D. Razauskas: Lietuva – tai būdas žiūrėti į pasaulį (36)

dr. Dainius Razauskas | respublika.lt, S.Venckaus nuotr.

Dainius Razauskas | respublika.lt, S.Venckaus nuotr.

Istorinę atmintį, moralines, emocines ir dvasines tautos dominantes saugantys nacionaliniai simboliai spinduliuoja pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą formuojantį, individus į tautą telkiantį, nacionalinį sąmoningumą ir prigimtines kultūrines šaknis palaikantį lauką, sergstintį tautą nuo išsivaikščiojimo ir ištirpimo pasaulio mišrainėje.

Šiandien, kai sistemingai niekinami bei naikinami lietuvių tautos dvasinę teritoriją sergintys simboliai, apie jų svarbą ir būtinybę juos ginti kalbamės su žinomu mitologu, mokslų daktaru Dainiumi RAZAUSKU.

– Kiek apskritai simboliai turi galios kiekvieno mūsų gyvenime?

– Mes, psichinės būtybės, gyvename ne kur kitur, kaip tik simbolių pasaulyje. Psichinė tikrovė yra vienintelė tiesiogiai patiriama mūsų tikrovė, o ją iš esmės sudaro simboliai. Tačiau simboliai yra skirtingos svarbos. Vieni –tarsi samanos ar žolė, kuria kasdien vaikštome net nepastebėdami. Kiti – tarsi medžiai, pagal kuriuos orientuojamės miške ir kurių viršūnių net užlaužę galvas ne visuomet įžiūrime. Tai svarbiausieji simboliai – pasaulėžiūriniai, religiniai, nacionaliniai. Iš tikrųjų keista yra svarstyti apie simbolių svarbą, nes, be jų, mūsų sielai ar psichikai daugiau niekas ir nesvarbu. Tik jei ne vieni simboliai, tai kiti; jei ne vienos tautos, tai kitos. Neišvengiamai!

Kiekviena tauta, jei tik yra tam laisva, pati išsirenka ar, veikiau, išsiugdo –kaip tuos medžius – sau simbolius, kuriuos laiko svarbiausiais, kuriais kliaujasi it gairėmis ir tokiu būdu kuria savo dabartį ir ateitį, atitinkamai rikiuoja savo būdo savybes, vertybes, prioritetus, nuo kurių priklauso individų gyvenimo prasmė, „sėkmės“ samprata ir t.t.

– Ligi šiol turėjo tokius simbolius ir lietuviai. Tai – ir Vytis, ir Pilėnai, ir pokario partizanai, rezistentai, ir literatūra, ir pati lietuvių kalba… Apskritai visas mūsų paminklynas. Pastebite, kad visi jie šiandien iš simbolių-medžių mėginami parversti ir paversti į simbolius-samanas? Na, pavyzdžiui, esame primygtinai įtikinėjami, kad lietuvių kalba – jokia nacionalinė vertybė, o tik priemonė susikalbėti.

– Iš tų, kurie teigia, kad kalba tėra priemonė susikalbėti, tik bendravimo priemonė, tuoj pat atimčiau prabangius kostiumus, nuvilkčiau stilingai prasegtus brangius baltinius su raudonais „šlipsais“ ir aprengčiau vatinukais, šimtasiūlėmis. Drabužiai juk tėra priemonė kūnui pridengti nuo šalčio!

Taip ir kalba – žinoma, tai bendravimo priemonė, bet ne „tik“! Užtenka kokioje nors tolimoje šalyje, svetimų žmonių minioje ūmai išgirsti kažką prabilus lietuviškai, kad akimirksniu visa savo esybe suprastume, jog mums lietuvių kalba – nepalyginti daugiau ir svarbiau.

Tad jeigu tie kalbos „pragmatikai“ atsisakys dėvėti šimtasiūles, tuo tik patvirtins esantys melagiai.

– Na, o Margirio karių poelgis? Anksčiau jis mums simbolizavo narsą verčiau žūti nei pasiduoti, o štai dabar neva darosi „pozityvu“ ir „šiuolaikiška“ manyti, esą Pilėnų gynėjai išsižudė iš baimės. Nemanote, kad šio simbolio prasmė mūsų pasaulėvaizdyje keičiama sąmoningai ir tikslingai?

– Mūsų eros pradžioje, Romos imperijai bebaigiant malšinti pavergtos žydų tautos sukilimą, paskutinė romėnų nepaimta sukilimo tvirtovė liko Mosadas. Jos gynėjai, supratę, kad apsiginti vilties nebėra, pasielgė lygiai taip, kaip Lietuvoje po daugiau nei tūkstantmečio Pilėnų gynėjai.

Šiandien Mosado vardas plačiai žinomas, nes juo pavadinta Izraelio slaptoji žvalgyba. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad šis istorijos įvykis, Mosado tvirtovės gynėjų narsa, jų pasiryžimas geriau mirti nei pasiduoti ir tapti pavergtiems, tapo žydų tautos ir valstybės gynybos pamatu. Jo esmė – nepajudinamas įsitikinimas, jog laisvė svarbiau už gyvybę. Ir pasiryžimas niekada nė už ką nepasiduoti. Bet koks bandymas sumenkinti Mosado gynėjų narsą ir žygdarbį prilygtų antisemitizmui, už kurį dabar baudžiama.

Pilėnų gynėjų žygdarbis, jo motyvai ir jo reikšmė Lietuvai – lygiai tokie pat. Todėl menkinti Pilėnus – tai yra tas pats, kas menkinti Mosadą. Menkinti Pilėnus reiškia niekinti Lietuvą.

Prisimenate hobitą Frodą iš Dž.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovo“, nešusį į Mordorą sunaikinti žiedą? Juk jis ir drebėjo, ir verkė, nuolat grūmėsi su pagunda apsigręžti ir grįžti, taip pat su pagunda pačiam pasinaudoti žiedo galia, kartais nuo žiedo skleidžiamų kerų apsvaigdavo, bet vis dėlto nuėjo iki galo ir savąją misiją atliko.

Gal ir Pilėnų gynėjai bijojo, verkė, gal ir Margiriui suvirpėjo ranka, juk žmogus – ne akmuo. Bet svarbiausia ne tai, kas juos galėjo palaužti, o tai, kad galų gale jie vis dėlto pasirinko geriau mirti nei būti pavergtiems. Todėl svarbiausia iškelti esminę šio žygdarbio gaidą, jo šerdį. Panašiai muziką klausant per radiją – gal radijas ir traška, gal į tą patį dažnį bando įsiterpti kitos stoties triukšmai, bet dainą vis dėlto išgirsti ir atpažinti juk įmanoma. Lygiai taip galima, būtina atpažinti ir šio žygdarbio esmę. Neišgirsti jos arba ją neteisingai suprasti tegali arba kvailys, arba niekšas.

– Bėda ta, kad didžiuma Lietuvos visuomenės į tokius antpuolius prieš mūsų nacionalinius simbolius numoja ranka, nes apskritai nesigilina į simbolių reikšmę ir nesuvokia, kaip giliai tokie smūgiai žeidžia Lietuvos dvasią.

– Gali būti, kad didžiuma savo Tėvynę paniekina tarsi nejučia, nė nepagalvodami ir nesuprasdami, ką daro. Bet tada kyla klausimas, kodėl gi jie nepagalvoja ir nesupranta? Atsakymas į šį klausimą nuvestų mus į dar vieną gyvybiškai svarbią sritį – švietimą. Štai tada aiškiai ir pamatytume: Lietuvoje nėra lietuviško švietimo. Lietuvoje žmogus neauginamas lietuviu.

Pasakysiu skambiai ir žiauriai: žmonės, atmetę tautinės mokyklos programą ir sukūrę dabartinę švietimo sistemą ar bent įtvirtinę jos turinį, yra tėvynės išdavikai. Nes švietimo sistemos ištautinimas yra ir visuomet bus itin skaudus smūgis, smūgis žemiau juostos bet kuriai pasaulio tautai ir valstybei. Juk jeigu nėra tautinio švietimo, jei valstybėje nėra įstaigos ir tam tikro žmonių rato, branduolio, saugančio tautinės tapatybės formulę, ilgainiui valstybėje paprasčiausiai neliks visuomenės segmento, kuriam rūpėtų tos valstybės likimas.

Akivaizdu, kad išoriniams Lietuvos priešams tokie dalykai naudingi. Akivaizdu, kad čia dirbama jų naudai. Su svetimų ir priešiškų žvalgybų veikla yra lygiai taip, kaip su virusinėmis infekcijomis. Aplink mus tų virusų gausu nuolat. Bet kol gerai veikia mūsų imuninė sistema, mes nesergam. Svarbiausia yra organizmo imuninė sistema. O tautos ir valstybės imuninės sistemos atsinaujinimą užtikrina švietimas. Tai, kad nebaudžiamai puolami nacionaliniai simboliai, ir reiškia, kad mūsų imuninė sistema yra pažeista, be to, uoliai ir nuosekliai naikinama. Kai ji visai sunyks, lietuviai – kaip jau buvo prieš praėjusio amžiaus aštuonioliktųjų metų nepriklausomybę, Rytų Lietuvoje lenkų okupacijos laikais, paskui sovietinės rusų okupacijos laikais – vėl ims masiškai virsti lenkais, rusais ir vokiečiais, na, gal dabar nebe vokiečiais, o anglais ar dar kuo. Ir tai, kad iš čia bėgama, kad iš čia „reikia bėgti“, reiškia, kad čia būti nebeliko prasmės. Nes jeigu yra prasmė, tai viską galima pakelti, visas kliūtis įveikti. O kodėl nebėra prasmės? Ogi todėl, kad tos prasmės pasireiškimai yra slopinami, užgniaužiami, jos ženklai – išprasminami, išniekinami.

Juk ką reiškia išniekinti? Tą, kas yra kažkas, paversti niekuo. Tarkim yra kažkoks paminklas ar istorijos įvykis, kuris gali sutelkti, įkvėpti, suteikti prasmę būti ir dirbti, o išniekintas jis to nebegali. Tai, apie ką čia mudu šnekamės, iš tikrųjų yra skaudus ir vidury baltos dienos vykstantis Lietuvos išniekinimas. Kad Lietuva nebesutelktų, nebeįkvėptų, nebesuteiktų prasmės. O tada jau bus galima mus paimti plikomis rankomis…

Todėl ir sakau: neigti Pilėnų žygdarbį reiškia mėginti atimti iš mūsų lietuviškąją gyvenimo prasmę. Lygiai tas pat su lietuviškos abėcėlės raidėmis, su Jonu Basanavičiumi ir Justinu Marcinkevičiumi, su Lietuvos partizanais ir rezistentais…

– O kuo pasireikštų tas lietuviškasis švietimas, kuo jis būtų lietuviškas?

– Lietuviškas švietimas anaiptol nereiškia, kad nereikia supažindinti su pasaulio istorija, fizika ar dar kokiu nors mokslu. Lietuviškas švietimas reiškia žvelgti į tikrovę plačiai atsimerkus visų įmanomų mokslų priemonėmis, bet lietuvio žvilgsniu. Nėra Lietuvos be pasaulio, atskirai nuo pasaulio – jokiu būdu negalima viena ir kita atskirti. Lietuva – tai tam tikras būdas žvelgti į pasaulį, į tikrovę. Ir nė kiek ne prastesnis už rusišką, lenkišką ar amerikietišką.

Mokyklos uždavinys ir yra supažindinti augantį žmogų su lietuvišku pasaulio matymu, įvesti į jį, kad sąmonėje atitinkamai išsidėliotų gairės, atsivertų atitinkamos prasmės. Visi simboliai, beje, taip ir veikia – mūsų gyvenimui, mūsų kasdieniams veiksmams jie suteikia atitinkamą prasmę. Na, pavyzdžiui, vėliava. Daiktiškąja prasme ji tėra medžiagos gabalas, skuduras. Bet pasakyk, tarkim, rusui, lenkui ar anglui, kad jo vėliava – tik skuduras. Ir prasidės „diskusija“ kumščiais.

– O štai „perauklėtam“ lietuviui, deja, jau ne tik galima šitaip pasakyti, bet ir sulaukti kone jo paties pritarimo…

– Yra tokia budistinė poringė apie du atsiskyrėlius – mokytoją ir mokinį. Kartą jiedu sėdi kalnų oloje, medituoja. O spirgina speigas! O pasišildyti visai nėra kuo, tik medinė Budos statula. Mokytojas paėmė, sukapojo statulą į pliauskas ir įkūrė ugnį. Mokinys, tai matydamas, sušuko: „Mokytojau, ką darai! Tu juk degini Budą!“ Tačiau mokytojas atkirto: „Kaip tai Budą? Aš juk deginu medžio pliauskas!“

Po kurio laiko jiedu atkeliavo į kažkokią šventyklą ir, prie jos artėdamas, mokytojas pagarbiai iki pat žemės nusilenkė akmeninei Budos statulai prie įėjimo. Mokinys nustebęs paklausė: „Kam tu nusilenkei, mokytojau? Juk tai tik akmuo!“ „Kvailiui tai tik akmuo, – atrėžė mokytojas, – o išminčiui – Buda.“

Taip ir su vėliava, su visais simboliais. Žinoma, jeigu neturi kuo sutvarstyti mūšyje sužeisto draugo – aprišk vėliava! Ir tai nebus joks išniekinimas. Bet kai ji plėvesuoja virš būrio galvų, būk geras ir atiduok jai deramą pagarbą.

– Tad kaipgi elgtis, ką mums daryti, kad mūsų nacionaliniai simboliai nevirstų „tik“ skudurais, pliauskomis ir akmenimis?

– Pirmiausia reikia apginti savo kultūros erdvę. Nepamiršti – būtent čia gyvena lietuvio dvasia. Tik iš tos kultūrinės erdvės gali rastis didūs mąstytojai ir menininkai, ir tik iš čia – didūs mokytojai, kurie parengtų gerus mokytojus. Kad mokytojai turėtų iš kur įkvėpti tikro gaivaus lietuviško oro, aukštos lietuviškos dvasios. O tada jau išsivažinėtų po visos Lietuvos mokyklas ir perduotų ją, įkvėptų ja jaunuomenę. Tai Lietuvos sėkla, jos gyvybinis branduolys ir kartu imuninės sistemos užtaisas. Tai toji lietuviškoji Akis, kuri lietuviškai regi pasaulį. Ją reikia ginti ir saugoti kaip savo akį.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

36 komentarai

  1. Labai geros mintys. Labai. Tautiškumas, lietuviškumas yra daug daugiau, nei tik gramatiškai taisyklingai išmokta kalba, šalies įstatymų laikymasis. Šitaip lietuviu, tiksliau “lietuviu” gali tapti bet kas. Tačiau tikru lietuviu gali būti tik tuomet, kai tau kalba ne vien tik būdas susikalbėti, o kai tu suvoki tos kalbos žodžių prasmę, esmę, kai tu suvoki simbolius, kai tu turi lietuvišką pasaulėvoką. O tą gali turėti, mano giliu supratimu, tik žmonės, kurių protėviai daugybę kartų gyveno šioje žemėje.
    Bet… bijau, kad visa tai jau pavėluota. Tarp tų lietuvių, kurių protėviai nuo amžių amžinųjų čia gyveno, jau nedaug bėra tokių, kurie gali vadintis lietuviais – visiškai išplauta tautinė savimonė, vertybės, pasididžiavimas ir t.t. Iš esmės jau išnykome.

    • Lygiai taip mąstėme XIXa. pabaigoje. Užteko keletos šviesuolių, kurie atgaivino visą tautą.
      Taip, kad nenuleiskime rankų 😉

      • dabar visiškai kitos aplinkybės. Tuomet šviesuoliai buvo autoritetai, pagarboje. Dabar gi – cinizmo, autoritetų nykimo amžius. Apskritai, neįsivaizduoju, kaip galima išsaugoti tautą dabartiniame pasaulyje, kuriame sparčiai nyksta vertybės (o be jų nėra tautos), o vis labiau užvaldo tiesiog vartotojiški poreikiai.

        • Pradėk, Rimvydai, nuo aplinkos pasiekiamos rankos atstumu.
          Nepulk iš karto keisti viso pasaulio.
          Nusiteik, kad lengva nebus. 🙂
          Mokykis iš klaidų
          Nelauk stebukladario, kuris ateis ir viską pakeis. Daryk stebuklus pats.

          Gal patarimai skamba ir banaliai, bet kito kelio po kol kas nematau.
          Vienas svarbiausių tikslų – atgaivinti bendruomeninį gyvenimą. Žmonės turi jaustis svarbūs savo artimoje aplinkoje, gauti iš jos palaikymą,

          • pasirašau po kiekvienu paties žodžiu. Ką ir galima padaryti, tai tik su pačiu savimi ir stengtis tai padaryti su savo artimiausiais žmonėmis.

            • Kemblys:

              Įsiterpsiu. Malonu, kad rūpinatės Tauta, bet vedate klaidingu keliu. Suvokiate ‘tautą’ buitinės kalbos lygyje. Dabar jau be MOKSLU pagrįstų sprendinių neišsiversime. Sociologija liko viduramžių lygyje, tad reikia pradėti kurti visuomenės mokslą. Senovėje pats gyvenimas priversdavo gyventi šeimoje, gentyje, nereikėjo jokio suvokimo. Dabar, jei norime ištaisyti padėtį, turime vienodai suvokti tautą, šeimą, gentį, bendruomenę – tik tuomet mūsų bendros pastangos įtakotų visuomenę. Rašiau straipsnį ‘Socialiniai mokslai ir gyvenimas’ (‘Mokslas ir gyvenimas’, Nr.1, 2001), bet nebuvo jokio atsako.

              • Atsakas gautas:
                nėra jau paties “Mokslo ir gyvenimo”,
                nors galbūt pasitikslinimas čia visų
                įvardijamas (ir tiesiai, ir tarpeiliuose)
                – Gyvenimas visgi yra.
                o MOKSLO, deja visai nelikę,
                – todėl esame vien “Gyvenime” nuogam
                (bemoksliame!) …kurį
                bent kiek apvilkt kiekvienas komentaru,
                lyg lapeliu figos, stengiasi gerb. Kemblį

                (o už ką, kas ir KIEK “Mokslų akademijoj”
                ar “Mokslo taryboj” gauna, nežinom,
                žinom, tik …kad negauna pvz. tokie “uspaskiniai”
                irgi. …NIEKO.
                Džiaugtis čia dabar ar liūdėt, kai pas krikščionis, net ir ES, – Užgavėnės. Krikščionybė ir Užgavėnės.
                🙂 🙂
                tarsi spaudiniai grynų gryniausia
                “lietuviška graždanka”

                mato turinį, –
                o jausmą su nuovoka kur tai ant “mosado”
                ir pamiršę, na suplakę, kad bet kokiu būdu
                vien.. naudą gręžt (iš bet ko)

              • “Tauta, visuomenė priklauso ne nuo vieno žmogaus. Visa, kas priklauso nuo kelių ar daugiau žmonių, yra derinama tarpusavyje”
                Kažkaip susišaukė su paties pateiktu sąžinės apibrėžimu.
                Beje, straipsnis labai geras.
                Žodį “bendruomenė” naudoju tik nedidelio žmonių susiburimo prasme.

                • Kemblys:

                  Koks skirtumas kaip Tu VARTOJI žodį?
                  Reikia APIBRĖŽTI visas visuomenę sudarančių darinių sąvokas – tik vienodai suvokdami galėsime derinti veiksmus.

                  • Ačiū už pataisymą! 🙂

                    Sutinku, kad, norint susišnekėti, sąvokos turi būti tikslios. Realybėje vargu ar tai yra įmanoma. Ir tai sąlygoja ne viena priežastis. Štai keletas iš jų:

                    Su laiku savaime (natūraliai) keičiasi žmonių pasaulėžiūra. Vieno ar kito reiškinio prasmė nežymiai kinta.

                    Politinės jėgos, vienų ar kitų grupių žmonės, priverstinai (ne natūraliai) bando primesti savo pasaulėžiūrą kitiems. Lengviausia tai padaryti keičiant žodžių prasmę. (Pavyzdžiui, žodžio „šeima“ naujausi „konstituciniai“ aiškinimai – geriausias to pavyzdys)

                    Pats žodis laiko bėgyje gali būti paveiktas vieno ar kito kalbos kitimą sąlygojančio proceso.

                    Net kalbant apie trumpą laikotarpį (sakykime žmogaus gyvenimo trukmė) sunku vienareikšmiškai apibrėžti sąvokas. Prisiminkime savo mąstyseną sovietų laikais ir dabar.

                    Bet jokie argumentai nepaneigia būtinybės tiksliai apibrėžti sąvokas. Kadangi gyvenimas yra įvairialypis, tai tų žodžių turėtų būti daugiau. Didesnis sąvokų kiekis reikalauja ir didesnių žmogaus protinių pastangų. O čia visgi yra vargas, kuris, deja, ne kiekvienam yra priimtinas. Žmogus taip jau sutvertas, kad jis stengiasi viską apibendrinti ir supaprastinti. Tai yra gerai. Bet lazda turi du galus.

                    (p.s. reiks man dar paieškoti kuo skiriasi vartoti nuo naudoti)

  2. MAMA:

    PRISITAIKĖLIŲ PALIKUONYS VALDO MŪSŲ TERITORIJĄ – VALSTYBĘ.. DORA, SĄŽINĖ, AUKA JAU IŠSITYNE IŠ GENŲ. MŪSŲ PASAULĖVAIZDIS, KURIS RĖMĖSI GAMTOS RITMIŠKUMU, TVARKA, PASIAUKOJIMU YRA
    ,,apverčiamas šaknimis į dangų,, – po mūsų nors ir TVANAS. DĖKUI AUTORIUI UŽ DVASINĘ UGNĮ.

  3. Rimgaudas:

    Saliamono Išminties knygoje maždaug taip parašyta: “Šauk, nes tik šauksmas tyruose dykumą gali paversti žydinčiu sodu”. Smagu, kad tiek Dainius, tiek jį pakalbinęs žmogus, yra tokie šaukliai.

  4. Kita vertus, kai toks tautiškas straipsnis pradedamas sakiniu, kuriame pusė žodžių nelietuviškų…: Istorinę (!) atmintį, moralines(!), emocines(!) ir dvasines tautos dominantes(!) saugantys nacionaliniai(!) simboliai(!) spinduliuoja pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą formuojantį(!), individus(!)…
    Tai puikus pavyzdys, kokie mes lietuviai..

    • JUOZAS:

      Rimvydai, gal per aukštai kartelę pakėlei. Svetimybės kiekvienoje kalboje neišvengiamos. Kuo tą kalbą plačiau vartoja, tuo jų daugiau. Štai anglų kalboje – beveik vienos išimtys ir netaisyklingos formos, kiekviena anglakalbė šalis turi bent po kelias vietines tarmes . Bet užtat svetimžodžiams mes sėkmingai prisegam savo galūnes taip, kad jų gimta mama( t.y. kalba) nebepažįsta

      • Rašytojas Shakespeareas. Prezidentas BaraCkas. “Gazprom” sumokėjo “Naftogaz”. Kylie Minoque atlydėjo 10 sunkvežimių. Spausk ir junkis “Skype”. Piliečio “Volkswagen Passat” buvo išmusti ratai. Seimo narys Valdemar Tomaševski…

      • ar tikrai? Suprantu, kad yra tokių žodžių, kurie neturi gal lietuviško atitikmens, pvz., istorija. Bet kodėl naudojami nelietuviški žodžiai, kuomet tikrai yra jiems lietuviški atitikmenys?:
        moralines – dorines
        emocines – jausmines
        dominantes – dominuoti – vyrauti. Bet čia reikia keisti sakinio sandarą ir pritaikyti tinkamą lietuvišką žodį.
        nacionaliniai – tautiniai
        simboliai – prasminiai ženklai
        formuojantį – sudarantį, kuriantį ir t.t.
        individus – asmenis

        Apskritai, mano supratimu, lietuvių kalba savo žodynu apima viską, ką mes galime mąstyti ir išsakyti esminio. Jei jau nėra tokio lietuviško žodžio, tai jau, kaip čia pasakius, balalaika.

        • Kemblys:

          Gerai rašai, Rimvydai.
          Manau, svetimžodį ‘istorija’ daugeliu atvejų galima keisti žodžiu PRAEITIS.

          Gerai būtų, jei ‘alkas’ atidarytų kampelį, kuriame kurtume žodyną – gal praverstų ‘kalbininkams’, kol jie dar nesuvartojo visų lietuviškų žodžių.

  5. Kemblys:

    Dainius Razauskas:
    ,,– Mūsų eros pradžioje, Romos imperijai bebaigiant malšinti pavergtos žydų tautos sukilimą…” – MŪSŲ EROS

    Dainius Razauskas skaičiuoja laiką nuo Jėzaus gimimo.

    • Pakirkšnutė:

      Nieko naujo, Dainius Razauskas visada savo tekstuose klastingai ką nors įvelia (įvėlina) krikščioniška.
      Kituose straipsniuose žodį DIEVAS jis rašo iš didžiosios raidės, o žodį DIEVAI jis rašo “kažkodėl” net iš mažosios. Už tai paprasčiausiai jis gali užsitraukti lietuviškų Dievų rūstybę.

  6. Iš miškų:

    Jau pradėjo tekėti ankstyva klevų sula. Sula- kūnui, Dainiaus straipsnis- dūšiai atgaivinti.
    Kaip visada – stipru ir taikliai.
    Ačiū Dainiau

  7. Vaida:

    Džiaugsmas ima skaitant Dainiaus mintis. Kur ta lietuviška dvasia? Per 25 metus išniekinom, sueuropėjom, švietimas tapo kosmopolitinis. Mokykla išauklėjo jaunus globalistus, kurie bijo net menkiausią neigiamą žodelį pasakyti apie mažumas. O savo tauta – lietuviai – niekas. Mūsų neklausia svarstant abėcėlę, neklausia kodėl mes norime rašyti pavardes, vietovardžius tik lietuviškai. Ne tik neatsižvelgia, bet ir apšaukia nacionalistais, kad nenorime žemės parduoti užsieniečiams. Nutautino visai ir dešinieji ir kairieji, jie vienodi. “Du K” – ar kirkilai ar kubilininkai – tas pats.
    Bet yra neužgesintų, tautiškai susipratusių, kaip šio straipsnio autorius.
    Ačiū Respublikai ir Alkui už gerus straipsnius.

  8. Autoriaus išsakytas žiūrėjimas į pasaulį giliai ir nuosekliai lietuviškas, kad nei pridėti, nei atimti. Tačiau, kaip sakoma, nuo žodžių einama prie darbų. Bene labiausiai per tuos 26 Nepiklausomybės metus išniekinti yra Pilėnai. Tai padaryta deramai netyrus nei jų buvimo vietos, nei kylančių abejonių dėl 1336 metų datos. O labai gali būti, kad būtent Pilėnais 1316 metais užsibaigė Vytenio valdymas. O kodėl Vytenio sūnus Žvilgutis ne Pilėnų Margiris (žvilgėjimas daro margumo įspūdį, be to, gali būti, kad tai to paties asmens du vardai. Juk to meto žymesni Lietuvos valdovai turėjo ir po du vardus, antai, pvz., Pukuveras-Butvydas). Taigi šių metų vasario 24-25 dienomis, už pusmėnesio tokiems mįslingiems Pilėnams 700 metų.

  9. Esmė čia ne “švęs” ar ne, o tai, ar Pilėnams 680 ar 700 metų ir ar Margiris nėra Vytenio sūnus Žvilgutis… Būtent tai daug ką keistų Lietuvos istorijoje, Pilėnų vietos klausime.

    • Pakirkšnutė:

      Nieko naujo lyg nepasakėte, kad Vytenio sūnus Žvelgutis – būtent aršus kovotojas su kitatikiais tiek iš vakarų, tiek iš rytų – apie tuos 1300 metus.
      Esmių esmė tikrai tame, kad ir šiandieniai LT kryžhistory’kai – tai būtent jeruzaliniai kryžreliginiai palikuonys, kurie niekaip neleis Jums kitaip pamąstyti, apart hebrakrykščioniškai. Netikit ?

  10. Kaip ir visada, taip ir tais laikais kova vyko dėl gyvenimo, dėl išlikimo, dėl savo žemių išlaikymo, dėl tapimo galingesniu, turtingesniu už kitus, tikėjimai buvo tik sudėtinė viso to gyvenimo dalis. Kad tai galėtum suprasti, šiuo atveju konkrečiai Pilėnų įvykius, reikalinga gilinti istorijos, ypač lietuviškos Lietuvos istorijos, jos žemių istorijos žinias…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: