D. Grigalevičiūtė. Laisvė, Basanavičius ir Lietuva (8)

Daiva Grigalevičiūtė | asmeninė nuotr.

Daiva Grigalevičiūtė | asmeninė nuotr.

Justinas Marcinkevičius rašė: „Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais, norim, kad su pagarba mus ištartų.“

Sakoma, kad valstybėje, kurioje gyva pagarba savo istorijai ir kultūrai, užauga jaunuoliai, suprantantys, kas yra laisvė. Mano nuomone, laisvė reiškia skirtingus dalykus žmonėms, pasirašiusiems po Vasario 16-osios aktu, žmonėms, išgyvenusiems Sausio 13-osios įvykius, ir mums, gimusiems jau laisvoje Lietuvoje.

Šiais laikais laisvė „saldi“ sąvoka. Jaunas žmogus išvyko vergauti į svetimą šalį – laisvė; mokiniai nelanko pamokų, o studentai paskaitų – jaunimo laisvė. Motina atsisakė vaikų – tai jos pasirinkimas – laisvė. Atrodo aplink vien laisvė. Tačiau aš galvoju, kad tai tik bėgimas, bėgimas nuo atsakomybės, pareigų, pasidavimas, tingumas, egoizmas.

Mokykloje įvairių paminėjimų metu mums kartojama „esate laisvi, turėtumėte už tai būti dėkingi.“ Tik man nelabai aišku, kam? Ir ką turime daryti. Kad ir kaip besistengtumėme laisvės nesuprasime besimokydmi iš mokyklinių vadovėlių ar studijuodami kitus mokslus, kurie ją aiškina. Ko nesame patyrę, to nepažinsime. Sunku įsivaizduoti žiaurų konclagerių stovyklų gyvenimą: kur nuolatinis alkis, šaltis ir mirties baimė. Sunku išgirsti Sausio 13– osios žmonių aimanas, tebeaidinčias šių įvykių dalyvių ausyse.

Laikui bėgant, neregėta istorija, kova už laisvę man įgyja neryškias formas, veidus, žodžius bei jausmus. Aš suprantu, jog už tai, kad apskritai egzistuojame, esame dėkingi, visų pirma, Vasario 16–osios signatarams, o labiausiai – mūsų kraštiečiui Jonui Basanavičiui, kuris „Aušros“ spinduliais apšvietė kelią į laisvę. Jis Lietuvą matė kaip ligonį, kurį dar galima pagydyti, tad nepriklausomos Lietuvos siekė net tada kai 1882 metais persikėlė gyventi į Prahą. „Apsigyvenimas Prahoje mano gyvenime turi dideliausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies ir visai Lietuvai,“ – rašė Jis savo biografijoje. Čia neperdėjus būtų galima sakyti stovėjo lietuvybės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Aušra.“ „Aušros“ prakalboje Jis suformulavo ne tik savo, bet ir atgimstančios tautos troškimus: „Kaip aušrai auštant nyksta nuo žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“

Jonas Basanavičius labai paprastai aprašo savo didvyrišką darbą, kai vasario 16 dieną, Jam vadovaujant buvo nuspręsta paskelbti Lietuvos nepriklausomybę Vokietijai, Rusijai ir kitoms valstybėms. Po šitiek laiko Naujųjų laikų Lietuvos istorija neįsivaizduojama be Jono Basanavičiaus. Visur jo būta, visur suspėta. Jis – ir gydytojas, ir mokslininkas, kultūros veikėjas ir politikas. Atsižvelgiant į didžiulius nuopelnus tautai, jis ne be reikalo buvo pakrikštytas Lietuvos patriarchu.

Basanavičiaus politinė veikla išliks kaip drąsios, atsakingos, sąmoningos politikos pavyzdys. Nebijodamas svajoti apie nepriklausomą Lietuvą, kai tai daryti buvo griežtai uždrausta, jis drąsiai sukūrė lietuvių tautinio atgimimo judėjimo reikalavimus. Visada išliko Lietuvos visuomenę vienijančiu autoritetu.

Šiuo pavyzdžiu galėtų sekti ir šiandienos politikai: drąsiai ir korektiškai žvelgti į Lietuvą kaip į stiprią valstybę. Gal tuomet, žmonės nesakytų, kad ne už tokią Lietuvą kovojome. Paklauskime savęs, ką padarėme, kad ji būtų kitokia?

Tarp praeities ir dabarties visko tiek daug, tačiau Lietuvos kova už laisvę tik viena. Gimiau ir gyvenu laisvoje šalyje. Neįsivaizduoju, kad galėtų būt kitaip. Kartais man keistai atrodo suaugusiųjų noras „parodyti“ mums, kas yra laisvė. Parodyti to neįmanoma, reikia tik suprasti, kad Vasario 16-oji yra įvykis lėmęs galimybę būti lietuviu. Tądien buvo sukurta tai, ką vadiname Basanavičiaus Lietuva.

Taigi laisvė tai dalyvavimas, atsakomybė, pastangos, nuolatinis gėris, dėlionė, kurią kiekvienas sudėlioja savaip. Kaip Basanavičius pagydė Lietuvą, nors tai nebuvo lengva. Taip visi mes, galime išlikti laisvi, jei to labai norėsime. Visada prieš ką nors keičiant reikia pradėti nuo savęs.

Pranešimas, skaitytas kasmetiniame Vasario 16-osios renginyje „Istoriniai-literatūriniai skaitymai“ 2016 m. vasario 15 d. Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose.

Autorė yra Vilkaviškio r. Keturvalakių mokyklos – daugiafunkcio centro 8 klasės mokinė

______________________________________________

Alkas.lt kviečia visas Lietuvos mokyklas ir moksleivius siųsti redakcijai moksleivių rašinius el.paštu info et alkas.lt . Geriausius iš jų skelbsime „Moksleivių mintyse“.

Juk tiek daug šviesių, mielų, nepakartojamų jausmų, minčių ir įžvalgų per 12 mokslo metų išsako mokiniai savo mokykliniuose rašiniuose, kurie paskui, deja, nusimeta ir pradingsta…

Alkas.lt nori, kad moksleivių mintys nedingtų. Moksleiviai gali praturtinti mūsų kultūrinį ir dvasinį gyvenimą savo kūryba.

Kategorijos: Moksleivių mintys, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

8 komentarai

  1. Taip Daivute, netgi žinant, kad
    “vasario 16 dieną, Jam vadovaujant buvo nuspręsta paskelbti Lietuvos nepriklausomybę”
    mūsų istorija kitaip, visur ir “visaip” iki šiol Joną Basanavičių (šiuo vadovavimo viešinimu
    slėpimu, “nutylėjimu”) viešinama.
    Dėkui, kad taip a t s a k i n g a i Ožkabaliuose vasario 15 d. paskelbėt ir visai mokslo bei
    nuščiuvusios žiniasklaidos (nuo pat 1940 m. birželio okupaciijos) šviesuomenei.
    Dėkui už šį pavyzdį, “nublėstančias istorijos formas” išryškinantį, – a t m i n t i e s grąžą.

  2. archangelas:

    Spausdinta ‘L.L.’ 2010 m. – Nr.39 Pasaka
    (arba ne) apie
    Sapnas (arba ne) apie Ją. Lietuvą
    Išaušo gražus rytas. Eina kieme Jonukas susimąstęs ir susitinka su Maryte. Žvilgt į ją – o jos akys atrodo kaip paklaikusios.
    – Maryte, ar kas nors atsitiko?
    Marytė pirštuku pasitrynė nosį ir tarė:
    – Jonuk, nepatikėsi, kokį sapną aš šiąnakt sapnavau, kokį sapną !
    – Tai bent sutapimas, Maryt, aš irgi labai įdomų sapną sapnavau. Tai gal einam ant suoliuko, po medžiu prieš saulutę ir papasakojam vienas kitam, ką sapnavome.
    – Maryte, atrodo, lyg pats ten būčiau buvęs. Atsimenu aiškių aiškiausiai… klausyk.

    I pasaka (sapnas)
    Pelkių ir ežerų kraštas.Iš paukščio skrydžio.Kiek tolėliau matosi didelis telkinys,kurio kitame krante knibž-dėte knibžda varlės – ir žalios, ir rudos, ir juodos kaip rupūžės. O jau kvarkimas, net šioje pusėje girdėti. Bet mano dėmesį patraukė palyginti nedidelė,gerokai sausros nualinta pelkė.Aplink kitos pelkės kaip pelkės, eže-riukai kaip ežeriukai,o šitą sausra paveikė labiausiai.Tos pelkės vienas kraštas švaresnis,jame šokinėja, plau-kioja ir maloniai kvarkia įmitusios žaliosios varlės.Jų gan nedaug,bet atrodo įspūdingai.Pelkės viduryje plau-kioja kubilas, kurio dangtis metodiškai trinksi. Įsižiūrėjau. Kubilas gudrus. Atidaro dangtį. Kai tik nutupia musė ar uodas,jis tik ‘čiakšt’ ir uždaro dangtį su grobiu.Tuo tarpu kitame pelkės pakraštyje pilna leisgyvių varlių.Kas pilvu į viršų,kas dar normaliai plūduriuoja.Tik keista,visos jos susijuosusios ajero plaušais.Dėl to kai kurių var-lių grobai matosi.Pradėjau stebėti pelkės gyvenimą.Žiūriu, per pelkės vidurį- virš jos,eina keli papuvę tilteliai iš vienos pusės į kitą. Ir staiga kubilas atgijo. Pasivertė ant šono ir išriedėjo su būreliu varlių iš kitur, su krūva lentelių.Tada kubilas nuriedėjo į šiaurinę pelkės dalį,užšoko ant kranto ir vėl dingo.Ir vėl pasirodo su kitu var-lių būriu.Na ir ką – ogi tos naujosios varlės pradėjo meistrauti naują tiltą per pelkę iš šiaurės į pietus.O kubilas kažką džiaugsmingai brazdėdamas nuplaukė prie imitusių varlių. O ten įžiūrėjau nedidelę salelę su neaukšta aukštumėle, apie kurią nuolat rujo pagyvenusi varlė.Ji tai užšoka ant aukštumėlės,tai nušoka, bet laikosi ne-toli jos. Užšokusi ant aukštumėlės ji patyli, išverčia akis, po to kažką sukvarkia, vėliau išleidžia kažkokį garsą panašų į ‘che che’.Kitos varlės (įmitusios) atgyja, choru pradeda kvarkti, kvaksėti. Tuo tarpu kubilas pradeda monotoniškai gausti.Prie kubilo priplaukia kelios leisgyvės varlės.Jos dar tvirčiau susiveržia ajerų plaušus, išspjaudamos musių likučius į kubilą. Kubilas, kaip man pasigirdo, švelniai sudundėjo – “būkime solidarūs”.
    Netoli stovi keli gandrai, kurie labai įdėmiai stebi šį procesą. Ant vieno, kito, trečio tilto pasirodo kelios varlės, kurios kažką įmeta į pelkę. Pelkė subanguoja, sujuda ir nurimsta. Iš vandens išnyra įmitusi varlė, kuri priplaukia prie kubilo ir įmeta į jį kelias museles.O šiaip pelkėje gyvenimas virte verda. Karts nuo karto iš leis-gyvių varlių pusės į krantą pasileidžia viena kita varlė, užšoka ant jo ir nukrypuoja link toliau esančių ežerėlių, staiga ant kranto pasirodo bebrų šeimynėlė. Ji nuplaukia prie tiltų, einančių virš pelkės.Palaukia, kol ant jo pasirodo varlė, kuri kažką numeta į pelkę. Suraibuliuoja pelkė, bet ir bebrai neria. Po kiek laiko bebrai iškyla nustebusiomis mimikomis. Vienas kitam parodo letenėles, kuriose nieko nėra. Čia tuoj pat pasirodo būrelis varlių iš tolimesnių ežerėlių, tempiančių paketais prikrautą vežimėlį. Užvažiavusios ant vieno iš tiltų, jos išpila vežimėlio turinį į pelkę. Pelkė vėl suraibuliuoja, bebrai neria, iš paskos panyra ir kubilas. Kai bebrai išnyra, o kartu ir kubilas, vieno rankose paketo likučio skiautė. Kitas bebras prišoka prie kubilo ir pasižiūri į vidų. Nu-stebęs kitiems ženklais parodo, kad jis tuščias. Pirmasis gestais rodo, kad kubilas, tur būt, turi dvigubą dug-ną. Antrasis uodega parodo į gandrą, mosteli ja ir bebrai palieka pelkę. Tuo tarpu pelkės pakraščiuose pasiro-do vėžliai, žalčiai, apsikrovę paketais. Ir jie skirtingomis kryptimis patraukia į švarius ežeriukus. Kubilas nu-plaukia prie vieno iš vėžlių ir sududena – ar atsimeni į kokią sąskaitą padėti? Žinoma (vėžlys). Tada pirmyn (kubilas).Po to kubilas pajuda į leisgyvių varlių pusę.Ten kyla toks kvaksėjimas, kad žodžiais neapsakysi. Ku-bilas sustoja ir švysteli ar tai 2, ar tai pusantros musės į leigyvių pusę. Varlės, netgi tos, kurios plūduriavo pil-vais į viršų, stengėsi apsiversti ir pagauti “dovaną”. Kai kurioms pasisekė – kas saparnelį, kas kojytę, o kas ir dalį musės liemens pagavo.Tų laimingųjų varlių net akys iš malonumo prasimerkė.O tos, kurios nieko nepe-šė, su viltimi žiūrėjo į kubilą, bet kubilo taip pigiai nenupirksi. Jis šauniai apsisuko ir nuplaukė atgal. Žvilgt į įmitusių varlių pusę.O ten ta varlė, kur kurkė ant salos aukštumėlės, staiga pasitempia ir, lydima įmitusių var-lių, nušlepsi kranto link. Po to ryžtingai patraukia link švaresnio ežerėlio (kaip supratau, tvarkyti kažkokius svarbius reikalus).Įmitusios nuo kranto grįžta atgal. Ir čia pastebėjau paslaptingą įvykį.Leisgyvių varlių pusėje pamačiau (labai panašią į rupūžę). Ji priplaukė prie varliuko ir užsilipo ant jo. Kai nuo jo nulipo, leisgyvės pra-dėjo koncertą (kvarkti).Storoji varlė kaip niekur nieko nuplaukė prie pelkės pakraščio. Kvarkti pradėjo ir įmitu-sios varlės. Bet labai vieningai.Kai leisgyvės nutyla,tos pradeda (vieningai). O jau gerklelės! Leisgyvės nei pusė to nesugeba. Staiga pastebėįjau, kai viena varlė labai sparčiai pradėjo plaukti į tos, panašios į rupūžę, pusę.Tada vienas iš gandrų pakyla, capt tą varlę, kaukšt snapu. Ir varlės kaip nebūta. Po to žvilgt į koncer-tuojančią leisgyvių pusę.Tada tyliai pribrido prie storiosios varlės ir vėl capt, kaukšt. Įmitusios kvarkia (‘ne-smurtinė’), kubilas girgžda į ritmą. Vaizdelis įspūdingas.
    – Maryt, lyg pats būčiau gyvenęs toje pelkėje, ar bent tai jau kažkur matęs.
    – Taip, Jonuk, įspūdinga. O dabar išklausyk mano sapno (pasakojimo).

    II pasaka (sapnas)

    In Memoriam nykštukui.
    Vilnius. Šalia Gedimino pilies. Kalno papėdėje stovi taburetė, o ant jos užsilipęs kažkoks nykštukas. O ypatingą madžiagą prieš jį laiko fėja. Šiaip nykštukas, žiūrint per tą audinį, labai vykęs. Žėri skys. Jose kovingumas, ryžtas. Lūpose ironiška šypsena.
    O dar toliau būriuojasi filmavimo brigada (komanda). Kuria dokumentinį filmą, kad jeigu nykštukui atsitiktų tas pats,kas atsitiko milžinui, būtų galima per visus TV kanalus parodyti tą neįkainuojamą medžiagą.Prieš ka-merą stovi labai darbšti moteris,nusimezgusi beretę ir šauniai užsidėjusi ją ant galvos.Ji vedančioji. Ir čia nuaidi:
    -Mieli Lietuvos žmonės ! Šiandien mes labai daug ko netekome – beveik visko. Eidamas N -tuosius metus mirė iškiliausias iš iškiliausių, protingiausias iš protingiausių, N-niausias iš N-niausių tautos vadas (nebijokime to žodžio), tautos lyderis, patriarchas, rezistentas Nr.1. Ū-ū-ū (atseit verkia, po to nusišnypštusi, nosinaite nusišluosto nosį ir tęsia:
    -Jis visiems laikams išliks mūsų širdyse (ir ne tik jose, bet ir galvose, ir pilvuose ir kitose vietose) kaip nenuilstantis kovotojas. Kas mus atkovojo iš Maskvos? Jis. Nykštukas. Išliks ir kaip didysis statytojas. Kas pastatė tokią klestinčią Lietuvą, suardęs prorusiškus kolūkius, prorusišką pramonę, prorusišką sąmonę, pro-rusišką moralę? Žinoma, tik jis, nykštukas. Išliks ir kaip didysis tarptautininkas. Kas taip toliaregiškai atidavė pastatus, ūkio subjektus brangiausiems užsieniečiams (žydams), nors vėliau juos ir pardavė?Juk tautiečiai vi-so šito atlikti nesugebėtų. Aišku, tik jis. Išliks ir kaip didysis teisybės ieškotojas. Kas kitas galėtų reikalauti iš Rusijos atlyginti milžinišką ‘žalą’ valstybei. Kas kitas ryžtųsi bylinėtis su velioniu V.Petkevičiumi, o po to ir su jo vaikais dėl ypatingaos nykštukiškos garbės? Žinoma, tik jis. Išliks ir kaip didysis menininkas.Kas kitas ge-riau ir paslaptingiau už jį sugrotų Čiurlionio “Miške”. Tik jis. Išliks ir kaip tikrasis vadas. Kas būtų taip sparčiai ir gausiai sukvietęs žmones ginti TV bokšto ir Seimo? Tiktai jis. Išliks ir kaip kovotojas už nepriklausomybę. Niekas (arba tik vienetai) Lietuvoje težinojo, kad jis iš vidaus (slaptažodis – ‘dėdulė’), kartu su Dušanskiu, Če-paičiu ir kitomis smulkmėmis skverbėsi į KGB struktūrą – griauti iš vidaus. Žinoma, tik jis.Išliks ir kaip labai šiltas (kaip ledas), žmogiškas (kiek žmonių rausiasi konteineriuose), teisingas (tie , kurie rausiasi konteine-riuose – tai šunauja !), sąžiningas (kiek objektų padėjo sąžiningai privatizuoti !), didngas (kiek ne vien tokių kaip aš – megztųjų berečių, bet ir kitų valdžios žmonių, žurnalistų, istorikų bei dar daug kitų pradeda ploti ka-tučių, vos tik jį pamato), sąmojingas (tas reguliarus “che,che”), lyderis, nesibijantis priimti atsakomybę (Iš pikybės prisigraužė iki “Sąjūdžio” vado pareigų, būtų tapęs ir prezidentu, jei burokai būtų už jį balsavę, neat-sisako ir ypatingai varginančio darbo Europarlamente). O kokia jo erudicija ! Gali pasisakyti įvairiomis temo-mis (pradedant muzika, o baigiant pasaulio valdymu). Tikrasis rezistentas (netikrus nustūmė į istorijos šiukš-lyną), tėviškas (niekada neleis nuskriausti savųjų, o išdykėlius – burokus – pastatys į vietą), strategas (keliems iškiliems žmonėms sumindė galvas, kad tik užimtų vado vietą), teisybės ieškotojas (kas ne žodis – tai dema-gogija), demokratiškas.(Visiems, kas tik nori, leidžia išvykti į užsienį), senienų ardytojas(kaip suardė Lietuvos ūkį, kitas net pasvajoti nedrįstų. Bet labai gerai, kad jo nepasiuntė į plėšinius, nes jie būtų privatizuoti. Dabar ten būtų Kinija). Ir tai vis Jis (nykštukas). Štai – matote ko mes netekome ! Ar suprantate? Ū-ū-ū (ir vėl nosi-naitė).Šioje vietoje susirinks minia dėkingų žmonių, iš didžiosios raidės ‘Ž’ (galbūt ‘Š’), jo bendražygiai – Kubilius, iš didžiosios raidės ‘K’, mūsų valstybinis rentininkas ČĘepaitis, žvalgas Dušanskis, bendražygis ‘Ąžuolas’ (‘Gluosnis’,’alksnis’,’drebulė’).Liesis jūra ašarų, kris krūvos gėlių, vainikų. Visas miestas skambės nuo varpų. Kas skambins? Atsiras koks nors prelatas iš Dušanskio draugijos. Na ir gerai, nes skambins intensyviai, negailėdamas savęs. Nors kai kurie Jo priešai sako, kad sekančią dieną po to baisių baisiausio įvykio visi tie žmonės, kurie šiandien ploja katučių jam, pirmieji išpils pamazgas ant jo. Mes netikim, nes virš jo tik dievas ir dangus. Tad pasimelskime už jį, už mus, už Lietuvą (Juk nykštukas viską darė “vardan tos Lietuvos”.
    – Na, kaip reportažas, profesoriau?
    Fėja nuleido tą permatomą medžiagą. Pasirodė Jis – pats,pats,pats.
    ————————–
    – Žinai, Jonuk, pasirodė kad ir veidas nėra toks gražus – kriaušės formos, ir pilvas išvirtęs, žinoma, tai subjektyvi nuomonė.
    ————————–
    – Žinai, brangioji berete, gana neblogai. Nors kažko ir trūksta,-tarė pats pats ir tęsė:
    – Kodėl nepaminėta knyga, nušviečiančią mano gyvenimą. Žinoma, ne apie tokią, kaip V.Petkevičius parašė, o tikrą, mokslinę (fantastinę). Jei apie Kubilių rašoma knyga, na, gal ne knyga, gal tik brošiūra, tai apie mane turi būti parašyti keli tomai. Be to, kodėl nepaminėta, ka esu sportininkas (šachmatininkas), net patį Juršėną esu įveikęs. O šiaip tai gerai apie dangų ir dievą. Tik kodėl virš manęs? O gal mes su dievu vienodame aukštyje? O gal net galva aukščiau? (O ką, įmanoma, tik Karlsono motoriuko trūksta). Pamąstyk apie tai.

    Su pagarba, Batvinis (žemaitiškai – runkelis)

  3. Dėkui, miela Daiva, už nuostabų rašinį. Rašyk daugiau – kelk Tautos ūpą.

  4. Rimgaudas:

    Visai sutinku, Daiva, kad laisvės neįmanoma parodyti. Labai patiko, jog rašote, jog tai – ir dėlionė. Dėlionė yra kūrybinis procesas. Ir, kuo daugiau metų, tuo sudėtingesnė daros dėlionė: nuo geros šeimininkės iki pat Lietuvos prezidentės.

  5. Juozas:

    “Visada prieš ką nors keičiant reikia pradėti nuo savęs.”

    Puiku, Daivut, kad iš Tavo lūpų Dievui…
    Gražiai, aiškiai rašai, vaikeli.

  6. Bartas:

    Skaitau ir netikiu tuo , ką skaitau . Juk tai stebuklas, juk tai mūsų Tautos balsas , juk tai Tautos atgimimas, juk tai mūsų Tautos ateitis , juk tai Daivutės, šitos nuostabios Mergaitės lūpomis , kalba mūsų Dievai. O Dievai , mano manymu, “pamokslų ” nekartoja.
    Katolikai pastatytų božnicą , šitos mergaitės garbei, jei ji būtų pamačius, kokią nors mariją. O šita, Dievų pasiuntinė, mums kalba ,saugokit , garbinkit , mylėkit Lietuvą.
    Būtina atkreipti dėmesį į šią nuostabią Mergaitę.

  7. Gustavas:

    Šaunuolė. Jei tai būtų mano valia, kad ir šiandiena pasodinčiau Seimo pirmininkės Graužinienės vietoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *