A. Žarskus. Nepatogi knyga (61)

Aleksandras Žarckus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Aleksandras Žarskus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Elektroninėje komentarų erdvėje yra išplatinta tokia nuomonė apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“:

Šmeižikų simbiozės priežastys  – „mūsiškiai“, zurofai, vanagaitės:

Kodėl taikūs žemdirbiai lietuviai pakimba ant lietuvšaudžių – raudonųjų nacių propagandinio triuko? Kas „šaudė žydus”, juk Lietuva buvo okupuota? Atsakymas glūdi šiuose faktuose:

1. Kai HOLODOMOR‘o metu, 1932-1933 m. ginkluotos akcijos metu, Ukrainoje sąmoningai, planingai buvo numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių, Kremliuje tuo metu darbavosi net 80 procentų žydų tautybės Rusijos vadovų. 

2. Po 1945 metų NKVD-KGB Lietuvoje sunaikino milijoną lietuvių. NKVD-KGB – 50 proc. žydų tautybės „raudonųjų nacių“. Todėl gandai apie „žydšaudžius“ lietuvius yra klastingas ir žiaurus NKVD-KGB lietuvšaudžių propagandinis triukas, kuriuo siekiama nuslėpti lietuvių tautos genocidą, masines lietuvių žudynes „trėmimų“ priedangoje. Trėmimai – raudonųjų nacių „išradimas“, pigus masinių žudymų būdas. NKVD – KGB (50 proc. žydų tautybės vadovų) – raudonieji naciai, nužudė šimteriopai daugiau nekaltų žmonių nei rudieji naciai. Žydų tautybės lietuvšaudžiai klastingai kaip priedangą naudoja antisemitizmo propagandą: klastingi kaltinimai antisemitizmu, nutylint žydų tautybės „raudonųjų nacių“ vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą, yra nusikaltimas, baudžiamosios teisės objektas. Raudoniesiems naciams, zurofams, vanagaitėms yra būdas šmeižti Lietuvą, slėpti siaubingus raudonųjų nacių nusikaltimus. Tokia „simbiozė“ galima, nes iki šiol raudonųjų nacių nusikaltimai, masiškai žudant Lietuvos gyventojus, lietuvių tautos genocidas, neįvardinti Lietuvos teisme. (Arvydas Damijonaitis)

A. Damijonaitis, sakydamas, kad Lietuva buvo okupuota, žydšaudžius sulygino su stribais. Taip yra iš tiesų, juk ir stribai kolaboravo, sakykime lietuviškai, – talkino sovietams, taipogi okupuotoje Lietuvoje. Nematau esminio skirtumo – ir vieni, ir kiti buvo savanoriai. Tai kodėl vienus teisti, o kitus pamiršti?

Teisinimasis tuo, kad sovietai sunaikino daugiau žmonių negu naciai, nieko nekeičia, – tiesiog naciams pritrūko laiko. Nesunku numatyti, ką būtų veikę vokiečiai ir jų talkininkai, jei nacių okupacija būtų ilgiau užsitęsusi: ir toliau būtų talkinę vokiečiams „gryninant“ žmonijos rasę. Lygiai kaip kad stribai, taipogi lietuviai, talkino statant „šviesų komunizmo rytojų“. Prisimenu, berods, Pupų dėdės kurtos dainuškos eilutes: Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva. Ir vieni, ir kiti kolaborantai tarnavo ideologijai.

Komentaro pabaigoje A. Damijonaitis kalba apie raudonųjų nacių ir rudųjų talkininkų ryšį: Tokia „simbiozė“ galima, nes iki šiol raudonųjų nacių nusikaltimai, masiškai žudant Lietuvos gyventojus, lietuvių tautos genocidas, neįvardinti Lietuvos teisme. Taip, tas ryšys gana aiškus, – dėl jo neveikia kolaborantų paviešinimo (liustracijos) įstatymas, kuris jau prieš daug metų yra priimtas. Jei jis būtų pritaikytas tik sovietų talkininkams, tada jie prabiltų ir pareikalautų tą patį įstatymą taikyti ir nacių talkininkams. Yra sudaryti ir vienokių, ir kitokių kolaborantų sąrašai, tačiau jie neviešinami. Nusikaltimas visada žmones suriša. Patarlė sako, kad varnas varnui akies nekerta.

Vertinimas politiniu-teisiniu požiūriu niekur neveda, nes teisė priklauso nuo politikos, o politika greitai keičiasi. Todėl būtinas kito lygio vertinimas, kuris čia pavadintas – moraliniu, nors būtų galima ir kitaip jį pavadinti. Tas pats veiksmas vienos politikos kolopožiūriu yra nusikaltimas, o kitos – leistinas. Politinis-teisinis vertinimas jau pavėluotas – mirusieji neteisiami, tačiau moralinis vertinimas būtinas. Jis vis vien turės įvykti, nes žmogus nėra vien tik kūnas, kaip sakė A. De Sent Egziuperi: Tu gyveni savo elgesiu, bet ne kūne. Tu – tai tavo veiksmai, ir nėra kito tavęs.

Iš Alberto Špejerio (Albert Speer) prisiminimų: Niurnbergo procese aš pasakiau: Jei Hitleris turėjo draugų, tai aš buvau jo draugas. Esu dėkingas jam už įkvėpimą ir garbę jaunystėje, o vėliau taipogi už siaubą bei kaltę. Hitlerio paveiksle, koks jis buvo man ir kitiems, galima rasti kai kuriuos simpatiškus bruožus. Susidaro daugeliu atžvilgiu talentingo ir atsidavusio žmogaus įspūdis.

Tačiau kuo ilgiau aš rašiau, tuo labiau jaučiau, kad kalbu tik apie paviršutines savybes, nes tokie įspūdžiai nublanksta prieš nepamirštamą pamoką: Niurnbergo teismą. Aš niekada nepamiršiu vienos dokumentinės fotonuotraukos, kurioje matėsi žydų šeima: vyras su savo žmona ir vaikais eina į mirtį. Ji ir šiandien stovi man prieš akis.

Niurnberge mane nuteisė dvidešimčiai metų kalėjimo. Karinio tribunolo nuosprendis, kad ir kaip netobulai atspindintis istoriją, pabandė suformuluoti kaltę. Bausmė, visada mažai tinkama istorinei atsakomybei išmatuoti, užbaigė mano pilietinį gyvenimą. Tačiau toji fotografija iš mano gyvenimo atėmė pagrindą. Ji yra ilgaamžiškesnė už nuosprendį. 

Ši nepatogi knyga, kaip sako R. Vanagaitė, skirta tik lietuviams, t. y. savianalizei: tai, kas buvo, reikia įvertinti ne politiniu-teisiniu, bet moraliniu požiūriu. Teisinis vertinimas yra nukreiptas į kitą ar kitus, o moralinis – į save, klausiant: ar aš esu geresnis už tuos, kuriuos teisiame, ir kaip aš būčiau pasielgęs jų vietoje?

Vokiečius pakeitė kiti okupantai ir vėl pasikartojo tas pats scenarijus, tie patys įvykiai: kaimynas įduoda, žudo ir plėšia kaimyną. Taip buvo ir kai, vokiečių nurodymu, lietuviai surašinėjo, rinko, varė į pasmerkimo vietas ir šaudė savo kaimynus žydus.

Taip pat buvo ir pasikeitus okupacijai: taipogi valdžios nurodymu vykdomas tautos valymas – suiminėjami, tremiami, šaudomi tarybinės santvarkos priešai. Ir vėl kaimynas įduoda, sudaro sąrašus, tremia, plėšia ir žudo kaimynus, – tik šįkart lietuviai lietuvius.

Okupacijoje susidaro arba sudaromos sąlygos žemiausiems žmogaus polinkiams pasireikšti. Bene geriausiai tokius, kurie siekia išlikti ar pagerinti savo gyvenimą kitų sąskaita, apibūdina vaikystėje girdėtas pavadinimas – šiaudadūšis. Tai labai menkos sielos ar visai ją pamiršęs žmogus, kurio išlikimo instinktas nustelbia tauresnius, žmoniškesnius polinkius.

Kuo moraliniu požiūriu skiriasi tas, kuris įdavė, nuo to, kuris žudė? Teisiniu požiūriu gal ir skiriasi, tačiau moraliniu – ne, nes įduodamas kaimyną tu jau jį pasmerkei ir žinai, kokiai lemčiai.

Moralinis vertinimas yra svarbus tuo, kad kiekvienas žmogus gali įsivaizduoti esąs kitų vietoje ir suvokti, kaip jis pats būtų pasielgęs ar pasielgtų, jei atsidurtų tokiose ar panašiose sąlygose bei aplinkybėse. Sakoma, kad didvyriu padaro aplinkybės. Lygiai taip pat galima teisinti ar teisintis, kad ir nusikaltėliu tampama, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Tačiau tai trumparegiškas požiūris. Aplinkybės tiktai suteikia galimybę pasireikšti tam, kas jau yra žmoguje: žmogiškumui arba žvėriškumui.

Taigi paklauskime savęs: kuo aš būčiau tapęs vokiečių okupacijos metais – žydšaudžiu ar žydų gelbėtojų? Juk ir vieni, ir kiti gyveno tose pačiose sąlygose, ir vieni, ir kiti žinojo, kas jų laukia talkinant naciams ar gelbstint žydus. Šita knyga, kai jau praėjo 75 metai nuo anų baisių įvykių ir nebėra ką teisti, pirmiausiai turėtų būtų suvokiama, kaip savęs pažinimą skatinantis tekstas. Klauskime savęs: kaip aš būčiau pasielgęs tada ir kaip elgčiausi dabar, jei susiklostytų panašios aplinkybės? Ar tie, kurie šią nepatogią knygą vertina kaip Lietuvos juodinimą, kaip partizaninio pasipriešinimo menkinimą ir į visa tai atsikirsdami išskaičiuoja dar didesnius kitų nusikaltimus, pasikeitus politikai patys neimtų keršyti ir ieškoti teisybės, tuo vėlgi daugindami nusikaltimus? Toks požiūris kloja pamatus kerštui ir naujiems panašiems įvykiams.

Senelis mokė savo anūką gyvenimo išminties:
– Kiekviename žmoguje vyksta kova labai panaši į aršią dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas atstovauja blogį, o kitas įkūnija gėrį.
Vaikelis trumpam susimąstė ir paklausė:
– O kuris vilkas laimi tą kovą?
Žilagalvis nusišypsojo ir atsakė:
– Atsimink: visada laimi tas, kurį tu maitini…

„Lietūkio“ garažo kieme, kaip pasakojama, žudė iš kalėjimo paleisti, NKVD iškankinti buvę kaliniai lietuviai. Vienas iš jų vėliau sakė, kad tai darė apakintas pykčio ir paskui labai gailėjosi. Kada bus pabaiga? Nes istorija kartojasi… Ir kartosis tol, kol pasikeis žmogus. Gal verčiau, šios nepatogios knygos sukrėsti, nustokime rodyti vieni į kitus ir atsukime pirštus į save, kaip daroma pradedant šv. Mišias. Pažvelkime į save, susivokime ir dabar pat, kai niekas netrukdo, skaitydami tą nepatogią knygą pajauskime, kaip kiekvienas elgtumės, jei, neduok Dieve, vėl keisis aplinkybės? Dabar pat pamaitinkime gerąjį vilką, nes keičiantis politikai gerąjį vilką penėti bus gerokai sunkiau.

Kyla klausimas, ar R. Vanagaitės knygoje aprašytas elgesys yra būdingas tik lietuviams, ar visiems žmonėms? Pamąsčius apie tai, kas vyko ir vyksta visais amžiais ir visose pasaulio šalyse, akivaizdu, kad tai bendražmogiškas bruožas: tas pats žmogus gali būti ir kilnus, ir žvėriškas. Tačiau, vis dėlto, dažniau maitiname piktąjį vilką. Tai rodo psichologiniai tyrimai. Pavyzdžiui, JAV psichologas Pilypas Zimbardo Stanfordo universitete savanorius studentus suskirstė į kalinius ir prižiūrėtojus ir imitavo kalėjimo gyvenimą. Eksperimentą teko nutraukti anksčiau numatyto termino, nes „prižiūrėtojai“ taip įsijautė į savo vaidmenį, kad „kalinių“ sveikatai kilo pavojus.

Visuomenė vadovaujasi įstatymais, kurie apibrėžia leistinus ir nusikalstamus veiksmus. Gyvendami pagal galiojančius įstatymus esame normalūs. Šiuo požiūriu beveik visi politinių žudynių, t. y. įstatymais įteisinto žudymo dalyviai buvo normalūs žmonės. Žudikais jie tapo todėl, kad pasikeitė įstatymas. Jie pakluso tam įstatymui. Paradoksas: vykdant įstatymus, galima tapti ir tampama nusikaltėliais, kurie, pasikeitus valdžiai ir įstatymams, jau yra baustini. Geras teisinio ir moralinio požiūrio skirtumo pavyzdys yra Niurnbergo teismas –teisiami naciai teisiškai nebuvo kalti.

Niurnbergo teismas – tai Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių teismas. 1945 m. lapkričio 20 d. Nirnbergo miesto Teisingumo rūmuose įvyko pirmasis Tarptautinio karo tribunolo posėdis. Tačiau nė vienas kaltinamasis (išskyrus Albertą Špejerį) nepripažino savo kaltės. Kaltinamieji gynėsi, esą jie nėra teisiškai atsakingi už įvykdytus nusikaltimus, nes tuo metu vykdė vyriausybės įsakymus. Tarptautinio karinio tribunolo teisėjai šį argumentą kategoriškai atmetė. Galutiniame nuosprendyje buvo pabrėžta, kad svarbiausia – ne įsakymo buvimas, bet moralinio pasirinkimo galimybė (paklusti arba nepaklusti žmogiškumui prieštaraujančiam įsakymui).

Vokiečių spauda rašė, kad Niurnbergo teisme dalyvauti moralinės teisės neturi teisėjai, kurie patys yra dalyvavę politinėse represijoje. Tokie buvo: tarybinis kaltintojas Rudenko, masinių represijų Ukrainoje dalyvis, teisėjas iš Anglijos, kuris aktyviai veikė išduodant SSSR tarybinius piliečius, kaltinamus kolaboravimu, iš kurių daugelis buvo nekalti, teisėjai iš JAV Klarkas ir Bidlas, kurie organizavo konclagerius japonams, gyvenusiems JAV, tarybinis teisėjas I. Nikitenko, pasmerkęs šimtus piliečių stalinistinio teroro metu.

Vokiečių teisininkai kritikavo procesą dėl to, kad:

  1. Kaltintojai buvo tik laimėjusioji pusė ir nebuvo neutralių teisėjų, kurie nebūtų suinteresuoti nuosprendžiu.
  2. Niurnbergo teisme buvo įvesti du nauji, anksčiau teismo praktikoje nežinomi punktai: „Pasiruošimas puolamajam karui“ ir „Nusikaltimai prieš taiką“. Taip buvo pažeistas principas Nulla poena sine lege (Nėra bausmės be įstatymo), kuris reiškia, kad negali būti kaltinimo be iš anksto suformuluotos nusikaltimo sudėties ir numatytos bausmės už ją.
  3. Labiausiai ginčytinas, pasak vokiečių teisininkų, buvo punktas: „Nusikaltimas prieš žmoniją“, nes pagal šį punktą kaltinimai turėtų būti pareikšti ir laimėtojams (už Drezdeno subombardavimą, atominių bombų numetimą ant Hirosimos ir Nagasakio ir t. t., be abejo ir sovietams).

Rusijos istorijos instituto bendradarbis Jurijus Žukovas tvirtino, kad teismo eigoje džentelmeniškai buvo susitarta pamiršti Ribentropo-Mopotovo paktą ir Miuncheno suokalbį. 

Tad kuo vadovautis gyvenime, kad netaptum legaliu nusikaltėliu? Legalus nusikaltėlis, – parašiau ir susimąsčiau… Įstatymai ne tik saugo nuo nusikaltimų, bet ir juos daugina. Neskaičiuosime, kiek šiandien normalūs žmonės daro legalių nusikaltimų. Skaičiavimai būtų labai skirtingi, priklausomai nuo to, kokiais įstatymais remsimės.

Kai kas lietuvių dalyvavimą žydų naikinime bando teisinti tuo, kad juos šaudė tiktai padugnės ar išsigimėliai. Tai – tik trumparegiškas savo munduro valymas. Jei tokių visuomenės atmatų ir buvo, tai tik vienas-kitas procentas. Tuo tarpu daugumoje dalyvavo aktyvūs, politiškai angažuoti siekiantys nepriklausomybės, galbūt jaučiantys gėdingą kaltę dėl be šūvio atiduotos Lietuvos. Tikslai geri, bet priemonės niekam tikę, net nusikalstamos. Kuriame rojų, bet išeina pragaras.

Taip jau yra, kad normalus, įstatymų besilaikantis žmogus nėra apsaugotas nuo žydšaudžio, stribo, nacio, komunisto ar panašaus likimo. Panašaus likimo gali išvengti tik padorus žmogus, kuris valdžios leidžiamus ir dažnai besikeičiančius įstatymus vertina moraliniu požiūriu. Eilinis gėrio ir blogio paradoksas: Sovietų valdžia, kurios įstatymai įteisino masinį klasinių priešų naikinimą, teisė žydšaudžius, kurie, būdami normalūs, įstatymui paklūstantys žmonės, tapo legaliais nusikaltėliais. Juos teisė, nes nacių politinius įstatymus įvertino moraliniu požiūriu.

Kai naciai, suprasdami, kad pralaimėjo karą, bandė naikinti savo legalių nusikaltimų pėdsakus, jie taipogi savuosius įstatymus įvertino moraliniu požiūriu. Lygiai taip pat komunistų vykdyti politiniu požiūriu legalūs veiksmai, moraliniu požiūriu yra sunkūs nusikaltimai. Todėl taip sunkiai yra įvardijami nusikaltimai ir nubaudžiami legalūs nusikaltėliai, nes vienų požiūriu jie yra leistini, o kitų – nusikalstami.

Politinis-teisinis įvertinimas niekada nebus pakankamas nei mūsų pačių, nei kitų požiūriu. Teisinis vertinimas yra tik laikina priedanga, vengiant moralinio vertinimo. Be to, moralinis įvertinimas vis tiek turės įvykti, nes žmogus ne vien tik kūnas. Tai tik laiko klausimas, jei ne šiame gyvenime, tai po mirties, kai visos „politikos“ ir visos „teisės“ nustoja galioti.

Buvimas normaliu, kaip matėme, neapsaugo nuo legalių nusikaltimų. Nuo jų apsaugo tik padorumas. O kaip išlikti padoriu? Tai, ko gero, ir yra svarbiausias gyvenimo uždavinys.

Būti padoriu gali tik tikrai laisvas žmogus. Normalus žmogus nėra laisvas, nes jis nuo daug ko priklauso ir, visų pirma, – nuo įstatymų. Tikrai laisvas yra tas, kuris pats gali spręsti, paklusti įstatymui ar ne. Kitaip sakant, jo vidinis širdies balsas yra aukščiau už valdžios įstatymus.

Ką sako vidinis širdies balsas arba tas etinis principas, kuris būtų iškilęs virš visų politinių motyvų ir aprėptų visus žmones, nepaisant jų rasės, religijos, įsitikinimų ar kultūros? Tokį visaapimantį etinį principą po ilgų ieškojimų suformulavo XX a. humanistas Albertas Šveiceris. Tai tarsi širdies balsas, sakantis: Aš esu gyvybė, labai norinti gyventi, tačiau gyvenu tarp kitų gyvų būtybių, kurios lygiai taip pat nori gyventi. Šveiceris jį pavadino Ehrfurcht vor dem Leben; gali būti verčiama – Didi pagarba gyvybei, tačiau pažodinis ir tikslesnis vertimas yra: Baiminga pagarba gyvybei, kitaip sakant, pagarba gyvybei visada ribojasi su baime jai pakenkti. Iš esmės, tai ta pati, visose religijoje žinoma taisyklė: Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma. Vadovavimasis šiuo principu reikalauja nuolatinio vidinio budrumo – visada būti vidiniame konflikte, nuolat svarstant, kiek mano veiksmai pažeidžia kitą ar kitus.

Tai pilnutinę laisvę suteikiantis principas: jame nėra jokių konkrečių nurodymų kaip elgtis, nes kiekvienas atvejis, kiekvienas susitikimas su kita gyvybe yra nepakartojamas ir jokiais įstatymais neapibrėžiamas. Tai tokia didelė ir visa apimanti laisvė, kad žmogus išsigąsta ir ją atmeta sakydamas: ne, ne, tai ne man, tai per sunku, tai neišpildoma, geriau aš jau laikysiuos įstatymų. Bet visi didieji nusikaltimai – genocidai, trėmimai, rasės gryninimas, komunistinio rytojaus statymas ar dabar vykdomas Islamo valstybės kūrimas – yra pagrįsti įstatymais, kuriais įteisinami patys žiauriausi nusikaltimai.

Vietoj to, kad atsigręžtume į save, ieškome atpirkimo ožio. Prancūzų antropologas Rene Girard‘as yra tyrinėjęs ritualinio „atpirkimo ožio“ reiškinį, pasikartojantį įvairiose visuomenėse. Jo išvada tokia: jei visuomenėje kyla simbolinio „atpirkimo ožio“ paieškos, ieškokite toje visuomenėje krizės.

Vietoje kaltinimų vieni kitiems ar atpirkimo ožio ieškojimų, bendromis jėgomis sutvarkykime visas buvusių žudynių vietas, o per Vėlines, lankydami savo artimųjų kapus, uždekime žvakutes ir jų amžino poilsio vietose bei raskime jiems vietos savo širdyse. Tegu atstumtieji vėl tampa mūsiškiais. Moraliniu požiūriu tai įmanoma, teisiniu – ne.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

61 komentaras

  1. Kaunietis:

    Kažin, kodėl vėl ir vėl eskaluojama lietuvių tautos kaip žydšaudžių tautos tema? Kiek gi galima?! Gal jau nusiraminkime vieną kartą?! Mano, pvz., nei tėvai, nei seneliai, nei kiti giminės žydų nešaudė. Ir, bendrai, jie nieko nešaudė. Tai kodėl dabar aš turėčiau atgailauti už kažkokius nusikaltėlius?! Tik todėl, kad jie ir aš – lietuviai?! Na, gerbiamieji, manau, kad čia jau paranoja… O gal priežastis visai kita? Atvyksta į Lietuvą nekviesti neprašyti kažkokie zuroffai, “susigieda” su kažkokiomis vanagaitėmis ir štai tau rezultatas: knyga apie žydšaudžių tautą – lietuvius. Prisimenant istoriją derėtų prisiminti, kad senovės Romos teisinkai painiose bylose visada keldavo klausimą: “Kam tai naudinga?”. Taigi, gerbiamieji, pamąstykime, kam naudinga, kad lietuviai iš kartos į kartą barstytų galvas pelenais ir aimanuotų: “Vargas mums, žydžaudžių tautai!”

    • Karolis:

      Labai taiklus pastebėjimas…Visada yra kažkam nauda, iš bet kokio veiksmo. Teisinėj praktikoj – motyvas visada yra nusikalstamos veikos sudedamoji dalis. Tai kodėl gi nusikaltimo eskalavimas neturi turėt savo motyvo…

      • Pikc:

        Kalbant apie nusikaltimą – lietuvius šmeižiančią fauną jau senokai laikas patraukti atsakomybėn, o visokiems cazzo&zūhoff – bent jau “persona non grata” statusą “įteikti” – nes diskriminacija kažkokia: Diukovas lygiai už tą patį neįleistas Lietuvon, o šitie padarai laisvai vaikštinėja, jų klapčiukų rašliavos plačiai ir agresyviai reklamuojamos… Tikrai, “cui bono?”

    • juozas:

      Kažin ar pats esi skaitęs Vanagaitės knygą.

      • laukvystya:

        O kuriems velniams ją skaityt? Jei taip nori paremti zurofus ir visokiqas vištvanages – tai prašom. Dar tuoj pradėsi reikalauti, kad kiekvienas lietuvis privalo perskaityti šitą rašliavą. Vištvanagė ir visokie zurofai man jokie autoritetai. Ir ne lietuviai su kuriais aš jausčiau bent kokią bendrystę. Jie – mano ir mano šeimos ir giminės priešai. O su priešais ir elgiamasi atitinkamai.

  2. Karolis:

    Nuostabus straipsnis. Nesiliauju stebėtis p. A.Žarskaus įžvalgom. Jis tiesiog išminties kalnas, perklausiau šimtus jo paskaitų įrašų ir vis esu alkanas jo perteikiamų žinių…
    Visokeriopos sėkmės norėčiau palinkėt vienam didžiausių šio laikmečio Lietuvos sūnų. Te saugo ir globoja jus mūsų Dievai ir probočiai !

    • eglė v.:

      Didžiausia pagarba Sąjūdžio Sekmadieninės lietuvių kultūros mokyklos Mokytojams. Jūsų amžinas beatodairiškas pašvęstas darbas tebeneša šviesą ir kelia žmonių dvasią, palaiko darną. Tebūnie, te negesta alkas išalkusiems

  3. Aguona:

    Kaunieti, ar šį tekstą perskaitėt? Akivaizdu, kad nesupratot nieko. Nes kritikuojat visai ne tai, apie ką ten parašyta.

    • Kaunietis:

      Pirma. Nekritikuoju nei autoriaus, nei straipsnio! Antra. Užduodu klausimą, kiek gi galima “gromuluoti” tą seną temą? Dar prisiminkime, kaip lietuviai pagonys užmušė krikščionį Brunoną!!! Gal, Tamsta, dar kartą perskaityk mano komentarą. Jame nėra jokios kritikos, o tik asmeninės nuomonės pareiškimas. Manau, kad turiu tokią teisę. O jei jau taip, miela Ponia ar Panele, “nuo dūšios” – tai nuo tų straipsnių apie lietuvių-žydšaudžių tautą mane jau pykina. Negi nėra daugiau apie ką rašyti?! Einu išsivemsiu…

      • kaunietė:

        Galima virškinti maistą tiek kiek reikia, kad būtum sveikas. Kaip pats rašote, kad pareiškiate savo asmeninę nuomonę, bet ar straipsnio autorius to daryti negali?
        Man, regis, kad tikrai lietuvis taip piktai nekalbėtų, anot Aleksandro bendražygio Algirdo Patacko, tas yra jau ligonis, kuris negerbia kito, nemyli savo Tėvynės ir jo žmonių.
        Brangiam tėvynainiui ‘kauniečiui’ siūlau atvykti pas Aleksandrą į paskaitas ir paklausyti tikro neveidmainiško požiūrio į save patį. Kiekvieną šeštadienį Kauno tautinės kultūros centre skaitomos paskaitos – tai tęsiasi be pertraukos net nuo 1988 metų.

  4. Ačiū už nepatogią Tiesą:

    Maloniau šildytis didvyrių šviesoje – taip ir savo sąžinę užliūliuojant (numarinant), nes galbūt elgtasi gyvenime toli gražu ne visada garbingai ir teisingai… Tų poelgių – nejaugi tai kokia paslaptis? – nors vežimu vežk… Būk gudresnis ir apsukresnis – tai išties NORMALAUS žmogaus gyvenimo kasdienybė… Pastumti KITĄ į šalį, jį apgauti ar menkinti (iki susiries į ožio ragą), o pačiam tokiu būdu kuo didesnį šaukštą pasičiupti (ar trupinėlį aukso nugvelbti), ar didesnę žibančią Karūną užsidėti – tai jau taip įprasta! Prieš šimtmetį didysis tautos Sąžinės Žadintojas Vydūnas viename kūrinyje rašė:
    “Veik visi jie nardė ypatinguose rūkuose, tikrame limpančiame tirštume. Buvo čia visokių varsų: tamsių, taršių ir šviesesnių. BET VIENI NUOLAT RIJO KITUS.“

    Pateiksiu TIK vieną pavyzdį – PAMĄSTYMUI…
    Šiandien garbingu laikomas pilietis pokaryje, siekdamas sau kažkokių “dividendų” (neteisiu ir neteisinu), išdavė Kostą Kubilinską – antitarybinį eilėraštį parašius. Kad Kubilinskas po to dvasine prasme žlugo – savo kailį gelbėdamas (tapo partizanų išdaviku), tą daugelis žino. Bet jo žlugimas prasidėjo būtent JĮ išdavus… Šis garbus ponas ir man savo odisėjas (ir su šiuo nelaimingu poetu) pasakojo, tik, aišku, neminėdamas to išdavikiško savo žingsnio… Šis PONAS padarė puikią karjerą, o jo buvęs draugas K.B. žlugo morališkai ir šiandien prisimenamas kaip partizanų išdavikas… Tačiau jeigu nebūtų pirmosios išdavystės, turbūt nebūtų buvusios ir antrosios…

    Ponas Karjeristas nešaudė į kitus, fiziškai kitų nežudė, bet Kubilinsko išdavystė reiškė jo sunaikinimą – ir jis tai puikiai žinojo. Viena tik bėda ne-bėda, kad garbingo Ordino negavo už nuopelnus Tėvynei Lietuvai – mat yra KGB agentų sąrašuose…

    Klausiau, beje, šio garbaus Pono nuomonės ir žydų-lietuvių klausimu. Jo pozicija išties įdomi ir verta dėmesio: REIKIA SUPRASTI – ir vienus, ir kitus: Hitlerio režimas žydams reiškė pražūtį, todėl jie palaikė Sovietų Rusiją – būtina esą tai įvertinti, į tai atsižvelgti. Jo teigimu, žydai buvo suinteresuoti sovietų, o ne vokiečių buvimu Lietuvoje. Bet reikia suprasti ir tai, kad toks žydų elgesys lietuvius papiktino. Todėl esą reikia suprasti, kodėl vėliau lietuviai prisidėjo, talkindami vokiečiams…

    Šio Pono gyvenimo credo – kiek galima daugiau iš gyvenimo PAIMTI. Jis turbūt taip pateisintų ir savo išdavikišką poelgį – tiesiog sudėtingos aplinkybės… Ir bet kokį kitą savo žingsnį. Turbūt ne visada šis Ponas ėmė, kas geriausia, naudodamasis KITAIS – Vydūno žodžiais tariant, „kitus rydamas“. Juk jis norėjo būti ir žinomas, ir vertinamas, ir gerbiamas. Jis norėjo iš gyvenimo kur kas daugiau, nei TIK trupinių… Kaip pats sakė – turėjęs gerą uoslę, kada ir kur tinkamoje vietoje atsidurti… Ponas labai mandagus, labai įdomus pašnekovas, labai patriotiškai kalbantis. Ir Bažnyčioje apsilankydavo, ir šalia garbių vyskupų tinkamu laiku pabūdavo, nors bet kokie nuoširdūs tikintieji ir idealistai jį versdavo artimesnių rate nusikvatoti ir vieną kitą anekdotą ta tema suskelti…

    Čia – tik apie vieną Poną. Jų daug, deja… Jie visiškai abejingi netgi savo tautiečių negandoms, o ką jau čia kalbėti apie pagalbą jiems, o ypač – jų gelbėjimą, jeigu ką…

    Dar yra gyvų liudininkų apie pokario įvykius – nėra čia visur ir viskas taip gražu, kaip norėtųsi, deja… Bet argi viskas buvo labai gražu, atstatant LIETUVĄ po 1990-ųjų?

    Išties labai nepatogi Tiesa. Šios R.V. knygos neskaičiau, galbūt ir neskaitysiu. Bet po vienos perskaitytos brošiūros apie 1940-1941 m. įvykius provincijoje, kur lietuviai lietuvius kankino ir žudė, teko pakraupti: viskas buvo daroma siekiant išsaugoti SAVO pozicijas, SAVO turtą, SAVO išskirtinę padėtį… O kankindami ir žudydami KITUS šie Ponai galėjo giedoti ir labai gražius žodžius…

    • Žinutės “Ačiū už nepatogią tiesą” autoriui: labai norėčiau su jumis susitikti ar kaip kitaip pabendrauti ir pakalbėti apie jūsų minėtąjį “poną”. Tai ne tuščias smalsumas. Renku medžiagą knygai apie K.Kubilinską, kuris yra genialus vaikų poetas, šviesuolis dainius ir viena iš mūsų tautos didybių, deja, tapęs dvasios ubago (jūsų minėto “pono”) auka ir vien dėl to patekęs kruvinon “žmonijos valdančiųjų” mėsmalėn.

      • Pikc:

        Užskaitau šitą metamorfozę – išdavikas ir žudikas patampa “šviesuoliu dainiumi”, “vienu iš mūsų tautos didybių” beigi “vargše auka”! 🙂 Dabar suprantu, iš kur atsirado liberastinis debilizmas, kai koks nors žudikas, banditas ar prievartautojas staiga patampa “vargšu nuskriaustuoju”, nes jo, mat, sunki vaikystė buvusi, tad jį ne teisti, bet visokeriopai užjausti reikia beigi jo “žmogaus teises” užtikrinti. Tokiems kiauriems idiotams norisi palinkėti asmeniškai su tuo “vargšu nuskriaustuoju” kokiame tamsiame skersgatvyje susitikti apie jo “žmogaus teises” padiskutuoti. 😉
        P.S. Ir taip – viskas, ką čia rašo anominimiai komentatoriai, yra šventa teisybė, kuria besąlygiškai reikia tikėti. 😉

    • Arūnas:

      Kada kalbama apie istoriją, tai gerai būtų, jei neliktų anonimų PONŲ, o jie būtų įvardinti vardu, pavarde ar pareigomis. Jeigu tai tiesa…O jei nėra tikrai aišku, tai nepasakoti savo nuomonės

      • Pikc:

        Taigi čia ir esmė: pasakysi pavardę, tai bus galima patikrinti, ar meluoji – o jau tada ir atsakomybė pareina. Čia jau būtų “ni pa našemu”, kaip sako. 😉 Geriau taip, kaip dabar – vemi sau, ir tiek: žiū, kvailesnės “liūnės” ir pakimba – ir toliau tuos vėmalus skleis. O svarbiausia – atsakyti nereiks – nes ką žinai, apie ką čia apskritai šneka. 🙂

        • Dėl nepatogios Tiesos:

          Ak, kaip pažįstama: KITUS kontroliuoti, “patikrinti”, jeigu ką – atsakomybės pareikalauti… Iš KITŲ kažko reikalauti, bet ne iš savęs!.. Jeigu jau tokie dideli patriotai ir tikri vyrai esat – pirmyn į archyvus ir rašykit knygą – kitokią, nei Vanagaitė parašė. Va, toje knygoje galėsit ir visas pavardes paminėti, ir dokumentus, kuriuose tos pavardės minimos, publikuoti. Bet gal Jūsų patriotiškumas pliurpalais ir baigiasi? Jeigu taip, ne kartą dar Vanagaitė (ir ne tik) jums vėl kokia knyga nosį nušluostys… DuokDie, jeigu klystu – jeigu Jūs jau dirbate – rankoves pasiraitoję! Rašote ir apie Rainius, ir apie Kaniūkus, ir apie visa kita…

          • Kemblys:

            Kvailystes rašai, todėl nepasirašai net slapyvardžiu.
            Šaus, tokiam kaip tu, į galvą rašyti nesąmoningą knygą apie mirusius žmones, o kiti turės viską išmėžti, anot tavęs.
            Reikia ieškoti kitų būdų kaip suvaldyti kvailius visuomenėje.

          • Pikc:

            Ajajai, kaip negerai – mat, kažkas pagavo meluojant. Kaip čia neįsižeisi! 😀
            P.S. Visokių vanagaičių ir kitų cazzo-zūhofinių liokajų pezalai išties tinka šluostyti – tik ne nosį. 😉

          • Labai gali būti, kad K.Kubilinską į tai kažkas pastūmėjo – šiaip nei iš šio, nei iš to niekas neis rizikuoti gyvybėmis.
            Bet paskaitykite ir štai ką apie anuomečius laikus:
            “O štai ką rašė apie žydus iškilus judėjas S.Vaintraubas (2007 m. rugpjūčio 1 d., left ru, str. “Lefto tikslai ir kodėl jie negali būti pasiekti”):
            “Masinių iliustracijų rasime visose tautose, bet itin vaizdžiai šį mechanizmą atskleidžia žydų likimas, dėl itin specifinio naikinimo būdo. Štai vien tik getų pavyzdys.
            Po pogromų, likusiems gyviems į getus suvarytiems žydams vadovavo „judenratai“ ir getų policija – tai kruopščiai fašistų atrinkti žydai-padugnės, iki karo uoliai tarnavę fašistiniams rėžimams. Būtent jie sprendė, kuriuos žydus reikia sušaudyti pirmiausiai (žinoma, komunistus), jie net patys kartais dalyvaudavo „akcijose“, išduodavo gerai įrengtas slėptuves, o patys tuo tarpu už prigrobtus iš eilinių geto žydų pinigus galėdavo slėpti savo gimines, įdarbinti į vėliausiai naikinamas dirbtuves, galiausiais juos pačius spėjo išgelbėti kontratakuojanti Tarybinė armija.
            Taigi, dabartiniai žydai yra daugiausiai prisitaikėlių, fašistų palikuonys. Ir kokia jų pasaulėžiūra? 1998-2007 m. laikotarpiu Vilniuje tris kartus buvo atlikti tyrimai, kuriuos iš dalies galima pavadinti sociologiniais.
            Išvados: tarp dabartinio žydų jaunimo tvyro amoralumas, konformizmas, progresyvesnių individų vienetai”.

  5. Ačiū, Aleksandrai. Savo ruožtu pridursiu: mano močiutė, savo namo rūsyje slėpė dvi žydaites. Kaunas, karas, nepriteklius, badas. Valgyti nėra ko. Vien savų devyni vaikai ir trys suaugę. Bet spaudėsi kaip galėdami, kad tik mergaitės išliktų. Galiausiai kaimynas lenkas įdavė vokiečiams. Eilinis vokietis atbėgo įspėti, žydaites sugebėta laiku ir saugiai paslėpti. Atsibeldę vokiečių baudėjai tardė ir kankino šeimą, jauniausiai seseriai dėl to radosi nervų liga, senelis nuo sumušimų ilgainiui mirė. Bet karas baigėsi, rodos, baigėsi vargai. Bet kur tau: netrukus močiutę “nudžiugino” anų dviejų žydaičių straipsnis spaudoje, kuriame jos koneveikė lietuvius, karo metu jas “blogai prižiūrėjusius” ir, įsivaizduokite, “ne kaip maitinusius”. Padėkos močiutė taip ir nesusilaukė. Tai štai – vien šitoj mažoj sakmėj, tame mažulyčiame lašelyje iš visos padorių ir garbingų lietuvių vargo jūros puikiai matyti, kas per padarai yra žydai, kokio tai gilaus supuvimo tauta. Nekalbu apie atskirus asmenis, kalbu apie bendrą jų tautos nuostatą.

  6. Artojas:

    Kažkokia autoriaus demagogija, žmogaus prisiskaičiusio, bet turbūt nežinančio nei istorijos nei faktų.
    Įdomų, ką jis vadina raudonaisiais naciais. Vadintų raudonaisiais bolševikais, būtų suprantamiau.,
    Klausimas, o pats kokiuo naciu savę laiko – mėlinuoju ?

  7. Būkime budrūs:

    Pagarba autoriui.

  8. Kemblys:

    Manau, kad Marius Kundrotas ir Vytautas Sinica dar irgi turėtų ką nors protingai parašyti apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“…………

    Kažkada buvau Aleksandro Žarskaus ‘paskaitoje’, kur jis su visais jam žinomais svetimžodžiais aiškino apie gemalą supantį KVANTINĮ apvalkalą mamos įsčiose…………

  9. Diedas:

    Skaičiau serbo dalyvavusio žudymuose ir kankinimuose prisiminimus. Ar dabar visus serbus turėčiau vadinti sadistais? Jeigu tarp lietuvių yra vagių, tai kaip ir kremliaus propagandistai turėčiau klykaut,kad lietuviai vagių tauta? Jeigu tarp lietuvaičių moterų gali rast ganėtinai pasileidusių, tai ar visos lietuvės turi dėl to atgailaut ir įrodinėt, kad jos ne tokios?
    Kokia dar tauta mus paskelbs raudonieji išperos? kaip dar perrašinės istoriją? Šiame straipsnyje lietuviams prikištas “Lietūkio” garažas. Pasižiūrėkit į nuotraukas ir ten nepamatysit nė vieno lietuvio. Visi žydų kankintojai šviesiaplaukiai-gryniausi arijai. Istorikai net kai kurių pavardes žino. Bet rašeivoms dirbantiems už rublius tai nė motais. Visokiausi žarskai prieš dergdami visą mūsų tautą.pirmiausiai turėtų pasižiūrėt į save ir nustatyt kokiai padugnių rūšiai priklauso.

    • Arūnas:

      Neginčijama, kad apie 200 tūkst. žydų Lietuvos teritorijoje okupacijos metais buvo nužudyta. Tačiau negalima viską ir visus sukišti po vienu bendru vardikliu. Tas, kuris žudė žydų vaikus, nepriklausomai nuo tautybės, yra nusikaltėlis. Tas kuris nužudė žydą KGB-istą, gal būt jį patį, ar jo artimuosius kankinusį ar trėmusį, tas tikrai ne nusikaltėlis, o kovotojas. Jei tam kovotojui 1941 metais buvo daugiau nei 18 metų, tai šiandien jam būtų daugiau nei 94 metai, todėl jis pasiteisinti prieš žarstomus kaltinimus negali. Ir “Lietūkio” garaže nebuvo nužudytas nė vienas žydų vaikas. Tie, kurie skaičiuoja kiekvieną nužudytą žydą, galėtų paskelbti “Lietūkio” garaže nužudytų žydų pavardes ir profesijas. Taip žingsnis po žingsnio artėtume prie tiesos…

    • LosAngeles:

      Isiskaityti reiketu i fraze apie Lietuki, mesta autoriaus: ‘..„Lietūkio“ garažo kieme, kaip pasakojama, žudė iš kalėjimo paleisti, NKVD iškankinti buvę kaliniai lietuviai. Vienas iš jų vėliau sakė, kad tai darė apakintas pykčio ir paskui labai gailėjosi..’
      Taip, panasi informacija ‘isplaukia’, ir panasu kad taip galejo buti, bet…. Kas slypi uz sios frazes autorius, taip kruopsciai analizuodamas ‘subtilius pasamonines savianalizes klodus’, garbingai nutyli, o pagalvoti vertetu. Kodel tie ‘iseje is NKVD kalejimo iskankinti zmones’ emesi butent zydu?? Jei ju emesi, reiskia ant ju butent buvo pikti, o ne siaip pikti. O kodel buvo pikti butent ant ju? O kas dejosi NKVD organuose tautiniu pagrindu? O kas ‘su gelemis’ sutikinejo raudonaji mara nesancius tankus miestu ir miesteliu gatvese? Tai gal buvo uz ka buti piktiems, ir butent piktiems ne ant bet ko… Ar RV apie tai nieko neraso, nebando pamastyti? Aaaa, nu taip, kas cia per klausimas 🙂 Ji juk apie pasekmes, sukisdama visus po vienu ‘kurpalium’… O tai jau vadinama ‘kryptingu darbu’, nuomones formqavimu ir pan., ir, zinant kas valdo pasaulini pinigeli, panasu neblogai apmokamu

      • Arūnas:

        Apie Lietūkio garažo aukas norėčiau sužinoti jų skaičių, pavardes, amžių ir profesiją. Kažkodėl tokių duomenų nepateikė nei sovietai, nei kitos vanagaitės. Nemanau, kad tardytojams ar istorikams tai nebuvo galima išsiaiškinti. Bet nutylėta tiesa tai ir yra arba melas, arba propaganda…

  10. Diedas:

    Aš žydų nešaudžiau. Mano tėvai jų nešaudė, Seneliai irgi prie to neprisidėjo.
    Tai kodėl kiekviena šiukšlė visus lietuvius, tame tarpe ir mane su visais giminėmis ir vaikais pravardžiuoja žydšaudžiais?
    Net jeigu kas nors iš mano artimų žmonių būtų prie to prisidėjęs, aš dėl to kaltės nejausčiau ir nieko neatsiprašinėčiau.
    Prieš kremlinų propagandą tegul klaupiasi ir snarglius pučia skystablauzdiai,arba kaip rašeiva paistė “šiaudadūšiai”

  11. Jules:

    Aha, teismas, kai stipresnis teisia silpnesnį, o bagočius(milijonierius ar milijardierius) ubagą, žmogų be pragyvenimo šaltinio. Stalino Rusija, nugalabijusi virš 66 milijonų žmonių Sovietijoje, teisia Vokietiją – labai faina, ane? O kur jų didieji sąjungininkai, kur Trockio – Lenino – Stalino Rusijos didieji sąjungininkai, kreditoriai ir bendrininkai, ką? Der Nürnberger Prozesse ist der größte Justizskandal der Weltgeschichte, nežinot? Tai nugalėtojų kerštas, stipriojo kerštas. Dabartiniu metu dezinformatoriai, dezinfosklaida, pseudo mokslinčiai ir kiti docentai taip įsisiautėjo, kad atrodo, kad jų jau niekas niekad nebesustabdys – internuos, suvarys kitaminčius į konclagerius vėl senu įpročiu. Vokietijai buvo pritaikyta kolektyvinė atsakomybė, o kada bus tokia atsakomybė pritaikyta kitai pusei, ką?

  12. Zenonas Jurgelevičius:

    Ponui Aleksandrui dėkoju už (kaip visuomet) įdomų straipsnį. Straipsnio autorius labai teisingai pastebi, kad net prieš vykdant įstatymus reikia pagalvoti apie tų įstatymų vykdymo pasekmes. Net Stalininėje TSRS buvo teisinė nuostata, kad: “aiškiai kenkėjiškus įsakymus vykdyti negalima”. Tarptautinės bendruomenės (ir posovietinės Lietuvos) atveju – kas yra priešinga teisei aiškiai apibrėžiama tarpusavyje neatsiejamuose, imperatyviuose teisiniuose teisingumo protingumo ir sąžiningumo principuose (posovietinėje Lietuvoje tai imperatyvios (visiems privalomos vykdyti) galiojančio Civilinio Kodekso 1.5 str., teisinės nuostatos). Todėl dabar vykdantieji neteisėtas veikas ateityje negalės pasiteisinti, kad (jų neteisėtų veikų įvykdymo metu) nebuvo teisingą ir moralų elgesį reguliuojančių teisės normų. “Žvairavimas į psichą” jiems taip pat nepadės, nes minėti teisiniai principai puikiai išaiškina, kad tiesa yra tapati teisingumui ir protingumui. Visuotinai žinma, kad sąžiningumas yra nevalingos žmogaus psichikos reakcijos į to žmogaus melą. Oponentams primenu, kad kitas nevalingas meluojančio žmogaus organizmo reakcijas į jo paties melą fiksuoja melo detektoriais vadinami prietaisai. Todėl dalyvauti ar nedalyvauti nusikalstamos veikose – yra individualus kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

    • Diedas:

      Vokiečiai visus padugnes surinko šaudyti žydams. Rusai visuomenės atmatas ir vagis priviliojo į skrebus. Dabartiniais, informacinio karo laikais, visi šiukšlės trokštantys lengvų rublių, televizijoje, teatre, kine, internete nebaudžiami dergia Lietuvą ir lietuvius.
      Apie kažkokią sąžinę šioje vietoje kalbėt neverta. Besituštinantys ant Lietuvos už tokius veiksmus nebaudžiami, todėl lenktyniauja kas skysčiau trystels.

      • Dronas:

        Kai kurie nemokamai. ZInoma jie skystaprociai, bet ju juk ir negaila. Jie juk savo galva rizikuoja, o ne kuratoriaus koris juos subure ir valde is rusijos. Cia juos gali nors susaudytit, o rubliais apmokamas organizatorius rusijoje nenukentes. Dar pasukaus “nasich obizajut”. VIetiniai rasinetojai mano, jog ju nelies, kad kremlius uz juos uzsistos. 🙂 Tokiais bukais kvailiais kremlius naudojosi Ukrainos rytuose, ka jie dabar turi, priesui nepalinketum. Berods jau rasiau, kvailiai – didele jega ir vertingas isteklius.

  13. Jules:

    Vanagaitės knygą, kad ir kokia ji bebūtų, perskaityti reikia lygiagrečiai su Le Droit International de l’Europe, kur aiškiai parašyta, kad: “Le véritable agresseur n‘est pas celui qui attaque le premier, mais celui qui rend la guerre inévitable(Tikrasis agresorius ne tas, kuris puola pirmasis, o tas, kuris padaro karą neišvengiamu)”. Le Droit international de l’Europe (ed.Cotillon&Cie), p.252. Sudeginti, iškepti, išgarinti buvo ne vien tik Dresdeno gyventojai – seniai, moterys, vaikai, bet ir pabėgėliai, na, kad ir iš Lietuvos. Pabėgėlių ten būta labai daug. Taip pat reiktų atidžiai perskaityti ir Pasaulio žydų bendruomenės vardu pasirašytą sutartį su Vokietijos Vyriausybe – The Transfer Agreement (Perkėlimo sutartį). Europos žydų perkėlimo į Palestiną sutartį ir jo išlaidų kompensavimą, perkėlimo kreditavimą ir pan. Ten parašyta ir apie galutinį sprendimą, kuris buvo žydų perkėlimas į Palestiną. Susiraskite intike ir perskaitykite. Neprošal būtų taip pat perskaityti ir Pasaulio žydų vardu 1933 metų kovo 24d. paskelbto karo Vokietijai notą, nepasirašius nei Hagos, nei Ženevos konvencijų. Ta nota irgi yra intike, bet kažkodėl ne VU docentų paskaitų popierkose.

  14. Pikc:

    Žiūrim, ką turim:
    1. “Teisinimasis tuo, kad sovietai sunaikino daugiau žmonių negu naciai, nieko nekeičia, – tiesiog naciams pritrūko laiko.” – palyginam bolševikų sunaikintų/ištremtų lietuvių skaičių per nepilnus metus ir vokiečių sunaikintų/ištremtų lietuvių skaičių per trejus jų okupacijos metus – ir užsičiaupiam, demagoge. 😉
    2. “Jei jis būtų pritaikytas tik sovietų talkininkams, tada jie prabiltų ir pareikalautų tą patį įstatymą taikyti ir nacių talkininkams.” – visiškas kliedesys: tiems “nacių talkininkams” persekioti bolševikai turėjo daugiau, negu pusę amžiaus – ir jie nebuvo saistomi jokių apribojimų, jokių “žmogaus teisių”. Lyginti tai su bolševikų talkininkų situacija – švelniai tariant, debilizmas. LABAI švelniai tariant. 😉
    Toliau idiotiškų saviplakos kliedesių nebeskaičiau. Nori žmogelis muštis krūtinėn, draskyti “telniažkę” ir barstytis galvą kancarais – tegul, jei galvelė tiek “teišneša”. Bet ASMENIŠKAI. Visai TAUTAI savo idiotizmo primetinėti niekas neturi teisės.
    O visiems bolševikinį kolektyvinės atsakomybės idiotizmą propaguoti linkusiems padarėliams reiktų prisiminti, kad tas principas veikia Į ABI PUSES – taigi, jei jau VISI lietuviai kalti už žydų šaudymą, tai VISI žydai kalti už lietuvių žudymus, kankinimus ir trėmimus, o kadangi chronologiškai lietuviai nukentėjo pirmieji, vadinasi sekant ta pačia logika, žydai patys pradėjo, tai patys ir kalti. Kaip jums jūsų pačių “vaistai”, wannabe “žydostrielai”? 😉 Man trūksta žodžių apsakyti, kokią panieką ir pasišlykštėjimą jaučiu tokių “atgailautojų” atžvilgiu.

  15. Erika:

    O Rainius, gerbiamasis autoriau, pamiršot? Kokia Izraelio pozicija šiuo klausimu. Beje, mano mamą tardė, naktį dieną neleisdami užmigti taip pat ,,išrinktosios tautos atstovai,, tėčiui per tardymus pistoleto rankena suskaldė kaukolę taip pat žydas. Vadinasi, jie lietuvšaudžiai!

    • Kaunietis:

      Kokia Izraelio pozicija šiuo klausimu? Ji tokia aiški, kad aiškiau ir nebūna: bet kur ir bet kada, ir bet kokiu atveju ginti žydų tautybės asmenis. Ir nesvarbu, ar jie tarnavo NKVD, ar KGB, ar jie siuntė lietuvius į Sibirą, ar kankino juos, ar šaudė… Tai nesvarbu, nes jie žydai – išrinktoji tauta. Nesutinkate su mano paaiškinimu? Na, gerbiamieji, čia jau jūsų problemos…

      • Kaunietis:

        P.S. Beje, kreipiausi ne tik į Eriką.

        • Pikc:

          Teisingai pastebėta – kai mūsiškiai bolševikinius žydų teroristus tik LIUDININKAIS apklausti norėjo dėl Kaniūkų žudynių (kuriomis jie patys pasigyrė, šiaip jau) – tai tokia tarptautinė isterija pakelta buvo, kad mūsų bestuburiai valdžiagyviai praktiškai atsiprašinėjo, kad išdrįso taip nepolitkorektiškai pasielgti. Tas pats ir su kitais žydų bolševikiniais banditais. Mano galva, čia problemos reikia ieškoti pas mus – tai mes leidžiame priešiškiems padarams ir į bažnyčią įropoti, ir ant altoriaus dergti. Pradžiai reikia savo tautos savigarbą atstatyti – bet be esminių permainų valdžioje tai iš esmės neįmanoma. Ne pirmą kartą pavydžiu vengrams. 😉

  16. Diedas:

    Vakar lankiausi knygų mugėje. Šitą, pasirašinėjančią ant savo knygos, lietuvius apdergusią “rašytoją” saugojo ginkluotas apsauginis.
    Kaip reikia mylėt pinigus, kad tiek apsidirbt ir net kultūriniame renginyje drebėt dėl savo pradažnos skūros.

      • Kaunietis:

        Manau, kad jai reikalingi ne asmens sargybiniai, o prityręs psichiatras,- pati prisipažino, kad jai sapnuojasi vaikų lavonai… Kadangi nei aš, nei mano artimieji nieko nešaudėme, tai man lavonai nesisapnuoja, o ją, mat, košmarai kamuoja… Užuojautos!

        • LosAngeles:

          Gal ir teisingai manote, bet… diskusijos ikarstyje (kuris kaip kam laabai naudingas) pamirstama pasidometi pacia ‘iniciatore’ 🙂 Kas ji tokia, is kur kilusi ir pan. Labai nenustebciau, jei ji is tu paciu, isrinktuju. Vardas, pavarde nieko nereiskia, galima pasirinkti, prisitaikyti…
          Kaip pavyzdys kad ir straipsnelis: h t t p : / / w w w .delfi. l t /news/daily/lithuania/istorijos-detektyvai-ziauriausi-bolsevikai-kile-is-lietuvos.d?id=70446722
          paskaitykite apie Vareiki… Ponas Juozas Vareikis, is Vareikiu kaimo. atrodo paprasta, bet paspauskite ant nuotraukos. Rusiskai parasyta josifas michailovicius… Tai tipo 19a lietuvoje veisesi lietuviai josifai michailo sunus? Situaciju gali buti ivairiu be abejo, bet itarimas kyla nemalonus, ypac zinant kaip tai megstama tarp revoliucionieriu slepti savo tikras pavardes (bronsteinas, apfelbaumas ir t.t.). Ir sita situacija puikiai persimato ne tik tarp revoliucionieriu, taip pat ir tarp literatu, politikieriu, ivairiu zuliku ir siaip ‘ekstravagantisku asmenybiu’

  17. Pikc:

    Radau labai gerą kreipimąsi: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/lietuvos-valstybes-gynybinius-pajegumus-stiprinti-padedancios-nvo-nusikaltu
    Nenuostabu, kad toks IŠ TIKRŲJŲ “nepatogus” ignoruojamas visų “didžiųjų” MIP (o ir “mažosios”, panašu, apie jį nežino. O juk tai PUIKI idėja: būtų TOKS smagus tėkštelėjimas šlapia mazgote per snukį šiukšlėms, veblenantiems apie “halakausto vykdytojų įvardinimą”! Maždaug: “norėjot pavardžių – šekit!” 🙂
    Kalbant apie “žydų klausimo sprendimą” Lietuvoje ir ieškant šiltų jausmų žydų atžvilgiu trūkumo iš lietuvių pusės priežasčių, leisiu sau pasikartoti:
    Remiantis žydų pavyzdžiu, galima sudaryti trumpą receptą, kaip bet kuriai etninei grupei svetimoje valstybėje garantuotai prisidaryti problemų:
    1. NESIINTEGRUOTI: laikytis pabrėžtinai atskirai, bet kuria pasitaikiusia proga vis pabrėžiant savo išskirtinumą, pranašumą (pageidautina, stengiantis pažeminti vietinius);
    2. NEBENDRADARBIAUTI: jokiu būdu nedalyvauti bendroje veikloje, bet veikti gaujų principu, stengiantis išstumti vietinius visose sferose – ekonominėje, socialinėje ir politinėje;
    3. KENKTI: suirutės atveju, stengtis iš to išspausti kiek galima daugiau naudos sau, pageidautina – vietinių sąskaita; karinės agresijos atveju – susidėti su okupantais ir aktyviai dalyvauti represuojant vietinius.
    Pasikeitus situacijai ir gavus nuo vietinių į ragus – didžiai stebėtis ir piktintis. Po to –
    4. ERZINTI – skleisti melą, šmeižtą, mėtytis kaltinimais, reikalauti visokių kompensacijų ir pan.
    Pasikeitus situacijai… na, manau, mintis aiški. 🙂
    Suprantama, žydai šiuo atveju – tik pavyzdys, nors ir ryškus (šio modelio elementus nesunkiai galima įžvelgti čigonų, “liankų”, rusų (pvz. Latvijoje ar Estijoje) elgesyje) – o ir iš pačių žydų, norisi tikėti, taip elgiasi tik nedidelė mažuma. Bet užtat ta mažuma LABAI stengiasi. 🙂

  18. arvydas damijonaitis:

    LIETUVIU TAUTOS BUDELIAI, LIETUVŠAUDŽIAI – žydų tautybės sovietų saugumo karininkai, „raudonieji naciai“, po 1945 metų vadovavo sunaikinant okupuotoje Lietuvoje per milijoną lietuvių.
    Klastingi kaltinimai „antisemitizmu”, nutylint, neigiant žydų tautybės „raudonųjų nacių“ vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą, yra nusikaltimas, baudžiamosios teisės objektas.
    ŠTAI KAS ORGANIZAVO LIETUVIŲ TAUTOS NAIKINIMĄ,GENOCIDĄ:
    1. Berkovičius Levas Lazarevičius – saugumo papulkininkis, MGB Vilniaus valdyba.
    2. Bidinskis Michailas Grigorjevičius – saugumo kapitonas, MGB A valdyba.
    3 Blochas Gilelis – saugumo majoras, MGB 2N valdyba (kovos su partizaniniu judėjimu), gimė Biržuose 1908 m.
    4. Breneris Moisiejus, gimė 1909 m. Utenoje, MGB tardytojas.
    5. Demba Icikas, gimė 1901 m. Pumpėnuose, NKGB 2 sk.
    6. Dušanskis Nachmanas, gimė 1919 m. Šiauliuose. MGB 2N sk. Patrauktas atsakomybėn už lietuvių tautos genocidą – SLAPSTOSI IZRAELYJE.
    7. Faktorauskas Volfas, saugumo majoras, NKVD finansų viršininkas.
    8. Feigelsonas Grigorijus, NKGB A skyrius.
    9. Finkelšteinas Leonas, g. 1922 m. Kaune, NKGB operįgaliotinis.
    10. Frenkelis Chaimas, g. 1921 m. Kybartuose, MGB Šiaulių sr. valdybos 2 sk.
    11. Gamzė Chanonas, saugumo kapitonas.
    12. Goldbergas Isakas, g. 1900 m. Vilniuje, saugumo kapitonas.
    13. Grožnikas Giršas, g. 1918 m.Trakų apskr., NKGB polit.skyrius.
    14. Kaplanas Maksas, saugumo majoras, MGB Kauno m.valdyba.
    15. Karpis Nachemija, g. 1902 m. Merkinėje, NKVD administracijos sk.
    16. Kerbelis Samuilas Abramovičius, saugumo papulkininkis MGB Kauno m. valdyba.
    17. Klipaitė-Livinzonaitė Šeina, NKGB slaptasis skyrius.
    18. Komodaitė Judita, g. 1906 m. Kėdainiuose, viena iš pirmųjų jau A.Sniečkaus vadovaujamo VSD darbuotojų. 1940 m. liepos mėn. grupės, parengusios vėliau nužudytų krikščionių demokratų sąrašą, vadovė.
    19. Leščinskis Isakas, saugumo majoras.
    20. Levitacas Faivas, g. 1913 m. Žagarėje, NKGB 4 sk.
    21. Piščikas Borisas, saugumo kapitonas.
    22. Plotkinas Leivikas Movševičius, saugumo leitenantas.
    23. Rozauskas Eusiejus, saugumo papulkininkis, NKGB tardymo sk.viršininkas.
    24. Slavinas Aleksandras, saugumo papulkininkis.
    25. Štarkmanas Markas, saugumo papulkininkis MGB B skyrius.
    26. Šulga Isakas, saugumo papulkininkis, MGB 5 skyrius.
    27. Švarcmanas Danilas, NKVD 3 sk.
    28. Todesas Danielius, saugumo papulkininkis.
    29. Todesas Ruvinas, g.1917 m. Utenos apskr,. saugumo leitenantas. 1944.12.07 Lietuvos partizanų nukautas.
    30. Vicas Jakovas, pulkininkas, NKVD Šiaulių apskr.viršininkas, trėmimų komisijos narys.
    31. Vildikanas Kasrielis, NKVD slaptasis skyrius.
    32. Vilenskis Moisiejus, NKGB tardymo dalies virš. pav.
    33. Zaidenvurmas Izrailis Lazarevičius, saugumo leitenantas.
    ………………….
    Čia pateikta tik maža dalis išgamų lietuvšaudžių pavardžių, in corpore jų yra daugiau nei 2055 asmenų – žydų tautybės lietuvšaudžių.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis, žydų gelbėtojos vaikaitis

  19. stebetojas:

    O!
    Jus dar esat?
    Dziaugiuosi.
    Sekmes alkui, apsilankysiu vel.
    Kazkada skaitydavau, paskui kazkaip nustojau kazka idomaus rasti.
    Seniai suvokiau, kad man brangiausia yra mano laisve.
    Veliau suvokiau, kad yra ribos, kur ja turiu derinti su kitais.
    Jos derinamos sutartimis.
    Ju laikymasis vadinamas saziningumu.
    Ir viskas.

  20. Gintaras:

    Ačiū Dievui/ kad turim tokį žmogų… Tai mūsų laikų Vydūnas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: