau vien dėl to, kad pats gyvenimas, jo tirštėjantis dramatizmas mus verste verčia gauti papildomus gaivinančios šviesos pliūpsnius.
Mąstydamas apie įvairiais talentais ir ypatingu nuosekliu valingumu pasireiškusią Valančiaus asmenybę, visų pirma aš mąstau apie Jį kaip apie didį Audėją. Kaip apie Audėją, neįtikėtinu pasišventimu audusį savo tautos socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklus. Platus ir tvirtas, senųjų lietuvių kultūrą primenantis buvo Jo pradėtas ir toliau jau kitų austas audinys. Man jis kažkuo primena mūsų moterų audėjų austą tautoraštį… Tik kitu, iškilesniu masteliu.
Šiuo atveju į vyskupo Valančiaus įsiūbuotą blaivybę žvelgiu toli gražu ne vien per smuklių lankymo, jų apyvartos ir tinklo sumažėjimo (sutramdymo) prizmę. Taip… Lietuvių tauta buvo nugirdyta. Ją nugirdė dar XVII–XVIII šimtmečiuose. Ir nugirdė „sava“ valdžia, jeigu „žečpospolitinę“ valdžią galėtume įvardinti kaip savą. Nesibaigiantys karai su Moskovija, o taip pat ir su švedais vertė didžiūnus plėsti spirito varyklas ir jų dėka formuoti valstybės iždą (kuris išimtinai buvo skiriamas karo reikalams). Tauta buvo marinama ne tik karais, nusitęsusia nederliaus metų grandine, ne tik marais, bet ir degtine.
Valančius savo apaštalinę misiją pradėjo nuo ypač sunkaus palikimo. Prie to, kas jau buvo mano pasakyta, reiktų pridurti dar ir lietuvių polonizavimo ir rusifikavimo politiką. Per sumanytą blaivybės sąjūdį, per neįtikėtinai sparčiai austą jo tinklą vyskupas žadino tautą iš letargo. Iš stabligės… Sodiečiams įsiūlė būdą, kaip organizuotis, kaip burtis į netradiciniais dvasiniais saitais (supainiojant svetimuosius) susietas bendruomenes. Kaip pajausti save, eilinį žmogelį, iš naujo užgimstančios didžios bendruomenės – politinės nacijos nariu.
Blaivininkai, liaudyje vadinti „brostvininkais“ (nuo slavų „brosat“) tęsė ir puoselėjo kilnaus judėjimo tinklą iki vėlyviausių laikų. Pamenu, gerai pamenu, su kokiu išdidumu dar pirmaisiais pokario metais mano tėvas bažnytinėje procesijoje (kol nebuvo uždraustos) nešdavo „brostvininkų“ vėliavą. O vėliau?..
Baisios prievartos ir negandų kamuojama tauta vėl buvo „sugrąžinta“ atgal – į alkoholizacijos liūną. Jame vėl skendo (ir nuskendo) tūkstančiai. Gal šimtai tūkstančių…
Deja, deja… Neturime vilties sulaukti „Naujo Valančiaus“. Jau vien dėl to, kad nūdienos pasaulyje moraliniai autoritetai „neturi paklausos“. Lygiai taip, kaip yra nuvertinamos dvasinės, dorovinės, patriotinės vertybės.
Bet savimi, savo vidinėmis jėgomis ir Aukščiausiąja Dvasia tikėti privalome! Nes kito kelio nėra.
Autorius yra habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas
Lietuvių alkoholizmo šaknys kitos, nei teigia autorius. Tai krikščionybė nugirdė Lietuvą, ji atnešė stiprius spiritinius gėrimus. Paskaitykite Lenkijos karaliaus Jagello (Jogailos) ir jo vietininko Lietuvoje didžiojo kunigaikščio Vytauto bažnyčių steigimo aktus. Visur, kur tik statoma bažnyčia prie jos, kunigo ir pačios bažnyčios išlaikymui steigiamas bravoras ar bent karčiama. Yra išlikęs Vilniaus katedros klebono pan Olszewski skundas karaliui Jogailai su prašymu karčiamą Oršoje, skirtą katedros išlaikymui, perkelti į Lietuvą, nes rusai (!) mažai geria. Tarp kitko rusai nusigėrė, kai jau kapitalizmo laiku, jau po baudžiavos, kai už darbą darbininkams verslininkai pradėjo mokėti vodka.
Dabar suprantu kodėl bažnyčioje kunigas vis kartoja: spiritus, spiritus ir kilnoja taurelę.
Tai kad tie kunigai spiritą samčiais geria. lyvis
🙂 Nežinau kaip buvo Jogailos laikais, bet bent jau nuo XVII a. karčemas Lietuvoje valdė vien žydai. Tai aišku kyla klausimas, ar nebuvo taip, kad juos ne Kęstutis, o vyskupai pakvietė į Lietuvą, panašiai kaip dabar “frau” Merkel arabus kviečia? Įdomus”Verslo planas” gaunasi, laiko patikrintas.
Taigi, taip ir sakoma; kol Lietuvis žemė arė, žydas jam “arielka” varė.
Nesutinku, kad neturime vilties sulaukti ” naujojo Valančiaus”.Turime tikėti,kad prisikelsime, kad įveiksime šią problemą.Svarbu, kad inteligentija, dvasininkai apie tai nepaliaujamai garsiai kalbėtų ir priverstų vyriausybę primti antialkoholinius įstatymus.
Tie keletas kurie dar kalba, skesta alkomafijos klapciuku riksme, patys zmones nemato savo kasdieniniam lakime kazko blogo. Kiti gal ir mato, bet siknos nepajudina, kad kazka keistu. Nereikia keist visos valstybes mastu, uztektu patiem susiimt ir kovot su sita slkscia priklausomybe. Bet niek panasaus as nematau. Tai ka matu, panasu i myzciojima pries viesula. Juokinga ir neveiksminga. Lietuvoje yra kovos su alkoholizmu butafrija, visa kita valdo alkomagnatai ir ju lobistai. Padetis labai bloga ir bijau, kad turim labai mazai laiko kazka keisti ir tai su salyga, kad keisti pradesim tuojau pat, siandien, sia akimirka. Paskui gali but gerokai per velu, gal jau velu, nors vis dar rusena viltis, kad kazkaip issikapanosime, juk ir anksciau islipome is regis beviltisku duobiu. Bet daryt reikia dabar, tuojau pat, ne tik istatymu vardu, bet ir pradedant nuo saves.
zydai buvo karciamu nuomotojai.pelnas ejo ponui arba klebonui ziurint kam ta karciama priklause.