Č. Iškauskas. Už ką kūrėjus kalame prie kryžiaus? (16)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt, K. Čachovskio nuotr.

Česlovas Iškauskas | delfi.lt, K. Čachovskio nuotr.

Gyvenime yra ne tik juoda ir balta, bet ir kitos spalvos bei atspalviai. Taip ir žmogaus gyvenime. Idealo turbūt niekas nėra sutikęs. Tas pats sakytina ir apie didžiavyrius – ar būtų Popiežius, ar Vytautas Didysis, ar kitas Vytautas – Landsbergis.

Klysti yra žmogiška?

Ne išimtis ir tie meninio žodžio meistrai, kurie vežė saulę iš Rytų, pataikavo sovietiniam režimui, bet kartu sukūrė literatūros šedevrus, išaukštinančius tautinę savimonę ir laisvės siekius. Taigi, atspindėti tik vieną istorijos ar asmenybės pusę – ar rašytume apie žydšaudę lietuvių tautą, ar apie prieštaringąjį poetą Justiną Marcinkevičių, – reiškia, nusižengti objektyvumo principui.

Kita vertus, ar mes turime matyti tik baltus ir pūkuotus kūrėjus, tik šlovinti jų kūrybą, kokia ji patriotinė ir tauri bebūtų? Žinoma, ne. Ir tai, kad dažnai pasakoma karčių žodžių apie rašytojo gyvenimą, atskleidžiami ne visiems malonūs biografijos ar kūrybos faktai, yra ne tik viešumo, skaidrumo, demokratijos išraiška, bet ir paprasčiausias žmogiškasis dėmuo.

Prieš dvejus metus DELFI rašiau straipsnį „Kaip lietuvių rašytojai Stalino saulę vežę…“, kuriame pabrėžiau, kad kiekvienais laikais meno žmonės, intelektualai, taip pat ir kūrėjai rašytojai nebuvo atsiriboję nuo politinės sistemos, santvarkos ir valdžios. Vienus paviliodavo aukšti postai, kitus – geras atlygis, treti į politiką nueidavo nusivylę kūrybine potencija, konjunktūra, savo ar ne savo valia. Ne išimtis buvo ir Sąjūdžio laikai…

Išdavikai ar laikmečio aukos?

Vienas prieštaringiausių laikotarpių Lietuvos rašytojų gyvenime – laikotarpis po Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto paskelbimo iki jos praradimo per pirmąją sovietinę okupaciją 1940 m. ir, žinoma, pokaris. Kitaip sakant, gūdus stalininis amžius, tapęs rimtu dvasios išbandymu ne tik didžiosios Sovietų Sąjungos kūrybiniam elitui, bet ir Lietuvos rašytojams. Dalis jų neatlaikė sovietinės sistemos kerų, kiti paskui atgailavo – savo kūriniais ar vieša išpažintimi.

Antai, Justas Paleckis, kuris, konsultuodamasis su Vladimiru Dekanozovu ir SSRS įgaliotuoju pasiuntiniu Nikolajus Pozdniakovu, 1940 m. birželio 17 d. sudarė naują vyriausybę, į ją įtraukė jau tada žinomus meno žmones – prozininką ir dramaturgą Vincą Krėvę – Mickevičių, rašytojus Liudą Girą, Antaną Venclovą. Pirmojo biografija iš tiesų marga: buvo ir tautininko Antano Smetonos dešinioji ranka, ir pirmosios sovietinės vyriausybės ministras pirmininkas, ir tardomas gestapo, ir sovietų paskelbtas „tėvynės išdaviku“. Savo kūryboje, kuri pasižymi tautine senovine istorijos stilistika, V. Krėvei-Mickevičiui pavyko išvengti ditirambų sovietinei sistemai, tuo tarpu A. Venclova ir kiti to meto literatūros klasikai atidavė didesnę ar mažesnę duoklę okupacinei valdžiai.

Vidine tragedija pažymėtas neilgas Salomėjos Nėries gyvenimas. Kaip rašė literatūrologė, eseistė Solveiga Daugirdaitė, ši impulsyvi graži moteris, romantiškai maksimalistinių idealų skelbėja, katalikiškoje šalyje skelbusi laisvą meilę, besiblaškanti ideologijose ir parašiusi „Poemą apie Staliną“, perskaitytą 1940 rugpjūčio 8 d. SSRS Aukščiausiosios tarybos sesijoje, inkorporuojant Lietuvą į Sovietų Sąjungą, iki šiol kai kieno laikoma tautos išdavike. Tačiau visa jos skambi kūryba nustelbia impulsyvias ideologines nuostatas.

Savo duoklę sovietinei santvarkai atidavė ne tik talentingas rašytojas ir kartu aktyvus sovietų valdžios atstovas Liudas Gira, 1940 m. išleidęs poemą „Stalino LTSR konstitucija“, sovietinio Lietuvos himno žodžių autorius. Tą bjaurią duoklę sovietinei sistemai įvairiu laiku atidavė ir tokie literatūros korifėjai kaip Paulius Širvys, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius – kiekvienas savaip išjautęs, išgyvenęs, savitomis meninėmis priemonėmis, genialia kūryba tarsi išpirkęs jaunystės kaltes.

Atidavęs duoklę – į Sąjūdį

Dabar dėl J. Marcinkevičiaus kūrybos laužomos ietys. Nerijos Putinaitės knygoje linčiuojama Lietuvos literatūros garsenybė (lyg tyčia jo linčo teismas buvo paskelbtas per poeto ketvirtąsias mirties metines) nei Stalino saulę vežė, nei sovietinėje nomenklatūroje aukštas pareigas užėmė, tačiau pakako keleto jaunystės kūrybinių klaidų, ir autorė jį pavadina „prostalininės propagandos formuotoju“.

Iš tiesų, nutylėti šį kūrybos etapą sunku, bet ir nereikia. Rašydamas apie sovietinių laikų rašytojų korpusą, kiek nelauktai susidūriau su patetišku 1987 m. balandį – per patį Sąjūdžio brendimą – „Tiesoje“ (laikraščiui tuomet vadovavo Albertas Laurinčiukas) išspausdintu J. Marcinkevičiaus eilėraščiu „Šiandien – Lenino gimimo dieną“, kuris jau ne kartą buvo aptartas. Kone tobulą bolševikų vado įvaizdį poetas kilniai nupiešė ir šiose 1966 m. parašytose eilutėse:

Palyginimų ieškome lyg pjedestalų,
Kurie padidintų, išaukštintų, pakeltų,
O jis iš posėdžių, prezidiumų ir salių
Išeina vienas atlapotu paltu.

(Just. Marcinkevičius, „Leninas dirba“. Raštai, I t. Vilnius: „Vaga“, 1982).

Tokie tekstai šokiruoja, ypač šiandien, kai gyvename laisvoje Lietuvoje. Pats poetas pripažino, kad tai buvo duoklė režimui. Ypač keista, kad, kaip mėnraštyje „Metai“ (2010 m. Nr. 11) straipsnyje „Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje“ pastebėjo literatūrologė Donata Mitaitė, „nuo 1964 m. parašytos poemos „Donelaitis“ Just. Marcinkevičius lietuvių sąmonėje ėmė ryškėti kaip nacionalinis poetas, primenantis ir įtvirtinantis tautos išlikimo mitus, o 1968 m. šis jo vaidmuo labai sustiprėjo ir buvo itin svarbus baigiantis devintajam dešimtmečiui, kai prasidėjo išsivadavimo iš okupacijos judėjimas….“

Gali būti, kad tautinio Atgimimo aušroje komunistinis leidinys sąmoningai ieškojo kūrybinio autoriteto, kad jį sukompromituotų ir kartu parodytų pavyzdžiu, kaip reikia ginti sovietinius lenininius idealus. Kaip tik 1987 m. balandį buvo įkurtas Lietuvos kultūros fonas, puoselėjęs tautinį paveldą, o netrukus, po pusmečio, 1987 m. rugpjūčio 23 d., Vilniuje, pasibaigus pamaldoms šv. Onos bažnyčioje, grupė žmonių, prisisegę juodus kaspinus, susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur surengė gedulo mitingą…

„Kagėbė“ ir SSKP sudedamoji dalis Lietuvos komunistų partija (jai tada vadovavo jau pasiligojęs Petras Griškevičius, miręs tų pačių metų lapkritį) dėjo visas pastangas, kad užgniaužtų Sąjūdžio atsiradimą ir tam pasitelkė kūrybingiausias jėgas. Įdomu, kad Just. Marcinkevičiaus jie nesuviliojo: netrukus, 1988 m. birželio 3 d., Mokslų Akademijos salėje jis buvo išrinktas vienu iš Liaudies Fronto lyderių.

Vidinė atgaila išperka nuodėmę

Svaiginanti kūrybinė karjera (poetas debiutavo 1955 m., būdamas tik 25-rių) neleido jam atsispirti konjunktūrai, ir jau 1961 m. parašė apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, kurioje, kai kurių jo kritikų vertinimu, buvo panaudota medžiaga, per Rašytojų sąjungą (tuomet jai vadovavo Eduardas Mieželaitis) perduota iš „kagėbė“, kuri savo ruožtu ją buvo paėmusi per kratas iš jaunimo savišvietos būrelio narių. Poetas šį faktą vėliau paneigė, bet pripažino, kad „pušis išėjo kreiva“.

Tai buvo savotiška atgaila, bet Just. Marcinkevičius, kaip niekas kitas iš kūrėjų, nesimušė į krūtinę esąs kaltas, bet ją atliko viduje, savo kūriniais, savo veikla. Galima jį kaltinti draugyste su Algirdu Brazausku (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslo darbuotojas dr. Rimantas Kmita), apšaukti eiliniu kolaborantu (a.a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas), kalti prie sienos už „sovietinės sąmonės branginamus įvaizdžius ir simboliką“ (literatūros kritikė Rima Malickaitė), už jo propaguotą „pavyzdinį ateizmą“ ir prisidėjimą prie planingos tarybų Lietuvos ateizacijos (N. Putinaitė) ir dar daug ką.

Šv. Rašte parašyta: „Meskite į mane akmenį, kas esate be nuodėmės“. Nuodėmes išsakėme, išpažinome. Ar to nepakanka? Ir dar išminties verta pasisemti iš šio Kristaus nurodymo: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“.

Po tokių teistinių moralų galų gale sukirbėjo dvejonė: ko čia visi sukilo, gal čia tik komercija? Juk tiek N. Putinaitės (kažkas piktokai pasišaipė, kad tai lietuviška V. Putino pavardės šaknis), tiek R. Vanagaitės knygos puikiai parduodamos Knygų mugėje…

Kategorijos: Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: