M. Rudnickis. Kaip šeštokas Lenkijoje rinko pinigus, kad padėtų Lietuvai (6)

Michalas Rudnickis (M. Rudnicki) | asmen. nuotr.

„Ką aš, šeštokas, galėčiau padaryti Lietuvai“, – galvojau naktį, apsuptas nevilties, jausdamasis visiškai bejėgis… Ir sugalvojau!“, – feisbuke plintančiame įraše rašo Lietuvoje gyvenantis Michalas Rudnickis (Michal Rudnicki). Socialiniame tinkle jis pasidalijo prisiminimais, kaip jis, būdamas dar moksleivis Lenkijoje, padėjo Lietuvai.

„Norėčiau pasidalinti savo prisiminimu apie 1991 m. sausio įvykius Lietuvoje.

Tada man buvo 12 metų. Aš – šeštos klasės, Varšuvos priemiesčių mokyklos mokinys. Asmeniškai labai stebėjau ir pergyvenau dėl to, kas vyksta Vilniuje ir Lietuvoje. Vasarą turėjome važiuoti pirmąjį kartą aplankyti senelių gimtąjį kraštą – atostogų į SSRS, kuri staiga, mano akyse, griūva.

Ilgai planuojama kelionė, į kuria niekas, nei tėvai, nei seneliai – išskyrus mane – nenorėjo važiuoti. Seneliai bijojo savo jaunystės prisiminimų su sovietų realybės konfrontacijos, tėvai išvis nesuprato, kam važiuoti į SSRS, o man ši kelionė „ad fontes“ buvo gražiausiu sapnu, didžiausia svajone, kuri dabar virto dideliu klaustuku.

Išsigandęs žiūrėdavau „Dziennik Telewizyjny“ laidas, klausydavausi žinių per radiją. „Ką aš, šeštokas, galėčiau padaryti Lietuvai“, – galvojau naktį, apsuptas nevilties, jausdamasis visiškai bejėgis… Ir sugalvojau! Organizuosiu pagalbą lietuviams.

Ryte mokykloj išdrįsau nueiti pas direktorių prašyti leidimo rinkti pinigus mokykloje. Jis sutiko. Po pamokų nubėgau pas giminaitį, kuris turėjo etikečių spausdintuvą „DYMO“ (tais laikais kompiuterio su spausdintuvu niekas namuose neturėjo, o mokykloje išvis jų nebuvo) ir pagaminau 30 etikečių-lipdukų su užrašu „POMOC DLA LITWY“. Vakare namuose, savo vaikiška ranka, nutapiau plakatus, kad poryt bus renkami pinigėliai Lietuvai.

Išklijavau plakatus ir kitą dieną su klasioku, žinoma, pamokų metu, pradėjome eiti per mokyklą, iš salės į salę, rinkti pinigų. Lipdukų „POMOC DLA LITWY“ dėl riboto kiekio turėjom tik 30 vnt., dalinom tik mokytojams, na, ir pažįstamiems vaikams, draugams iš kitų klasių.

Šiandien jau nepamenu, kiek surinkom. Nepamenu taip pat, kam nusiuntėm pinigus. Už tat pamenu, kad į paštą nuėjau su mama, kadangi pašto darbuotoja nenorėjo iš vaiko priimti pinigų ir padaryti pavedimo.

Tikiuosi, kažkam nors truputį tos vaikiškos pastangos padėjo…

Vasarą, liepą, nuvažiavom į Lietuvą. Tada nusprendžiau, kad darysiu viską, kad čia gyvenčiau.

Ir Dievulis, turbūt, išgirdo tą vaikišką svajonę… Viskas taip susiklostė, kad jau daugiau nei dešimtmetį pastoviai gyvenu Nepriklausomoje Lietuvoje, myliu Ją kiekvieną dieną vis labiau. Esu laimingas.“