Gruodžio 27 d., sekmadienį, 12 val. Lietuvos liaudies buities muziejus surengs Kalėdinio blukio deginimo šventę.
„Trečiąją Kalėdų – Ledų – dieną kai nevalia didelių darbų dirbti, o tinkamiausia – svečiuotis, atvykite į Lietuvos liaudies buities muziejų! Vilksim ir deginsim blukį, o su juo ir visas besibaigiančių metų blogybes supleškinsim – kad ateinantiems metams neliktų… Dainuosim, šoksim, vaišinsimės ir, jei gamta leis, visaip žiemiškai pramogausim! Pradėsim nuo 12 val. Neatvyksit – blogybes Naujiesiems išsaugosit…“ – rašo muziejininkai šventiniame kvietime.
Kas yra tas blukis? Blukis – tai rąstigalis, trinka, kaladė ar kelmas. Tikėta, kad jamgalima perduoti ir palikti visas savo kaltes, nuodėmes bei pykčius. Tą galima padaryti, trinktelint per Blukį lazda ar kokiu kitu daiktu, galvojant apie tai, kas neišsipildė, kas trikdo ir pykdo mus mūsų viduje.
Vienas iš seniausių, įdomiausių kalėdinių papročių yra rąstigalio (blukio) vilkimas. Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per visą kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą, lyg surinkdami visą blogį. Tokių ceremonijų dalyviai būdavo vadinami blukvilkiais. Buvo tikima, kad piktai dvasiai užtenka pasižiūrėti į žmogaus akis ir jį paveiks tas žvilgsnis, todėl velkantieji – blukvilkiai – prisidengdavo kaukėmis, kad nelabąsias nubaidytų. Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę linksmam ritualui: blukvilkiai visą laiką dainuodavo, šokdavo, per blukį šokinėdavo, netgi visokių šunybių aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavo. Po to kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį. Tikėta, kad sudeginus Blukį, bus sudegintos ir jame slypinčios blogybės ir nepritekliai, bus išlaisvinta gausa ir šviesa. Kalėdų Blukis kupinas įkalintų galių, jį sudeginę išvaduosime gėrį, išlaisvinsime mums priklausančią Dieviškąją kūrybos ugnį.
Panevėžietis Jonas Sabeckas kartu su Lietuvos liaudies buities muziejumi jau antrus metus siekia suburti liaudį į blukvilkio apeigas, kadangi, pasak jo tai – prasminga mūsų prosenelių tradicija, kurią reikia atgaivinti ir puoselėti, nes blukio vilkimo ir sudeginimo apeiga išreiškia kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą.
Susiję straipsniai:
- Lietuvos liaudies buities muziejus kviečia į Velykų šventę (nuotraukos)
- Liaudies buities muziejus kviečia į Užgavėnes
- Lietuvos liaudies buities muziejus švenčia 40-metį
- Lietuvos liaudies buities muziejuje vyko XVIII etnokultūrinė viktorina (nuotraukos)
- Lietuvos liaudies buities muziejaus paroda Sankt Peterburgo Duonos muziejuje
- Kalėdų blukvilkio šventė Kurtuvėnuose
- Pasaulio pabaigą vilniečiai nutolino kalėdinėmis blukvilkio apeigomis (nuotraukos, video)
- Mirė Stasys Daunys
- Pasaulio pabaigą šiandien vilniečiai nutolins kalėdinėmis blukvilkio apeigomis
- Muziejininkas E. J. Morkūnas švenčia septyniasdešimtmetį
- Etninės kultūros globos taryba ragina nepamiršti lietuvybės ir tradicijų sostinės kalėdiniuose renginiuose
- Lietuviški Kalėdų papročiai
- E.Plioplienė: Sugrįžta lietuviškas Kalėda
- Supleškinsi Blukį – atsikratysi blogybių ateinantiems metams!
Pora pastebėjimų blukio šventėje. Visų pirma blukis yra deginamas nuo 23 val naktie iki 1 val nakties ir dar neteisingas šventės veiksmas tai yra mušti blukį lazda. lyvis
Norintiems gilintis į blukvilkio prasmę – išlikusių šaltinių santykinai daug. O kiek pasigilinus iškils daug abejonių. Jei blukis tik rąsto gabalas, tai kryžius – tik du rasto gabalai. Atsiverskit knygas, interneto čia nepakaks.
Iliustracija baisi – atrodo, kad gyvą medį miško pievutėje degina… Nors gal taip ir reikia, juk principe tą miškuose ir darom…Deja.
Blukas ir Afrikoje BLUKAS,
o Latvijoje – Blukis,
mes deja ne latviai braliukai,
– o patys… dar lietuviai.
Su deginimu (ne kūrenimu!), tabalu plakimu,
taip, – betarpiškai tiesiog liest nevalia, išplakt
išguit i š d e g i n t pragaištin tai
kas sukaupta…
Kūrybos ugnis, Dieviškoji kūrybos galia, ne išlaisvinama, o APVALOMA nuo sukaupto blogio, negerovių
Taip, – apsivalius, išdeginus galbūt ir gali sakyt i š s i l a i s v i n a u;
tačiau tai blogumos naikinimo ugnimi į pragaištį apeiga. Griežta, atsakinga
netgi savotiškai pavojinga (nes blogumai visais neįtikinamiausiais būdais taip
ir gviešis išsprūst iš BLUKO /”drakono”/ už pavadžio tįsiamo išnaikinimui), ir
tik menkiausia progele, mažutėlaityčių lietimu b e t a r p i š k a i taip ir magės
“iššokt-užššokt” ant bėdžiaus nevykėlio žioptelėjus ir Blukelį palietus.
Blukas gali būt ir savam balkone, net namų židinio ugnyse sunaikintas,
bet kokia tikra apeiga, tinkamai, atsakingai ir S A U G I A I.
Tai ne žaidimas, ne linksmybė, ne krykštavimas ar straksėjimo tįsynės – o IŠVARYMAS.
Net Maskva savam herbe
drakono-gyvatės (savotiško blogio – Bluko) įvaizdžiu
Jorio ietimi persmeigiamo
žymi.
Taip, žymi po mūsų pergalės Kulikovo lauke
ir 1382 m. apmaudaus pralaimėjimo Ordai jos Kremlių patrankomis iš Smolensko parvilktomis gynus.
Ne mūsų, o rusų, oficialus herbas Rusijos miesto, kuri jau beveik keturis šimtmečius krikščioniškai meldėsi. Herbe oficialus krikščioniškos Rusijos požiūris, geriau palikim jį slavų kultūros žinovams. Spėlioti galima, bet bus seklu.