Šiaulių universitete vykusiame seminare aptarta etninės kultūros sklaida bendruomenių gyvenime (nuotraukos) (3)

su.lt nuotr.

su.lt nuotr.

Vasario 25 d. Šiaulių universiteto bibliotekoje buvo susirinkę Šiaurės Lietuvos etninės kultūros puoselėtojai, bendruomenių atstovai – čia vyko vienas iš praktinių seminarų ciklo „Etninė kultūra bendruomenių gyvenime – tradicijos, šiandiena 2016“ renginių. Seminaro rengėjai: Etninės kultūros globos taryba, Šiaulių universitetas, Aleksandro Stulginskio universitetas.

Šių seminarų tikslas – bendradarbiaujant su universitetų, kitų mokslo įstaigų mokslininkais ir etninės kultūros puoselėjimo praktikais įvairiose srityse perduoti sukauptą teorinę ir gyvąją patirtį vietinių bendruomenių nariams, aktyviai besidominčiais tradicinių ir kalendorinių švenčių šventimu. Padėti ir skatinti tradicinių amatų meistrams ir tautodailės kūrėjams savo dirbinių realizacijai naudoti įvairias klasikines ir naujas informacinės sklaidos ir pirkėjų paieškos formas. Padėti bendruomenėms ir savivaldybėms aiškiau išreikšti etnokultūrinio ugdymo poreikį ir to siekti visose žmogaus ugdymo pakopose ,pradedant ikimokykline įstaiga ir baigiant aukštąja mokykla. Siekti glaudesnio abipusio regioninės kultūrinės, periodinės spaudos leidėjų, bendruomenių ir bibliotekų bendradarbiavimo.

Šie metai paskelbti Vietos bendruomenių ir bibliotekų metais. Jų tikslas – pabrėžti vietos bendruomenių svarbą stiprinant gyventojų pilietinį aktyvumą ir dalyvavimą vietos savivaldoje, formuoti bendruomenių plėtrai palankią aplinką ir gerinti viešąją nuomonę apie vietos bendruomenes ir jų veiklą.

Seminare pranešimus skaitė Etninės globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys („Etnografinių regionų metų informacinės sklaidos patirtis“), Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos vadovė Jolanta Marija Malinauskaitė („Etninė kultūra vietos bendruomenės gyvenime“), Aleksandro Stulginskio universiteto prof. dr. Astrida Miceikienė („Tradicinių amatininkų ir tautodailininkų dirbinių realizavimas, praktinė patirtis“), Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Emilija Bugališkienė („Etninės kultūros jungtis tarp bendruomenės ir mokyklos“), Šiaulių universiteto lekt. dr. Nerijus Brazauskas („Etninė kultūra ir universitetas: poreikiai, turiniai, tęsiniai”), Klaipėdos universiteto prof. dr. Vykintas Vaitkevičius („Gyvenamųjų vietų vardai ir vietos bendruomenės tapatybė”) ir kt.

Seminaro pirmajam posėdžiui pirmininkavęs Šiaulių universiteto administracijos vykdomasis direktorius doc. dr. Juozas Pabrėža pasidžiaugė, kad tiek daug etninės kultūros puoselėtojų atvyko į Šiaulių universitetą ir kad bus kalbama apie visai Lietuvai svarbias etninės kultūros puoselėjimo problemas.

„Etninė kultūra bendruomenių gyvenime – labai svarbus dalykas. Mes, etninės kultūros puoselėtojai, ypač vertiname priimtus valstybinės reikšmės sprendimus. Turiu galvoje, kad 2013-uosius metus Seimas buvo paskelbęs Tarmių metais, 2015-uosius – Etnografinių regionų metais, o 2016-uosius – Bendruomenių ir bibliotekų metais. Šiuo metu vyksta pirmą kartą paskelbtos Lietuvių kalbos dienos. Galime drąsiai teigti, kad kalba, tarmė, bendruomenės, etnografiniai regionai, bibliotekos – tai yra tie kertiniai ir pamatiniai dalykai, ant kurių laikosi Lietuva, mūsų etninė kultūra“, – atidarydamas seminarą pažymėjo J. Pabrėža.

Seminaro pradžioje kalbėjusio Etninės kultūros globos tarybos pirmininko Virginijus Jocio nuomone, šis seminaras – puiki galimybė pasidalyti teorinėmis etnokultūros puoselėjimo ir saugojimo įžvalgomis ir praktine patirtimi.

„Etnokultūra yra mūsų dvasinė gynybinė sistema. Galime pasidžiaugti, kad Etnografinių regionų metai įnešė pagyvėjimą regionuose, o dabar paskelbti Vietos bendruomenių ir bibliotekų metai duoda impulsą tolesnei veiklai. Etnografinių regionų metams pasibaigus pasigirdo kai kurių politikų kalbų, kad etnokultūros puoselėtojams lėšų galima skirti ir mažiau. Galiu pasakyti, kad, jeigu Kultūros taryba nerems mūsų projektų, Rasos, Joninių ar kitas šventes vis tiek švęsime. Mums patiems būtina diskutuoti apie savo problemas ir apie jas garsiai pareikšti“, – kalbėjo V. Jocys.

Seminaro dalyviams buvo surengtas Etninės kultūros globos tarybos leidinio „Etninė kultūra“ Nr. 9 (2015 m.) pristatymas ir regioninės, kultūrinės bei periodinės spaudos leidinių paroda. Dalis leidinių buvo padovanota Šiaulių universiteto bibliotekai.

Virginijus Jocys | su.lt nuotr.

Virginijus Jocys | su.lt nuotr.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas V. Jocys atsakė į mūsų klausimus.

– Kokias pagrindines problemas kelia etninės kultūros puoselėtojai?

– Be jokios abejonės, turime saugoti savo tradicijas. Pirminė etninių tradicijų saugojimo grandis – šeima. Ilgą laiko tarpą etninės tradicijos buvo iš jos išstumiamos ir dabar galbūt jau per vėlu kažką radikaliai pakeisti, tačiau matome tam tikrą žmonių grįžimą prie savo etninių tradicijų, ypač regionuose.

Silpniausia grandis – švietimo sistema. Joje jau daug metų neatsiranda deramos vietos etninės kultūros pagrindams. O štai vietos bendruomenės yra nesuvaržytos įvairių direktyvų ir jos gali ženkliai prisidėti prie etninių tradicijų puoselėjimo, jaunosios kartos auklėjimo. Jeigu bendruomenėje yra žmonių, kurie kviečia žmones jungtis kažkokiai veiklai, galima laukti gražių rezultatų.

– Ar valstybė turi realią pagalbos regionams programą?

– Čia labai įdomus dalykas, nes įstatymuose ir kituose dokumentuose yra įrašyta, kad būtina palaikyti regioninį savitumą. Tai nurodo ir Europos Sąjungos direktyvos, tam tikros konvencijos, kur deklaruojama, kad reikia palaikyti regioninę saviraišką. Tačiau konkrečių sprendimų Lietuvoje, deja, nedaug. ES fondai ir mūsų šalies šių asignavimų valdytojai daugiausia remia tik kosmopolitiško ir vartotojiško pobūdžio veiklas.

– Kaip vertinate etinės kultūros sklaidą žiniasklaidos priemonėse ir tokius TV projektus, kaip „Kadagys“, kurių rengėjai siekia tautinį šokį visuomenei pristatyti moderniai?

– Pasitaiko, kad iš didelio rašto išeinama iš krašto. Žmonės daro tokius projektus neįsigilinę į etninę kultūrą. Dėl to būna ir kičinis rezultatas. Aišku, mums reikia reaguoti į tokius atvejus ir pareikšti savo nuomonę.

– Kokie yra artimiausi Lietuvos etninės kultūros globos tarybos darbai?

– Atsiliepiant į visuomenės poreikius, toliau gilinsimės į etninės kultūros sklaidą švietimo srityje. Kažkada buvo parengtos rekomendacinio pobūdžio etnokultūrinio ugdymo programos, tačiau ankstesnio ŠMM ministro jos buvo išbrauktos. Savo viešuose pasisakymuose švietimo politikos vadovai tarsi pritaria etninės kultūros svarbai, tačiau praktiniuose jų veiksmuose jos, deja, nelieka. Kaip galima vaikui duoti etnokultūrinių žinių, jeigu to nėra programose?

Kita problema – istoriniai vietovardžiai. Iki Lietuvos atgimimo laikotarpio neliko apie 4000 vietovardžių, kitą tiek jų netekome per pastaruosius 25-erius nepriklausomos Lietuvos metus. Situacija tokia, kad kai kaimas lieka be statinių ir gyventojų, ši teritorija yra prijungiama prie kitos teritorijos ir iki tol buvęs istorinis vietovardis yra išbraukiamas. Kadangi daug žinybų šiuos klausimus sprendžia, yra didelis nesusikalbėjimas. Būtina rasti sprendimus, kaip tuos istorinius vietovardžius nepanaikinti.

Turime ir kitų iniciatyvų. Viena tokių – tautinio kostiumo sklaida ir populiarinimas. Tai susiję su senaisiais amatais ir tapatybės raiška. Šiais metais taip pat daug etninės kultūros projektų siejame ir su vietos bendruomenėmis, jų poreikiais. Etninės kultūros globos taryba, turi sukaupusi patirtį iš Tarmių ir Etnografinių regionų metų veiklos ir sklaidos, mato vietos bendruomenių poreikius palaikyti ir gilintis į kalendorinių, tradicinių švenčių turinį ir formas bei aktyvinti tradicinių amatų ir tautodailės plėtrą.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Kemblys:

    ,,Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas V. Jocys atsakė į mūsų klausimus.” –

    1. ,,tradicijas, etninių tradicijų, etninės tradicijos, radikaliai, etninių tradicijų, regionuose, sistema, etninės kultūros, direktyvų, etninių tradicijų, rezultatų”.
    2. ,,dokumentuose, regioninį, direktyvos, konvencijos, deklaruojama, regioninę, konkrečių, fondai, asignavimų, kosmopolitiško (?)”.
    3. ,,projektus, etninę kultūrą, kičinis (?) rezultatas, reaguoti”.
    4. ,,etninės kultūros, rekomendacinio, etnokultūrinio (?), programos, politikos, etninės kultūros, praktiniuose, etnokultūrinių (?), programose, problema – istoriniai, Situacija, teritorija, teritorijos, istorinis, istorinius iniciatyvų, kostiumo, populiarinimas, etninės kultūros projektų (3 svetimžodžiai iš eilės!), Etninės kultūros, Etnografinių regionų, kalendorinių, tradicinių, formas bei aktyvinti tradicinių (3 svetimžodžiai iš eilės!)”.

    Virginijus Jocys:
    ,,– Pasitaiko, kad iš didelio rašto išeinama iš krašto.”

    🙁 🙁 🙁

    • 🙂 🙂 🙂 . 🙂 🙂 🙂 . 🙂 🙂 🙂
      garbusis Kemblį, juk net uždusęs nuoširdžiai ir kuo nuolankiau kalbai savai mėginat tuos dūmus ant
      savęs (tautos mūsų) užgriūvančius praskleist… idant sklaida vykt ir galėtų …bent prasidėt; tačiau:
      net
      iki esmės priartėt ir Pačiam (kaip ir man pačiam beje) retsyk net nepavyksta, tad ir kitą šalia savęs
      išjudint kuo …ir nebelieka, nepakanka net
      …iš po
      – UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS SEMINARO

      ir
      kuo
      žinia ši remta, atliepianti ir pagrido esme nusakanti … nusisukimą (gera valia, geriems darbams, geru
      TIKSLU )
      ant “UVIVERSUMO” – visuotinumo, įvairiapusiškumo ir Visatos sandaros visų mokslų atskeidimo vietos.
      ant “BIBLIO-TEKUMO” – raštinio, knyginio paveldo naujausiųjų (vos kelių paskutiniųjų) šimtmečių įrašų,
      ant “SEMI-nariškumo” – pusiaukelystės, pusiau-protystės/kvailystės, tarpininkiškumo įvardo.

      Tad už drąsius mėginimus, padrąsinimus ir visiems mums (kitiems) dėkui.
      Tuo žemaičių Rasos, arba gal ištikimiau – Rasos Žemaitijoje, į Jonines virst nebepavirs niekaip, nes
      Rasos yra RASOS (kaip jas nuvadint, nuvedint ar iš sąmonės nuvėdint kiek SEMI-, UNI- ar BIBLI-iais
      besistengtų kas. Išliksim, išliks kalba, Tauta, gyvybė, papročiai, nors ir šiam sunkiam laike: tuo metu
      kai laikinai esam įspiesti, suspiesti (lyg bitukių spietukas be namų …laikinam būvyje) – anot senolės
      zieteliškės Jotvos, – “daikti”, t.y. vieton, į vieną būrį sugrūsti gyventi Mieste (pagal ją “Daikte”), ant
      vietos ar “na mieste” iš slavų skolintam apie pilis sudarytiesiems būties būstovės nayjadarui.
      Šie,
      paskutiniųjų šimtmečių, ar tūkstantmečio (-čių) naujadarai esmės neatliepia, ir paveikt galintys tik
      ženkliai negausią, labiau neatsparią išskirtinę Tautos “daiktiškųjų” dalelytę; tad ir Vydūno, ir kitų
      kūrybiškai meninė, na galim tart ir “filosofinė” išmintis laukianti… “kada sulaukt metas bus ateisiančio”
      kai… matyt atėjusio JAU neįstengiama.

      Reikalas šiuo atsiliepimu //koment-arimu// skatint kuo giliau, kuo plačiau ir drąsiau skleist, palaikyt ir
      pagelbėt iš aprašomų (- UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS SEMINARŲ) veiksmo aplinkybių išsivaduot
      “išsivėdint” į MOKSLŲ aukštybių skliautus, menes ir MOKYKLAS (vartot ne “universum-ais”),
      į raštijos, žinijos, vaizdų-žodžių santykį (ne vien kelių 100-1000 metų BIBLI-oninimais), per
      atkarpas, barus, pastraipas, tarpsnius, gabalus, mostus, kaupus, skiltis ar padalas (už “SEMI-narus”)
      sukauptą patirtį ir ŽINIAS,
      net svetimų savaip iš visur (kad ir po Žemaičių žygio į Konstantą) paliktą, keistą ir teiktą, kad ir apie
      “- UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS SEMINARŲ”
      svetimybinį raiškos “p a g r i n d i m ą ar užgrindimą” palyginus pvz.:
      “The Council of Constance declared Wycliffe a heretic on 4 May 1415, and banned his writings. The Council decreed that Wycliffe’s works should be burned and his remains removed from consecrated ground. This order, confirmed by Pope Martin V, was carried out in 1428.[21] Wycliffe’s corpse was exhumed and burned and the ashes cast into the River Swift, which flows through Lutterworth”
      iš Anglijos (senųjų angliakasių salos)
      užsilikusiu apie mus, ir dėl viduramžiško “uni-nusi-versuariumo” nuo to pat 1384 m. mirusio Viklifo
      ir ar kitų (čia vien, kad kiek praplėst iki 1386/7 m. palikimą.
      JO SVARBĄ.
      Dabar čia.

  2. Vytautas:

    Reikalingi tokie suėjimai visoje Lietuvoje. Kadangi nei ministerijos , nei vyriausybė neskiria dėmesio savai lietuviškai kultūrai, tai ir kosmopolitėjame, globalėjame sparčiais tempais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: