J. Vaiškūnas. Didžiausios Kalėdų dovanos – mūsų papročiai ir mūsų kalba (109)

Vėlinių ugnys | A. Valūno nuotr.

A. Valūno nuotr.

Pačios didžiausios Kalėdų dovanos tekusios mums – mūsų papročiai ir mūsų kalba paveldėta iš protėvių. Priimkime jas, gyvenkime su jomis ir jos suteiks mūsų gyvenimui prasmę, įkvėps galių kelionėje į tikslą, pripildys gyvybės dvasios mūsų būtį čia ir, gal būt, net anapus.

Šventinis laikas nuo Kalėdų iki sausio 6 d. nuo seno vadinamas „tarpušvenčiais“, „tarpukalėdžiais“ arba „šventvakariais“. Šiuo laiku dienos ir nakties trukmė beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė „sustoja“. Tuo metu ir žmogus turi sustoti, atidėti kasdienius darbus ir apmąstyti savo gyvenimą. Saulė sugrįžta ir pradeda sukti dar vieną metų ratą, bet, kad Saulė sugrįžtų mums, kad ateinantys metai būtų Nauji – privalome pasistengti mes patys.

Pasaulis yra toks koks jis yra mūsų viduje. Bėdos kaupiasi, daiktai dyla, mes silpstame ir senstame. Nei mirties, nei blogio išnaikinti nesame pajėgūs. Bet galime apvalyti ir sustyguoti savąją dvasią. Ir tą turime padaryti mes patys drąsiai žengdami į susitikimą su savo sielos gelmėmis – iš kurių į mus žvelgia mirusiųjų vėlės ir kuriose glūdi atsakomybė už mūsų pragyventus metus bei nenuspėjamą ateitį.

Pasaulio atsinaujinimas didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų santykio su protėvių vėlėmis. Juk mūsų gyvenimas tik akimirka tarp praeities, kurios jau nėra ir ateities, kurios dar nėra. Tuo tarpu, praeitis niekur nedingo. Ji skleidžiasi per visą žmogiškąją kūriniją, kurią užgimę paveldime iš visų prieš tai gyvenusiųjų. Ir kalbasi jie su mumis per brangųjį paveldą – per daiktus ir papročius, per žodžius ir vėliavas, per ugnį ir vandenį, per medžius ir žvaigždes, per gyvulius ir paukščius – seniausia kalba…

Pasaulis užpildytas vėlių kūrybos. Per ją visų laikų vėlės supa mus savo rūpesčiu ir linki mums gero. O mes savo gyvenimais bandome jungti praeitį su dabartimi. Perduodami jos išmintį ateičiai.

Kūčių – Kalėdų – Naujųjų metų šventiniame laike užkoduotas kelias į dvasinį atsinaujinimą. Jis liudija, kad ryšius su naujam gyvenimui įgalinančiomis galiomis, galime atkurti burdami ir apeiginiais veiksmais vienydami savo ir šeimos (Kūčios), giminės ir bendruomenės (Kalėdos), tautos ir Valstybės (Naujieji metai) esančiųjų ir išėjusiųjų pajėgas.

Ir štai vėl esame Kalėdinėje šventovėje. Vėl kuriame ir buriame naujas viltis ir naujus lūkesčius. Naujametinis mitas vis dar veikia. Jis varo mus gyvenimo ratu, primindamas neatiduotas skolas, neparašytas ataskaitas, sugrąžindamas mūsų dėmesį artimiesiems ir draugams, siūlydamas atramos tašką mūsų ateities lūkesčiams ir siekiams.

Atsigręžkime į tai kas mus sieja ir vėl patirsime tikras žemės ir dangaus dovanas.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kalba, Kultūra, Kultūros paveldas, Laiko vinys, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

109 komentarai

  1. Žodis Kalėdos reiškia Kristaus, t.y. pateptojo, mišios.
    Todėl visiškai atmestinas.
    Dera šitą laiką pradėti Kūčiomis, išskirtinai lietuviška švente, o tolesnės dienos – Saulės sugrįžimo šventė, arba saulėgrįža.

  2. Manau, kad kryžiuočiai dar yra skolingi Lietuvai už baisiausias piktadarybes, dėl ko net neatsiprašė ir, negavę įeiti per duris, įlindo per rakto skylutę.

  3. Ženklas:

    Tiesa pas istoriką Tomą Baranauską : žodį Kalėdos turi ir vartoja tik trys tautos Europoje,- lietuviai, baltarusiai ir bulgarai (trakai). Tai itin senas žodis, dar iš tų laikų, kai apie dievo Jahvės sūnų su mirtingaja Jėzusiuką nė Lietuvoj, nė Palestinoj niekas nieko negirdėjo.

  4. linelis:

    čia yra ir “tikrų” lietuvių… tad jiems sakau: nesupriešinkim pagoniškumo ir krikščionybės, jos viena kitą tik papildo. O jų esmė – tautos išlikimas, tikėjimas, meilė ir viltis…

  5. Kemblys:

    Sveiki, švęskite – Saulutė pasuko atgalios 😀 😀
    Žiema, aišku, dar spyriosis, bet ji bejėgė prieš Saulę. Patikėkite, už kelių mėnesiukų vėl bus šilta ir viskas žaliuos 😀 😀

    • Perkūno Paukštis:

      Saulė grįžta, vadinasi dangus šviesės. Bus mažiau debesų, žvaigždėtomis naktimis spaus šalčiai – nesinorės net gyventi.
      Vakar mačiau filmą su indėno pasakyta iš-mintim. Jis sakė, kad yra daug priežasčių, kodėl nesinori gyventi, ir tik viena, kodėl reikia.

      • Kažkaip čia perdėm kryžeiviškai užrietei?
        Musiau, gali kaip tai pasiaiškinti? 🙂

        • Perkūno Paukštis:

          Anot straipsnio paskutinės pastraipos: “Ir štai vėl esame Kalėdinėje šventovėje.”…..
          —————–
          Noriu pasakyt, kad kasdienybė šiaip tai baisi (nes prakeikta Pilėnų Žynės už-kalbėjimu). Kažkaip reikia, kad Pilėnų vėlės “įsiveltų” į mūsų kasdienį gyvenimą.
          Kad mūsų Protėviai “velėtų” kasdien, ne tik per šventšventes.

          • Vakar girdėjau tokį išaiškinimą: piliečiai – tai pilėnai.
            Gal nuo to tą mįslę reikia pradėti aiškintis?

            • Pilėnai yra baisus, tragiškas istorijos įvykis, įvykdytas prieš lietuvius, gynusius savo laisvę, galimybes išlikti savo žemėje savimi. Tačiau nežiūrit to, kad jau 25 metai kai esame atkūrę savo laisvę, kad turime valstybės išlaikomą Istorijos institutą, Pilėnai tebelieka mįsle. Labai tikėtina, kad netgi istorijos šaltiniuose nurodyta Pilėnų įvykių 1336 m. data yra suklastota. Pagal kryžiuočių puolimų intensyvumą ir kryptį manytina, kad Pilėnai buvo užpulti ir sunaikinti 20-ia metų anksčiau, t.y. 1316 metais Vyteniui valdant ar tuojau po jo valdymo. Taigi 2016 m. vasario pabaigoje turėtume paminėti šio istorinio įvykio 700 m. sukaktį. Tačiau, kaip nebūtų keista, šiai apvaliai sukakčiai artėjant Lietuvoje ir tarp istorikų visiška ramybė. Nors tai ne tik Lietuvos, bet ir Vokiečių bei Livonijos ordinų, net europinės istorijos žymus įvykis.

  6. Būtina skirti mūsų Kalėdų šventės pavadinimą nuo pačios šios šventės šventimo skirtingose tautose pavadinimų. Taip, Kalėdas švenčia visi krikščionys, tačiau jas ne visi vadina Kalėdų pavadinimu, kuris, akivaizdu, yra dar ikikristinis, kai daugelio kitų tautų jų pavadinimai yra susieti su Kristaus gimimu.

    Nors Z.Zinkevičius Kalėdų pavadinimą laiko lietuvių gautą iš rytų slavų per bažnytinę slavų kalbą, tačiau sunku tuo patikėti, nes tai aiškinama labai jau įmantriai. Atseit, į bažnytinę slavų kalbą šis žodis atkeliavo per Bizantiją, kuri jį gavo iš lot. calendae, reiškusio kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Mat, šią dieną romėnai gaudavo atlyginimus, taigi, pasak Z.Zinkevičiaus tai ir buvo tam tikra šventė… Toks aiškinimas, tai tipiška duoklė sovietinei metodologijai kalbotyroje.
    Atsižvelgiant į tai, kad Kalėdų atmintis mena seną šeimos(giminės) ryšių šventę ir ūkinių metų galą, taigi Kalėdų pavadinimo kilmė sietina su atitinkamais baltų kalbų reikšmės žodžiais, su senąja ikikrikščioniška pasaulėžiūra, pasaulio supratimu. Konkrečiai pvz., galima būtų sieti su prūsų kelan “ratas”, liet. kaladė, slavų kolieso, galbūt ir skolko “kiek”, liet. galas pasakyme “prieiti liepto galą”, t.y. tam tikrą ribą reikšme. Beje, šiuo atveju žodžio Kalėdos pradžios “K” vietoje “G” gali būti atsiradęs dėl ugrofinų kalbų įtakos – duslinti skardžiuosius priebalsius. Neatmestina dar ir tai, kad Kalėdos yra sudurtinis žodis Ka(l) + lėd-os. Tarm. “su-lėdavoti” reiškia sudėti daiktus tam tikra tvarka ar forma. Konkrečiai šiuo atveju tai būtų metų sezonų (mėnesių), ūkio procesų susilėdavojimas, susidėliojimas taip, kaip tikėtasi metų pradžioje.

  7. Bartas:

    Ir pabaigai. Vienas “europietis” pasiūlė kitam. Nori, sukursiu Dievą. Neįmanoma šūktelėjo. Įmanoma; duok du baslius ir žydą.

    • Juozas:

      Labai sąmojinga. Ypač komentuojant ŠĮ straipsnį. Iš bolševikinio agitpromo “pamiatkų” – geras Tamsta buvai (esi?) mokinys. Stropus.

      • Juozas:

        Dar į pagalba pačiam, vargu ar bolševikai to mokino:

        “Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“.

        Pasigooglink iš kur tai.

      • Bartas:

        Juozuli čia ne apie straipsnį, čia apie ginčus tarp lietuvių ir kryžeivių.

        • Juozas nieko į tai atsakyti negali, nes maskavos instrukcijose apie tai jam nieko nėra parašyta. 🙂

          • Juozas:

            Bartai, išsišaipei iš mūsų religijos. Galima apie Dievą ir dievus ir kitaip pasakyti, nu, ten pamenat iš sovietmečio privalomų”tikybų” “mokslų”, ten šito gero – begalės.

            Kaip ten bebūtų – tik per krikščionybę pas mus atėjo raštas. Tik senosios – krikščioniškos, netgi katalikiškos mūsų prosenelių tradicijos išsaugojo mus caro ir sovietų laikais. Išsaugojo TAUTĄ.

            Skaldyk ir valdyk! Rusija nieko naujo neišrado, tas principas ir dabar sėkmingai pritaikomas:
            *caro laikais – kirilica suskaldyti nepavyko.
            *sovietmečiu – atsimenat gi patys
            *dabar – Landdsbergis/Brazauskas***
            * lenkai/ne lenkai/liankai/ lietuviai
            *lietuviai/žemaičiai
            *krikščionys/pagonys
            etc

            Kas norit – garbinkite senuosius dievus nesišaipydami iš katalikų, o GĖDINDAMI visus už miškų suniokojimą, tokį šlykštų, kad tikrai baisu

            *** KAS GALIT paneigti, jog jeigu pučas būtų ne operetinis – abu – VL ir AMB būtų sustatyti prie tos pačios sienos…ir dar klausimas kokia eile.

            • Pakirkšnutė:

              Mums tavo dievo nereikia, mes turim savo Dievus. O pirmoji kryžiuotiška knyga lietuvių kalba – katekizmė? Kas ją išleido, ar tik ne su kryžiais ant pilvų baudžiauninkų prievaizdai? Geriau jos išvis nereikia. Žinia, Vilniaus universitetą irgi, aišku, kas įkūrė ir kokiais vištų protų valdymo ir poteriavimo kažkokiam svetimdieviui tikslais.

  8. Diedas:

    Straipsnis puikus, verčiantis susimąstyt.
    Komentarus net nežinau kaip apibūdint. “Iš didelio rašto išėjo iš krašto”

  9. Dalė:

    Paskaičius komentarus, darosi akivaizdu, jog nei kalba, nei papročiai nėra tikrosios kalėdinės dovanos. Akivaizdu, jog nei kalba, nei papročiai žmonių nevienija – kalbėdami ta pačia kalba, turėdami tuos pačius papročius jie šiaušiasi vienas prieš kitą – kieno gi čia skiauterė gražiausia, ir švaria lietuviška kalba deda viens kitą į šuns dienas, nevengdami gražiausių epitetų

  10. Kalėdos yra kryžiuočių šventė, todėl ir kalavijai kryžiuojasi tomis dienomis. 🙂

  11. Gražūs priminimai:

    Norisi, kad jaunimas teisingai suprastų Kūčių – Kalėdų virsmą, gal tada mažiau būtų alkoholio per Naujuosius metus.

  12. Rimgaudas:

    Na, jei kam netinka žodžio Kalėdos grubus kilmės paaiškinimas, tai turime švelnesnį gruodžio 25 d. saulėgrįžos efekto aiškinimą. Mat, be Palangos struktūrinės astronomijos observatorijos (9,6 tūkst. m. senumas), Vilniaus observatorijos (9,3 tūkst. m. senumas), turime ir Užnemunės observatorijos (6,5 tūkst. m. senumas) egzistavimo faktą. Jos dienų kalendoriaus rodyklėje, kuri žymi gruodžio 25 d. datą, stovi miestelis Pažėrai. Tai – po Kaunu. Ir kas gali paneigti Pažėrų miestelio vardo paskirtį, jeigu kaip tik gruodžio 25 d. Pažėruose saulė mums žeria saują šviesių spindulių pirmajam dienų pailgėjimui? Gruodžio 25 diena, be Kalėdų, turi ir kitą pavadinimą – Pažėrai. Penkias dienas prieš tai Saulė galynėjasi su nakties ilgėjimo (s)kutais aguonų taškų pavidalu (s)kutšiukuose – (s)kučiukuose – kučiukuose, tačiau gruodžio 25 d. kučiukai jau būna suvalgyti ir prieš akis žyra šviesus dienos pailgėjimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *