K. Stoškus apie globalizmą ir komunizmą (49)

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje nuolat susiduriame su bandymais pakeisti tikrąją žodžių bei sąvokų prasmę, kiekvieną reiškinį pritaikant pagal valdančiosios nomenklatūros poreikius. Apie gilumines šio reiškinio priežastis kalbėjomės su filosofu Krescencijumi Stoškumi.

Problema yra ne vien Rusijos militarizacija. Prisiminkime amerikiečių kariautus karus Kuveite, Irake, Afganistane, Libijoje, dalyvavimą visose arabų revoliucijose.

– Bene ryškiausias sąvokų reikšmės sukeitimo pavyzdys neseniai nuskambėjo per lietuviškas televizijas, buvo kalbama apie Prancūzijos municipalinių rinkimų pirmąjį turą – paaiškėjus, kad ryškiai laimi Marina Le Pen, buvo liūdnai konstatuota, kad esą „demokratija Prancūzijoje pralaimėjo“… Kas tokiu atveju yra ta „demokratija“? Kai visada laimi „teisinga“ amžinai valdanti „proeuropietiška“ nomenklatūra?

– Dabar vyrauja tokia tendencija, kad „demokratija“ yra tai, ko nori pats šią sąvoką vartojantis žmogus, ypač jeigu jis eina aukštas pareigas… Nebūtinai tie jo norai sutampa su pradine žodžio reikšme. Interesai, kad ir kokie jie būtų, visada užgožia žmogaus mąstyseną. Mes, filosofai, visada pratinomės būti nešališki, subalansuoti, stengdavomės rasti tą aukso viduriuką tarp skirtingų požiūrių arba tą tiesą, kuri visą situaciją šiek tiek apibendrina – to siekti mus įpareigodavo pati profesija, studentai, pagaliau su žiniomis ateinantis suvokimas. Dabar yra daugybė išbalansavimo, ypač ryšku tai televizijoje, radijuje, elektroninėje erdvėje. Pavyzdžiui, daugelis klausimus užduodančių vedėjų visada pradeda nuo banalių priešpriešų, nors pati problema turi daugybę aspektų, tačiau jų niekas nesistengia balansuoti ar labiau į tai įsigilinti. Kita vertus, informacija turi būti renkama iš daugelio šaltinių, lyginant, kuri yra patikimesnė. O štai ir čia minėtu Prancūzijos atveju yra viskas vienoda, jokių spalvų – tik balta ir juoda, o visos alternatyvos – priešpriešos… Jeigu manęs klaustų: arba – arba, tai nežinočiau, ką į tokį klausimą atsakyti, nes taip pasaulyje tiesiog nebūna, jis nepadalintas į tokias dalis – į vien tik balta ar vien tik juoda…

– Ko gero, klasikinis pavyzdys būtų sąvoka „tolerancija“. Štai tie, kurie toleruoja įvairiausius iškrypimus, išsidirbinėjimus, kvailystes ar net piktybinius destrukciją keliančius veikėjus, oficialiai vadinami tolerantiškais. Tačiau jeigu aš viso to negaliu priimti, jau esu vadinamas netolerantišku. Kodėl į sąvoką „tolerancija“ negali sutilpti net didžioji dauguma mūsų Tautos, kuri lygiai taip pat nepriima visų šitų mados padiktuotų nesąmonių?

– Tai lemia nežmoniškas šališkumas. Ir vėlgi čia visada susiduriame su nuolat įvairiose diskusijose užduodamu klausimu: o ką tu galvoji? Dažniausiai juk žmogus nieko naujo negalvoja, išskyrus tai, ką žino ar yra girdėjęs. Todėl tas spaudimas „o ką tu galvoji?“ sukuria iliuziją, kad esą yra dar ir kitokių nuomonių, kad vyrauja kaži koks kitoniškumas. O tas kitoniškumas yra dirbtinai bandomas išpešti, specialiai supriešinant, ištraukiant vieną kitą žodelį iš konteksto ir taip formuojant norimą gauti rezultatą. Tokius diskusijos yra bevaisės ir tuščios. Atrankos kriterijai paprasti: štai aš esu „demokratas“ todėl, kad atstovauju daugumai primestam kažkieno interesui, o ne todėl, kad tikrai elgiuosi demokratiškai. Taigi ir čia nėra išlaikyta jokio balanso. O tas išbalansavimas mane labiausiai pjudo…

– Dabar aktualiausia tema, ko gero, vis aštrėjantys konfliktai bei vis įsiplieskiantys karai, kaip antai Sirijoje. Tačiau ar jūs nepastebite tokio paties disbalanso, kai yra sakoma: „Mes įvesime ten taiką mėtydami bombas“? Ar bombų mėtymas savaime neprieštarauja taikos siekiams?

– Iš tikrųjų dabar bandoma įteigti, kad vienintelis kelias į taiką ir yra bombų mėtymas, neva nėra jokios kitos alternatyvos. Tačiau šiuo atveju tai būtų platesnė tema svarstymui, nes iš pradžių reikėtų atsakyti į klausimą: kodėl pasaulis taip sparčiai militarizuojasi? Rusijos militarizacija yra susijusi su ankstesnės politikos patirtimi. Rusams iki šiol skaudu prisiminti tą baisų smūgį, kurį patyrė visa jų kurta sovietinė sistema – jie iki šiol savyje nešiojasi paveldėję senuosius kadaise didelės bei galingos valstybės vaizdinius, imperinį mąstymą ir su tuo susijusias tradicijas. Kai prasidėjo šios imperijos irimas, kai atkrito visi, jų manymu, jiems „nuo amžių“ priklausę kraštai, tuomet prasidėjo chaosas, o vėliau neatsitiktinai atsirado valdžioje tie, kurie dėjosi karštais savo tėvynės patriotais ir atkūrė senuosius militaristinius įvaizdžius. O juk žmonių suvokimas yra paprastas: jeigu griūvi, vadinasi, reikia jėgos. Todėl dabartinė Rusijos valdžia militarizaciją ir pavertė nacionalinės politikos dalimi – juolab kad to pageidauja absoliuti dauguma eilinių piliečių.

– Tačiau militarizacija, matyt, ne vien tik Rusijos problema? Antraip juk neliktų prasmės militarizuotis. Beje, bandymai iš šalies primesti tokį vienpusišką vaizdelį net ir geopolitikoje galbūt taip pat yra mūsų aptariamo sąmoningo sąvokų „pakeitimo“ pasekmė?

– Teisingai, problema yra ne vien Rusijos militarizacija – aš tik nuo jos pradėjau. Tačiau tą reikia suvokti kalbant ir apie sąmoningą sąvokų painiojimą. Ginklavimosi varžybos anksčiau visada vyko daugiausia techninėmis priemonėmis. O kai viena pusė tas varžybas pralaimėjo, rusams reikėjo kuo greičiau rasti atsaką ir tas atsakas buvo grasinimai. Kita vertus, nafta šiais laikais pinga, biznio iš to nepadarysi, todėl milžiniškos investicijos buvo mestos į ginklų pramonę, o tai dar vienas faktorius, paskatinęs visuotinę militarizaciją. Kalbant apie kitus kraštus, tai tendencijos ten tarsi buvo priešingos. Visiems suprantama, kad Vakarų politikai svarbiausią toną duoda Jungtinės Valstijos, kuriose iki Barako Obamos (Barack Obama) atėjimo į valdžią aiškiai dominavo jėgos tradicija, t.y. kalbėjimas tik grynai iš jėgos pozicijų. Prisiminkime vien amerikiečių kariautus karus: karas Kuveite, Irake, Afganistane, Libijoje, aktyvus dalyvavimas visose arabų revoliucijose, tarp jų ir Tunise, Egipte ar Sirijoje. Oficialiai pasakyta, kad visi tie kraštai buvo „demokratizuoti“…

– Taigi vėl grįžtame į tokį, atrodytų, paprastą fokusą, kai akivaizdus agresijos aktas pavadinamas „demokratijos įvedimu“…

– Blogiausia šiuo atveju net ne tai, kai sąmoningai ar nesąmoningai painiojamos sąvokos, o pačios tokios „demokratijos įvedimo“ pasekmės. Dabar aiškiai matome, kad visa tai atsisuko antru galu… Ir nepaisant to konstatuojama, kad B.Obama Amerikoje atėjo į valdžią kaip taikos pranašas. Juk ne be reikalo daugelis jam priekaištauja, kad jis kažko lūkuriuoja, neįveda kariuomenės į Siriją, nes davė tokį pažadą. Taip, amerikiečiai iki šiol ten bombarduoja kartu su jiems draugiškomis koalicijos pajėgomis, bet ant Sirijos žemės amerikiečių kareiviai kol kas nevaikšto. Įtampos židinys ten seniai formavosi ir brendo, kol atsitiko taip, kad patys sirai iš vidaus jau niekaip negalėjo susitvarkyti – ta „Islamo valstybė“, dar neseniai atrodžiusi kaip kažkoks neaiškus efemeriškas darinys, dabar įgavo visai aiškius bruožus. Maža to, kiekvieną dieną į ją įsilieja vis naujų kovotojų – iš Kaukazo, Irako, Afganistano, kitų aplinkinių kraštų ir netgi Vakarų Europos. Tai štai į ką aš vedu: juk dabartinė pasaulio militarizacija atsirado kaip visų problemų sprendimo būdas. Tiesiog taip ir buvo suformuotas klausimas kartu su atsakymu: be ginklų ten nieko nepadarysi. Įdomiausia, kad dabar visi vieni kitus kaltina, baksnoja pirštais, kaitalioja sąvokas, tačiau elgiasi ir mąsto visos konflikto pusės absoliučiai vienodai – visus reikalus galima sutvarkyti tik jėga. Visa tai atrodo gana fatališkai, nes žmonės jau tiesiog užmiršo Antrąjį pasaulinį karą. Aš jį dar prisimenu, todėl man visa tai, kas dabar vyksta, atrodo gana šiurpiai. Tačiau žmonės, kurie jo nematė, šiandien lengvabūdiškai tarsi sako: kiekviena karta privalo turėti savo karą. Galbūt čia ir slypi atsakymas.

– Prisiminkime dar vieną nuolat devalvuojamą žodį – „tautiškumas“, kuris viešojoje erdvėje dažniausiai pakeičiamas sąvoka „nacionalizmas“, pastarąjį tiesiogiai siejant su Adolfu Hitleriu. Kokia visos šitos kombinacijos prasmė? Juk kiekvienam normaliam žmogui atrodo natūralu ginti savo tautos interesus. Kodėl visa tai dirbtinai bandoma paversti blogiu?

– Čia yra pati skaudžiausia mūsų problema. Niekam juk nekyla klausimų, ar reikia ginti savo šeimą, saugoti savo namus. O tauta pirmiausia ir yra tavo šeima ir namai, kuriuose gyveni, dirbi ir kuri. Tačiau šiais klausimais pas mus apskritai negalima nieko pasakyti, nes iškart tai traktuojama, kad tarnauji užsienio valstybės interesams. Kitaip sakant, vyrauja toks dirbtinai suformuotas paradoksas: jeigu dirbi Lietuvai, vadinasi, tarnauji Rusijai… Kitaip sakant, ir šiuo atveju tikroji tautiškumo prasmė išverčiama atvirkščiai. Paaiškinti šį paradoksą galima nesunkiai – juk Europos Sąjungos sukūrimas buvo inspiruojamas globalistinių jėgų. Kadangi pasaulis globalizuojasi, tai ir tautiškumas esą yra atgyvena. Žvelgiant racionaliai, pasaulis iš tikrųjų globalizuojasi, ryšiai tarp atskirose valstybėse gyvenančių žmonių tikrai intensyvėja, tačiau kai šį procesą į savo rankas perima politikai, tuomet tai ir įgauna tokias iškreiptas formas. O viskas buvo pradėta nuo ekonomikos, į ES šalys jungėsi ne dėl kokių nors aukštų idealų, o dėl materialios naudos, t.y. vadovaudamosi grynai ekonominiais interesais ir išskaičiavimais. Po to, kai jos susijungė ekonominiais interesais, politikų buvo nuspręsta, kad šią sąjungą reikia stiprinti ir politiškai, visiems nustatant panašias taisykles, kad būtų išvengta nepageidaujamų tarpusavio debatų. Ir tada buvo suprasta, kad reikia pradėti trinti egzistuojančius tautinius bei mentalinius skirtumus – meilė ir pagarba savo gimtajam kraštui traktuojama kaip didžiausia nuodėmė.

– Prie sovietų buvo kuriamas „tarybinis žmogus“, o dabar – žydrasis „eurokomjaunuolis“, kuriam nesvarbi nei tautybė, nei gimtinė, nei Tėvynė. Ar matote kokią nors galimybę pasipriešinti šitam globalistų įsuktam melo ratui?

– Aš pradėjau matyti bene vienintelę viltį, siekiant pasipriešinti tokiai mąstysenai – nenuginčijamą formulę, kurią naudoja ir žalieji: apie žemės išsaugojimą vyksta didžiuliai ir globalūs debatai, tačiau kai reikia nuveikti ką nors konkretaus, tai vienutėlis būdas yra saugoti savo žemę čia, savo valstybėje, jos neteršti ir puoselėti. Jeigu tu eisi tvarkyti kažkur kitur, vadinasi, tavo vietą netrukus užims kiti, svetimieji ir jiems nebus svarbu, kaip tu iki šiol gyvenai. Ar gali turistas pasirūpinti mūsų Nemunu ar Dzūkijos miškais? Negali. Tik ten gyvenantis žmogus pajėgus tai padaryti. Aš galbūt naiviai iki šiol stebiuosi įvairiomis melo formomis, kurios dabar yra diegiamos. Pavyzdžiui, daugelis jaunų žmonių dabar kažkodėl yra įsitikinę, kad tarybiniais laikais Lietuvoje buvo ginami tautiniai interesai, esą tai darė pati valdžia, todėl jie globalizacijoje mato tarsi alternatyvą. O kas gi tuos tautinius interesus gynė? Nebent miškuose sušaudyti partizanai, o visi kiti už tai būdavo represuojami, tremiami, atleidžiami iš darbų, marginalizuojami. Dabar kol kas dar niekas netremia ir nešaudo, tačiau visa kita kuo puikiausiai tinka. Komunistai mums melavo apie „šviesią žmonijos ateitį“, o šiuolaikiniai globalistai aiškina, kad ta „šviesi ateitis“ atseit jau dabar pasiekta – tik toks ir skirtumas tarp dviejų sistemų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *