R. Grajauskas. 2016 metais Lietuvos ekonomiką už ausų temps atsigaunanti Europa (0)

R. Grajauskas | asmeninė nuotr.

Artėjant 2016 metams, rinkoje netyla kalbos apie galimą naują krizę. Kiek pagrįstos tokios kalbos ir kokie galimi tokios krizės šaltiniai? Ar bėdų mums gali pridaryti tik užsienio situacija ar ir šalies viduje vykstantys procesai?

Burbulas JAV ekonomikoje

JAV akcijų rinka šiuo metu išgyvena didžiausią pakilimą istorijoje, o JAV akcijų rinkos kapitalizacijos ir šalies BVP santykis yra istorinėse aukštumose. Tradiciškai po tokių pakilimų visuomet sekdavo korekcijos, todėl ir šiuo atveju ryškesnė, t.y. bent 20 proc. siekianti, korekcija yra net labai tikėtina.

Tačiau turbulencijų akcijų rinkoje poveikį realiajai ekonomikai ribos du pagrindiniai veiksniai. Pirma, naujausią burbulą akcijų rinkoje didele dalimi išpūtė FED vykdytas kiekybinis skatinimas, į rinką „už dyką“ įliejęs naujai sukurtus 3,6 trilijonus dolerių. Antra, privačiajam sektoriui JAV, ypač namų ūkiams, nuo 2008-09 m. krizės pavyko sumažinti savo įskolinimus, o tai didina realiosios ekonomikos atsparumą galimiems finansiniams sukrėtimams. Todėl net ir ryškiau krentant akcijų vertei, poveikis realiai ekonomikai nebus didelis. Laikomės nuomonės, kad JAV ekonomika kitais metais turėtų išsilaikyti nuosaikaus augimo teritorijoje ir augti 2,5 proc., o 2017 m. – 2,7 proc.

Stojančios Kinijos ekonomikos grėsmė

Skolos situacija Kinijoje yra visiškai priešinga JAV. Kinijos privataus sektoriaus skola nuo 2007 m. yra išaugusi keturis kartus. Labiau už Kiniją po 2008-09 metų įsiskolinimą didino tik Graikija, Airija, Portugalija ir Singapūras. Konsultacijų agentūra „McKinsey“ vertina, kad maždaug pusė visos privataus sektoriaus skolos Kinijoje yra susiję su nekilnojamuoju turtu.

Padėties negerina ir tai, kad įmonės Kinijoje šiuo metu vis labiau yra kamuojamos „pajėgumų infliacijos“ – turima per daug gamybinių pajėgumų, tad ir įmonių pelnai pradėjo trauktis. Išaugo ir blogų paskolų skaičius.

Bendras visų finansinių krizių bruožas – smarkiai išaugusi skola, kuri sukuria pažeidžiamą grandinę vienas su kitu finansiškai susijusių dalyvių. Kiekvieną kartą braižoma vis kita teorija, dėl ko šį kartą viskas bus kitaip. Viena aišku, pagrindinė iliuzija šiuo metu Kinijoje – kad viską kontroliuoja valdžia.

Tačiau Kinijos valdžiai geriausiu atveju pavyks užkonservuoti Kinijos ekonomikos bėdas, o jos augimo ryškesnis sulėtėjimas yra neišvengiamas. Tą jau aiškiai matome iš Kinijos importo augimo lėtėjimo, kuris šiais metais, atmetus kainų pokyčius, nesieks net 2 proc. Būtent šis rodiklis, kurį sunkiausia suklastoti, geriausiai iliustruoja visos Kinijos ekonomikos situaciją. Europoje didžiausią poveikį pajus daugiausiai į Kiniją eksportuojančios šalys – Vokietija ir Rusija. O viso pasaulio mastu didžiausias smūgis teks žaliavų eksportuotojams.

Ko dar laukti iš Rusijos?

Rusijos ekonominės bėdos ir bent iš dalies nulemtos situacijos Kinijoje ir dėl to smigusių gamtinių išteklių kainų. Rusijos ekonomika dugną pasiekė trečiajame ketvirtyje, kuomet jau fiksuotas nežymus augimas lyginant su II ketvirčiu. Prognozuojama, kad 2015 m. Rusijos ekonomika trauksis 3,9 proc. 2016 m. augimas turėtų siekti vos kelias dešimtąsias procento, tačiau naftos kainai išsilaikius žemiau 40 USD/bbl, Rusijai greičiausiai ir vėl nepavyktų išvengti recesijos. Todėl Rusijai yra prognozuojamas lėtas – vadinamasis „L“ formos atsigavimas.

Viena iš pagrindinių prielaidų, neleidžiančių Rusijai prognozuoti spartesnio atsigavimo, yra jos ekonomikos nekonkurencingumas. Nepaisant nuvertėjusio rublio ir dėl to išaugusio Rusijos prekių patrauklumo užsienio rinkose, apdirbamoji gamyba kaimyninėje Rusijoje šiais metais traukiasi daugiau kaip 5 proc. Net ir Rusijos maisto pramonė, kuriai palankias sąlygas sudarė užsienio konkurentų pašalinimas dėl Rusijos taikomo embargo maisto produktams, šiais metais sugeba augti vos 1 proc. Jei Rusija nesiims priemonių savo ūkio konkurencingumui skatinti ir priklausomybei nuo gamtinių išteklių mažinti, jos ekonomikos laukia ilgi sąstingio metai.

Pinigų spausdinimas euro zonoje pradeda veikti

Lietuvos situaciją kitąmet gerins teigiamos tendencijos euro zonoje ir Skandinavijos šalyse. Euro zonoje rezultatus pradeda rodyti Europos centrinio banko vykdoma kiekybinio skatinimo programa. Didžiausias jos pasiekimas – dėl papildomų į rinką įlietų pinigų, atsigauna kredito augimas euro zonoje, kuris antroje metų pusėje jau auga beveik 3 proc.

Šiais metais euro zonos ekonomika augs 1,5 proc., 2016 m. – 1,8 proc., 2017 m. – jau 2,1 proc. Dar sparčiau augs euro zonos importo apimtys, kurios per ateinančius keletą metų turėtų augti vidutiniškai 5 proc. Panašiai tiek augs ir Skandinavijos šalių importas. Tai reiškia, kad lietuviškam verslui atsiveria galimybių langas palankiomis sąlygomis persiorientuoti nuo rizikingos ir nekonkurencingos Rusijos rinkos prie vis didesnius gyvybingumo ženklus demonstruojančios euro zonos bei Skandinavijos šalių rinkos.

Perkaitimo ženklai vidaus rinkoje?

Lietuvos ekonomikos augimas pamažu atsitiesia po Rusijos šoko – iš viso šiais metais Lietuvos BVP turėtų augti 1,7 proc., 2016 m. – 2,8 proc., o 2017 m. – jau 3,3 proc. Tačiau problema tampa vis spartesnis atlyginimų augimo tempas. Šiais metais atlyginimai Lietuvoje auga 5 proc., tačiau per ateinančius kelis metus atlyginimų augimas paspartės iki 6-7 proc. Dėl greičiau už darbo našumą augančių darbo sąnaudų Lietuvos eksporto ir BVP santykis artimiausiais metais pradės mažėti, o stringantis eksportas pradės riboti ir visos šalies ekonomikos plėtrą.

Yra trys pagrindinės kryptys, kuriomis turėtume eiti, norėdami suvaldyti šiuos perkaitimo ženklus vidaus rinkoje. Pirma, turime daugiau taupyti. Čia pavyzdį turėtų rodyti ir valstybė, pati taupydama, bei skatindama tą daryti gyventojus.

Antra, turėtų būti rastas protingesnis balansas tarp pajamų iš darbo santykių bei turto apmokestinimas. Sąlyginai žemas dividendų apmokestinimas skatina kuo daugiau pelno paskirstyti akcininkams, o ne investuoti. Tuo pačiu reinvestuojamo pelno apmokestinimas neskatina investicijų. Kitaip tariant, mokestinė sistema aiškiai yra orientuota į vartojimo, o ne investicijų skatinimą.

Trečia, turime daugiau investuoti į našumo didinimą. Šiam tikslui pasitarnautų ne tik įmonių investicijų skatinimas mokestinėmis priemonėmis, bet ir ryžtinga švietimo sistemos reforma. Pasaulyje egzistuoja aiškus priežastingumo ryšys tarp švietimo sistemos kokybės ir ekonominio išsivystymo. Jei norime pasiekti Vakarų Europos ekonominį lygį, pirmiausiai turime siekti, kad ir mūsų švietimo sistema taptų panašesnė į tą, kuri egzistuoja Vakarų Europoje.