„Ką aš, šeštokas, galėčiau padaryti Lietuvai“, – galvojau naktį, apsuptas nevilties, jausdamasis visiškai bejėgis… Ir sugalvojau!“, – feisbuke plintančiame įraše rašo Lietuvoje gyvenantis Michalas Rudnickis (Michal Rudnicki). Socialiniame tinkle jis pasidalijo prisiminimais, kaip jis, būdamas dar moksleivis Lenkijoje, padėjo Lietuvai.
„Norėčiau pasidalinti savo prisiminimu apie 1991 m. sausio įvykius Lietuvoje.
Tada man buvo 12 metų. Aš – šeštos klasės, Varšuvos priemiesčių mokyklos mokinys. Asmeniškai labai stebėjau ir pergyvenau dėl to, kas vyksta Vilniuje ir Lietuvoje. Vasarą turėjome važiuoti pirmąjį kartą aplankyti senelių gimtąjį kraštą – atostogų į SSRS, kuri staiga, mano akyse, griūva.
Ilgai planuojama kelionė, į kuria niekas, nei tėvai, nei seneliai – išskyrus mane – nenorėjo važiuoti. Seneliai bijojo savo jaunystės prisiminimų su sovietų realybės konfrontacijos, tėvai išvis nesuprato, kam važiuoti į SSRS, o man ši kelionė „ad fontes“ buvo gražiausiu sapnu, didžiausia svajone, kuri dabar virto dideliu klaustuku.
Išsigandęs žiūrėdavau „Dziennik Telewizyjny“ laidas, klausydavausi žinių per radiją. „Ką aš, šeštokas, galėčiau padaryti Lietuvai“, – galvojau naktį, apsuptas nevilties, jausdamasis visiškai bejėgis… Ir sugalvojau! Organizuosiu pagalbą lietuviams.
Ryte mokykloj išdrįsau nueiti pas direktorių prašyti leidimo rinkti pinigus mokykloje. Jis sutiko. Po pamokų nubėgau pas giminaitį, kuris turėjo etikečių spausdintuvą „DYMO“ (tais laikais kompiuterio su spausdintuvu niekas namuose neturėjo, o mokykloje išvis jų nebuvo) ir pagaminau 30 etikečių-lipdukų su užrašu „POMOC DLA LITWY“. Vakare namuose, savo vaikiška ranka, nutapiau plakatus, kad poryt bus renkami pinigėliai Lietuvai.
Išklijavau plakatus ir kitą dieną su klasioku, žinoma, pamokų metu, pradėjome eiti per mokyklą, iš salės į salę, rinkti pinigų. Lipdukų „POMOC DLA LITWY“ dėl riboto kiekio turėjom tik 30 vnt., dalinom tik mokytojams, na, ir pažįstamiems vaikams, draugams iš kitų klasių.
Šiandien jau nepamenu, kiek surinkom. Nepamenu taip pat, kam nusiuntėm pinigus. Už tat pamenu, kad į paštą nuėjau su mama, kadangi pašto darbuotoja nenorėjo iš vaiko priimti pinigų ir padaryti pavedimo.
Tikiuosi, kažkam nors truputį tos vaikiškos pastangos padėjo…
Vasarą, liepą, nuvažiavom į Lietuvą. Tada nusprendžiau, kad darysiu viską, kad čia gyvenčiau.
Ir Dievulis, turbūt, išgirdo tą vaikišką svajonę… Viskas taip susiklostė, kad jau daugiau nei dešimtmetį pastoviai gyvenu Nepriklausomoje Lietuvoje, myliu Ją kiekvieną dieną vis labiau. Esu laimingas.“
Susiję straipsniai:
- L.V. Medelis. Naudingos pamokos Lietuvai: kaip Lenkija prarado Ukrainą
- Č. Iškauskas. Ką davė Lietuvai A. Smetonos diktatūra?
- I. Vasinauskaitė. Neįvarykim Lietuvai infarkto
- D. Razauskas. Žmogaus teisės ir neapykanta Lietuvai
- Pilietiškumo diena Vilniaus bastėjoje ir palinkėjimai Lietuvai
- V. Turčinavičius. Kaip istorikas „Penktąja kolona“ nuslepia Trojos arklį
- I.Gasperavičiūtė. Apie tai, kaip L.Linkevičius buvo Seinuose
- Č. Iškauskas. Lietuviškasis parlamentarizmas: vizijos ir realybė
- L. Rasimas. Baltiškojo tapatumo naikintojai
- Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą
- Č. Iškauskas. 1863 m. sukilimo vertinimai: lenkai ar lietuviai?
- Z. Zinkevičius apie būsimą knygą „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“
- Č. Iškauskas. Kada Lietuvą pasiglemš Baltarusija?
- V. Radžvilas. Lietuva – lietuviams (III)
- P. Maksimavičius. Tarp sacrum ir profanum
- Č. Iškauskas. Baltijos šalys: daugiau nesutarimų, negu bendrumo ženklų
- Č. Iškauskas. Skaldyta ir skaldoma Lietuva: kas gresia jos vientisumui?
- A. Butkus. Iš istorikų apkasų
- E. Targavičienė: Prieš karą Dieveniškių krašte lenkų nebuvo
- Seinų kraštas „Vilniaus Golgotoje“
- J.Staliulionis. Atėjęs iš kito laiko
- A. Mišeikis. Praeities vaiduokliai Rytų Lietuvoje
- J. Trinkūnas. Vydūno „Amžinos Ugnies“ šimtmetis
- R .Baškienė. Festivalis „Skamba skamba kankliai“ šiemet jau gali nebeskambėti
- L. Milčius. Sąjūdis – tai laikas, kai svajojome, tikėjome, dirbome ir buvome vieningi
- A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (II)
- A. Pupkis. Atsakymas A. Smetonai
- Muziejuje pristatoma R. Požerskio fotografijų paroda „Lietuva 1988–1993 m. Sausio 13-ajai atminti“
- Susitikimas su lietuviais gyvenančiais Seinų ir Punsko krašte
- Signatarų namuose bus pristatyta K.Nainio knyga „Gyvenimo metraštis“
Ir sugrįžo aplenkėjęs lietuvis Lietuvon – apie tai kalba jo pavardė. Šaunuolis, kad grįžo prie savo baltiškų šaknų. Taip turėtų daugelis vietinių pseudolenkų pasekti jo pavyzdžiu.
Rudnickij nėra lietuviškos kilmės pavardė.
Tai viena.
Antra, svarbiausia, kad atvykęs integruotųsi į visuomenės daugumą.
Taip ir daro visos kitos valstybės
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/ispejimas-imigrantams-jungtineje-karalysteje-neismoke-anglu-kalbos-bus-deportuojami-57-569129
– taip darykime ir mes.
Na, yra Lenkai ir yra “lenkai ant Lietuvos”…
Lenkai yra tik tie, kurie gyvena Lenkijoje.
Kaip ir lietuviai yra tik tie, kurie gyvena Lietuvoje.
Išeiviai, kaip taisyklė, pereina į vietinę tautą per laiką, per kartas (D.Gilgudas pavyzdys).
Ačiū ponui Michalui už gražius prisiminimus.
Turiu pripažinti, kad mano, kone keturis kartus už jį vyresnės veiksmai, mintys ir svajonės tada buvo lygiai tokios pat vaikiškai naivios… Nė neįtarėm, koks sunkus ir ilgas kelias laukia priešaky, kad ne visi atlaikys išbandymus…
Bet juk taip visada istorijoje buvo – visoms tautoms.
Tačiau labai ačiū, sėkmės Lietuvoje! Tai labai vyriška – pasirinkti gyvenimą valstybėje, kuri dar nesugebėjo suderinti savo mechanizmo, kad sklandžiai veiktų, ir jis dar taip dažnai stringa, girgžda…
T. lietuviui, žvelk į šaknį, o ne į priesaga ir galūnes: Rūdyti, rudas, Rudys, Rudnia, dzūkiškai Rudnickas. Basta