A. Piročkinas. Kalbininkai – pragaran, J. Pilsudskis – palaimintasis (16)

Arvydas Kostkevičius, 2015

Arvydas Kostkevičius, 2015

Mū­sų ša­ly­je ak­ty­viai reiš­kia­si is­to­ri­kai ir pub­li­cis­tai, ku­rie ku­ria par­adok­sa­lią Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Kaip aiš­ki­na žo­dy­nai, žo­dis „pa­ra­dok­sa­lus“ to­ly­gus žo­džiui „ab­sur­diš­kas“.

Lap­kri­čio mė­ne­sį įsip­lies­kus doc. Dr. An­ta­no Sme­to­nos aro­gan­tiš­ko straips­nio dėl rei­ka­lo įves­ti į var­to­se­ną rai­des q, w ir x su­kel­tai dis­ku­si­jai, žur­na­lis­tas-is­to­ri­kas Rim­vy­das Va­lat­ka straips­niu „J. Pil­suds­kio klai­da, už ku­rią zom­biais mo­ka­me mes, lie­tu­viai“ pa­kė­lė is­to­ri­kų par­adok­sus į ne­ma­ty­tą iki šiol aukš­tį. Tai min­ties Eve­res­tas toks par­eiš­ki­mas: „Ech, Jo­ze­fai Pil­suds­ki, tai bu­vo Tams­tos di­džiau­sia klai­da, jei iš

­ties gal­vo­jo­te apie LDK ir Ka­rū­nos uni­jos per­kė­li­mą į XX am­žių. Vė­jais pa­lei­do­te ne tik pui­kią są­jun­gą, bet ir užp­rog­ra­ma­vo­te bū­si­mus XXI a. an­tro­jo de­šimt­me­čio Lie­tu­vos tau­ti­nius zom­bius“.

Iš kar­to, pers­kai­čius straips­nio an­traš­tę, bu­vo su­nku su­pras­ti, kas tie zom­biai: pa­si­ro­dė, kad tai nau­ja va­liu­ta. Štai tau, bo­ba, ir De­vin­ti­nės! Ne­spė­jo ap­šil­ti eu­ras – at­si­ra­do apy­var­to­je zom­biai. Ne­paaiš­kė­jo nė iš pa­ci­tuo­to sa­ki­nio: „tau­ti­niai zom­biai“ – tai na­cio­na­li­nė va­liu­ta. Tik pa­čio­je pa­sku­ti­nė­je straips­nio pa­strai­po­je, kur vėl krei­pia­ma­si į J. Pil­suds­kį, pa­si­da­rė aiš­kiau: „Ech, J. Pil­suds­ki, jei bū­tu­mė­te ži­no­ję, kad jau bū­da­mas ka­pe, pa­gim­dy­si­te mums Garš­vą, La­bu­tį ir Ur­bu­tį, zom­biais po mū­sų Sei­mą laks­tan­čius…“ Aha, pa­si­da­rė aiš­kiau: tie kal­bi­nin­kai nė­ra zom­biai, tik, pa­si­ver­tę jais, kaip ka­dai­se pa­si­vers­da­vo ar bū­da­vo pa­ver­čia­mi žmo­nės vil­ko­la­kiais… Ga­lė­tu­me dar daug kal­bė­ti apie žo­džio „zom­biai“ var­to­ji­mą straips­ny­je: ne­aiš­ki jo kil­mė ir reikš­mė, ne­sup­ra­si, ar šiuo žo­džiu va­di­na­mi tik tie trys kal­bi­nin­kai, ar vi­si, ku­rie sto­ja už su­lie­tu­vin­tų ti­kri­nių sve­ti­my­bių var­to­ji­mą lie­tu­vių kal­bo­je.

Ne­apib­rėž­tu­mas – di­de­lė po­no R. Va­lat­kos straips­nio yda. Kad ir štai toks sa­ki­nys: „Ko­dėl ko­mu­niz­mo la­vo­nas taip stip­riai te­be­lai­ko lie­tu­vį už skver­no?“ Žo­džio „lie­tu­vį“ vie­nas­kai­ta api­bend­ri­na vi­su­mą. Iš­ei­tų, kad vi­si lie­tu­viai lai­ko­si įsi­ki­bę į ko­mu­niz­mo la­vo­no skver­ną. Tad gal tie, įskai­tant ir pa­tį R. Va­lat­ką, ku­riuos lai­ko Va­ka­rų Eu­ro­pa už skver­nų, ne lie­tu­viai?

Kai pa­skai­tai pa­sku­ti­nį sa­ki­nį, kur pa­sa­ky­ta, kad trys kal­bi­nin­kai zom­biais laks­tę po mū­sų Sei­mą, pa­si­gen­di ir da­ly­ki­nio tiks­lu­mo. Kiek pa­ži­nau pro­fe­so­rių Vin­cą Ur­bu­tį, kad ir ne ypač ka­te­go­riš­kai, no­rė­čiau su­abe­jo­ti, ar jis aps­kri­tai yra bu­vęs Sei­mo rū­muo­se. Gal ko­kį kar­tą ki­tą. Ir pas ką jis ga­lė­jo laks­ty­ti? Pa­sku­ti­niais pen­ke­riais me­tais, bū­da­mas be­veik ak­las, jis iš vi­so ven­gė ei­ti į ko­kius ren­gi­nius. Tad jam veiks­ma­žo­dis „laks­tė“ vi­siš­kai ne­tin­ka. Jis pa­sig­rieb­tas tik dėl no­ro su­nie­kin­ti vie­ną iš­ki­liau­sių po­ka­rio me­tais iš­au­gu­sių lie­tu­vių kal­bi­nin­kų.

Nie­kin­ti prof. Vin­cą Ur­bu­tį su­ge­ba ne tik R. Va­lat­ka, bet ir ki­ti „eur­pie­tiš­kos“ sve­tim­vardžių var­to­se­nos ša­li­nin­kai, pra­de­dant kad ir Vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jos dar­buo­to­ja Jū­ra­te Pa­lio­ny­te. Ta­čiau, pa­li­kę „su­ve­di­nė­ti sąs­kai­tas“ su tais vei­kė­jais, ei­ki­me prie to, kaip straips­ny­je nu­švie­čia­mas ne­ei­li­nės XX a. Len­ki­jos is­to­ri­jo­je as­me­ny­bės J. Pil­suds­kio san­ty­kis su Lie­tu­va.

J. Pil­suds­kis pri­klau­so tai gau­siai iš et­nog­ra­fi­nės Lie­tu­vos ir se­no­sios Lie­tu­vos di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ki­lu­sių vei­kė­jų ple­ja­dai, ku­rios di­džio­ji da­lis XX am­žiu­je for­ma­vo Len­ki­jos po­li­ti­ką, veiks­min­gai plė­to­jo jos kul­tū­rą. Kur kas ma­žes­nė jos da­lis, kad ir bu­vo iš­auk­lė­ti len­kiš­kos kul­tū­ros dva­sia, vis dėl­to pri­ta­po prie ne­prik­lau­so­mo­sios Lie­tu­vos. Šis pa­sis­kirs­ty­mas pa­lie­tė net šei­mas. An­tai tel­šiš­kiai vy­res­ny­sis bro­lis Sta­nis­lo­vas Na­ru­ta­vi­čius (1962–1932) 1917–1918 m. bu­vo Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rys ir pa­si­ra­šė 1918 m. Va­sa­rio 16 d. ak­tą (be­je, len­kiš­kai – Na­ru­to­wicz!), o jau­nes­ny­sis bro­lis (1865 – 1922) Gabrielius Narutavičius (Gab­riel Na­ru­to­wicz) 1922–12–09 Len­ki­jos Sei­mo bu­vo iš­rink­tas pir­muo­ju vals­ty­bės pre­zi­den­tu ir po sa­vai­tės bu­vo nu­šau­tas.

Iš­sis­ky­rė ir to­li­mų gi­mi­nai­čių ke­liai: Vi­tebs­ko gu­ber­ni­jo­je gi­męs Os­ka­ras Mi­la­šius (1877–1939), užau­gęs Pra­ncū­zi­jo­je, ta­po žy­miu ra­šy­to­ju, bet 1919–1938 m. pa­si­reiš­kė ir kaip ak­ty­vus Lie­tu­vos Res­pub­li­kos dip­lo­ma­tas. Kai kas jį va­di­no lie­tu­vių ra­šy­to­ju, ra­šan­čiu pra­ncū­ziš­kai. Kė­dai­nių aps­kri­ty­je, Še­tei­niuo­se, gi­mė Čes­lo­vas Mi­lo­šas (Czes­law Mi­losz) (1911–2004). Čia gy­ve­no iki 1919 m., ka­da ne­pa­no­ru­sios Lie­tu­voj gy­ven­ti šei­mos bu­vo iš­vež­tas į len­kų oku­puo­ta Vil­nių. Il­gai­niui jis iš­au­go to­kio mas­to len­kų ra­šy­to­ju, kad jam 1980 m. su­teik­ta No­be­lio pre­mi­ja.

Vil­niaus kraš­to at­plė­ši­mas nuo Lie­tu­vos bu­vo su­ma­ny­tas ir įvyk­dy­tas, ga­li sa­ky­ti, tri­jų šios ple­ja­dos as­me­nų pa­stan­go­mis. Pa­grin­di­nis šio žy­gio or­ga­ni­za­to­rius bu­vo J. Pil­suds­kis (1867 – 1935), gi­męs Za­la­vo dva­re (tarp Pa­bra­dės ir Šven­čio­nių), bet, at­ro­do, au­gęs ir Su­gin­čių dva­re (Mo­lė­tų raj., prie Mo­lė­tų-Ute­nos plen­to). De­ši­nio­ji mar­ša­lo ran­ka bu­vo Liuc­ja­nas Že­li­govs­kis (Luc­jan Ze­li­gows­ki), gi­męs 1865 m. Aš­me­no­je (mi­ręs 1947 m. Var­šu­vo­je).

Užg­rob­tą Vil­niaus kraš­tą, pa­va­din­tą „Vi­du­ri­ne Lie­tu­va“, tvar­kė Lai­ki­no­ji val­do­mo­ji ko­mi­si­ja, pir­mi­nin­kau­jam pa­ne­vė­žiš­kio Alek­sand­ro Meiš­to­vi­čiaus (Meysz­to­wicz). Tai jis sa­vo de­kre­tu 1922 m. va­sa­ry­je iš­trė­mė 33 vil­nie­čius – lie­tu­vių ir bal­ta­ru­sių vei­kė­jus – į ne­prik­lau­so­mą­ją Lie­tu­vą (apie juos bus to­liau). Ypač nuo­žmiai per­se­kio­jo lie­tu­vių vei­kė­jus ir or­ga­ni­za­ci­jas Ste­po­nas Kir­tik­lis, ku­rio tė­vas bu­vo ki­lęs nuo Bab­tų. 1919 m. Vil­niu­je jis ėjo žan­da­rų vir­ši­nin­ko par­ei­gas. 1920 m. vėl grį­žo su L. Že­li­govs­kiu. 1927 m., pa­bu­vęs ku­rį lai­ką Gar­di­ne, ėmė va­do­vau­ti vi­so Vil­niaus kraš­to sau­gu­mui. Nuo 1928 m. – Vil­niaus vi­ce­vai­va­da, nuo 1930 m. gruo­džio iki 1931 m. bir­že­lio – Vil­niaus vai­va­da.

Iš šių trum­pu­čių cha­rak­te­ris­ti­kų jau ga­li­ma spręs­ti, kad į Len­ki­ją nu­kry­pę LDK „pi­lie­čiai“ skir­tin­gai ver­ti­no lie­tu­vius. J. Pil­suds­kis tarp jų užė­mė sa­vi­tą vie­tą: sa­ky­tu­me, bu­vo kaž­koks „cen­tris­tas“. Nė­ra duo­me­nų, kad jis be­tar­piš­kai ar ko­kiais de­kre­tais bū­tų juos Vil­niaus kraš­te per­se­kio­jęs. Ta­čiau nė­ra ži­no­ma nė at­ve­jų, kad bū­tų pa­siel­gęs kaip G. Na­ru­to­vi­čius. Šis, sa­ko, 1922 m. į Vil­nių bu­vęs at­siųs­tas kaip aukš­tas par­ei­gū­nas, ir jo vie­nas ak­tų tas, kad pa­lei­do su­im­tus lie­tu­vių vei­kė­jus. Nors bū­tų už­te­kę J. Pil­suds­kio užuo­mi­nos, kad len­kų ad­mi­nis­tra­ci­ja su­švel­nin­tų sa­vo el­ge­sį, bet jis nė kar­to to ne­pa­da­rė.

Iš J. Pil­suds­kio po­li­ti­nės prog­ra­mos Len­ki­jos ir Lie­tu­vos san­ty­kių klau­si­mu mū­sų XXI a. an­ti­zom­bius la­biau­siai su­ža­vė­jo jo vals­ty­bių fe­de­ra­ci­jos lo­zun­gas. Vie­nas pir­mų­jų šį jau­ką pa­si­čiu­po prof. Alf­re­das Bumb­laus­kas. Ta­čiau jam to­li iki žur­na­lis­to ir is­to­ri­ko R. Va­lat­kos straips­nio pa­to­so kal­bant apie Žeč­pos­po­li­tos at­gai­vi­ni­mo idė­jos au­to­rių. Tuo tar­pu bū­tų už­te­kę pa­skai­ty­ti žur­na­lo „Dar­bai ir die­nos“ Nr. 40 (2004 m.) bent straips­nį: Wlo­dzi­mierz Su­le­ja. Lie­tu­va Jo­ze­fo Pil­suds­kio po­li­ti­nė­je min­ty­je (p. 61 – 69), ir po­nui R. Va­lat­kai var­gu ar bū­tų ki­lęs no­riu­kas šlo­vin­ti nau­jo­sios Len­ki­jos kū­rė­jo ne­rea­li­zuo­tus nuo­pel­nus lie­tu­viams.

Ga­li­ma tie­siai sa­ky­ti, J. Pil­suds­kio fe­de­ra­liz­mas ma­žai kuo sky­rė­si nuo bol­še­vi­kų na­cio­na­li­nės po­li­ti­kos pri­nci­pų, tarp ku­rių yra ir tau­tų są­jun­gos bei fe­de­ra­ci­jos pro­pa­ga­vi­mas bei „į­gy­ven­di­ni­mas“.

Kad rei­kia la­bai kri­tiš­kai ver­tin­ti J. Pil­suds­kio vie­šus par­eiš­ki­mus, ne­dvip­ras­miš­kai yra at­sklei­dęs kny­gos „Jo­zef Pil­suds­ki. Mys­li, mo­wy i ros­ka­zy“ (Wars­za­wa, 1989) su­da­ry­to­jas ir jos įva­di­nio straips­nio „Slo­wo jest czy­nu tes­ta­men­tem“ au­to­rius Bohdanas Urbanovskis (Boh­dan Ur­ban­kows­ki). Ci­tuo­ja­me straips­nio iš­trau­kė­lės ver­ti­mą: „Pil­suds­kis bu­vo vie­nas iš pa­sku­ti­nių­jų di­džių­jų po­li­ti­kų, ku­rie pa­tys ra­šė sa­vo straips­nius ir kal­bas. Tad ir pir­mus, ir an­trus ga­li­ma lai­ky­ti pa­ti­ki­mais šal­ti­niais, iš ku­rių sem­si­mės Pil­suds­kio min­čių, tu­rė­da­mi gal­vo­je dvi iš­ly­gas.

P i r m a. Pil­suds­kis kaip vie­nas iš il­giau­siai Eu­ro­po­je vei­kian­čių kons­pi­ra­to­rių ži­no­jo, kad žo­džiai tin­ka pa­žiū­roms slėp­ti, ti­krie­siems tiks­lams mas­kuo­ti. Šių nuo­sta­tų jis lai­kė­si iki am­žiaus ga­lo. Ku­rie ne ku­rie by­lo­ji­mai tai­gi bu­vo dau­giau mas­kuo­ja­mo­jo po­bū­džio“ (p. 7).

Aiš­kiau ir tiks­liau pa­sa­ky­ti apie J. Pil­suds­kio lo­zun­gų ver­tę var­gu ar įma­no­ma. Ki­taip sa­kant, šiam Len­ki­jos va­do­vui ne­bu­vo sve­ti­mas pri­nci­pas: tiks­las pa­tei­si­na prie­mo­nes. Tad šis pri­nci­pas lei­džia jį, kad ir ne to­kio dras­tiš­ko bū­do, sta­ty­ti gre­ta Sta­li­no, Hit­le­rio, Mu­so­li­nio ar Fran­ko.

Kaip ir šie iš­skir­ti­niai pa­sau­lio is­to­ri­jo­je tau­tų žu­di­kai ir en­gė­jai, apie ku­rias ne ku­rias tau­tas la­bai pa­ki­liais žo­džiais kal­bė­ję, J. Pil­suds­kis yra pa­sa­kęs komp­li­men­tų ir lie­tu­vių tau­tai. Tik pa­klau­sy­ki­me, kaip jis 1922 m. ba­lan­džio 20 d. Vil­niu­je ati­da­vė pa­gar­bą sa­vo kal­bo­je apie bend­rą Len­ki­jos ir Lie­tu­vos is­to­ri­ją Vil­niaus mies­to įkū­rė­jams lie­tu­viams. Iš­reiš­kęs sa­vo su­si­ža­vė­ji­mą Pe­ter­bur­go ir Ro­mos mies­tais ir jų sta­ty­to­jų žyg­dar­biu, mar­ša­las tę­sė:

„Ne­ga­liu už­mirš­ti, kad tarp šių sos­ti­nių bu­vo ir bran­gu­sis, my­li­ma­sis Vil­nius, iš­kel­tas į sos­ti­nių gre­tą – ga­li­ma tai at­vi­rai pa­sa­ky­ti – ne len­kų ran­ka, bet di­de­lė­mis lie­tu­vių tau­tos pa­stan­go­mis tuo me­tu, kai ji ve­dė be­tar­piš­ką ir di­džią ko­vą su ap­lin­ki­niu pa­sau­liu, ne­išs­ki­riant nė Len­ki­jos. Di­džių­jų pa­go­niš­ko­sios Lie­tu­vos did­vy­rių ne­pap­ras­ta va­lia, ku­rie ta­da kū­rė di­džią vals­ty­bę nuo jū­ros iki jū­ros, nuo iš­gar­sin­to­sios Mask­vos iki ten – tam­sio­sios Vys­los pa­kran­čių, va­lia di­džių­jų ri­te­rių, jau­di­na­mai pri­lygs­tan­čių Kęs­tu­čiams ir Al­gir­dams, taip pat ly­giai di­džių is­to­ri­niuo­se Vy­tau­to ir Jo­gai­los gin­čuo­se – iš­mū­ri­jo šiuos mū­rus, pa­dė­jo mū­sų mies­to kaip sa­vo sos­ti­nės pa­ma­tus.“ (p. 92–93).

Ko­kie pui­kūs žo­džiai! An­ti­zom­bių is­to­ri­kai ir ak­ty­vis­tai ga­lė­tų pa­si­rū­pin­ti, kad mies­to me­ras prie kiek­vie­no plen­to Vil­niaus prie­igo­se pa­sta­ty­din­tų po obe­lis­ką su šiuo teks­tu, liu­di­jan­čiu J. Pil­suds­kio nu­brėž­tą am­ži­ną dvie­jų tau­tų drau­gys­tę.

Tie žo­džiai bu­vo pa­sa­ky­ti pa­čiu lai­ku. J. Pil­suds­kis at­vy­ko į Vil­nių, kai 1922 m. sau­sio 20 d. Vil­niaus žan­da­rai ir pro­ku­ro­rai su­ki­šo į Lu­kiš­kių ka­lė­ji­mą 33 lie­tu­vių ir bal­ta­ru­sių vei­kė­jus. Tarp su­im­tų­jų bu­vo bro­liai My­ko­las ir Vik­to­ras Bir­žiš­kos, ka­nau­nin­kas Juo­za­pas Kuk­ta, li­te­ra­tas Pra­nas Au­gus­ta­tis, And­rius Ron­do­mans­kis (vė­liau – Ran­do­mo­nis) ir 13 bal­ta­ru­sių. Jų vi­sų są­ra­šas pa­skelb­tas Vik­to­ro Bir­žiš­kos kny­go­je „Dėl mū­sų sos­ti­nės. Ne­už­gi­ju­sios žaiz­dos“ (II leid., Lon­do­nas, 1967. – P. 277–280).

J. Pil­suds­kis ga­lė­jo drą­siai gir­ti lie­tu­vių did­vy­rius: tie 33 su­im­tie­ji va­sa­rio 5 d. bu­vo per šal­čius iš­ga­ben­ti į tuo lai­ku abi vals­ty­bes sky­ru­sią ne­utra­lią­ją zo­ną ir prie Vie­vio pa­lik­ti vals­tie­čio tro­bo­je, kad at­vy­kę Kau­no lie­tu­viai juos pa­siim­tų. O po to, ko­vo 4 d. Len­ki­jos Sei­mas ap­va­ly­tą ir nuo ki­tų lie­tu­vių mies­tą bei vi­są kraš­tą, kaip et­nog­ra­fi­nę len­kų sri­tį įjun­gė į Len­ki­jos vals­ty­bę. Tai­gi J. Pil­suds­kis ge­rai ži­no­jo se­ną lo­ty­nų po­sa­kį: De mor­tuis aut be­ne aut ni­hil (apie mi­ru­sius ar­ba ge­rai, ar­ba nie­ko). Kil­nus žmo­gus pa­si­rin­ko kal­bė­ti ge­rai.

Teo­ri­nius ir pra­kti­nius, t.y. ka­ri­nius, to įjun­gi­mo pa­grin­dus pa­dė­jo tas pats J. Pil­suds­kis. An­tai 1919 m. va­sa­rio 7 d. Bel­ve­de­ry­je (Var­šu­vo­je bu­vu­si J. Pil­suds­kio re­zi­den­ci­ja) Vla­dis­la­vas Ba­ra­novs­kis (Wla­dis­law Ba­ra­nows­ki) kalbėjosi su mar­ša­lu. Jo me­tu šis pa­sa­kė to­kią min­tį: „Šiuo me­tu Len­ki­ja iš tie­sų yra be sie­nų, ir vis­kas, ką šiuo po­žiū­riu ga­li­me lai­mė­ti Va­ka­ruo­se, pri­klau­so nuo An­tan­tės, kiek ji no­rės ma­žiau ar dau­giau pa­spaus­ti vo­kie­čius. Ry­tuo­se tai ki­tas rei­ka­las, – ir čia Ko­men­dan­tas su­si­mąs­tė, – čia du­rys, ku­rios at­si­ve­ria ir už­si­da­ro, pri­klau­so, kas ir kaip pla­čiai jė­ga jas ati­da­rys …“ (Dr. W. Bra­nows­ki. Roz­mo­wy z Pil­suds­kim. 1916–1931.– Wars­za­wa: Bib­lio­te­ka Pols­ka, 1938. – P. 124). Tai­gi Ry­tuo­se „du­rys“, t.y. sie­nos įma­no­mos nu­sta­ty­ti tu­ri­mo­mis jė­go­mis, ypač jei joms už­ten­ka pra­ncū­zų tei­kia­mų šau­tu­vų, kul­kos­vai­džių ir pa­tran­kų.

J. Pil­suds­kis, kad ir kri­tiš­kai ver­ti­no sa­vo glo­bė­jos An­tan­tės, ypač Ang­li­jos, po­li­ti­ką, vis dėl­to kiek de­ri­no­si prie jos. Ne­tru­kus, tų pa­čių me­tų ba­lan­džio 6 d., laiš­ke ki­tam sa­vo pa­ti­ki­mams žmo­gui, Leo­nui Va­si­levs­kiui, jis vėl ra­šė apie du­ris: „Ta­riuos, kad ar­ti­miau­siu lai­ku ga­lė­siu at­ver­ti tru­pu­tį du­ris po­li­ti­kai, su­si­ju­siai su Lie­tu­va ir Bal­ta­ru­si­ja. Ži­nai ma­no tuo at­žvil­gius pa­žiū­ras, grin­džia­mas tuo, kad ne­no­riu bū­ti nei im­pe­ria­lis­tas, nei fe­de­ra­lis­tas, kol ne­tu­riu ga­li­my­bės rim­tai kal­bė­ti dėl tų da­ly­kų – ne­tgi ir su re­vol­ve­riu ki­še­nė­je. Dėl to, kad Die­vo pa­sau­ly­je pra­de­da, ro­dos, nu­ga­lė­ti ple­pa­lai apie žmo­nių bei tau­tų bro­ly­bę ir ame­ri­kie­čių dok­tri­nė­lės, su mie­lu no­ru links­tu į fe­de­ra­lis­tų pu­sę.“ To­liau va­das dės­tė, kiek daug jis kal­bė­jęs bri­tų at­sto­vui apie san­ty­kius su Lie­tu­va ir kaip ti­kė­ję­sis, pa­de­da­mas lat­vių, tuos Kau­no lit­vi­nus pa­lenk­ti (L. Wa­si­lews­ki, Jo­zef Pil­suds­ki. Ja­kim Go zna­lem. – Wars­za­wa: „Roj“, 1935. – P. 175–176).

Ga­na tiks­lų Lie­tu­vos prob­le­mos spren­di­mą, puo­se­lė­tą „fe­de­ra­lis­to“ J. Pil­suds­kio, ma­to­me iš jo po­kal­bio 1920 m. rugp­jū­čio pa­bai­go­je ar rug­sė­jo pra­džio­je su mi­nė­tu V. Ba­ra­novs­kiu:

„Mū­sų san­ty­kį su Lie­tu­va ga­li­ma nu­sta­ty­ti, iš­brau­kus vo­kie­čių ap­ka­sų li­ni­jas, taip su­si­ta­rus su lie­tu­viais, t.y.:

a) ar­ba et­nog­ra­fi­nė Lie­tu­va, o Vil­nius – Len­ki­jai,

b) ar­ba lie­tu­viš­kai-len­kiš­ka Lie­tu­va su Kau­nu ir Vil­niu­mi, o tarp len­ki­jos ir Lie­tu­vos – są­jun­ga“ (W. Ba­ra­novs­ki, cit. veik., p. 137)

Iš to­kio J. Pil­suds­kio san­ty­kių for­mu­la­vi­mo aiš­ku, kad Vil­nius ne­prik­lau­so et­nog­ra­fi­nei Lie­tu­vai. Tad kur et­nog­ra­fi­nė Lie­tu­va Ry­tuo­se bai­gia­si? Pa­gal Šven­to­sios, Ne­vė­žio ar Du­by­so upes? Ar­gi ne Hen­ri­ko Sen­ke­vi­čiaus ro­ma­nas „Tva­nas“ pa­tvir­ti­na, kad Liau­dos ba­jo­rai, gy­ve­nan­tys Ne­vė­žio de­ši­nia­ja­me kran­te, ro­do lit­vi­nų et­no­so plo­to pa­bai­gą ry­tuo­se? O Van­džio­ga­la ir Bab­tai?

Ta­čiau pri­si­min­ki­me pa­sa­ky­mą: ne­rei­kia iš­ger­ti vi­sos jū­ros, kad įsi­ti­kin­tum, jog van­duo yra sū­rus. Tad ir Ju­ze­fo Pil­suds­kio „pa­lan­ku­mą“ lie­tu­viams pa­li­ki­me ka­pi­ta­li­nėms stu­di­joms.

Pa­mė­gin­ki­me pa­da­ry­ti ke­lias iš­va­das.

Pir­ma. Dis­ku­si­jos tarp an­ti­zom­bių ir zom­bių iki šiol dar nė­ra bu­vę, nes an­ti­zom­biai nė­ra mė­gi­nę pa­neig­ti nė vie­no zom­bių ar­gu­men­to, ko­dėl rei­kia mums var­to­ti su­lie­tu­vin­tus sve­tim­var­džius – ra­šy­ti juos lie­tu­viš­ku rai­dy­nu ir pri­de­rin­tus prie lie­tu­vių kal­bos gra­ma­ti­kos sis­te­mos.

An­tra. An­ti­zom­biai sa­vo opo­nen­tus ir bend­rą jų gi­na­mą sve­tim­var­džių ra­šy­bos pri­nci­pą „nei­gia“ kas­kart vis įman­triau pra­var­džiuo­da­mi vi­so­kiais pa­va­di­ni­mais ir cha­rak­te­ris­ti­ko­mis. Šio me­to­do vir­šū­nę pa­sie­kė an­ti­zom­bis Rim­vy­das Va­lat­ka apž­vel­gia­ma­me straips­ny­je pa­va­di­nęs sve­tim­var­džių lie­tu­vi­ni­mo ša­li­nin­kus zom­biais.

Tre­čia. Pa­grin­di­nis an­ti­zom­bių „ko­zi­ris“, ku­riuo jie ti­ki­si „nu­kirs­ti“ zom­bius, yra rė­mi­ma­sis pra­ei­ties as­me­ny­bė­mis ir įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų nu­ta­ri­mais. Tų as­me­ny­bių ir nu­ta­ri­mų in­terp­re­ta­ci­ja ne vie­nu at­ve­ju ne­tiks­li.

Glo­ri­fi­kuo­ti Ju­ze­fą Pil­suds­kį ir jo pro­pa­guo­tą Ka­rū­nos ir Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės tau­tų fe­de­ra­ci­ją reiš­kia vi­siš­ką rea­laus gy­ve­ni­mo ne­su­vo­ki­mą.

Autorius yra kalbininkas, habilituotas  daktaras, profesorius

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. Žemyna:

    Šiandien Grinevičiūtės laidoje AK buvo pavadinta teroristų gauja – taip, kaip turėtų būti vadinama šiuolaikiais terminais už savo veiksmus Vilniaus krašte…

  2. Juosta:

    Geras straipsnis, liūdna, kad turime tokį antilietuvį Valatką, buvo laikai,kai jis buvo tikrai įdomus žurnalistas, kągi laikas bėga kuom gi save įreikšminsi, jei ne žemindamas kitus.

  3. lietuvis:

    Geras straipsnis, gaila pas Piročkiną kalbos nesimokiau… Valatka su Savukynu turi atidirbti lenkams už pinigus leidžiant knygą…

  4. redaktoriams:

    Anatolijus?! Piročkinas juk Arnoldas….

  5. Algimantas:

    Baisu,kai šių dienų pilsuckininkams žiniasklaidoje suteikiamiamos plačios gailmybės tyčiotis iš Lietuvos ir plauti žmonėms smegenis visokiomis demagogijomis ir išvedžiojimais.

  6. Artojas:

    Straipsnis su “ausytėmis” . Prie ko čia Stalinas, Hitleris, Musolinis ar Franko, Jeigu jau paminėti, tai reiktų dar paminėti , kodėl ir kaip jie pateko į valdžią. Kas įkūrė boševizmą Rusijoj ir kaip atėjo į vadžią Stalinas. Kodėl ir kaip į vadžią atėjo Hitleris, Musolinis ir Franko , ir kodėl jiem atėjus valstybės atsigavo, , o komunistinėj Rusijoj milijonai mirė iš bado O kas dabar naikina Lietuvos valstybę ir tautą ? Kodėl aukšščiausi Lietuvos paregūnai slepia ar klastoja savo biografijas ? Prie normalios valdžios, dabar Lietuvoje, lietuvių galėjo būti keturi su puse milijono, o kiek dabar yra ? Tauta negali užsidirbti pragyvenimui, paskendusi skolose.
    Straipsnis kontraversiškas, konservatoriškas.

  7. ONA:

    Tai ,kad Valatka seniai tapo pasiputusiu kalakutu ir jo vepsėjimas tapo atgrasus

  8. Manau, kad Valatkos rašiniai neverti, kad juos skaitytum, o juo labiau, kad į juos atsilieptum… Tas pats yra ir dėl išgamos Pilsudskio. Jis šalintinas iš Lietuvos istorinės atminties lygiai, kaip ir tie Maskvos “balvonai” nuo Žaliojo tilto.

    • dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

      Pritariu, valatka ir valkata susideda is tu paciu raidziu. Matomai ata Patacko kumstis buvo per silpnas atkratyti durnas valkatos smegenis. Slyksciuosi tuom valkata. Kiekvienas save gerbiantis lietuvis NIEKADA neturetu sveikintis, paduoti ranka ar nors truputi bendrauti su tokiu valkata. Siuncia jam panieka.

  9. fanera:

    Dėkoju Profesoriui už puikų straipsnį, aiškias, argumentuotas mintis.
    Pritariu tiems, kurie siūlo valkatos (puikus apibūdinimas savąstį pametusiam) rašliavų pernelyg giliai širdin neimti.
    Tačiau manau, kad išbraukti tokius ir panašius iš istorijos per anksti, nes juos ir jų metodus žinoti būtina, kad galėtume ateityje atpažinti ir kovoti. Niekšų ir išdavikų atsiranda visais laikais ir visose tautose.
    Mes nuo šito neapsaugoti. Tad mokykimės neuralizuot parazitus. O straipsnyje išdėstyti faktai tam mokslui ir pasitarnauja.

  10. Gal Pilsudskio citavimai mokslui ir pasitarnautų tokiu atveju, jeigu 1922 m. balandžio 20 d. Vilniuje Pilsudskio sakytos kalbos cituojami žodžiai būtų neimami už gryną pinigą, o aiškinami atsižvelgiant į to meto politinių įvykių aplinkybes. Manau, kad tai sulenkėjusių lietuvių (taigi ir paties Pilsudskio) silpnybei – jų savimeilei paglostyti visiško sulenkėjimo ir Vilniaus žemių visiško tapimo Lenkija, lietuvybės laidojimo Vilnijoje proga sakyti žodžiai. Taigi citata yra grynai iš proginės politinės kalbos, sakytos paties savęs aukštinimo ir Lenkijos galybės pabrėžimo tikslais…

  11. Pakirkšnutė:

    “Di­džių­jų pa­go­niš­ko­sios Lie­tu­vos did­vy­rių ne­pap­ras­ta va­lia, ku­rie ta­da kū­rė di­džią vals­ty­bę nuo jū­ros iki jū­ros, nuo iš­gar­sin­to­sios Mask­vos iki ten – tam­sio­sios Vys­los pa­kran­čių, va­lia …”
    —-
    Gražūs Pagoniški žodžiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: