A. Piročkinas. Papildomų raidžių nereikia! (36)

Alkas.lt nuoitr.

Alkas.lt nuoitr.

Doc. dr. Antano Smetonos rašinys „Dėl lietuvių kalbos raidyno“ autoriui būdinga maniera, neslepiančia paniekos kitaip manantiems kalbininkams, toliau tęsia kampaniją, kad į lietuvių kalbos raidyną būtų įtrauktos raidės Q, W ir X.

Savo rašinį gerbiamasis docentas pradeda pompastišku teiginiu: „Raidžių karuose iki šiol didžiausia šventenybė buvo lietuvių raidynas“. Niekas nedrįsęs jo liesti: visus kausčiusi „kalbos gynėjų“ primetama nuostata, kad toms trims raidėms – „šėtono išmislui“ – lietuviškame pase ne vieta, o „gramatikų rašytojai – kalbos tvirkintojai“. Tačiau A. Smetona, pasidairęs, kaip kitos tautos tvarkosi „su šia bėda“, atsikratė baimės ir ryžosi net padrąsinti skaitytojus. „Tai mano pareiga“, – narsiaipareiškia XXI amžiaus riteris, skubantis gelbėti nuo smakų nekaltąją karalaitę – lietuvių abėcėlę.

Ryžto jam bene labiausiai bus įkvėpęs estų pavyzdys. XX a. pradžioje jie visur vokišką raidę W pakeitę raide V, bet po kiek laiko estai apsižiūrėję „niekų pridirbę“ ir vėl ją grąžinę į savo raidyną. Grąžinę, nors ji žymėjusi lygiai tą patį garsą kaip ir V. Grąžinta vartoti tik svetimvardžiuose. „O ką mes? – klausia riteris ir tuoj pat ryžtingai kerta: – Kvailiojame toliau.“ Taigi estai jau kadaise įgiję proto, o lietuviai vis dar lieką kvailiai.

Tačiau staiga išmintingasis raidyno reformatorius susigriebia: lietuviai ne visada kvailioję: „Beje, ir mūsų raidės F ir H vartojamos tik svetimžodžiuose, juk tai nereiškia, kad jų reikia atsisakyti.“

Pacituotas sakinys iš karto kelia du klausimus. Visų pirma kyla klausimas, kodėl tos raidės vartojamos „tik svetimžodžiuose“? Autorius labai mėgsta sakyti „svetimžodžiai ir svetimvardžiai“. Tačiau toks šių sąvokų jungimas prieštarauja logikai, sudaro klaidinantį įspūdį tarsi svetimvardžiai nėra svetimžodžiai. To būtų buvę išvengta, jei būtų buvę vartojami trys terminai: svetimybės (nelietuviškos kilmės reiškinių visuma), bendrinės svetimybės (svetimos kilmės bendriniai žodžiai, pvz.: euras, centas, celsijus, kaip temperatūros vienetas) ir tikrinės svetimybės (svetimos kilmės tikriniai žodžiai, pvz.: Londonas, Celsijus, kaip pavardė). Tad teiginys, kad raidės F ir H vartojamos tik svetimžodžiuose, jei šį žodį sutapatiname su terminu „bendrinės svetimybės“, netikslus. Jos vartojamos ir svetimvardžiuose, pvz.: Fridrichas, Henrikas.

Antra. Kodėl „kalbos gynėjai“ stoja prieš raidžių Q, W ir X įterpimą į dabartinę lietuvių abėcėlę, bet ramiausiai sutinka vartoti raides F ir H? Jei autorius būtų iškėlęs sau šį klausimą, gal visas straipsnis ar bent jo tonas būtų pakrypęs kiek kita linkme. Tikriausiai mažiau būtų likę patoso raginant sekti kitų kalbų (ne tik estų, bet ir prancūzų, čekų, italų, vengrų ir danų) pavyzdžiu, o būtų buvę daugiau gilinimosi į priežastis ir skirtumus, būdingus tų kalbų raidynams ir neabėcėlinių svetimųjų raidžių statusui. Ir kalbos mokslui, ir praktikai neužtenka pirštu nurodyti kitur praktikuojamą reiškinį, kad, viską metę, skubėtume jo diegti savo kalboje.

Buityje neapdairus mėgdžiojimas vadinamas beždžioniavimu. Logika panašių reiškinių gretinimą vadina analogija. Tad raginimą vartoti ar papildyti raidyną kitų kalbų pavyzdžiu galėtume traktuoti kaip analogijos principo taikymą. Tačiau analogija aklai pasikliauti rizikinga: slypi didelis pavojus padaryti lemtingą klaidą. Nesuklystama tik tada, kai gretinamieji reiškiniai tolygūs ir savo pirmapradžiais duomenimis. Tuo atveju, kai sutapimas tik išorinis, analogija veda prie didesnių ar mažesnių klaidų. Susidaro būklė, kuri gražiai nusakoma rusišku posakiu: „Fedot, da ne tot“ (Fedotas, bet ne tas). Logikos istorijoje tokia klaidinga analogija vadinama „asilo analogija“.

Kadaise, 1948–1949 mokslo metais, Šilutės I gimnazijos VIII, baigiamojoje klasėje mums logiką dėstė sudėtingo gyvenimo „smetoninis“ mokytojas Martynas Jonaitis. Per vieną pamoką jis gana plačiai aiškino, kaip reikia vengti logikos klaidų. Tarp jų iliustravo ir minėtąją „asilo analogiją“. Kadaise asilas nešęs kelis maišus druskos. Brisdamas per upelį, suklupęs, druska ištirpusi, ir jam, netekus druskos naštos, pasidarę lengva. Eidamas su nešuliu kitą kartą, asilas tyčia puolęs į vandenį, tikėdamasis atsikratyti naštos. Tačiau šį kartą nešęs ant savo kupros šieno ryšulius. Tad našta dar pasunkėjusi.

Tikriausiai antikos laikais atsiradęs pasakojimas analogiją vaizduoja labai suprimityvintą. Gyvenime jos taikymas kur kas sudėtingesnis. Ypač sudėtinga analogiškai gretinti kalbas, nes jos ir pačios labai sudėtingos, ir nepaprastai komplikuotas jų santykis su visuomene. Juk ir pati visuomenė nevienalytė.

Gerbiamajam docentui nė motais, kad skaitytojui kaip sektiną pavyzdį įsakmiai piršdamas dėl raidžių vartojimo kelias kalbas, šiaip ar taip į savo raidynus priėmusias „svetimų“ raidžių, nutyli kalbas, kurios kategoriškai neįsileidžia „pašalinių“ raidžių. Nereikia toli ieškoti tokios kalbos: turime akyse anglų kalbą. Argi mokytasis kalbininkas nebūtų girdėjęs, jog anglų kalbos rašyba vartoja tik lotyniškas raides? Argi jam neaišku, kad tikriausias mitas yra teiginys, jog anglų kalba išlaikanti kitų kalbų tikrinių vardų originaliąją rašybą? Tokia nuomonė teisinga tik tiek, jog originalioji rašyba nesiskiria, kai žodžio raidės sutampa su anglų kalbos raidynu. Pavyzdžiui, lietuviška pavardė Sakalas liks nepakitusi anglų raštuose, nes jos visos raidės yra ir anglų raidyne. Tačiau pavardės Šimkūnas, Žilėnas. Žąsytis, Čyžius anglų kalbą vartojančiuose kraštuose neteks visų diakritinių ženklų – nosinių, taškelių ir „paukštukų“. Ir taip daroma su visų kitų kalbų diakritiniais papildais.

Tokį anglų elgesį A. Smetona yra pastebėjęs ir jį šitaip iškomentavęs: „…anglų raidynas – kaip suakmenėjęs stulpas, bet kodėl mes jais turėtume sekti – juk tikram lietuviui (kodėl tik tikram? – A.P.) anglų kalba ne pavyzdys (kodėl? – A.P). Nors, kita vertus, kam jie turi ką nors keisti, jei ir taip jų raidynas visiškai sutampa su lotyniškuoju. Bėdų kyla tų tautų raidynams, kurios perėmė ne visą lotyniškąjį raidyną, o tik jo dalį ir prigalvojo specifinių raidžių“.

Taigi anglams neprikiši kvailiojimo, tik lietuviams. Kam klius, kam neklius, o striukiui beuodegiui klius– Visa ištraukėlė sudurstyta iš prieštaringiausių teiginių. Jai visiškai tiktų pasakymas – graibosi kaip girtas tvoros. Argi anglai nekeičia savo raidyno ir rašybos dėl visiško sutapimo su lotyniškuoju? Argi kitos tautos, lyg neturėdamos ką veikti, tyčia sugalvoja “specifinių raidžių“?

O iš tikrųjų tautoms bėdos kilo ne iš to, kad savo raidynams perėmė tik dalį lotyniškojo raidyno. Tų bėdų šaltinis – deklaruojamas principas išlaikyti „svetimvardžių ir svetimžodžių“ originaliąją rašybą. Deklaruoti jis deklaruojamas, bet realizuojamas kalbose gana skirtingai. A. Smetona į tuos skirtumus visiškai nekreipia dėmesio – apie juos nė neužsimena. Kad galėtum tiksliai apibūdinti svetimybių vartojimo ypatybes, reikia gerai mokėti gretinamas kalbas. O dėl to, kad gerbiamasis A. Smetona mokėtų jo nurodomas šešias kalbas, kyla didžiausių abejonių. Pažiūrėkime, kaip jo suvokiamas svetimybių vartojimas estų kalboje. Antai jis sako, kad estų kalboje „raidės F Š Z Ž vartojamos tik svetimžodžiuose. Raidžių C Q W X Y vartosena dar siauresnė – svetimvardžiuose.“ Jeigu galima pasikliauti 1969 m. išleistu lietuvių – estų kalbų žodynu (V.Lougas. Leedu – eesti sonaaramat. – Tallinn: „Valgus“, 1969), tai pirmosios keturios raidės turėtų būti vartojamos ir svetimvardžiuose: žodyne rasti tokie vietovardžiai: Filipiinid (Filipinai), Šanghai (Šanchajus), Zaporožje (Zaporožė).

Kalbant apie “svetimųjų“ raidžių vartojimą estų ir lietuvių kalbose (čia visai tiktų pridėti ir latvių kalbą), reikėtų turėti galvoje, kad dalis tų raidžių į raidyną pateko kartu su natūralizuotais priebalsiais. Lietuvių kalboje yra trys tokie priebalsiai, du iš jų žymimi raidėmis F ir H, o vienas žymimas raidžių junginiu CH. Beje, ilgą laiką šis junginys būdavo pateikiamas lietuvių kalbos abėcėlėje po raidės H kaip atskira raidė (žr. B. Serejskij. Sistematičeskoe rukovodstvo k izučeniju litovskogo jazyka. Častj pervaja. – Kaunas: „Spaudos Fondo“ leidinys, 1929. – P. 1).

Taigi tada nurodyta, kad lietuvių kalbos raidyne esančios 33 raidės. Estų kalboje kur kas mažiau priebalsių negu lietuvių kalboje, todėl jai teko priimti ir daugiau raidžių. Be F ir H, raidyne įsigalėjo Š, Z, Ž. Mūsų raidžių C ir Č vietoje jie dažniausiai vartoja raidžių junginius TS ir TŠ : tsaar (caras), tšekk (čekis). Svetimos kilmės tikriniai daiktavardžiai rašomi dvejopai. Vieni suestinti: Alžeeria arba Alžiir (Alžyras), Tsejlon (Ceilonas), Tšiili (Čilė), Kertš (Kerčė), Škotimaa (Škotija). Tačiau atrodo, kad daugiau vietovardžių išlaiko originaliąją rašybą: Bordeaux (Bordo), Daugavpils (Daugpilis), Grodno (Gardinas), Nizza (Nica), New York (Niujorkas), Rio de Janeiro (Rio de Žaneiras), Washington (Vašingtonas)…

Šie pavyzdžiai skatina manyti, kad ir svetimieji asmenvardžiai ne vien tik originaliai rašomi estų kalboje. Kad ir ne visai išsamus svetimųjų raidžių, reiškiančių priimtus garsus, vartojimo estų kalboje vaizdas, turime pagrindą daryti išvadą, jog toks jų įliejimas į raidyną yra natūralus reiškinys. Tai pripažinę, mūsų „kalbos gynėjai“, suprantama, nė puse žodžio jam neprieštarauja.

Kitas dalykas raidės, kurios dubliuoja nuo seno vartojamas raides. Kalbos, kurios deklaruoja kitų kalbų tikrinių žodžių vartojimą, norėdamos gali iš tų žodžių tam tikras raides įterpti į savo abėcėlę. Nenorėdamos gali to nedaryti. Čia galima palikti tautoms visišką laisvę. Reikia pripažinti, kad nė doc. A. Smetona nepraleido pro akis to fakto, jog raidyno reformavimas atspindi tautų poreikius. Štai jo pareiškimas: „O visos tos kalbos, kad „kitos tautos nekaitalioja savo raidynų“, yra visiški niekai – dažna tauta (bet ne visos – A.P.) susitvarko savo raidynus pagal gyvenimo poreikius, o raidynų reformos siekia ir mūsų laikus“. Šventa tiesa: raidynai sutvarkytini pagal poreikius. Tad klausimas: ar iš tikrųjų lietuvių tautai yra iškilęs įsakmus poreikis įvesti į savo raidyną raides Q, W ir X? Pamėginkime pasverti, ką mes laimėtume iš tokios reformos.

Kad būtų pateisintas tų raidžių įjungimas į lietuvių abėcėlę, pirmiausia reikėtų suabsoliutinti lietuvių raštuose originaliųjų svetimvardžių ir visų kitų svetimžodžių rašymą. Iki šiol asmenvardžiams rekomenduotas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos toks rašymas tik iš dalies. Kai kurie stropūs leidiniai be rekomendacijos rašo taip ir svetimuosius vietovardžius. Tačiau nesikėsinama į sulietuvintą bendrinių žodžių rašybą. Tiesa, muzikos terminų yra rašomų itališkai. Doc. A. Smetona, kiek suprantu, linkęs reformuoti ir bendrinių tarptautinių žodžių rašybą, jeigu žodį „svetimžodžiai“ teisingai supratau. Jei būtų jo paklausyta, rašytume ne kvakeris, bet quaker(is), ne kvantas, bet quant(as), ne volframas, bet wolframas…Štai kur nuveda neapdairus terminų „svetimžodžiai“ ir „svetimvardžiai“ vartojimas!

Docentas A. Smetona nereikalauja įstatymo ar potvarkio dėl tų trijų raidžių įvedimo: jam pakanka jau to, kad iškabose matome „Maxima“, spaudoje „Volkswagenas“. Ką rodo tokie pavyzdžiai? – klausia gerai „pasikaustęs“ kalbininkas ir atsako: – Ogi labai paprastą dalyką – šiandien nėra tokio klausimo, ar lietuvių abėcėlėje gali būti raidės Q,W ir X“.

Galima kiek stebėtis, kad toks mokytas vyras išleido iš akių dar svaresnių argumentų, remiančių jo išvadą. Juk nuo senų laikų, pradėdami gimnazijos algebros kursą, mokinukai iš karto išmokdavo ir raidę X. Mūsų laikais išplito garbingos įstaigos WC santrumpa. Šias raides chemijos formulėse rašo kiekvienas lietuvis: W – volframas, Xe – ksenonas. Tačiau būdami iki galo nuoseklūs, turėtume dėl to paties pagrindo, kaip ir raides Q, W ir X, į lietuvių abėcėlę įtraukti taip pat graikiškas raides alfą, betą…omegą: kas jų šiandien nežino.

Ir ištisų originaliųjų žodžių rašyba, ir svetimuose žodžiuose tik dalies nelietuviškų raidžių palikimas lietuvių žmogui kelia daugybę sunkumų. Su tais sunkumais susiduria ir patys tokios vartosenos karšti šalininkai. Galima tik spėlioti, kodėl jie į tuos sunkumus visiškai nekreipia dėmesio – tiesiog juos ignoruoja ir svetimvardžių originalios formos išlaikymą vaizduoja mums kaip palaimą.

Kai kas iš sulietuvintos rašybos priešininkų pasakys, kad sunkumų kyla ir dėl lietuvinimo. Tačiau tų sunkumų pobūdis ir mastas kur kas mažesnis. Originaliųjų svetimvardžių sunkumai daugiau ar mažiau gula ant kiekvieno lietuviškai rašančio žmogaus galvos. Taigi sulietuvinimas kelia rūpesčių palyginti nedidelei grupei asmenų, kurie pagal savo darbo pobūdį turi derinti kelių kalbų svetimvardžius prie lietuvių kalbos. Užuot nurašinėję kitakalbėje literatūroje pateiktus svetimvardžius, jiems reikia laužyti galvą, kaip juos sulietuvinti. Tai nelengvas dalykas. Čia net patyrę kalbų specialistai kluptelėja. Duosiu pavyzdį. „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ XII tome (p. 398) olandų rašytojas originalia pavarde M. de Vries rašomas sulietuvinta forma de Vrisas. Tos pačios redakcijos leidinyje „Nelietuviškų vardų rašymas Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ (1986, p. 95) ji, kaip išimtis, nurodoma tarti, taigi ir rašyti, de Frysas.

Originaliųjų tikrinių vardų šalininkai čia pasakys, kad originalioji forma problemą išsprendžia: nereikia rūpintis dėl tarties. Geras toks „sprendimas“ – atmesti kalbos fonetinę raišką! Juk mes ne tik skaitome, bet ir girdime tariamus žodžius. Girdime per radiją, televizijoje, kino filmuose, per paskaitas, pokalbiuose. Išgirstus vardus dažnai reikia užrašyti ir kaip juos užrašysi, jei laikomasi principo rašyti „karvė“, o tarti „arklys“?

Lotyniškų raidžių tarimas labai įvairuoja ne tik skirtingose kalbose, bet net toje pačioje kalboje. Dalis Europos kalbų, pavyzdžiui, vartoja raidę W tik svetimos kilmės žodžiuose, bet mums tokia nuoroda mažas palengvinimas: štai ir būk gudrus nustatyti, kuris nepažįstamos kalbos tikrinis vardas savos ar svetimos kilmės.

Tų trijų raidžių įvedimas į lietuvių raidyną svetimvardžių vartojimo problemos neišsprendžia, tik dar labiau supainioja. Ši akcija patenkins labai mažą būrelį Lietuvos piliečių, trokštančių išlaikyti savo pavardėse raidę W. Būkime tikri, kad iš smarkiai brukamos „reformos“ lietuvių kalbai ir lietuvių visuomenei bus tiek naudos, kiek iš ožio pieno…

Papildomų raidžių lietuvių kalbos abėcėlei nereikia! Privalome būti nuoseklūs ir likti ištikimi savai, fonetinei rašto sistemai. Vienintelis protingas, skaitytojams patogus (ir labiausiai informatyvus!) būdas svetimvardžių autentikai lietuviškuose tekstuose išsaugoti – tai jų, kaip papildomos informacijos (skliausteliuose, rodyklėse ir pan.), pateikimas atitinkamos kalbos rašmenimis. Trumpai tariant, nuosekliai vadovaukimės kadaise didžiojo varpininko Vinco Kudirkos „Statrašos ramsčiuose“ suformuluotu principu ir nebereikės nei savosios rašto sistemos darkyti, nei skaitytojų varginti. Mums šiuo atveju reikia sekti ne estais ar kitais, bet savo broliais latviais.

Autorius yra kalbininkas profeorius, habilituotas  daktaras

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

36 komentarai

  1. Kaunietis:

    Teisingai!!! Ačiū autoriui už nuostabų straipsnį!

    • Šiaip:

      Gal ir būtų nuostabus straipsnis, jei nebūtų nusirašyta į pievas. Evangelijoje aprašytas atejis, kai Šėtonas , mėgindamas “sudirbti” Jėzų, jam citavo Šv.Raštą. Toks pat įspūdis susidaro skaitant Piročkino atsaką Smetonai. Pradėjęs moralizuojančiu pareiškimu apie Smetonai “būdingą manierą, neslepiančią paniekos kitaip manantiems kalbininkams”, už kelių eilučių Piročkinas ima išsijuosęs paniekinamai vaipytis: ” XXI amžiaus riteris, skubantis gelbėti nuo smakų nekaltąją karalaitę – lietuvių abėcėlę”, Jau nekalbant apie tai, kad akademiniam žmogui tokie “ad hominem” vaipymaisi yra tiesiog neleistini (etikos, ne teisės, požiūriu), tenka konstatuoti, kad šis “habil.dr.” pykstasi su logika: tą “nekaltąją karalaitę” lietuvių abėcėlę juk nuo įsivaizduojamų “smakų” ginti, jos “primapradę nekaltybę” saugoti skuba kaip tik pats Piročkinas ir Co, o ne Smetona. Net nejauku, kai tokie etikos ir logikos stokojantys “ypatos” Lietuvoje yra “prof.habil.dr.”….
      P.S.,: Nesu filologas, asmeniškai nepažįstu nei vieno iš oponentų, bet logikos stoką diagnozuoti galiu bešališkai.

  2. Bartas:

    Na, tikrai smagu skaityti , kai gerbiamas kalbininkas taršo plunksnas, kitam “gerbiamam kalbininkui.”
    Tačiau darosi nesmagu , kai, būdamas kaimiečiu, skaitai pastebi ir pasimeti. O ką reiškia: ” Tokį anglų elgesį A. Smetona yra pastebėjęs ir jį šitaip iškomentavęs”.
    Štai , ką reiškia neklausyti Tėvo , o Jis teisybę sakė. Mokykis sūnau, negerk naminės, mokykis. Nepaklausiau. Dabar jaučiuosi dugne -, nemokša , nesuprasdamas mokšų , kurie; “iškomentuoja, iškanalizuoja, iškomunikuoja , ištransliuoja” ir t.t.

  3. Ištrauka iš 2016 m. nacionalinio diktanto::

    Žymus istorikas Danielleas Wuchenichas rašė , kad Winstonas Churchillis labai mėgo skaityti Williamo Shakespeareo kūrinius .Ypač premjerui patiko ‘Romeo ir Julieta”. Beje , Churchillio šuns vardas buvo Mercutio , kaip ir Romeo draugo

  4. Žemyna:

    Kur šuo pakastas? Kas kelia nerimą p. Smetonai?
    Ar tai tik jaunuolio užsispyrėliškumas, noras įrodyti savo teisumą, pasiekti savo net tada, kai siekinys net nevertas tokių pastangų, nevertas, kad būtų gaištamas laikas? Ar alternatyvusis projektas pažeistų mums nežinomą šio pono interesą?
    Juk alternatyvusis paso projektas NETRUKDO rašyti bet kurios kalbos rašmenimis – BET KURIOS, jei tik šie sukurti naudojantis lotynų raidyno raidėmis!
    Taigi, bus ir ta išsvajotoji X, ir W, ir Q… Rašys, raitys ne tik jas, bet VISAS Europos raides.
    Tai kas čia bloga prelegentui?
    Ar kad nebus APSIMETIMO, jog pavardės autentiškai atkuriamos? (kai Vakaruose jos tiek „autentiškai” rašomos, kiek pavardėje yra raidžių,, sutampančių su tos valstybinės kalbos raidynu, nes rašymas ne pagal valstybės standartą sukelia piliečiui labai daug rūpesčių, nepatogumų). Apsimetimo nebus, nes jos BUS AUTENTIŠKAI parašytos!
    Tai kuo p. Smetonai taip trukdo, kad visų TRIJŲ šalių interesas bus patenkintas –
    – ir piliečio noras matyti autentiškos formos pavardę,
    – ir valstybės bei jos raštvedybos interesas,
    – ir visų valstybės bei privačių įstaigų darbuotojų, dirbančių su piliečių, jų turto ir kt. duomenimis, interesas vykdyti raštingam žmogui įveikiamas darbo užduotis.
    Niekam jokio nuostolio. Tai kas neduoda ramybės p. Smetonai? Kad niekam jokio nuostolio? KAS taip nervina?
    Juk solidžiam, raštvedybos ir duomenų dokumentacijos reikalus išmanančiam profesionalui nerimta įsitvėrus laikytis savo tik todėl, kad estai (ar kiti) taip padarė… Tai kuo blogesnis latvių pavyzdys, pasirinkusių apskritai tobulą kelią, ir tuo rodančių pavyzdį ir pasauliui, ir mums?

  5. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Visiskai neaisku, kaip sita diskusija vystytusi ir ar is viso butu, jei ne okupanto, aneksanto, slektos itaka! Okupantui ir andksantui matomai dar nepakanka laikyti uzgrobus daugiau nei 90 metu lietuvos etniniu teritoriju…Seinai, Punskas, Balstoge, Vygriai ir t.t. Jam reikia ir pradeti DARKYTI net lietuviu kalbos pamatus! Taigi Smetona soka pagal lenku grojama muzika, kas yra akivaizdu, nors apie tai niekam nesako…. nori medali uzdirbti, kaip kai kurie slektu tarnai… ala iskaitant net pona prezidenta Adamku!, pona kirkila, siauliene ir kt., tame tarpe ala 150 inteligentu su visais parasais, kurie i Valstybes dokumentus bando itraukti svetimybes ir taip “nepastebimai” sokti pagal lenku muzika, nors to irgi nenori pasisakyti! Sitame straipsnyje manau tycia tie dalykai nepastebeti, bet is esmes yra suduotas stiprus antausis lenku slektu tarnams ir net alalala 150 inteligentu sokanciu pagal slektu muzika. O siaip ziurinti, tai lietuviu kalba turi teise vystytis taip kaip naturaliai ir reikia nepamirstant islaikyti musu kalbos archaiskumo. Jei per toli nusivystysime, galime ir netekti musu kalbos pacios didziausios vertybes….archaiskumo, o tada galime ir pamirsti kas patys esame. Esmeje pono A.Pirockino straipsnis yra labai grazus ir profesionalus. Pagarba tokia pati kaip ir Aldonui Pupkiui ar Z.Zinkeviciui, kuris vis sita reikala isvadino NESAMONE!, taciau gudrieji inteligentai aferistai visgi surado buda ir Z.Zinkeviciaus parasas atsirado ant kreivos iniciatyvos. Kaip ten su tuo parasu yra sunku pasakyti, taciau Z.Zinkeviciaus pagristas rasytinis zodis apie tas iniciatyvas yra labai taiklus – NESAMONE!

    • Dronas:

      Reikia suprast, kad Lenkijoje lenkam, sitas visas reikalas nelabai idomus. Tiksliau jiem del to nei silta, nei salta. O stai toks kaimynas rytuose, labai noretu ikalti pleista tarp dvieju valstybiu. Truks plys. Todel ir kyla tokie dalykai, visokie tomasevskiai ir daugybe kitu dalyku. Butinai norima sukelt priespriesa, nepasitenkinima, napasitikejima ir neapykanta. O tokios smulkmenos, tarsi smelio kruopeles, pilasi ir pilasi. Tarsi ir nepastebi, na nepatogu, na nemalonu, o paskui visa ta mase tave sutraiskys. Megstamas kremliaus stiliukas, naudojasi situo reikalu jau simtmecius. Skaldyk ir valdyk. O jiem talkina, vietiniai isdavikai, mulkiai ir netasyti stuobriai, kurie blaskosi ir sukauja kaip bezdziones narve, vietoje to, kad ryztingai ir be emociju padet taska situose klausimuose. Daugelis netgi mano, jog Lietuvai gera daro, kvailiu gauja.

      • Esu įstikinęs, kad yra atvirkščiai negu manote. Visą tomaševskinę veiklą lemia būtent Lenkijos oficiali “kresinės” politikos pozicija Lietuvos atžvilgiu. Jeigi ji būtų kitokia, tarkim, tokia – kokią išsakė popiežius Jonas Paulius II-asis, tai vadinami Lietuvos lenkai Lietuvos valstybiškumo atžvilgiu būtų, kaip šilta vilna…
        Dabar yra taip, kad Lietuvai reikalinga būti pasirengusiai lygiai užsitikrinti saugumą tiek nuo kaimyno Rytuose, tiek nuo Lenkijos. Lietuva tokį saugumą yra užsitikrinusi naryste NATO ir saugumo bei politikos patneryste su JAV. Dar netiesiogiai Lietuvai saugumo prideda ir narystė ES. Taigi Lietuvą artimesni santykiai su Lenkija tik silpnintų jos saugumą. Santykių atžvilgiu yra taip, kaip manė Oskaras Milašius, kad dėjimosi su Lenkija atvejais Lietuvos lauktų prapultis. Kas dėl pastebėjimo, kad yra “norų įkalti pleištą tarp dviejų valstybių”, tai aimanavimai einantys iš žespospolitinių laikų supratimų…

        • Dronas:

          Ne manau, o zinau. Lenkijoje uztenka naudingu idiotu ir parsidavusiu Judu, kurie tik kenkia, kaip beje ir Lietuvoje. Visur yra revansistu, reakcionieriu ir kitokio purvo, kurie taip uzdirba pinigus ir politinious taskus. Tuo ir naudojasi kremlius. Kam dirba “lenkas” tomasevskis, labai neblogai parodo su kuo jis bendrauja ir kokia simbolika nesioja. Dryzuotos juosteles ir kremliaus propagandos agentu draugija labai iskalbinga. Jau nekalbant apie aiskias tendencijas, bet kokia kaina ikalti pleista tarp abieju valstybiu. Is cia ir lenda lenku “problemos” Lietuvoje, apie kurias cia gyvenantys lenkai nelabai zinojo. Na kol jiem nepapasakojo tam tikri veikejai. Cia ir visokios iniciatyvos, kurios be jokiu abejoniu padidins itampa visuomeneje, bei galimai pablogins saliu santykius ir padarys juos keblesnius. Matosi kremliaus kanopa, o ir laikas labai jau sutapo. As netikiu sutapimais, juo labiau kada faktai rodo ne tiek i Varsuvos, bet labiau i kremlaius puse. Tokiu faktu daugybe, kas ne aklas, puikiausiai viska mato. Nemato tik tie kuriem nenaudinga tai matyti, arba suvisam slapiu maisu trenkti.

          • Taip, – tai ką žinote, tai, kaip sakoma, jau žinote ir baigta… Tad, suprantama, pačiam nėra jokia naujiena ir tai, jog tarpukariu Maskvos valdomų Lietuvos komunistų finansavimas buvo vykdomas iš Amerikos, o pvz., tautininkus, sako, pafinansuodavo tiesiai Maskva pati…

            • Dronas:

              Prasom pateikti sios informacijos saltinius. Citatas, nurodyti autorius. Labai megsta kremliuje kartoti, neva kazkas sako, kazkur girdisi, kazkas jiem ten rodosi, o faktu pateikti negali. Na nebent tokius “faktus” kuriuos skubotai ir grubiai patys padirbo. 🙂 Cia zinai, informacijos agentura pavadinimu viena boba sake, netinka, zmones nori faktu. Prasyciau pateikti. Beje visada buvo idomu, kremliniai dirba uz pinigus, ar tiesiog idejiniai? Pirmu atveju tai siuksles ir atmatos, antru chroniski idiotai, visiskai neoperuotini. Na, o jei abu viename, tai tiesiog nuostabu, unikumai, turi kuo pasigirti. Na o jeigu tuo dar didziuojasi… 🙂

              • Ką čia kalbėti, kai net nesupranti, kad tai pasijuokimas iš kalbėtojo tipo… -„žinau ir baigta“…

                • Dronas:

                  Tu nepateikei jokiu faktu apie savo ankstesnius teiginius, tusciai pasnekejei ir nukreipei kalba i sona. O kremlaius pastangos ivaryti pleista tarp Lietuvos ir Lenkijos – akivaizdus. ir kam dirba “lenkas” tomasecski, irgi ne paslaptis. Beje kai “blogieji” nacionalistai Lenkijoje laimejo rinkimus, visokie “lenku skriaudimo” klausimai is abieju valstybiu santykiu dingo. Bet uztat Lietuvoje kaip spuogas ant subines isdygo pasiulymai del papildomu raidziu ir kitu klausimu, kuriu Lenkija tiesa sakant ne nekele. Tai kele “lenkas” su dryzuota juostele tomasevskis. Labai reiketu pasidomet siu klausimu iniciatoriais. Pageidautina svieciant geru sviestuvu i veida, ant metalines kedes. primygtinai pasidometi.

        • dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

          Susideti su lenkais, tai prazudyti savo Valstybe. Ka, nejau padoriu kaimynu neturime? Turime! Tai su tais ir bendraukime.

  6. Šiaip:

    Žiūriu, šiame puslapyje Smetona populiarus. Tik klausimėlis – kodėl atsakymai Smetonai perspausdinami iš defio, o jau Smetonos tekstai – šiukštu. Ar tik ne toks savotiškas Alko žurnalistų žurnalystinis objektyvumas? Cha. Arba kitaip – vaiškūniškasis objetyvumas – smagumėlis.

  7. Šiaip:

    Ir dar – apie logiką. Piročkinas ir toliau stebina ryškiu logikos nepritekliu. Kuriuo, ironiška, jis mėgina apkaltinti Smetoną. Štai jis rašo: “Pažiūrėkime, kaip jo suvokiamas svetimybių vartojimas estų kalboje. Antai jis [Smetona] sako, kad estų kalboje „raidės F Š Z Ž vartojamos tik svetimžodžiuose. Raidžių C Q W X Y vartosena dar siauresnė – svetimvardžiuose.“ Jeigu galima pasikliauti 1969 m. išleistu lietuvių – estų kalbų žodynu (V.Lougas. Leedu – eesti sonaaramat. – Tallinn: „Valgus“, 1969), tai pirmosios keturios raidės turėtų būti vartojamos ir svetimvardžiuose: žodyne rasti tokie vietovardžiai: Filipiinid (Filipinai), Šanghai (Šanchajus), Zaporožje (Zaporožė)” ??? Betgi čia viskas dera su tuo, ką sako Smetona: estų kalboje raidės aidės F Š Z Ž vartojamos tik svetimžodžiuose (t.y. ne estiškos kilmės žodžiuose), o tos kitos penkios raidės (C Q W X Y) – dar siauriau: tik svetimvardžiuose (kurie yra svetimžodžių aibės poaibis: visi svetimvardžiai yra ir svetimžodžiai, bet ne visi svetimžodžiai yra svetimvardžiai). Smetona juk niekur neteigia, kad F Š Z Ž vartojamos tik tuose svetimžodžiuose, kurie nėra svetimvardžiai. Žodžiu, dar kartą tenka konstatuoti pono Piročkino intelektinį neįgalumą (pardon už tiesumą) . Su visa derama pagarba jo indėliui į lietuvių filologiją, bet, matyt, amžius daro savo…

  8. Žemyna:

    Anot gandų, „nievielka, ale bardzo požondna kompanija” rinksis Krokuvoje, o ten glaudžiu rateliu susėdę spręs, kokį čia įstatymą liepti Lietuvai priimti…
    Kompanijoje tokie kalbotyros grandai, kaip Valatka ir Savukynas bei kiti didžiai nusipelnę jai didžiavyriai….
    Šį posėdį, kitus „vyksmus” ir kelionę apmokės, kaip suprantu, priimančioji pusė?
    Tai yra, išvažiuojamais posėdis užsienio šalyje spręs Lietuvos vidaus reikalus…
    Ar dar ilgai tai tęsis?
    Ar seniai čia Lenkija su baisiais decibelais kėlė ant šakių ES, kam kišasi į Lenkijos vidaus reikalus, reikalavo gerbti jos suverenitetą? O kaip su pačios Lenkijos pagarba kaimynių suverenitetui?

  9. Pirmiausiai, kad nutruktų Lenkijos kišimasis į Lietuvos valdymą, yra būtina notifikuoti (nutraukti) 1994 metais sudarytą Lietuvos ir Lenkijos žespospolitinio bendrumo sutartį. Toks nutraukimas numatytas sutartyje. O kad tai įvyktų – tereikia, kad Seimas nustatyta tvarka Lenkijai praneštų, jog pasibaigus sutarties terminui Lietuva jos toliau netęs. Pranešti Lenkijai apie tai, kad Lietuva tą sutartį notifikuoja yra būtina likus ne mažiau negu metams iki jos termino pabaigos. Taigi pats laikas tai daryti atliepiant į “požondnos” kompanijos rinkimusis Krokuvoje”. Tad užuot nuolankiai klausus, ar “ilgai tai tęsis”, kad Lenkija spręs Lietuvos valstybės valdymo klausimus, vertėtų imtis iniciatyvos rinkti 50 tūkst. parašų Seimo nutarimo projektui dėl 1994 m. sutarties su Lenkija notifikavimo. Žinoma, kartu turėtų vykti ir rinkėjų politinio organizavimosi procesai, kad partijų, kurių programose nebus įsipareigojimo notifikuoti minėtą sutartį su Lenkija, į Seimą neberinkti.

    • Žemyna:

      Tą gandą paėmiau iš Delfio komentarų po prof. Piročkino str. – ten išvardyta visa kompanijos sudėtis. Pasak komentaro, požondnioji kompanija lydi mūsų poną URMą!
      Negi niekam neįdomu, kodėl garbusis ponas URMas pasirinko būtent tokios sudėties palydą?
      Kodėl jam nenuvežus toje kompanijoje žmonių, kurie gali labai praktiškai, iš valstybinės raštvedybos pusės išaiškinti Alternatyviojo projekto pranašumus abiem šalims?
      Juk kaip žinia, mūsų PAREIGOS saugoti savo valstybinę kalbą jie nepripažįsta, mūsų suvereniteto irgi nepripažįsta. Tai gal juos paveiks grynai techniniai, REALŪS, praktiniai (ne ideologizuoti!) Altern. projekto pranašumai? Juolab, kad toje kompanijoje IŠ LENKŲ pusės yra ir vienas tikras nuoširdus Lietuvos šalininkas, draugas nuo pat Nepriklausomybės atgavimo, dar tada lyg pranašavęs, kas bus, nes dažnai kalbėdavo, jog turime neleisti politikams sugadinti abiejų valstybių santykių, nes jie būtinai tą darys, nes jau tada kai kas trynė rankas apie Vilnių galvodamas…
      Juolab, kad ir a.a. Kačinskis pritarė identiškam Latvijos variantui, iš kurio paimtas pavyzdys! Gal reikia lenkų saugumui pasiūlyti išsiaiškinti, kas čia taip išsijuosęs abiejose valstybėse košę maišo?

  10. Dronas:

    Ne tik, kad nebus naudos, bet dar atnes nemazai painiavos rastvedyboje, dokumentu rasyme. Jau nekalbant apie tai, kad tokiu salygu gali uzsimanyti ir kiti. Kodel mum tada nepriemus vokisko raidyno raidziu? Ka, mazai vokisku pavardziu ir pavadinimu? O jeigu gerai pagalvojus, daugelyje europos saliu, yra savos raides. Priimkim jas visas. Tada tai, anots Smetonos, bus “tvarka”. Pasaulis ivairus ir sudetingas, prisitaikyt pire viso pasaulio nesigaus, o ir nereikia. Turim savo raidyna ir su juo kuo puikiausiai gyvenam.

    • Žemyna:

      Taikytis prie viso pasaulio ŠIA prasme ne tik nereikia, bet ir NEGALIMA, nes ne to Kūrėjas siekė, kai atsisakė jau turėtos vienkalbystės ir sukūrė daugiatautę žmoniją, ir tas tautas atskyrė vieną nuo kitos, kad nuo šiol taip vystytųsi. Žmonėms jau kaip ir apčiuopiama, kodėl reikia saugoti gamtą, tačiau kodėl reikia saugoti kitą Kūrėjo Duotį – SENĄSIAS kalbas, dar sunku suvokti. Dar ir tarp kalbininkų randasi plevėsiukų, kuriems apskritai kalbos nevertos net menkiausių pastangų – kam apsisunkinti… Atrodo, eik ir žaisk, eksperimentuok su hibridinėmis kalbomis. Bet ne, jis moka skirti brangų daiktą nuo nevertingo…

      • Šiaip:

        Na, geriausia ne taikytis, nei nesitaikyti. Geriausia, kaip Smetona sako, laikykimės „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“.

        • Žemyna:

          Štai tą ir siūlo Alternatyvusis projektas –
          – mūsų puslapyje mūsų DLKG, – puslapyje jūsų kalba – jūsų kalbos gramatikos ir rašybos taisyklės. Tai yra, pageidaujantis žmogus gauna atitinkamos kalbos taisykles atitinkantį įrašą. G A U N A !
          Tai dėl ko vėjas keliamas? Kodėl norima tai sutrukdyti?
          Kodėl norima ir vieną, ir kitą būtinai sugadinti, suplakant į vieną dviejų kalbų rašybą? Ir tai bus tiek plakinių, kiek pasaulyje yra kalbų besinaudojančių lotynų abėcėle. – Juk:
          pagal Kirkilo projektą vardažodžiai bus rašomi nesilaikant nė vienos kalbos rašybos normų, t.y., laikantis principo „nei jums, nei mums” į pasaulį bus paleistas kažkoks specialus vardažodžių esperantas.
          Kirkilo/Smetonos šalininkai rėkia, kad mes bijome trijų raidžių, bet kukliai nutyli, ko jie patys bijo ir blokuoja visomis išgalėmis…
          O jie bijo ir visokeriopai trukdo absoliučiai AUTENTIŠKAI parašytų pavardžių.
          Altern. projektas nei to bijo, nei tam trukdo. Priešingai – yra UŽ ORIGINALIĄ RAŠYBĄ su pagarba abiejų kalbų taisyklėms, normoms, standartams.
          Tai gal kas paaiškins, kodėl šis projektas juos veikia, lyg smeigtukas ant mokytojo kėdės smaigu į viršų???

  11. Šiaip:

    Palyginkite:
    Smetona „Laikykimės dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ (21 amžius).
    Piročkinas „Laikykimės statrašos ramsčių“ (19 amžius).

    Ar ne kvailas tas Piročkinas, nepaisant visų habil. O gal tai tik amžius…

    • Žemyna:

      Vaikeli, kiek tau metų? Gal eik, pasimokyk mandagumo, pagarbos? Pravers. Atrodo, reikia į mokyklas grąžinti pažymius už elgesį.

    • Pikc:

      Dabartinė lietuvių kalbos gramatika nereikalauja įvedinėti svetimų raidžių į abėcėlę, šiaip jau. Ir ji – ne 21 amžiaus kūrinys. Tad dėl to kvailumo… 😉
      O dabar – nuo teorijos prie praktikos. Akivaizdu, kad lietuvių abėcėlės “plėtimą” stumia taip vadinami “liankaj” ir juos palaikantys “kresovi” iš Lenkijos. Bet jie ir jų pašluostės vietiniai išdavikai-prisiplakėliai kažkaip ignoruoja faktą, kad tos trys raidės NĖ VELNIO nieko neišspręs. Taip, Woldemar Tomaszewski galės savo pavardę užsirašyti, ir net Grzegorz Brzęnczyszczykiewicz – bet štai koks nors Miłosław Źułpiński – niekaip. Pakelkit rankas, kas manot, kad tai nesukels nepasitenkinimo ir tolesnių lietuvių kalbos “tobulinimo” reikalavimų (kitaip tariant – tolesnio svetimos valstybės kišimosi į mūsų šalies vidaus reikalus). O dabar – pakelkit rantas tie, kas mano, jog rusai tikrai tuo nepasinaudos, kad “spustelėtų” latvius ir estus. 😉
      Nežinau, kam naudinga valstybinio (ir net tarpvalstybinio) lygmens klausimą “nuleisti” į grynai lingvistinį lygį. Kaip sako, išvadas darykite patys. 😉

      • Šiaip:

        Na demagogijas galima ir į šalį… Gramatika nieko apskritai nereikalauja. Jis tik pasako, kas yra kas. O joje aiškiai pasakyta: ilgam garsui a vartojame raides a ir ą, garsui k vartojame raides g ir k, svetimvardžiui užrašyti vartojame w ir t.t. Tai kas čia ką kam liepia verčia ir pan.? Beje, jei įdėmiau būtumėte skaitęs Smetoną, būtumėte aptikęs faktą, kad Piročkinas pats balsavo už tokią rašybą. Tiesa, tada buvo jaunas, nenukvakęs…

  12. Aiškuma2:

    Taip, Gerbiamasis Profesoriau,- ir nebūdami kalbininkais tai seniausiai ir aiškiausiai žinome 🙂

  13. Šiaip:

    Šiaip tai ne žinote, o tikite. Tiesa yra ta, kad tokie piročkinai niekada ir nesuvoks skirtumo tarp savarankiškos valstybės, kuri įstojusi į kitų panašių valstybių šeimą, neišvengiamai turi daryti tam tikrus kompromisus, ir etnolingvistinės provincijos, kuri sėkmingai gali gyvuoti ir kitos valstybės ar imperijos sudėtyje, ir kurioje diakritinio ženklo keitimas įsivaizduojamas kaip rimtas politinis įvykis. Tai šitie piročkinai ir pupkiai ir yra tikrieji mankurtai, kurių galvos anuomet buvo suveržtos laisvesnę mintį ribojančiais sovietiniais lankais, ir dabar jau nieko nepakeisi.

    • Dronas:

      Neuspratau. Kam reikalingi kompromisai kalboje ir rasyboje? Kazkaip iki to viskas buvo gerai, kitose salyse kur yra savu raidziu ir nera kitu, irgi kazkaip visai sekmingai verciasi ir nedusauja, kad reikia priimti viso pasaulio raidynus, nes kitaip na niekaip. Neverkia, jog reikia kompromisu. Kazka jus cia jaukiat, gal nesamoningai, o gal ir samoningai. Beje ka jus suprantat kaip laisvesne minti? Prasyciau pakomentuoti. Kam reikalingos ir naudingos sios pataisos? Gal atsisakom tada Lietuviu kalbos? Na zinot tokia archaiska kalba, labai sena, labai sudetinga, labai “laisva minti varzanti”. Apie kalbos kompromisus kazkaip kremliuje megsta kalbeti, na tai[, taip, vel tas kremlius. Galiu net paaiskinti i pateikti pavyzdziu. Pavyzdziui Ukrainoje, kremlius irgi nori “kompromiso”, na dvieju kalbu. O dar geriau, palikt viena, rusu kalba. Jusu siulomi kompromisai Lietuvai nereikalingi, visiskai nereikalingi. Jie nepakels musu ukio, nepagerins BVP, tiesa sakant neduos mum visiskai nieko, isskyrus “kompromisa”. Tame nera naudos Lietuvai, nea naudos Lieuviu kalbai, nera naudos Lietuviam. O jeigu nera naudos, reiskiasi nereikalinga. nes labai panasu, kad nori, jog pirsta istiestum, o nukas ranka. Ne, aciu, musu sitas nedomina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: